Šventinio vakaro valandos pas Hugo Šojų

Kiekvienais metais balandžio 1 d. Šilutės miesto bendruomenė mini buvusio Šilokarčemos dvaro savininko, krašto ekonomijos patarėjo  Dr.Hugo Šojaus (H. Scheu 1845.04.01- 1937.07.27) gimimo metines. Dr. H. Šojaus veikla, jo muziejinės kolekcijos ne kartą buvo aprašytos prieškario spaudoje: 1924 m. laikraštyje „Lietuva“ Jonas Basanavičius, straipsnyje „Prie tautos muziejaus“, aprašo savo įspūdžius apsilankius H.Šojaus  muziejuje, 1928 m. tame pačiame laikraštyje didelis straipsnis „Tėvo ir sūnaus daktarų Scheu lietuviškas muziejus Šilutėje“, 1937 m. rugpjūčio 10 d. Klaipėdos laikraštis „Vakarai“ spausdina straipsnį „Dr. Hugo Scheu muziejų aplankius“. 

Muziejaus archyvuose yra dar ir 1931 m. balandžio 1-os  dienos Klaipėdoje leisto laikraščio „Memellaendische Rundschau“ („Klaipėdos krašto apžvalga“) numeris. Jame aprašomas šio laikraščio korespondento apsilankymas Šilokarčemos dvare ir  gimimo dienos proga kalbinamas tuo metu 86-rių metų, jau apakęs, dvaro šeimininkas H.Šojus. Visi  šie laikraščiai, yra Dr. H. Šojaus  sukaupti ir stebuklingai, kaip ir dvaro muziejinės kolekcijos, išlikę iki mūsų dienų. Norėjosi, jog straipsnis būtų prieinamas muziejaus darbuotojams ir visiems besidomintiems krašto istorija. Siūlome susipažinti su šiuo straipsnio santrauka.

Dvarininko H.Šojaus pagerbimo renginiai vyks balandžio 1 d. (žiūrėti čia) ir balandžio 3 d. (žiūrėti šia).

Atsiminimai iš vieno darbais turtingo gyvenimo

Visai šalia Šilokarčiamos turgavietės, kuri radosi prieš 400 metų raštu gavus privilegiją kurti karčemą šile ir nuo tol prasidėjo šios vietovės rašytinė istorija, stovi įspūdingi dvaro rūmai su savo pastatais. Romantiškas parkas ir tamsių eglių eilės ištikimai saugo dvarvietę nuo nežmoniško penktadieninių turgaus triukšmų. Vėlyvą keliautoją visada pasveikina rūmų langų šviesa, kuri dega iki nakties: čia dirba nenuilstančios sielos žmogus, šių rūmų šeimininkas Hugo Scheu (H.Šojus). Jau 86-tą kartą, balandžio 1 d. pučiami ragai (galbūt reikėtų sakyti trimitai) ties kilmingojo Šilokarčemos dvaro rūmų slenksčiu. Šios iškilmės yra skiriamos dvaro savininkui gimimo dienos proga.

Šiandiena H.Šojus stebi Šilokarčemos vietovės klestėjimą. Toks gyvenvietės augimas be jo pagalbą tiesiančios rankų, būtų neįsivaizduojama. Pas jį sėdėti ir klausytis pasakojimų reiškia pajusti gyvą krašto istoriją. Jo lūpomis pasakojama istorija, yra kaip slenksčių netrukdomai tekanti upė.

Vien jau gatvė nuo savivaldybės pastato iki Generalinio krašto ekonomikos patarėjo Hugo Šojaus kabineto daro man įspūdį. Kiekvieną kartą atėjus pas jį jaučiama vis kitokia, ypatinga nuotaika: tai yra momentai, kuriuos galėčiau palyginti tik su teatro uždangos pakėlimu arba suveriamų durų atvėrimu, didelė įtampa… Čia sena skrynia, pakabintas lopšys, ryškiaspalviai lietuviški rankdarbiai ir vertingos archeologinės iškasenos iš priešistorinių laikų H.Šojaus skrupulingai per daugelį metų sukauptos. Stiklinės spintos pilnos labai vertingų senienų vilioja lankytoją pokalbiui apie tėviškę ir tėviškės praeitį. Apie tai pasakoja ir daugybė senovinių daiktų.

Man pasibeldus į aukštas darbo kabineto duris, pasigirdo energingas, atrodė jauno vyro balsas „įeikite“.

Įėjus – ponas lengvai pasikėlė iš savo kėdės ir ištiesė man savo smulkią ranką. Nežiūrint aklumo, jis visada pasirengęs priimti interesantus ir maloniai pabendrauti. Čia kaip tik tas kambarys, kuriame galima pasėdėti ir pakalbėti. Netoli lango stovi jo rašomasis stalas, kur jis dirbo, kaip krašto ekonomikos patarėjas bei tvarkė savo ūkio dokumentus.

Už ilgo rašomojo stalo į sienas iki pat lubų lipa lentynos. Jose rikiuojasi tvarkingai sudėtos bylų eilės, žinomų mokslininkų, rašytojų knygos ir jo paties parengta knyga „Lietuviškos pasakos apie paukščius“. Čia pat ir senoviška sofa – tikras antikvarinis lobis. Tik kabineto savininkas nelabai turi laiko leisti sau tokią „siestą“ (poilsį po pietų). Kabinetą puošia šeimos nuotraukos ir, savaime aišku, Hermano Zudermano portretas. Visai natūralu, kad kambario kampe daug pasakančiai kabo praėjusių metų derliaus šventės vainikas. Šiuolaikinį modernų gyvenimą reprezentuoja radijo aparatas, kuris su dideliu savo svarbos pajautimu žvelgia į kambarį.

Be jokios įtampos užsimezgė pokalbis ir tuojau pasuko reikiama man linkme. O tai reiškia, geranoriškumą iš dvaro savininko pusės, nes jis yra tas, kuris visada duoda, t.y. mielai dalijasi savo ilgo ir įspūdžių pilno gyvenimo patirtimi. Tuo tarpu patiekiama gelsvai ruda kava pilvotame kavinuke. Aš užsidegu pasiūlytą cigaretę iš rudos dėžutės, daugelį metų ištikimai tarnavusios savininkui. H.Šojus šiuo metu neberūko ir motyvuoja tuo, jog jo akys nebegali stebėti melsvo dūmo  išsisklaidančius kamuolius, tad nejaustų rūkymo teikiamo nusiraminimo malonumą. Tiesą sakant, jis yra teisus, nes gražiai kylantys ir išsiskleidžiantys cigarečių dūmų kamuoliukai teikia vidinės ramybės pojūtį, o vien tik rūkyti H.Šojui nėra reikalo.

„Aklumas nėra taip sunkiai išgyvenamas, kaip tai yra įsivaizduojama“

Tai priklauso nuo žmogaus vidinės jėgos, kuri neleidžia save nugalėti. Kaip tik dabar aš dažnai prisimenu savo gerą pažįstamą iš senų laikų, vienintelį Priekulės riterio dvaro savininką Sperberį (Sperber). Jis man yra geriausias pavyzdys: apakęs savo gražiausiuose metuose (iki 40 metų jis regėjo) neleido sau nei mažiausiuose dalykuose nusileisti. Jis ir po apakimo išliko darbštus, savimi pasitikintis. Jis dar ilgą laiką vadovavo konservatorių partijai. To meto meras, dažnai vadinamas Klaipėdos karaliumi, Sperberį pavadino „Vyru su giliausiu protu“. Sperberis iki pat savo mirties, nežiūrint aklumo, vadovavo savo ūkiui ir prižiūrėjo jį iki smulkmenų: kas dieną kartu su dvaro ūkvedžiu apvažiuodavo savo valdas ir išklausydavo pilną ataskaitą apie pasėlių būklę. H.Šojus pabrėžia, jog Sperberis buvo pirmasis Klaipėdos krašto ūkininkas, kuris pradėjo ūkyje naudoti mineralais praturtintą pašarą gyvuliams ir trąšas laukams.

Generalinis krašto ekonomikos patarėjas  Dr. H.Šojus, pasitikėdamas savo jėgomis ir energija, labai nenoriai priima pagalbą. Jo rankų aukštyje, virš galvos, jo kambaryje yra įtaisytos besikryžiuojančios ištemptos vielos. Ir tai labai lengvai, panašiai kaip bėgiais, leidžia jam judėti savo kambaryje.

„Sveika siela sveikame kūne“

Fiziškai jis jaučiasi sveikas. Švytintis veidas leidžia spręsti apie gerą sveikatą. Jis pasakoja, jog jaunystėje buvęs silpnas jaunuolis, kaip ir jo brolis. Abiejų vargana išvaizda dažnai iššaukdavo žmonių pasigailėjimo reakciją Klaipėdoje. Toks jis buvo iki savo 40 jų metų.

„Dvaras dega…“

Šalia viso to, ką jis yra tėviškei padaręs, yra ir Šilokarčemos dvaro su 6000 morgų valdymas. Senasis ponas labai puikiai prisimena 1894 metų gaisrą dvare. Jį sukėlė žaibas, kuris trenkė į tuos senus šiaudais dengtus stogus ir plito vėjo greičiu, lyg parako kopėčiomis. Ūkvedys ir personalas buvo kaip be galvos ir tik dvaro savininkas išlaikė blaivų protą. Be gaisrinės pagalbos ir tik su sodo laistymo šlanga, gaisras buvo užgesintas. Dar šiandiena jam skaudu, kad to gaisro metu sudegė šeši jautukai. Tačiau tam tikra komiška gaida suskamba jo pasakojime – tie sudegę jautukai tuoj pat dingo be pėdsakų. Ir tik vėliau išaiškėjo, jog turgaus lankytojai, atsitiktinai dalyvavę gaisro gesinime, pietums pasiėmė gatavą kepsnį.

Balandžio pirmoji  H.Šojaus gyvenime

Be jokio prietaro dvarininkas sako, jog patys ryškiausi įvykiai gyvenime vykdavo, kaip tik jo gimimo dieną t.y. balandžio 1-ąją. Jis pats tą dieną kasmet telegrafu pasveikindavo Otto von Bismarką, Vokietijos Reicho kanclerį nuo 1871 iki 1890 iki pat jo mirties 1898, gimtadienio proga, nes jis taip pat buvo gimęs balandžio 1-ąją. Šią dieną į kilmingąjį Šilokarčemos dvarą atvykdavo būrys sveikintojų ir visi, kurie norėjo pasveikinti, buvo kviečiami į jo svetingus namus. Šią dieną jis visada pagalvodavo, jog reikėtų parašyti savo gyvenimo istoriją, nes gyvenime sutiko daug įdomių ir žymių žmonių. Jis kruopščiai surinko visus jo adresu rašytus laiškus, straipsnius spaudoje, tačiau knyga taip ir liko neparašyta.

Pažintis  su  H.Zudermanu

Senasis dvaro ponas prisiminė savo pirmąjį susitikimą su H.Zudermanu: prieš daugelį metų vieną vasaros popietę parko alėjoje jis pamatė vaikštantį jauną vyrą, kuris eidamas skaitė knygą. Jis nebuvo panašus į vietinį – labiau priminė italą. Tai ir buvo Hermanas Zudermanas. Po pirmųjų gana paviršutinių pažinčių metų, jų bendravimas darėsi vis gilesnis ir su laiku virto tikra gilia dviejų vyrų draugyste, kuri tęsėsi iki rašytojo mirties. H.Zudermanas paskyrė H.Šojui savo pasaulinį pripažinimą pelniusią knygą „Lietuviški apsakymai“. Jis siųsdavo H.Šojui visus savo romanų rankraščius, kad šis perskaitytų ir juose neliktų „neatitikimų su kaimiškojo gyvenimo realybe“.  H.Šojaus patarimus H.Zudermanas labai vertino. Šilutės dvarininko patartas H.Zudermanas pakeitė visą romano „Rašovai“ („Raschows“) pabaigą.

Paminklas H. Zudermanui

1928 metais mirus H.Zudermanui, H.Šojui kyla mintis jam Šilokarčemoje pastatyti paminklą. Jis pabrėžia, jog leidykla „Gota“, kuri H. Zudermano kūrinius išleido ir pardavė 2 milijonų tiražu ir tokiu būdu gavo didelį pelną, paminklui pastatyti pervedė juokingą 300 markių sumą.

Kaip Hugo Šojus atrado Šilokarčemą

1889 metais jis nupirko Kilmingąjį Šilokarčemos dvarą su 6000 morgų (1460 ha) žemės ir pradėjo savo didįjį gyvenimo darbą. Tai buvo labai rizikingas žingsnis, nes dvaras nebuvo rentabilus, ūkiniai pastatai buvo labai prastos būklės. Lėšų jų sutvarkymui nebuvo, pajamos nedengė išlaidų.  H.Šojus pardavė didesnę dalį žemės, sau pasilikdamas tik 1000 morgų (750 ha), įkūrė gyvenvietę 120–čiai šeimų. Armalėnuose įkūrė atskirą kaimą, kuriame veikė plytinė ir pradinė mokykla.

Ypač rūpinosi jam mielo miško, esančio dvaro žemėse, išlaikymu ir plėtimu. Visai nereikia aprašyti mūsų „Varnų miško“ (Rabenwald) grožio. Puikioji miško promenada yra taip pat H. Šojaus iniciatyva įrengta. Su pasididžiavimu galime sakyti, kad vargu ar kitas koks miestelis Rytų Prūsijoje turėjo tokį nuostabų miško parką pasivaikščiojimui, kaip mes.

1889 metais H. Šojui atvykus gyventi į Šilokarčemą, paskutinis kaimo namas buvo „senasis paštas“, tai yra tas senas medinis namas, kuris stovi priešais Hermanno vilą ir iki pat dabartinio Gutknechto knygyno. Tuo metu ten nebuvo jokio pastato – viena po kitos rikiavosi tik komposto krūvos. Kitoje pusėje stovėjo mažas namelis, to meto sinagoga, dabar muitinės nuosavybės žemė. Toliau buvo Domašiaus namas, kurį savo laiku buvo įsigijęs Zudermanas (tėvas). Šitas plotas turėjo būti pakeltas užvežant žemę. Šis darbas H.Šojui kainavo 35000 markių. Be to, dalį žemės jis atidavė turgaus aikštės ir uosto praplėtimui. Toliau skyrė žemės siaurajam geležinkeliui bei mažųjų gyvenviečių statybos bendrovei. Dar kiek toliau skyrė žemės bažnyčios ir kunigo namo statybai, privačiai ir liaudies mokykloms, vietos savivaldos namui statyti. Be to, jis buvo vienas iš Žiemos žemės ūkio mokyklos įkūrėjų. O taip pat prisidėjo prie durpių fabriko įkūrimo ir 1908 metais tapo jo vadovu. Nereikia užmiršti, jog jis nemokamai skyrė sklypą ir apskrities ligoninės statybai. Tikriausiai nebuvo veiklos apskrityje, prie kurios jis nebūtų prisidėjęs. Jis taip pat prisidėjo 1-ojo pasaulinio karo metu sugriautų įrenginių ir pastatų atstatymo darbų.

Senoji pašto karietų stotis

Kai jis persikėlė į Šilokarčemą, buvo naudojamas tik vienas vieškelis Klaipėda (Memel) – Tilžė (Tilsit). Šis senasis pašto vieškelis ėjo per Lapynus. Tuo metu dar veikė pašto karietų stotys ir juose virė gyvenimas. Pavyzdžiui, Priekulėje būdavo tokių dienų, kad arklidėse negalėjai gauti nei vieno žirgo. Šilokarčemos pašto karietų stotis nešdavo į metus 25000 auksinių markių pelną. Tai yra tiesioginis įrodymas apie to meto vietovės gerovės lygį.

H.Šojus visą gyvenimą stengėsi nesustabarėti ir šiandiena jis domisi jaunimo sporto reikalais. Kai tik oras leidžia, galima jį matyti jo pamėgtame „Varnų miške“ vaikštant ir besidomintį sporto aikštės įrengimu. Jo didelis noras yra, kad  kuo greičiau ir tinkamai būtų įrengta ši sporto aikštė.

Apakimas

Akių liga, kuri taip apsunkino 86-erių metų pono gyvenimą, pirmą kartą pasireiškė 1915 metais  kaip glaukoma. Ir tik prieš du metus H.Šojus  ryžosi operacijai. Tačiau operacija nepavyko – į žaizdą pateko dulkės, prasidėjo uždegimas, o tada netinkamas gydymas atėmė bet kokią viltį atgauti regėjimą. Uždegimas buvo gydomas apšviečiant mėlyna šviesa (tikriausiai kvarcine lempa ) ir kurį laiką H. Šojus galėjo dar skaityti laikraščius. Po sanatorijos Reichehalėje ir Achene sekė dar viena operacija, kuri nieko daugiau, išskyrus visišką regėjimo praradimą, nedavė. Dievo dovanos, regėjimo, praradimas nepakeitė senojo pono nei išorės, nei gyvenimo būdo, atvirkščiai jo klausa paaštrėjo ir dvasiškai jis tapo dar labiau susikaupęs.

Šojaus gyvenimo  pamokos

Savo ilgame gyvenime, jis sutiko labai daug žymių žmonių. Jis turėjo laimę bendrauti su eile išskirtinų žmonių: tai ir rašytojas H.Zudermanas, rašytojas  Ernst Wiechert (Vichertas), profesorius Becenbergeris, Generalinis krašto direktorius p. Kapp, su kuriuo buvo ypač susidraugavęs, Ekselencija von Bergas, meras p. Lohmeyeris, gubernatorius von Brüneck ir daugelį kitų.

Dar ir šiandiena jis palaiko ryšius laiškais su daugeliu jų ir, kaip pats sako, laiškus jis skirsto į draugiško pokalbio ir į stilistiškai korektiškus. Jo nuomone draugiško pokalbio laiškus reikėtų labiausiai vertinti, juose iš tikrųjų atsiskleidžia laišką rašančio siela, o tarp eilučių galima perskaityti daug daugiau, negu norėjo pasakyti laiško siuntėjas.

H.Šojaus šeimai, kuri kilusi iš  Pietų Vokietijos, iš Rothenburgo prie Tauberio, buvo būdingi rašytojų gabumai ir tai būdavo traktuojama tiesiog, kaip gamtos dovana. Pavyzdys dr Eriko Šojaus eilės Šilokarčemos bažnyčios varpams. Pats Hugo Šojus yra tikras improvizavimo meistras. Jį asmeniškai labai žavėjo Bretli stiliaus menininkai.

Jam jau iš šeimos paveldėta yra sakyti puikiausias užstalės kalbas. Linksmai charakterizuodamas, tuo pačiu rimuodamas, jis savo kalba pristato asmenį ir jį pagerbia.

1870 – 1871 metų kare

1870-1871 prancūzų karo metais H. Šojus ėjo ūkvedžio pareigas Priekulės dvare. Jo brolis, kaip šauktinis, buvo išvykęs į karą. Jis taipogi mielai būtų ginklą nešęs.Tačiau, jis nebuvo paimtas karo tarnybon, nes nebuvo sutvarkyti jo kariniai dokumentai. Tuo metu Klaipėdoje buvo paskirtas toks jaunas seržantas, kuris būdavo atsakingas už šauktinių sukvietimą. Tačiau šis žmogus buvo toks, kuris papildžius jo portfelio turinį, jaunus žmones išvaduodavo nuo karo tarnybos. Šis, žmogiškųjų santykių žinovas, kreipėsi į H.Šojaus tėvą, kuris tuo metu buvo Klaipėdos miesto tarybos narys, tokiais žodžiais: „Ponas tarybos narį, Jūs gi nenorėsite, kad ir Jūsų vyriausiasis sūnus išeitų į karą.“ H.Šojaus tėvas nesileido į jokias derybas ir H.Šojus parvažiavo į namus laukti šaukimo. Tačiau iš merijos, kur jis buvo užsiregistravę savanoriu, jokio šaukimo nesulaukė. H.Šojaus vardu tenai nebuvo šaukimo. Vėliau išaiškėjo, jog anksčiau minėtas seržantas iš H.Šojaus pavardės buvo padaręs Hugo Šell, kurio niekur nebuvo galima rasti. Tokiu būdu H.Šojui neteko kariauti.

Pabaigai

Aukščiau surašytos mintys yra tos, kurias jis pats išsakė ir darbai, kuriuos jis pats atliko. Aš visa tai sudėjau į vieną straipsnį ir noriu tai padėti, kaip dovaną, ant jo gimimo dienos proga papuošto stalo.

Viena yra tikra H.Šojus, nežiūrint į jo metus ir regėjimo netekimą, nėra niurzglys ar nusivylęs gyvenimu žmogus. Jis yra žmogus su Rytprūsiška plieno kietumo galva, pietų vokiečio humoro pilna širdimi. Ir tai yra vyras, kuris abejomis kojomis stovi ant motinos žemės. Šitoks mus pasitiko senasis generalinis krašto ekonomikos patarėjas Dr. Hugo Šojus.

Iš vokiečių kalbos Roza Šikšnienė