Švėkšnos muziejus: kai gyvenimai tampa istorija

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicija (Švėkšnos muziejus) kasmet sulaukia solidaus skaičiaus dovanojamų eksponatų. Vienais metais jų būna daugiau, kitais – mažiau, būna, kad eksponatai papildo pagrindinį arba pagalbinį fondus, tačiau šis straipsnis ne apie skaičius, o apie žmones.

Dar 2012 m. Švėkšnos muziejus užmezgė glaudų ryšį su klaipėdiete Jūrate Vaštakiene. Ponios Jūratės šaknys netoli Švėkšnos – Jonikaičių kaime, kur Agnės (g. 1898 m.) ir Jokūbo (g. 1893 m.) Būdvyčių šeimoje gimė jos mama Sofija. Be Sofijos, šeimoje augo daugiau vaikų: Elena, Petras, Antanas ir Viktoras. Prieš kelerius metus Švėkšnos muziejuje apsilankė ir kiti Būdvyčių palikuonys, su kai kuriais muziejus iki šiol palaiko glaudų ryšį.

Trumpai apžvelgiant giminės istoriją, reikėtų pradėti nuo Antano Būdvyčio (g. 1863 m.), kuris, išvykęs į JAV, keliolika metų dirbo anglių kasyklose ir padėjo vieninteliam savo sūnui Jokūbui iš nedidelio 13 ha paveldėto ūkelio Jonikaičiuose išsiplėsti į stambų 40 ha ūkį. Antanas buvo tvirtai sudėtas, bemaž 2 metrų ūgio vyras, puikios sveikatos ir fizinės būklės. Tačiau beveik pora dešimtmečių, praleistų anglies kasyklose, palaužė augalotą žemaitį, į Lietuvą jis grįžo 1922 m., neilgai trukus čia ir mirė.

Taigi, Jokūbas Būdvytis kilęs iš neturtingos paprastų valstiečių giminės, savamokslis, inovatorius, visuomenininkas, daug laiko skyręs darbui dėl savo krašto. Jo pavyzdinis ūkis buvo labai vertinamas: veikė Jaunųjų ūkininkų seklyčia, buvo organizuojami įvairūs mokymai, diegiama naujausia to meto ūkininkavimo praktika, naudota pažangi žemės ūkio technika, buvo atrenkama ir naudojama tik kokybiška sėkla. Galbūt Jokūbą Būdvytį galima laikyti vienu iš veislinės gyvulininkystės pradininkų mūsų krašte?

Su tėvo finansine parama viską daryti buvo lengviau, tačiau reikėjo įdėti be galo daug darbo ir atsidavimo. 1932 m. Jonikaičių kaimas išsiskirstė į vienkiemius. Jokūbas naujai sodybai pasirinko vietą ant kalvelės, kur iki šiol tebeošia du galingi ąžuolai. Siekdamas sukurti pavyzdinį ūkį, Jokūbas turėjo pradėti nuo apleistos, kemsynais apaugusios žemės, ir paversti ją našia bei derlinga: pats rovė kelmus, lygino kemsynus, norėdamas nusausinti pelkę, kasė melioracijos griovius.

Ūkyje buvo taikoma nesudėtinga, tačiau tuomet populiari ir pakankamai efektyvi sėjomaina. Žiemkenčiai – šakniavaisiai – vasarojus – dobilai – vėl dobilai, ganykla, javai. Buvo naudota naujausia technika: dvivagiai plūgai, šienapjovė, javų kertamoji, grūdų valymo mašinos, kūlimui iš vieno meistro buvo nuomojama garinė kuliamoji.

Namuose visada buvo knygų apie žemdirbystę ir gyvulininkystę, prenumeruojamas „Ūkininko patarėjas“, sodyboje ne kartą lankėsi „Ūkininko patarėjo“ vyriausias redaktorius Justas Strazdas. Namų bibliotekoje buvo ir labai mėgstamų Levo Tolstojaus kūrinių lietuvių kalba. Gal dėl to vietos inteligentai Jokūbą vadino tolstojininku, o aplinkiniai gyventojai – net „ciciliku“. Jokūbas ne tik daug skaitė, tačiau mokėjo ir rašyti, todėl tekdavo ne vienam iš apylinkių atvykusiam padėti ir kokį oficialų raštą surašyti. Neoficialiam Jonikaičių „notarui“ tekdavo rašyti turto pirkimo-pardavimo sutartis, prašymus valdžiai ar kitokio pobūdžio juridinius dokumentus. Spaudoje vis pasirodydavo žinučių apie J. Būdvyčio pažangą ir siekius tobulinti ūkininkavimo praktiką:

Ūkin. Jok. Būdvyčio iš Jonikaičių km. iniciatyva buvo prie griet.[inės] nugrieb.[imo]punkto iš visokių likučių pinigų nupirkta du ravėtuvai, kuriais aplinkiniai ūkininkai naudojasi veltui. Kai kurie iš pradžių priešinęsi, dabar džiaugiasi. Garbė J. Būdvyčiui, kuris suprasdamas mašinų reikšmę žemės dirbime perkant tuos ravėtuvus, pakėlė nemažai apkalbų. [Šaltinis, 1930-08-23, Nr. 34, p. 436.]

Atsidavimą Lietuvai ir savo kraštui labai gražiai iliustruoja Jono Basanavičiaus laiškas Jokūbui Būdvyčiui, 1924 m.

G. T.! [Gerbiamas Tamsta]
Tamsta kreipiesi prašydamas patarimo, kokioje pakraipoje veikti, kad būtų iš to Tėvynei naudos. Atsakas į tokį klausimą gali būti trumpas: pirmučiausia dirbk taip, kad būtų kokia iš Tamstos darbo kam nauda, daug nežiūrėdamas nė dešinėn, nė kairėn pusėn, nes dažnai pakraipa kaip tik ir gali būt tautai kenksminga. Žmogus, nepriderėdamas į vieną ar kitą partiją gali lygiu būdu būti geru veikėju, jei tik jis užsiima rimtu, naudingu visuomenei darbu. Viso Tamstai labo!
Dr. J. Basanavičius.

[Laiškas saugomas ŠHŠM Švėkšnos ekspozicijoje, eksponatą dovanojo Adomas Ramanauskas].

1930 m. Jokūbas Būdvytis buvo išrinktas Švėkšnos valsčiaus viršaičiu, pakeitė anksčiau dirbusį Stasį Beinorių. 1931 m. tarp naujojo valsčiaus viršaičio ir Švėkšnos klebono Juliaus Maciejausko kilo nemenkų nesutarimų dėl Švėkšnos valsčiaus savivaldybės nusavinto žvyro kelio remonto darbams. Bažnyčios žemėje buvęs žvyras plento Švėkšna-Inkakliai tiesimo reikmėms buvo kasamas be klebono leidimo. Po šitokio viršaičio ir valsčiaus kelių komisijos narių veiksmo 1931 m. liepos 5 d. mišių metu kunigo Venceslavo Gerasimavičiaus buvo paskelbta, kad Jokūbas Būdvytis ir komisijos nariai T. Jucius, J. Penkauskas ir A. Rauktys yra ekskomunikuojami ir neturi teisės […] eiti bažnyčion, numirus būti kapuose palaidoti, jų vaikai nebus krikštijami […]. Ekskomunika, ekskomunikacija – tai atskyrimas nuo Bažnyčios bendruomenės, griežčiausia bažnytinė bausmė, įtvirtinta kanonų teisės kodekse. Romos Katalikų Bažnyčioje ši bausmė gali būti atšaukta: per atgailą galima gauti nuodėmių atleidimą ir grįžti į bendruomenę.

„Ekskomunikuotieji“ liepos 12 d. kreipėsi raštiškai į kleboną Julių Maciejauską, tačiau šis į raštus nereagavo, bet davė suprasti, kad to, kas padaryta, jis jau negali atitaisyti ir kad tai tik Šventojo Tėvo valioje. Tuomet J. Būdvytis raštiškai kreipėsi į Telšių vyskupą ir iš generalvikaro 1931 m. rugsėjo 28 d. gavo atsakymą, kad jokio ekskomunikavimo nebuvo paskelbta, o mišių metu buvo perskaitytas Švėkšnos valsčiaus kelių taisymo komisijos aktas (su pavardėmis) ir aiškinamas Bažnyčios teisės kodekso 2346 kanonas. Nors J. Būdvytis nebuvo uolus katalikas, tačiau šis įvykis, ko gero, buvo lemiamas, todėl jau 1931 m. rugpjūtį jis atsistatydino iš viršaičio pareigų, o į jo vietą buvo išrinktas Juozas Penkauskas.

Šiuo įvykiu J. Būdvyčio visuomeninė veikla nesibaigė, jis ir toliau aktyviai veikė įvairiose srityse, 1938 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LR Vytauto Didžiojo ordinu. Net dvejus metus Jonikaičiuose, Būdvyčių sodyboje, buvo organizuojami kulinarijos kursai moterims ir merginoms, kuriuos vedė agronomės iš Dotnuvos. Švėkšnos Jaunųjų ūkininkų rateliui nuolat organizuotos ekskursijos į Dotnuvą, Kauną, Rietavą, Palangą ir kitus miestus.

Švėkšnos valsč. rugpiūčio mėn. 14 d. nuvykome pas Būdvytį, gyvenantį Jonikaičių kaime, pasižiūrėti jo bityno. Šeimininkas mus gražiai priėmė ir paaiškino bičių naudingumą bei pelningumą, ragindamas jaunuosius ūkininkus jų įsigyti. Keletas jaun. ūkininkų tikrai pasiryžo jau šį rudenį įsigyti bičių. V. Norvilas. [Jaunasis ūkininkas, 1932-08-26, Nr. 5, p. 18.]

Jokūbas Būdvytis 1924 m. vedė Agnę Toliušytę ir tokiu būdu buvo sujungtos dvi giminės, Švėkšnos istorijoje palikusios savo pėdsakus ateities kartoms. Būdvyčių ir Toliušių giminių žemės buvo netoliese: Būdvyčių Jonikaičiuose, Toliušių – Pakapio kaime. Pagal 1869 m. patvirtintą nurodymą iš Gedminaičių dvaro grafo Pliaterio paskirtas žemės plotas – 75 dešimtinės (~82 ha) Pakapio (Пакапишки) kaimo gyventojams. 1878 m. Raseinių apskrities matininkas Severinas Chotkevičius atliko matavimus jau čia gyvenusių Pletkauskio (30 deš.), Judžių (14 deš.) ir Toliušių (24 deš.) valdų bei paskyrė po 3 deš. pievų dviem Bartkų šeimoms. Taip buvo suformuotas Pakapio kaimas. Agnieška augo gausioje šeimoje, iš kurios kilę broliai Švėkšnos viršaitis Tadas Toliušis, ūkininkas Andriejus Toliušis ir kunigas Kazimieras Toliušis (emigravo į JAV). Šeimoje augo dar keturios seserys: Petronėlė, Barbora, Agota ir Ona.

Tadas Toliušis (1901–1942) – karininkas, šaulys, ūkininkas, Švėkšnos valsčiaus viršaitis, švėkšniškių atmintyje išlikęs kaip veiklus ir sumanus vyras, spaudoje dažnai buvo minimi jo organizuoti ir atlikti darbai miestelio ir valsčiaus naudai:

Šiais metais Švėkšnos valsčiuje intensyviai tvarkomi keliai. Didesniuosius vieškelius šiais metais specialiai suvolavo, valsčiaus viršaitis volavimui buvo parūpinęs mašiną. Be to, šiais metais pravedama daug naujų trečios rūšies vieškelių, kas ūkininkams yra labai naudinga. Paskutiniu laiku valsčiaus viršaitis visus kelius išdalins į naujus taislius. Už rūpinimąsi keliais valsčiaus viršaičiui T. Toliušiui ūkininkai labai dėkingi. [Vakarai, 1936-09-27, Nr. 225, p. 4.]

Paskutiniu laiku Švėkšnos valsčiuje esantieji vieškeliai sumanaus valsčiaus viršaičio p. Toliušio dėka, yra apsodinami jaunais medeliais. Medeliai yra prižiūrimi: aprišami ir aplaistomi ir visi medeliai gražiai auga. Taip pat ir miestelio gatvės yra apsodintos jaunais medeliais ir kiekvienas miestelio gyventojas, kurio sklypas prieina prie gatvės, privalo medelius palaistyti ir juos prižiūrėti, kad nenulaužtų […]. [Vakarai, 1938-08-08, Nr. 182, p. 4.]

Tadas Toliušis aktyviai reikšdavosi visuomeniniame gyvenime: dalyvavo įvairiose gimnazijos bei valsčiaus savivaldybės organizuotose veiklose, 1937 m. vadovavo beturčiams šelpti šalpos komitetui, Švėkšnoje buvo vienas iš iniciatorių rengti ir minėti „Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo dieną“. Ši kariuomenės ir visuomenės vienybės diena, inicijuojant grupelei karių ir visuomeninių organizacijų atstovų, tarpukario Lietuvoje pirmą kartą paminėta dar 1935 metais. 1938 m. Švėkšnos šaulių būrio štabui buvo suteikta galimybė neatlygintinai naudotis valsčiaus patalpomis ir pigiau išsiimti dviračiams leidimus. 1939 m. buvo paskirtas Šv. Elzbietos seserų kongregacijos statomos ligoninės Švėkšnoje pagalbinio statybos komiteto nariu, kurio prezidiumą sudarė: urėdas J. Motiejūnas, gimnazijos inspektorius S. Rudys, vargonininkas A. Urmulevičius ir T. Toliušis.

Tadas Toliušis su žmona Antanina 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Vorkutą (Komijos Respublika, Rusija), ten dirbo anglies kasyklose ir 1942 m. mirė nuo bado ir išsekimo. Žmona vėliau grįžo į Lietuvą.

Po karo, įsigalėjus naujai sovietinei tvarkai, Jokūbui Būdvyčiui teko pačiam skubiai griauti viską, ką sukūrė: ūkis buvo ardomas, padargai ir galvijai dalinami ūkio darbininkams, tačiau neteko pačiam ilgai taikytis prie naujos santvarkos – 1948 m. mirė.

Teoriškai tėvo pradėtus darbus tęsė sūnus Antanas Būdvytis (1928–1998), iš tėvo paveldėjęs stiprų ryšį su žeme – agronomas, politinis ir visuomenės veikėjas. 1946 m. jis baigė Švėkšnos „Saulės“ gimnaziją. Tėvui mirus, Antanas jau studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kurią baigė 1951 m. Kaip teigė pats A. Būdvytis, stodamas akademijon, turėjau, kaip ir kiekvienas būsimasis studentas, pateikti gyvenimo aprašymą ir išsamią charakteristiką. Mano padėtis, pagal stalinistinio laikotarpio reikalavimus, buvo visiškai netikusi. Privalėjau apibūdinti ne tik save, bet ir šeimos narius, artimuosius, gimines. […] Ir vis dėlto man pavyko gauti iš vietos valdžios pakankamai „švarią“ charakteristiką, kurioje buvo „nukapoti“ šiandieniniam gyvenimui trukdantys aštresni praeities kampai.

1954–1992 m. jis dirbo Žemdirbystės institute, ėjo direktoriaus pavaduotojo, vėliau direktoriaus pareigas. 1992–1996 m. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Spaudoje paskelbė apie 2000 mokslinių, mokslo populiarinimo, publicistinių ir kitokio pobūdžio straipsnių, kurių pagrindinė tema – kaimo žmogus ir jo likimas; mokslinio darbo sritis – lauko darbų organizavimas.

Antanas Būdvytis, matęs, kaip Jonikaičiuose buvo puoselėjamas pavyzdinis ūkis, dirbo pagal tėvo pavyzdį ir idėją, daug nuveikė šalies žemės ūkio bei mokslo labui, visada tikėjo, kad Lietuva turi išlikti stipraus žemės ūkio kraštu. Užsienyje lankė lietuvių emigrantų kolonijas, o kelionių įspūdžiais dalindavosi su Švėkšnos vidurinės mokyklos mokytojais ir mokiniais.

Po Jokūbo Būdvyčio mirties Jonikaičiuose gyvenimas klostėsi savo vaga. Jokūbo sūnus Petras išvyko studijuoti į Kauną, vis grįždavo į kaimą padėti motinai ūkyje. Būdvyčių gyvenamajame name nuo 1953 m. buvo įkurta Kurmių septynmetė mokykla. Tais pačiais metais nuo rugsėjo 1 d. mokytoja dirbti buvo paskirta Birutė Čeponytė. Birutei atvykti į Žemaitiją iš Aukštaitijos, ko gero, buvo didelis iššūkis, žinant, kad to meto žmonės buvo pakankamai sėslūs. Išsiskirianti, tamsi, graži jauna mokytoja ir sodybos šeimininkės sūnus Petras patraukė vienas kito dėmesį. Čia, Jonikaičiuose, jiedu susipažino, o 1955 m. atšoko vestuves.

Visą gyvenimą buvo kartu, neatskiriami nuo pat pažinties pradžios. Kaip sako jų anūkas, jie buvo tiesiog paprasti savo laiko žmonės, labai gerbę Švėkšnos kraštą ir savo gimines. Petras ir Birutė Būdvyčiai palaidoti Švėkšnos senosiose kapinėse, giminės kape, kur šalia Jokūbo su žmona Agnieška bei Jokūbo tėvų Antano su Marcijona ilsisi paskutinioji senosios Būdvyčių giminės karta.

Ilgą laiką giminės archyvas (dokumentai, fotografijos, knygos) buvo saugomas Dotnuvoje, kol Antanas Būdvytis perdavė jį Birutei ir Petrui Būdvyčiams. Vėliau giminės nusprendė, kad naudingiausia ir saugiausia būtų jį atiduoti saugoti muziejui. Taip per kelis kartus Šilutės Hugo Šojaus muziejaus Švėkšnos ekspozicija pasipildė jau daugiau kaip 500 vnt. eksponatų. Kai kurie eksponatai turi itin didelę reikšmę, susiję su svarbiais Lietuvai ir kraštui įvykiais, asmenybėmis, turintys meninę bei istorinę vertę.

2021 m. pabaigoje, prieš pat didžiąsias šventes, nuostabą keliančią staigmeną muziejaus darbuotojai išgirdo iš Petro ir Birutės Būdvyčių anūko, kuomet jis pareiškė norintis visų savo protėvių vardu skirti Švėkšnos muziejui piniginę paramą. Skirdamas 10.000 eurų jis pabrėžė, kad parama nėra nuo jo asmeniškai ir patikino, kad istoriškai teisingiausia būtų įvardinti, jog parama skiriama nuo Birutės ir Petro Būdvyčių bei Jokūbo Būdvyčio ir Agnieškos Toliušytės-Būdvytienės Švėkšnos muziejui ir istorijai.

Monika Žąsytienė, 
Šilutės Hugo Šojaus muziejaus
Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė

El. paštas: [email protected]
Tel. 865757152