Subliuško ant ledo „dainuojančio žvejo“ vaizdinys

Kadras iš filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“.

Šiųmetė žiema nebuvus palanki Kuršių marių žvejams. Mariose kilo potvyniai, siautėjo audros, nesusidarė saugi ledo danga. Tad žvejų laimikiai buvo menki ir dažnu atveju nuviliantys. Dėl nepalankių oro sąlygų ir Pandemijos suvaržymų, Nidoje neįvyko daugelio laukiama „Stinta-pūkio“ šventė: žvejai negalėjo pasirodyti prieš panardintą lentą ir daužydami kuoleliais išdainuoti pagrindinį šventės šaukinį. Tačiau dėmesio poledinei žūklei nestokota. Juolab, 2019 m. vasario mėn. Lietuvos monetų kalykla išleido progines 1 ir 10 Eurų vertės monetas su įrašų „Stintų žvejybai viliojant“. 2021 m. vasario 10 d. Lietuvos nacionalinis kultūros centras „Poledinę bumbinamąją stintų žvejybą“ įtraukė į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Muzikuojančio žvejo pasirodymai pamaryje tapo Kuršių nerijos žvejų gyvenimo pramoginės atkuriamosios kultūros dalimi.

Ištakų paieškos

Kuršių nerijoje sunykus verslinei žūklei, prakalbta apie tradicinius amatus ir jų išsaugojimą. Nidoje ir Preiloje radosi vietinių žvejų, teigiančių, esantys senosios žvejybos ant ledo žinovais, amato vingrybių mokęsi iš tarpukario vietinių žvejų senbuvių. Ir iš pastarųjų perėmė muzikavimo patirties. Jie noriai dalyvauja užsakomuose muziejininkų pasirodymuose ir pažintinėse veiklose. Kita vertus, sunku įsivaizduoti ant Kuršių marių ledo sužvarbusį žveją išdainuojantį nesudėtingą „Stinta pūkis“. Nerasta amžiaus pradžios šaltinių, liudijančių žvejus skandavus šiuos žodžius. Šiuo žvejo posakiu abejojusi kalbininkė, Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė, tyrusi žymiausio nerijos žvejų gyvenimo kraštotyrininko Richard‘o Pietsch‘o rašytinį palikimą, skelbtą apibendrinančiose knygose (1982, 1992) ir pokalbių įrašuose. Poledinės žūklės posakio neminėjo ir iš Kuršių nerijos po 1944 ir 1958 metų išvykę Davidas Pinkis ir Martinas Pugelis. Verta pažymėti, kad pavadinimas „Poledinė bumbinamoji žvejyba“ į lietuvių kalba įvestas tik nuo 2001 metų. Tai yra latvių kalbos skolinys nuo žodžio Bombardēt – kaukšėti, pokšėti, bumbsėti ir belsti.

Viršijo kūrėjų lūkesčius

Pirmasis „Stintapūkio“ atvaizdavimas žinomas iš filmo psichologinės dramos „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983), režisierius ir scenarijaus autorius Algimantas Puipa. Kino juosta daugeliu požiūriu vertinga medžiaga Mažosios Lietuvos kultūros paveldui pažinti. Bendraujant su režisieriumi ir talkininkais, šių metų žiemą sužinotos 1983 metų liepą-rugpjūtį vestuvių šokio filmavimo aplinkybės. Kūrėjas viename interviu žurnalistei prisiminė: „pasikalbėjau su pajūrio krašto etnografiniu ansambliu („Vorusnė“, įkurtas 1971 m. Klaipėdoje – aut. past.), paklausinėjau, kokie šio krašto vestuvėms būdingi judesiai, ir nedaug delsę, nutarėme, kad „sutuoktiniai“ (aktoriai Jūratė Onaitytė, Vidas Petkevičius ir Saulius Balandis) sušoks („improvizuos“) pagal į žvejo lentą mušamą keturskiemenę skanduotę – „Stintapūkį“ (21 min. 22 sekundė ir 59 min. 52 sekundė (Ražkovskytė, 2020).

Įtaigus vaizdas giliai prasmelkė žiūrovų ir muziejininkų Mažosios Lietuvos pamario kultūros pažinimą. Būtent ši dainuojama ištara ir vaidinimas rodomi Nidos pamario „Stintapūkio šventėje“ (rengiama nuo 2006 m.), ji išplėtota dainoje „Stinta pūkis“ (Žalvarinis 2008) ir to paties pavadinimo šokyje (2014). Daina 2014 m. atlikta per bendrą Dainų šventės chorų vakaro pasirodymą.

Iš XIX a. pamario tautosakos aruodo

Iki pas pastarojo laiko mažai kas abejojo, kad skanduotė „Stinta pukis“ mus pasiekė iš Juodkrantės žvejų ir žodžiu perduota iš kartos į kartą“. Kad tai senas krašto paveldas, tuo buvo įsitikinę filmo kūrėjai. Teiginys įtvirtintas vėliau pasirodžiusiuose žinynuose ir enciklopedijose. Nebaigti tyrimai ir paliktos atviros prielaidos, sudarė sąlygas atsirasti nepagrįstiems ir klaidingiems, greitomis sukurptiems teiginiams (kaltę prisiima ir 2004 metus tyrimus skelbęs šio straipsnio autorius – E.B.). Naujausi šaltinių tyrimai ir amžininkų bei filmo kūrėjų apklausos atskleidė posakio ir veiksmo ištakas ir atkurti jų kilmę. Posakis „atjaunintas“. Kino kūrėjams pagrindinis šaltinis krašto papročiams pažinti buvo didelio atgarsio susilaukusi knyga „Lietuvininkai“ (Vaga, 1970). Talkino Mažosios Lietuvos knygų tyrėjas Domas Kaunas. Dalį senienų ir filmo vietas veiksmui siūlė, kaip teigė režisierius „puikūs Jūrų muziejaus istorikai, išstudijavę lietuvininkų papročius ir buvę pagrindiniai „mūsų“ žinių šaltiniai“. Tuo metu muziejuje dirbo muziejininkai istorikė – etnografė, dėstytoja Bronė Elertienė ir senųjų raštų vertėjas Jonas Putrius. Tikslią posakio atsiradimo eigą, ir kas buvo jo pateikėjas, šiandieną vargiai ar pavyks nustatyti. Vienok, posakis aptiktas XIX a. pabaigos pamario tautosakos rinkinyje. Sulietuvintais vokiečių kalbos garsažodžiais „Stintos pukey“ nusakytas Ysės kaimo bažnyčios varpų dūžiai. Mėgiamų žuvelių pavadinimus šaukė žuvų prekijai Tilžės, Pageldynių ir Šilutės turguose. Jų obalsiai ir sugulė į „apeiginio“ vestuvinio šokio ant jūros kranto muzikinį pagrindą.

Atsakingai puoselėti tradiciją

Stintapukio muzikavimo tradicijai Neringoje apie keturiasdešimt metų. Naujausius tyrimus paskelbsime atsiradus pirmiausiai galimybei. O kol kas skleidžiant ir kūrybiškai pristatant poledinės baidomosios žvejybos paveldo veiklas, verta prisiminti ir atsakingiau vertinti „senuosius“ žvejų pasirodymus ant ledo.

Klaipėdos universiteto filologijos mokslų daktarės, profesorės Dalios Kiseliūnaitės komentaras

Buvau pati „Vorusnės“ dalyvė daugelį metų. Be to, rinkdama medžiagą vaikų folkloro ansamblio repertuarui, radau Kalvaičio užrašytą varpų mėgdžiojimo tekstą „Stinta, pūkis!“, „Stintos, pūkiai!“ Jį naudojome, sukurdami savo melodiją, nes natų niekas neužrašė, taigi improvizavome.

Pamačiusi filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ vestuvių sceną, prisiminiau, kad „Vorusnės“ vadovė Audronė Kaukienė filmo kūrėjus konsultavo, siūlydama kuklius šokio judesius (šokama turėjo būti ant smėlio), buvo aptarinėjamos ir galimos melodijos, bet matyt kūrėjai nusprendė necituoti Mažosios Lietuvos dainų, nes filmas nebuvo apie šį kraštą (tai berods danų autoriaus kūrinys), todėl jie tenkinosi paprastu primityviu mušimu. Kaukienė jau nebepaliudys, bet tikrai ji negalėjo „sukurti“ folkloro ar meluoti, kad tai autentiškas, paliudytas dalykas, tai būtų buvę prieš  jos principus. Galbūt ji pasiūlė kūrėjams peržiūrėti smulkiąją tautosaką ir improvizuoti patiems. Tai, ką sukuria filmo kūrėjas, nėra tas pats, kas autentiškas, paliudytas folkloras. Man ši scena patiko – išradingai padaryta. bet juk niekas nesako, kad čia Mažoji Lietuva ir kad būtinai čia yra autentika. Tai kūrėjų fantazija.

Tačiau, kai žurnalistai pasigavo šią filmo sceną ir ėmė traktuoti kaip „seną žvejų paprotį“, suklusau ir ėmiau ieškoti, kas galėtų paliudyti. Apklausiau kelias dešimtis kuršininkų žvejų ir jų žmonų – NĖ VIENAS NEPALIUDIJO, kad tarpukariu būtų kažką dainavę ar skandavę mušdami į lentą. Jeigu tai iš Juodkrantės žvejų, labai norėčiau atsekti, kas ir kam tai paliudijo.

Kad šiuos (ir kitus) žuvų vardus šaukė turguose – visiškai realu, tačiau ne bumbindami.

Aukščiau esančiame tekste yra du teiginiai, kuriuos norėčiau patikslinti: „Tai yra latvių kalbos skolinys nuo žodžio Bombardēt – kaukšėti, pokšėti, bumbsėti ir belsti.“ Aišku, kad autorius latviškai nemoka, todėl čia truputį klysta. Pats žodis bumbinti kuršininkų kalboje skambėjo bumbinat. Aišku, kad tai baltiškas garsažodinės kilmės veiksmažodis. Paklausus kuršininkų, kas yra bumbinat, visi kaip vienas nurodo tik šią reikšmę „daužyti į lentą poledinės žvejybos metu“. Tačiau jų pačių tekstuose yra ir kita reikšmė – tiesiog belsti (piebumbenajam pie luoga ‘pabeldėm į langą’).

Kitas: „Sulietuvintais vokiečų kalbos garsažodžiais „Stintos pukey“ nusakytas Ysės kaimo bažnyčios varpų dūžiai“. Jokio vokiško garsažodžio čia nėra.

Be the first to comment on "Subliuško ant ledo „dainuojančio žvejo“ vaizdinys"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*