Spaudos pramonė Tilžėje. A.Puskepalaitis tampa spaudos darbuotoju. II dalis  

Tilžė 1905 metais.

Tęsiame pasakojimą apie iš Mažosios Lietuvos kilusį spaudos darbuotoją Albertą Puskepalaitį, kurio 120 metų gimimo sukaktį minėjome birželio 20 dieną. Antrojo pasaulinio karo metu pasitraukęs į Vokietiją, o vėliau į JAV, jis tęsė savo darbą Tėvynei. Gyvenimo pabaigoje daug atsiminimų apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Mažąją Lietuvą bei Tilžę ir joje virusį gyvenimą užrašė jis pats. Vėliau, silpstant jėgoms, jo pasakojimus užrašė žurnalistas Ansas Lymantas, kuris juos spausdino savo redaguojamame Kanadoje leistame laikraštyje „Lietuvos pajūris“. Biografiniai duomenys apie Albertą Puskepalaitį bei pasakojimai apie savo vaikystę buvo pateikti pirmoje atsiminimų dalyje „Albertas Puskepalaitis – spaudos ir kultūros darbuotojas. I dalis“ „Šilainės krašto“ svetainėje liepos 3 dieną.   

Šiuose atsiminimuose galima rasti įvairių įdomių to meto gyvenimo detalių, kurios nepatekdavo į „oficialius“ istorinius rašinius. Siekiant autentiškumo, pateikti atsiminimai redaguoti minimaliai.

Mokyklos suole

1905 m. rudenį atsivėrė naujas Alberto Puskepalaičio gyvenime lapas: jis pradėjo lankyti Liepgalių pradžios mokyklą. Mokytis jam labai sekėsi ir jis greit visuose mokyklos skyriuose užimdavo pirmaujančias vietas.

Kas jam davė paspirtį taip gerai mokytis – tris metus jis buvo geriausiu mokiniu visoj mokykloj -sunku pasakyti. Bet reikia manyti, kad ne tiek prigimti jo gabumai čia suvaidino svarbią rolę, kiek jo fizinė išvaizda, kuri vertė jį pasispirti, pasižymėti ir iškilti iš kitų mokinių Mat, jis iš kitų išsiskyrė savo amžiumi nepaprastai mažu ūgiu ir ne tik draugų, bet ir mokytojo nuolat buvo „mažiuku“ vadinamas. Net jam ir vyriausioje klasėj būnant, kai nė vienas iš mokinių nežinodavo atsakyti į klausimą, mokytojas jį atsigręžęs sakydavo: „Na, ale dabar paklausime mažąjį Albertą“ (Nun woller wir aber mal den kleinen Albertų fra gen). O Albertas, su matomu dideliu pasitenkinimu, tiksliai atsakydavo į duotą klausimą.

Per visą mokyklos laiką jis tik vieną kartą buvo baustas. Bausmė buvo už neatidumą, kai jis nežinojo atsakyti į visai prie temos nepriklausantį klausimą. Albertas buvo paliktas po pamokų ir turėjo 50 kartų rašyti sakinį „Mūšis prie Koenigsgraetz buvo 1866 m. birželio 3 d.“

Kai jis vidujiniai užsigavęs ir apsiašarojęs parašė sakinį 25 kartus, mokytojui jo pagailo ir, paguodęs jį, pasiuntė į namus.

Bendrai visi lietuviukai – berniukai ir mergaitės – mokytojų buvo giriami už jų paklusnumą ir gerą mokymąsi 1905 – 1912 m., geriausi Liepgalių mokyklos mokiniai, „Primus“ vadinami, turėjo tokias pavardes: Skatikat, Danulat, Grigat ir Puskeppeleit.

Per pertrauką mokiniai tarp savęs kalbėdavosi ne tik žemutinės Vokietijos kalbos tarme (plattdeutsch), bet slaptai ir lietuviškai. Už viešą kalbos mokykloj vartojimą, vaikai susilaukdavo skaudžių bausmių. Vieną tokį skaudų įvykį A. Puskepalaitis gerai prisimena:

„Kartą Smalaikaitytė (Smaleikat), žaidžiant mokyklos kieme sviediniu, vienai žaidėjai lietuviškai prišaukė: „Duok man!“ Šiuos mergaitei impulsyviai išsprūdusius lietuviškus žodžius nugirdo mokytojas Weske. Po pertraukos klasėje visų mokyklos vaikų akivaizdoje, jis nendrine lazdele taip pradėjo mušti Smalaikaitytės delną, kad net kraujas pasirodė. Mergaitė garsiai verkė ir šaukė iš skausmo, o prie jos verksmų ir šauksmų prisijungė visa mokykla. Ypatingai mergaitės skaudžiai verkė ir šaukė, kad mokytojas nustotų mušęs.

Matydamas tokį klaikų vaizdą ir girdėdamas mokinių raudojimą, mokytojas Weske sumišo ir nustojo mušęs. Iš tikrųjų, giliai savo širdyj jis nebuvo lietuvių neapkentėlis. Jis buvo tiktai Prūsijos švietimo ministerio parėdymų kruopštus vykdytojas ir birmarkiniame Reiche vykdomo pasienio tautų sugemanizavo proceso įrankis.

Vėliau, po šito nemalonaus incidento, mokytojas Weske mokiniams išreiškė savo pasigailėjimą: jis taip turėjęs pasielgti, nes to reikalaujanti jo, kaip mokytojui, uždėta pareiga ir jo asmeninė egzistencija.

Užgavėnių dieną mokiniai kreida ant lentos užrašydavo tokį vokišką posmą:
„Užgavėnes švenčia katė ir pelė./ Šiupinys valgomas kiekviena-me name./ Varnai atskrido ir nusinešė mūsų knygas,/ Todėl, mielas mokytojau, būk toks geras,/ Ir leisk mums eiti namo.“

Kai mokytojas įeidavo į klasę, jis vaizduodavo supykusį ir griežtu tonu klausdavo, kas tą parašė. „Piktadarys“ dažnai savanoriškai save prisistatydavo. Tada mokytojas visų klausdavo, kas tą dieną namuose gaus valgyti šiupinį, kas ne. Tik keli mokiniai sakydavo, kad jie virsią Užgavėnių apvalius pyragaičius.

Po to mokytojas taip pravesdavo pamokas, lyg mokiniai neturėtų knygų ir juos anksčiau paleisdavo.

Namų pietistinė dvasia

Namuose Puskepalaičių šeimos gyvenimas vystėsi Mažojoje Lietuvoj įprastoj griežtoj pietistinėje dvasioj. Vaikai buvo padorūs ir tėvo bei motinos autoritetas be atsikalbinėjimų buvo respektuojamas (gerbiamas, vertinamas – red.p).

Iki 1908 m. tėvų namuose buvo meldžiamasi ir giedama tik lietuvių kalboj. Šeštadienio vakare, saulei leidžiantis, religinėmis giesmėmis buvo užbaigiama savaitė. Prieš saulėlydį visi darbai ūkyje privalėjo būti atlikti ir nebuvo leidžiama dirbti toliau. Sekmadienį šeimoj buvo atlaikomos lietuviškos pamaldėlės su giedojimais. Iš storų ir stipriais odiniais viršeliais pagarsėjusių vokiečių pamokslininkų Orento, Arndt‘o, ar Rambacho kalba išleistų knygų, tėvas skaitė kiekvienam sekmadieniui pritaikytą pamokslą. Kai tėvai išvažiuodavo bažnyčią, pamokslą skaitydavo dėdė Jonas. O kai jo nebūdavo, skaitydavo vyriausias sūnus Albertas.

Pamaldėlėse turėjo dalyvauti visi namiškiai. Žaisti, žiūrėti į veidrodį, skaityti laikraštį ar romaną sekmadienį, ypatingai prieš pietus, nebuvo leista.

Toks Pietizmo judėjimo gilus religingumas reiškėsi beveik kiekviename lietuvninko kasdieninio gyvenimo apsireiškime. Pvz., Albertas Pukepalaitis prisimena, kaip jam, 14 m. sulaukus, 1912 m. vasarą pirmą kartą teko vienam keliauti traukiniu į Pilkalnį, atlikti kai kurių šeimos reikalų.

„Pirmas mano uždavinys, buvo nuvežti motinėlės suverptas vilnas į Pilkalnio mezgimo ir audimo fabriką ir iš jo parvežti išaustas linines drobes. Kita mano pareiga buvo aplankyti Pilkalnyj  gyvenantį mano senelį. Kadangi mano kelionė buvo taip suplanuota, kad ji prasidės prieš saulutės užtekėjimą ir baigsis saulėlydžiu, tai prieš išvažiuojant į stotį ir, vėliau, iš kelionės grįžus, pasimeldėme iš lietuviškos maldaknygės, taip kaip tikintis krikščionis meldžiasi iš namų į kelionę pasiduodamas, ar iš jos grįždamas. Lipant į vežimą ir išvažiuojant pro vartus, dar sugiedojome ir po vieną lietuvišką ir vokišką religinę giesmę“.

O vis tik reikia pasakyti, kad tarp mažlietuviuose dideliu pamaldumu praktikuojančių krikščioniškų papročių, dar vis prasiskverbdavo ir lietuvių tautos pasąmonėj giliai įsitvirtinusios senos lietuvių tikybos ypatybės. Viena iš jų – per Jonines švenčiama saulėgrąžos šventė, su raganų deginimu ir jų išvaikymu – kartais pasireikšdavo ne tik mistiškomis, bet ir groteskinėmis formomis.

„Joninių išvakarėse beveik kiekvienas ūkininkas užkurdavo laužą. Aš dar prisimenu 1908 ar 1910 metais mano tėviškėj Kloniuose degintą Joninių laužą. Į smalos statinę įmetėme pavieniais lapais religinės literatūros. Taip pat į smalą buvo pamirkytas ir vienas senas ant mano protėvių stovėjęs išdrožinėtas lietuviškas ąžuolinis kryžius. Tai buvo vienas tų antkapių kryžių, kurį, salzburgiečio Palfner parėdymu, turėjome išversti ir nuo savo šeimos kapų pašalinti. Dabar mano dėdė jį prikalė prie aukšto stiebo, pastatė ir uždegė. Nors šiaip mums vaikams buvo uždrausta linksmai šokinėti, bet dabar buvome net paskatinti šokti per aplink laužą nukritusius nuodėgulius. Tuo buvo tikėtasi išbaidyti piktąsias dvasias, kad jos namams, žmonėms ir gyvuliams nepadarytų žalos.

Mano dėdė Jonas, kuris laužą paruošė ir uždegė, vėliau pasišalino ir daugiau nesirodė. Ir motina nėjo prie laužo, o tik iš tolo jį stebėjo. Kitą dieną mano mokyklos draugai man tvirtino, kad mūsų ūkyje degintoji Šv. Jono ugnis (Jahannisfeuer), buvusi pati gražiausia visoj apylinkėj“.

Didelis įvykis ir savaitgalio paįvairinimas Puskepalaičių namuose būdavo juose laiks nuo laiko įvykstantys „surinkimai“ – lietuviški religiniai subuvimai. Išklausyti Dievo žodžio sakytojo pamokslų bei graudenimų, sueidavo ar suvažiuodavo beveik visi apylinkės lietuviai.

Kai kurie sakytojai, būdami labai iškalbingi, įsigijo tokį populiarumą, kad jų atsilankymas kiekvieną kartą sutraukdavo tiek žmonių, kad pritrūkdavo namuose vietos. Bet didžiausi žmonių antplūdį Albertas Puskepalaitis matė, kai misionierius Kristupas Lokys, atostogų iš Indijos parvykęs, atsilankė į Klonius ir jo tėvų namuose pravedė misijos šventę. Žmonių privažiavo ar atėjo šimtais, daug daugiau negu per paprastus surinkimus. „Niekad savo gyvenime mūsų ūkyje nebuvau matęs tiek daug žmonių, vežimų ir arklių, kaip tą dieną“, – rašo Albertas Puskepalaitis savo atsiminimuose.

Misijonierius Kristupas Lokys su indų mokytoju Stefanu Khariya Samada iš Bengalijos 1902 m. D.Kauno rinkinys.

Misijonierius Kristupas Lokys su indų mokytoju Stefanu Khariya Samada iš Bengalijos 1902 m. D.Kauno rinkinys.

Žinoma, Kr. Lokys nebuvo paprastas misionierius, bet vienas žymiausių, jei ne pats iškiliausių Indijoj veikiančių garsiosios berlyniškės Gossneric misijos misionierių. Jo sūnus vėliau tapo šios misijos direktoriumi. Žodžiu, Kr. Lokys buvo asmenybė, kuri labai mokėdavo pagauti ir sudominti  Mažosios Lietuvos lietuvninkus. Nenuostabu, kad šventei užsibaigus, po išklausyto misionieriaus Lokio pranešimo, tarp dievobaimingų ir maldingų žmonių atsirasdavo gyvų atsiliepimų, kalbų ir svarstymų. Po to lietuvninkai nepaprastu dosnumu pinigais paremdavo misijos darbą Indijoj.

Ir jaunas, vos pradžios mokyklą baigęs, Albertas Puskepalaitis su dideliu atidumu klausėsi ne tik misionieriaus Lokio pamokslo, bet dar labiau jo įdomių, su misionieriaus dar bu Indijoj surištų pasakojimų ir patirtų nuotykių. Svetimi kraštai ir žmonės, neįprasti papročiai, egzotiški vietovių vardai, kaip Govindpūra, Tarararma, Lohardaga ir galimybė vargšams pagonims skelbti evangeliją, taip pagavo ir uždegė jaunuolio sielą, kad jis dar tą pačią dieną nusprendė tapti nieku kitu, kaip tik misionieriumi.

Šį Alberto Puskepalaičio apsisprendimą labai palaikė jo tėvams artimas Lazdėnų kunigas Wittke. Jis dažnai tėvų namuose sakydavo pamokslą ir sunkiuose metuose, ypatingai, kai buvo išvaržomas jų ūkis, juos labai atjautė. Taip kun. Wittke rekomendavo ir Albertą Puskepalaitį, savo geriausią konfirmandą, kandidatu Gossnerio misijos įstaigai Berlyne. Po gerai iš laikytų egzaminų, misijos vadovybė prižadėjo dar ir šiokią tokią stipendiją. Dabar Alberto Puskepalaičio gražioms svajonių gijoms nebuvo galo. Jis jau save įsivaizdavo einantį žymių misionierių pėdomis. Pats gyviausias pavyzdys jam buvo atsilankęs misionierius Kristupas Lokys.

Vieton misionieriaus – spaustuvininkas

Sunku pasakyti, kas vertė Puskepalaičio tėvą pakeisti duotą sūnui sutikimą ir jį taip skaudžiai apvilti. Apie tai Albertas Puskepalaitis aiškiai nepasakė. Viena iš galimų priežasčių galėjo būti nestipri Alberto fizinė sudėtis – jis vis dar buvo savo amžiui nepaūgėjęs „mažiukas“, antra, kad tėvas su kasmet vis didėjančia šeima ir spaudžiančia ūkio skola prie misijos žadėtos nedidelės stipendijos neįstengė duoti papildomos piniginės paramos. Tat kitų patariamas, jis nusprendė leisti sūnų Albertą spaustuvininkus. Būti spaustuvininku skaitėsi garbingu ir respektuojamo amato profesija Mažojoj Lietuvoj, ir gana daug gabių iš lietuvių ūkininkų šeimų kilusių jaunų žmonių (M.Jankus, E.Jagomastas, broliai Kiošiai, Kr. Kibelka, E.Szadagys, Raudonius, J.Vanagaitis ), šioje srityje sėkmingai darbavosi.

Bet tokį netikėtą tėvo persiorientavimą Albertas labai jautriai pergyveno. Su širdgėla griuvo visas jo lakia vaizduote sukurtasis ir išsvajotas jauno žmogaus pasaulis.

Jis apie tai rašė: „Aš gavau vokišką vardą A1bert Jis mano tėveliams buvo įkalbėtas pažadu, jei aš būsiu gabus, aš galėsiu studijuoti Albertinos universitete Karaliaučiuj.

Aš buvau gabus, bet mano norai studijuoti buvo sutrukdyti: aš vietoj rašytojo, tapau tik raidžių rinkėju“ (Anstatt Schriftsteller wurde ich nur Schriftsetzer).

Taip ir vietoj išvykęs į išsvajotą misijos darbo lauką Indijoj, nepilnai šešiolika metų sulaukęs Albertas Puskepalaitis, 1914 m. sausio 15 d. , atsidūrė Tilžėj ir klausė praeivių ieškomos spaustuvės adreso, rinkėjo specialybės mokytis.

Apie savo gyvenimą ir mokslo laiką Tilžėj, savo pažintis su įvairiais lietuviškais veikėjais ir tuometines laiko nuotaikas, Albertas Puskepalaitis yra palikęs kiek didesnį atsiminimų pluoštą.

Tilžė – sostinė ir spaudos centras

1772 m. Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo įkurtas miestas Gumbinė (Gumbinnen), buvo Prūsų Lietuvos administracinis centras, kuris tiek vokiečių mokslininkų ir politikų tiek pačių gyventojų buvo vadinamas Lietuvos sostine „Die litauische Haupstadt Gumbinnen“ – prof. dr. Bezzenberger‘is.

Bet nuo praėjusio šimtmečio vidurio Tilžės miesto pareigūnai su dideliu pasisekimu pradėjo vadinti Ti1žę Prūsų Lietuvos sostine ir miestu be sau lygaus (Tilsit – die Haupt stadt Preussisch Litauens – Stadt ohne Gleichem). Dar pirmojo karo baigoj Tilžėj išėjo tūlo Q. Reylaenderio parašyta knyga „Tilžė 1914 – 1919 m. Prūsų Lietuvos sostinės likimai Pasaulinio karo audrose ir revoliucijoj – išleista žodžiuose ir paveiksluose ( Quntin Reylaender. „Tilsit 1914 – 1919. Die Schicksale der Hauptstadt Preussisch – Litauens in den Stuermen des Weltkrieges und der Revolution in Wort und Bild).

Tilžės miesto valdžia, valdininkai ir pareigūnai, labai vertino jų mieste esančių ir spaustuvių ekonominę reikšmę ir juos visokeriopais būdais rėmė. Jie viešai kėlė savo bendradarbiavimo ar tarpininkavimo rolę bei naudą su caro valdžios pareigūnais ir su maištaujančiais lietuvių tautos veikėjais. Spaustuvių klientams ypatingai caristinės Rusijos kultūros ministerijos atstovams priimti, Tilžės miesto valdybos rūpesčiu buvo pastatytas net pats poniškiausias Tilžėje viešbutis „Hotel de Russie“.

Žodžiu, Lietuvos pasienyje, šalia stambios medžio apdirbimo pramonės Tilžėj susikoncentravusi spaudos pramonė, čia užėmė strateginę vietą: iš Tilžės tiek oficialiai, tiek slaptai vyko Lietuviškos spaudos gaminių „eksportas“ į Didžiąją Lietuvą. Labai pelningas buvo carų valdžios užsakytų graždankų spausdinimas. Kooperuojant su Rusijoj ar Lietuvoj esančiomis spaustuvėmis, kai kurios spaudos įmonės labai praturtėjo. Kadangi Tilžės spaustuvininkai rusiškų raidžių ir rusų kalbą mokančių rinkėjų neturėjo, graždanka buvo renkama pas spaustuvininką Zawatzkį Vilniuj. Jis nuo savo rinkykloj rusiškomis raidėmis surinkto rinkinio, padarydavo nuospaudas, taip vadinamas matricas, ir jas perleisdavo tilžiškėms spaustuvėms. Jos gautas matricas išliedavo ir nuo jų šimtais tūkstančių egzempliorių spausdindavo „graždankas“, „kantičkas“ ir kitą.

Taip besididžiuojant Tilžės mieste spaudos įmonių atsiektais svariais laimėjimais, miesto valdyboj ir iškilo pasiūlymas pavadinti Tilžę Prūsų Lietuvos sostine. Po kurio laiko šis pasiūlymas buvo priimtas, įvykdytas ir miestas pradėjo naudotis sostinės titulu.

Man, šiandien sulaukus 80 metų, nebėra žinoma nei vieno gyvo žmogaus, kuris, kaip aš, nuo 1914 -1944 metų pabaigos būtų matęs, patyręs, pergyvenęs, dirbęs ir žinojęs, kas dėjosi Tilžėje spaudos srityje. Aš Tilžėj mokinausi, gyvenau ir dirbau dar gražiausiais spaudos žydėjimo laikais. Vėliau man teko matyti ir pergyventi šių spaustuvių ir leidyklų, tiekusių tiek daug spaudos darbų Mažosios ir Didžiosios Lietuvos atgimimui ir tautinės sąmonės išlaikymui, nykimą irimą, išprievartavimą ir sunaikinimą“.

Be the first to comment on "Spaudos pramonė Tilžėje. A.Puskepalaitis tampa spaudos darbuotoju. II dalis  "

Leave a comment

Your email address will not be published.


*