Skolinių įtaka lietuvininkų kalbai

"Šilainės krašto" nuotr.

Reta kalba išsiverčia be iš kaimyninių šalių atėjusių žodžių. Lietuvininkų kalboje jų taip pat būta. Paanalizavus dažniausiai pasitaikančius germanizmus, ar šiek tiek mažiau ir slavizmus, bandysime pristatyti skaitytojui, kokį poveikį šnektoms, apimančioms Klaipėdos kraštą, yra padarę tokie žodžiai.

Germanizmų keliai į lietuvių kalbą galėjo būti įvairūs. Tai ir per kryžiuočių nukariautą Prūsiją, per bendravimą su Hanzos pirkliais, ar tiesiog per Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vartotą vokiečių kalbą. Kai kurie vokiški skoliniai į lietuvių kalbą pateko ir per literatūrą. Pavyzdžiui, Martynas Mažvydas šalia slavizmų pavartojo tik kelis germanizmus, tokius kaip: hauptmonas, kunigas, penigas, skyda.

Prie germanizmų plitimo reformacijos apimtose šalyse gerokai prisidėjo Martyno Liuterio verstos Biblijos įtaka. Vėlesnieji germanizmai yra atėję iš Prūsijos vokiečių kalbos, jos tarmių.

Daug skolinių, randamų Mažosios Lietuvos raštuose ir tarmėse, šiandien jau išnyko arba nyksta. Tai bùtkėrė (kubilius), úbas, mùrgas (ariamosios žemės matai), tripelikis (trijų skatikų pinigas). Kai kurie germanizmai vartojami lietuvių bendrinėje kalboje: olà, pašiūrė, rūmai, tùlpė, vikis.

Glaudūs lietuvių ryšiai nuo seno buvo su slavais, tad nemažia senųjų skolinių lietuvių kalboje yra atėjusių iš slavų kalbų (rusų, baltarusių ir lenkų).

Nemaža dalis germanizmų visiškai prisitaikė prie lietuvių kalbos sistemos ir laikomi lygiateisiais jos nariais, pvz.: amatas, budelis, durpės, kalkės, kunigas, šarvas, tulpė. Jie jau neturi atitikmenų bendrinėje kalboje. Kiti germanizmai bendrinėje kalboje nevartotini, pvz.: biškį – truputį, šnapsas – degtinė, šposas – išdaiga, tašė – rankinė, krepšys.

Lietuviški tokie žodžiai pradėjo trauktis iš kalbos sustiprėjus vokietinimo politikai. Po 1923-jų m., ieškodami darbo, į Klaipėdos kraštą atvyko nemažai gyventojų iš Žemaitijos, Suvalkijos ir kitų Lietuvos sričių. Jie atsivežė savo kalbą, kurioje randame daug senoviškų žodžių, tarp kurių –  germanizmų ir slavizmų. Tokiu būdu vietos gyventojų vartojama kalba, susimaišė su atvykusiųjų neaiškios kilmės senoviškais žodžiais.

Germanizmų ir slavizmų įtaka kalbai neaplenkė ir mano artimųjų, kurie gyveno ir Ragainės, ir Šilutės apskričiai priklaususiose vietovėse, kaip ir daugeliui mano kalbintų pateikėjų. Kartais skirtingų vietovių kalbinti žmonės vartojo skirtingus žodžius tam pačiam daiktui pavadinti, pvz. liemenė: vieni pateikėjai ją vadino jake (vok. das Jacke), nors išvertus būtų švarkelis, kiti – vystu (vok. Weste), puodelis (das Topf) arba rundelis (das Rundel) ir daug kitų.

Susitikus ir bendraujant aiškėjo, kad jų tėvai ar seneliai neblogai mokėjo tiek rusų, lenkų, tiek vokiečių kalbas, todėl jų žodynuose gausu ne tik germanizmų, bet ir slavizmų: auslenderis (vok.  Auslander) – svetimšalis, videlcius – šakutė (lenkų- videlec), parfūmai (vok. Parfum) – kvepalai, kvietkos – gėlės (lenkų kwiaty), grencė (rus. granica),rubežius – pasienis ir daug kitų.

Kai kurie pateikėjai lankė vokišką pradžios mokyklą, tad gerai kalbėjo vokiškai. Todėl užrašant pasakojimus pastebėta, kad savo kalboje vartoja daugiau germanizmų: bonštrikis (die Bahnstrich) – geležinkelio bėgiai, cedelis (der Zettel) – etiketė, dranka ((vok.dial. drank) – paplavos, duršliokas (der Durchlag) – kiaurasamtis, ergelis (der Ärger) – rūpestis, pinzelis teptukas (der Pinsel), nuberštuoti (abbürsten) – išvalyti šepečių,  nėmašynė (die Nähmaschine) – siuvimo mašina, prabavoti (proben) – skanauti (kai kur šmekiuoti – vok. schmeken), šusteriuoti (schustern), gyskanė (gießen) – laistytuvas ir kt.

Įdomu tai, kad kai kuriose šeimose  buvo kalbama abiem kalbomis – tėvai daugiau lietuviškai, vaikai, lankę vokišką pradžios mokyklą – vokiškai, tačiau lietuvių kalbą suprato. Tačiau jų kalboje nemažai ir slavizmų, tai sąlygojo to meto gyvenamoji aplinka, vieta (pasienis). Taip vartota šūlė, šiūlė (vok. die Schule) – mokykla, staldas (vok.dial.stall)tvartas, padlagos – grindys (rus. pol), špykis, špykė (vok.dial. špikė) – dviračio stipinas, švederis (lenkų  Sweter) – megztinis ir kt.

Daugelis maisto produktų pavadinimų kilę iš vokiečių ir lenkų kalbų: plincė, plincai  (vok. die Plinse) – blynai, zosa (lenkų sos) – padažas, pamirkalas, vendzyti (lenkų wędzenie mięsa) – rūkyti mėsą, bydelka – balta duona, bydelis – piklius (vok.dial. bidel).

Galima teigti, kad vienais atvejais skolinys buvo naujo daikto ar sąvokos pavadinimas, pvz.: damferis – garlaivis, faratas – dviratis, reiferšliusas – užtrauktukas, plėtyzeris – lygintuvas, šmugelis – kontrabanda ir kt. Kitais atvejais skolinys tik dubliavo jau esamą lietuvių kalboje žodį, pvz., brūdelis – brolis, tantė – teta, oma – senelė. Tačiau detalesnėms išvadoms reikėtų specialių tyrinėjimų.

Visus surinktus žodžius galima suskirstyti į kelias grupes: žmogaus gyvenamoji aplinka, mityba, veiksmai ir būsenos, valdžios įstaigos, žemės ūkis, šeima ir giminystė, keliai ir transportas, skaičiai ir laikas.

Surinkti pavyzdžiai įdomūs ne tik moksliniu požiūriu, bet ir žmogišku. Juk tai mūsų krašto istorija ir čia gyvenusių žmonių buitis, rūpesčiai ir džiaugsmai. Štai gyvenamasis namas vadinamas butu, buteliu, kambarys – stuba, laiptai trepais, trapais. Staldai (tvartai) ir skūnios (daržinės) buvo dengtos dakpanėmis – čerpėmis, kuknėje, kuknioje – virtuvėje stovėjo mašinas, mašina – (krosnis valgiui virti), kurioje buvo įmūryta šiolkė (špižinis indas vandeniui pašildyti). Stuboje stovėjo benkis (suoliukas), kufaras, kuparas – skrynia skaroms ar švariems skalbiniams laikyti, nėmašynė – siuvimo mašina, kuria kiekviena gaspadinė didžiavosi, šėpos ir šėpukės – spintos išeiginiams rūbams, apie stalą sustatytos stovėjo štūlės – kėdės, ir, žinoma, vygė – lopšys. Kieme stovėjusiame stalde gerai nušerti ferdeliai (arkliai), skūnė – kluonas, daržinė (pilna skūnė javų). Šalia sodybos – šlypkės, šlajos – rogės.

Savotiški ir gyvenamojo namo dalių pavadinimai: kleidunga – durų rėmai, klemka – durų rankena, liuktas, liuktė, liuktas – dūmtraukis, juška – krosniakaištis.

Rūsiai vadinti dvejopai: kelderis ir kelnorė, šeimininkas meisternyčioj, meisternėje – staliaus dirbtuvėje gamino benkius – suoliukus, štūles – kėdes, o nedidelėje šėpelėje buvo sudėti meisterio nėgeliai – vinys, šriūbai, šriubai – varžtai, vaservagis – gulsčiukas, muterkės – veržlės ir šmerius, šmeras – tepalas mašinų dalims, artmašynei – grėbiamajai ar fukteliui – grūdų valymo mašinai, dažai – farbai, kvarba.

Didelę žodžių grupę sudaro valgių ir gėrimų pavadinimai: brejė – košė , zelcas, zilcė – mėsos slėgtainis  kėžas – sūris,  bėrinė – uogienė, kafija – kava, šinka – kumpis, kliopsas – kotletas,  muštrikis (lenkų –  musztarda) garstyčios, zupė – sriuba  plincai – blynai ir kt.

Moterys vilkėdavo žaketą – moteriškas švarkelis, segėdavo undaroką – sijonas, o nuo šalčio gynėsi  manteliu – paltu, puošėsi gražiu vystu  – liemene, šlebute, šlebe, kleide – suknele, ant jos, kad nesušaltų,  užsimesdavo, švederį – megztuką, vyrai maukšlindavosi  mučę – kepurę.

Šeimoje artimieji vadinti: unkuliu – dėdė, švogeriu – svainis, tante – teta, omama, oma -senelė, opapakiu, opa – senelis.

Vaikai mokėsi šiūlėje (mokykloje), nakties metu pasišviesdavo likterna (žibintu), ant staldo (tvarto) lipo kripėmis (kopėčiomis). Švenčių metu ant stalo dėdavo bankocheną  (šakotį), papjaustydavo  vendzytos (rūkytos) šinkos – kumpio, reikėdavo ir šnapso. Rūbus laikė šėpoje (spintoje), indus – šėputėje (spintelėje), turtingesnieji buvo daugiau su unoru (išpuikę). Dažnai virdavo zupę (sriubą), , kartais vakarienei arba pietums – duonzupę.

Nemažą skolinių grupę sudaro veiksmų ir būsenų pavadinimai: moterys lovos skalbinius su mangaliu (prietaisas lovos skalbiniams lyginti) mangaliuodavo, prieš tai, žinoma, jei tai buvo vasara, bleikiuodavo – balindavo prieš saulę ant pievos, vis palaistydamos vandeniu. Moterys viena kitai patardavo dėl niekų nesiergeliuoti (nesijaudinti), geriau vakare prie kuknės ėkeliuoti (nerti) ar štepuoti (adyti) kojines.

Valdžios įstaigos ir jų darbuotojai taip pat sudaro nedidelę germanizmų grupelę: feršterija – girininkija, cuktūžė – kalėjimas, kreizas – apskritis, landrotas – apskrities viršininkas, špekteris – inspektorius, feršteris – girininkas, policmeisteris – policininkas.

Daugiausia iš vokiečių kalbos pasiskolinama daiktų ir veiksmų pavadinimai, o rečiau- skaičiai. Skolinti daiktų pavadinimai lietuvių kalboje įgauna lietuviškas galūnes –as: ancūgas – kostiumas, fa ratas – dviratis, šlipsas – kaklaraištis, britvonas – kepimo indas, kliopsas – kotletas, duršliokas – kiaurasamtis. Galūnės –is: krygis – karas, rencelis – ryšys, nešulys, bekeris – kepėjas, fryštikis – pusryčiai –us:  plecius – vieta, aikštė, šmerius – tepala –ė: tešlempė – prožektorius, kanė – bidonėlis –a: šmanta – grietinė, ceitunga – laikraštis.

Nemažai pasitaiko ir sudurtinių daiktavardžių, sudarytų iš abiejų vokiškų žodžių su lietuviška galūne: bakpulveris – kepimo milteliai,  fleišmašynė – mėsos malimo mašina.

Pasitaiko daiktavardžių, kurių pirmasis žodis vokiškas, o antras skolintas iš slavų arba lietuviškas: drankviedris – kibiras paplavoms, knypskylė – skylė sagai užsegti, šlebrokas – prastas švarkas,  futerkamarė – pašarų kamara.

Yra žodžių, kurie abu vokiškos kilmės, tik lietuviška galūnė: pilcdekis – kailinis apdangalas, plincpanė – blynų keptuvė, šliopmicė – naktinė kepuraitė, šliobankė – suolas miegojimui.

Iš retesnių sulietuvinimo atvejų pasitaiko darinių su slaviška priesaga –k  ir lietuviška -a: šneiderka – siuvėja, bydelka – balta duona.

Veiksmažodžiai – antroji pagal gausumą skolinių grupė. Prie vokiško kamieno pridedama lietuviška priesaga: mašieruoti, mašyruoti – žygiuoti, šposyti – juokauti, lizduoti, lioduoti – krauti, štepuoti, štapuoti – adyti.

Būdvardžiai  – viena negausiausių germanizmų grupių. Jiems sudaryti taip pat vartojamos lietuviškos priesagos: bumvolinis – medvilninis, blėkinis – skardinis, somatinis – aksominis.

Surinkti pavyzdžiai rodo, jog didesnė  skolinių dalis yra vyriškosios giminės: diktas – stambus,  dubeltas – dvigubas, švakas – silpnas, štarkus – stiprus.

Surinktuose pavyzdžiuose pasitaikė vienas jaustukas fest ir keletas prieveiksmių: ganc – labai, riktingai – gerai, šlektai – blogai.

Kalbos tyrinėtojai laikosi vieningos nuomonės, kad XX a. pradžioje Mažosios Lietuvos lietuvininkų kalboje būta nemažai skolinių. Dalis jų gyventojų yra žinomi ir dar dabar tebevartojami tiek Klaipėdos krašte, tiek kituose Lietuvos regionuose.

„Šilainei“ pritaikytas Reginos Meškauskienės tekstas „XX amžiaus pradžios germanizmų tyrimai Viešvilės apylinkių lietuvininkų kalboje“, iš „Versmės“ leidyklos dviejų tomų knygos „Lietuvos valsčiai. Viešvilė“ (2020 m.) II dalies. R. Meškauskienė yra Šilutės kraštotyros draugijos pirmininkė.

Be the first to comment on "Skolinių įtaka lietuvininkų kalbai"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*