Šilutės dvarininko Hugo Šojaus laiškas redaktoriui

„Šilainės kraštas“ sulaukė Mažosios Lietuvos istorijos mylėtojo, pageidavusio likti neįvardintu, siuntos, kurioje jis įdėjo ir Šilutės dvarininko Hugo Šojaus (Hugo Scheu) laišką. Žinomas Klaipėdos krašte ekonomijos patarėjas jį parašė 1919 m. gruodžio 27 d. „Prusu lietuwiu balsas“ redaktoriui. Tai buvo reakcija į viename ankstesnių jo numerių išspausdintus svarstymus, kad Šilutės dvarininkas galėtų užimti garbingas pareigas.

Šis H.Šojaus laiškas praplečia bei papildo žinias apie Šilutės dvarininko veiklą, krašto piliečių požiūrį į jį bei jo paties veiklą, kurią jis pats trumpai ir pristato.

„Prusu lietuwiu balsas“ – pacziu lietuwiu leidziamas laikrastis 1919 – 1920 buvo leidžiamas Tilžėje, o 1920–1923 m. Klaipėdoje. Tai buvo liberalinis lietuvių dienraštis, kurį redagavo Jurgis Ašmys, Ansas Baltris, Dovas Balčys, Ieva Simonaitytė, Jokūbas Stikliorius, Jurgis Strangalys, Dominykas Valenčius. „Prusu lietuwiu balsas“ kėlė lietuvių nacionalinius interesus, gynė lietuvių kalbą, propagavo bendradarbiavimą su Didžiąja Lietuva, rašė apie lietuvių papročius, tradicijas. Laikraštis buvo spausdintas gotišku šriftu.

Siūlome susipažinti su šiame laiške H.Šojaus išdėstytomis mintimis. O siekiant autentiškumo, šis tekstas kiek pritaikytas dabartinei kalbai, tačiau stengtasi, kad išlaikytų autentišką to meto kalbą.

Šilutės dvaras
Gerbiamasai pone redaktoriau!

Jūsų straipsnyje išspausdintame „Balso“ 2-os numeryje aš esu visiškai neteisingai ir man pavojingu būdu priešpastatytas Klaipėdos krašto lietuviams. Gimęs Klaipėdoje ir ten nuo 1873 metų gyvenęs, aš visą laiką išlaikiau gerus, draugiškus santykius su lietuviais kaimynais ir norėčiau, kad taip būtų ir toliau.

Nuo 18 metų turėdamas įsigijau Šilutės apskrityje žemės valdas, tuo pat laiku pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Palyginamai per trumpą laiką išmokau pakankamai tiek, kad galėjau su lietuviais ir kaimynystėje, ir iš toliau jų gimtąja kalba susišnekėti. Dažnai nutikdavo, kad pirmininkavau Dovilų lietuviškos parapijos valdyboje, ypač tais atvejais, kai ši vieta buvo vakuojanti. Tada kalbėdavom tik lietuviškai.

Per meilę jūsų kalbai susidraugavau su įžymiu lietuvių kalbos tyrėju Karaliaučiaus profesoriumi Becenbergeriu ir jo paskatintas savo ranka užrašinėjau dainas, pasakas, padavimus iš žmonių lūpų. Esu prirašęs šimtus dydžio formato lapų, kuriuos galėčiau jums pateikti. Jūs turėtumėt žinoti, kad mudu su profesoriumi Kuršaičiu Lietuvių literatūros draugijos skatinami išspausdinom Tilžėje vieną tomą žemaičių „Pasakos apie paukščius“.

Kur tik gyvenimas suteikė progą, ten raštu ir žodžiu stojau už mielos ir dar kiek pirmykštės jėgos lietuvių kalbos išsaugojimą. Taip buvo, pavyzdžiui, 1916 metų rudenį Klaipėdoje, kada tariau žodį šimtams Badeno hercogystės atstovų per iškilmingus pietus. Karo metu jie globojo Klaipėdos apskritį. Tąja  proga svečiams padovanojau vertingų dovanų iš savo lietuviškų rankdarbių rinkinio. Šilutės apskritį globojo Liubeko miestas – ten buvo surengta paskaita – mugė, idant jos pajamomis pagelbėtume karo padarytiems Lietuvai dėl karo padarytų nuostolių. Ta pačia proga nusiunčiau mokslinę lietuvių kalbos ir tautosakos studiją, o taip pat lietuviškų audinių, pirštinių, atvirukų už 2000 markių.

Karaliaučiuje baigus statyti Tėviškės abu lietuviškus namus, Šilutėje mano dvare ir man prižiūrint dirbo keturi lietuviai dailidės, tų namų  baldus. Pirmasis lietuviško namelio projektas Tilžėje irgi mano nubraižytas.

1890 m. Kaizeriui lankantis Klaipėdoje, Tautos paminklo šventinimo proga, paruošiau lietuvių pasirodymą šioje šventėje. Daug pastangų ir pinigo man kainavo didelis lietuvių liaudies meno rinkinys iš senųjų ir naujųjų laikų: audiniai, visoki padargai, baldai. Iš viso 72 eksponatus pasiunčiau Berlynan į parodą Atstovų rūmuose. Turiu surinkęs beveik viską, kas bet kada apie Lietuvą parašyta, tame tarpe ir didžiąja dalimi mūsų pačių išleistos lituanistikos.

Aš atkreipiau dėmesį į kun. Gaigalaitį dar jam tebetarnaujant kunigo pagalbininku Ramučiuose, kai lietuvininkai ieškojo sau deputato. Jo kandidatūrą ypač rėmiau ir nedelsdavau kinkyti arklių jo rinkiminėms kelionėms, Raštu ir žodžiu stojau už jį. Ir kitus lietuvių kandidatus, išskyrus Smalskį, gyvenusį kitoje apygardoje. Su kunigu Gaigalaičiu mudu bičiuliavomės, mano dvare jis susipažindino ir mane ir profesorių Becenbergerį su savo naujausios knygos apie Rusijos ir Lietuvą rankraščiu.

Todėl be kokių nors išdidumų galėčiau save priskirti prie tikrų Lietuvos draugų, suprantančių jūsų troškimus pasiekti politinę nepriklausomybę. Visgi visuotina mūsų Klaipėdos krašto (arba kaip jūs vadinate Mažosios Lietuvos) įjungimą į Didžiąją laikyčiau nepageidautiną tol, kol Lietuvos valstybė neturi tvirtos vyriausybės, pakankamai kariuomenės ir lėšų. Mūsų kraštas yra aukštesniame kultūros laipsnyje nei kaimyninėje imperijoje, ir toks turėtų išlikti. Esu „Balso“ skaitytoju nuo laikraščio pasirodymo pradžios ir turiu pagrindo galvoti, kad mūsų nuo <šioje vietoje – praleistas tekstas>.

Prie kurį laiką į mane kreipėsi vokiečių ir lietuvių ūkininkai pasiūlydami sukurti žemės atstovų organą, kuris pirmučiausiai rūpintųsi žemės ūkio vystymu Vokietijos pagalba. Labai nenoriai, tik pareigos verčiamas, ėmiausi vadovauti Klaipėdos krašto žemės ūkio rūmams. Buvau vieninteliu tinkamu šioms pareigoms pakankamai pasiruošusiu patirtimi, kartu turbūt ir vieninteliu priimtinu lietuvininkų ūkininkams. Kalbu čia tik apie ekonominius reikalus – tolimesnį krašto aprūpinimą kergiamais eržilais, dirbtinių trąšų tiekimą, gaisrų draudimą, ipotekos santykius, socialinių įstatymų leidybą ir kt. Sutikau būti pirmininku. Mano pavaduotojas yra ponas Bruožaitis iš Voveriškių – esu patenkintas, galėdamas perduoti jam raštinės reikalus.

Pasišventęs darbui, ilgą savo gyvenimą skyriau bendrovės labui. Tikiuosi nepailstamai dirbęs pelniau pripažinimą. Man pakanka užmokesčio, kurį teikia darbo džiaugsmas ir pasiekti laimėjimai. Matau mūsų Klaipėdos krašto gražią ateitį, jei visi gyventojai be tarpusavio ginčų atsidės svarbiausiems savo uždaviniams.

Paviršutiniškos viešos garbės man tikrai nereikia – jos turiu pakankamai, niekad nepagalvojau užimti Klaipėdos krašto prezidento kėdę, nors jaučiuosi dar pakankamai tvirtas šiam postui, esu jau per senas, netinkamas. Tam tiktų ir išsimokslinusių administratorių. Norėčiau Jūsų, pone redaktoriau, paprašyti tokiais visiškai nepagrįstais gandais netikėti ir ateityje nespausdinti. Mano planai likusiai trumpesnei gyvenimo daliai yra visiškai kiti – jie neturi nieko bendro su politika, bet tik su mokslu.

Pastaba:
Kreipdamasis į „Prusu lietuwiu balso“ redaktorių, savo laiške H.Šojus miestą jau vadina Šilute, o ne, kaip buvo įprasta, Šilokarčema. Galima pastebėti, kad vardas Šilutė vietos gyventojų lietuvininkų tarpe jau buvo vartojamas anksčiau, nei jis buvo oficialiai patvirtintas po 1923 metų, kai kraštas tapo Lietuvos dalimi.  

Miestą Šilute vadina ir Vydūnas savo 1913 metų vienaveiksmės dramatinės poemos „Lietuvos pasakėlė“ pratarmėje, ir tai taip pat savo straipsnyje, paskelbtame žurnalo „Jaunimas“ 1914 m. gegužės numeryje.

Be the first to comment on "Šilutės dvarininko Hugo Šojaus laiškas redaktoriui"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*