Kovo 31 dieną Šilutės Hugo Šojaus muziejus surengė praeitį su dabartimi siejantį seminarą „Senųjų liuteronų kapinių byla“. Šįkart norėta aptarti kuo įvairesnių senųjų kapinių pavyzdžių. Buvo apžvelgta esamų Klaipėdos krašto senųjų kapinių būklė, apžiūrėtos vienintelės iki šių dienų išlikusios istorinės miesto kapinės. Į Šilutę atvykę specialistai dalinosi pastebėjimais, kaip seniau ir dabar vertinamos amžino poilsio vietos, kaip jos prižiūrimos ir tvarkomos, taip pat dalinosi patirtimi, kaip tai galima būtų daryti ateityje.
Šį visą dieną trukusį pokalbį pradėjo Klaipėdos krašto senąsias kapines jau ilgus metus tyrinėjanti istorijos mokslų daktarė iš Klaipėdos universiteto Silva Pocytė. Savo pranešimą „Kodėl svarbu saugoti senąsias Klaipėdos krašto kapines?“ istorikė praėjo nuo to, kad šį unikalų Klaipėdos krašto paveldą svarbu saugoti ne tik iš paveldosauginės pusės – tai iš esmės enciklopedija po atviru dangumi. Joje galima pažinti šio krašto kaimų, miestelių, parapijų istoriją. Tai ypač svarbu, nes po II pasaulinio karo labai daug buvusio krašto archyvų yra sunaikinta, todėl amžinojo poilsio vietose randama informacija – be galo vertinga istoriniu, kultūriniu ar visuomeniniu požiūriu. Įvairiais pjūviais tyrinėjant, kapinėse galima rasti kalbinės medžiagos, sužinoti jų atsiradimo laiką, jose palaidotų žmonių ne tik amžių, bet ne vienu atveju ir profesiją.
Skirtingi iki šių dienų likę antkapiai, kryžiai ar jų liekanos liudija įvairių laikų visuomenės ekonominį išsivystymą. Nuo XIX a. antros pusės ėmę rastis metaliniai kaltiniai ar lietiniai kryžiai, kapus juosiančios geležinės tvorelės kalba apie gana pažengusį pramonės išsivystymo lygį. Artėjant prie XX amžiaus, ant metalinių kryžių atsirandantys dirbtuvių ar meistrų ženklinimai jau leidžia daryti išvadas ir apie metalinių kryžių plitimą, o tai savo ruožtu sako apie eksporto sistemų (geležinkelių, upių transporto) išsivystymą – Klaipėdoje pagamintų kryžių randama ir Vidurio Lietuvoje.
Tačiau bene svarbiausias S. Pocytės pastebėjimas buvo, kad krašto bendruomenės jau ima suprasti, jog senosios kapinės – tai ne kažkoks svetimas, buvusių ir kraštą skubiai palikusių žmonių, palikimas. Supratę, kad tai unikalu ir savita, pradeda senąsias kapines tvarkyti.
Po pirmojo pranešimo seminaro dalyviai apėjo senąsias Šilutės evangelikų liuteronų kapines. Nors jos jau praradusios savo iki XX a. vidurio turėtą žavesį, tačiau iki šių dienų išlikę kryžiai, palaidojimo vietos, metalinės tvorelės, kad ir laiko bei vandalų apgadintos, dar gali papasakoti labai daug.
M. Užgalio parengtas senųjų kapinių planas.
Su šių kapinių istorija seminaro dalyvius supažindino Šilutės H. Šojaus muziejaus archeologas Mantas Užgalis. Jis trumpai pristatė jų praeitį, apžvelgė ir kitų Šilutės miesto kapinių atsiradimą. Apžiūrinėdami išlikusias kapavietes, susirinkusieji nemažai diskutavo, aptarinėjo istorinius aspektus, minėtus S. Pocytės pranešime. Apie čia palaidotus ir su krašto kultūra siejamus knygininkus Štalius bei Sekunas papasakojo muziejininkė Roma Šukienė. Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Remigijus Šemeklis atkreipė dėmesį į neseniai atrastą ir pradėtą tvarkyti buvusio Verdainės bažnyčios kunigo palaidojimo vietą, taip pat durpyno savininko kapą.
Pažintinę išvyką po senąsias miesto kapines seminaro dalyviai baigė kapinėse esančioje ir Šilutės gražinimo draugijos rūpesčiu sutvarkytoje koplytėlėje. Šios draugijos pirmininkas Egidijus Vidrinskas kalbėjo, kad pamažu pavyksta identifikuoti palaidojimo vietas, tad miestą seniau kūrusių miestiečių atminimas gali būti įamžintas.
Antrąją seminaro dalį muziejuje tęsė nuotolinė menotyrininkės dr. Jolantos Zabulytės paskaita „Kapinių aplinkos ir kapo sampratos kelias“. Pradėjusi apžvalgą nuo M. K. Čiurlionio paveikslo „Žemaičių kapinės“ su pavaizduotais stogastulpiais, koplytstulpiais ir kryžiais ji pastebėjo, kad jame pavaizduotas lietuviškų kapinių vaizdas buvo būdingas XX a. pradžioje. Tuomet kapinėms nebuvo tiek skiriama daug išorinio dėmesio, kaip dabar. Juo labiau, gyvieji manė, kad čia augančios žolės – tai mirusiųjų plaukai, o žemė – mirusiesiems priklauso, todėl netvarkymas suteikdavo savotiško jaukumo. Kapinės Lietuvoje būdavo parenkamos ant kalvelių su smėlio žemele. Čia būdavo sodinamos pušys arba paliekama, kas auga, o siena mirusiuosius saugojo nuo gyvųjų. Sunykus prie kapo pastatytiems mediniams kryžiams, toje vietoje būdavo laidojamas kitas velionis, dažnai giminaitis.
Pranešėja apgailestavo, kad dabar labai keičiasi kapinių vaizdai – medžiai išpjaunami, o milžiniškos kapavietės apdedamos akmenimis ir cementinėmis plytelėmis. Pasakojimą ji iliustravo skaidrėmis su besikeičiančiais kapinių vaizdais.
Menotyros daktarė Jurgita Kristina Pačkauskienė savo pranešimą pavadino „Senosios stačiatikių kapinės Lietuvoje ir svetur: bendradarbiavimas, saugojimas“, o pradėjo nuo ne taip seniai jos atrastų stačiatikių kapinių Pagryniuose. Čia ji radusi tik šiai bendruomenei būdingus mėlyna spalva nudažytus kryžius, kitus atributus. Panašių stačiatikių kapų ji mačiusi Merkinėje. Pranešėja yra tyrinėjusi nemažai šios ir sentikių religinės bendruomenės laidojimo tradicijų, tuo ji ir pasidalino savo įdomiame pranešime. J. K. Pačkauskienė kėlė prielaidą, kad galbūt senosiose liuteronų kapinėse žinomi stačiatikių palaidojimai iš tiesų yra sentikių kapai.
Dviejų viešnių skaitytas pranešimas „VDA patirtis restauruojant ir viešinant Vilniaus senųjų kapinių paveldą“ turėjo ir praktinės vertės. Patirtimi apie tai, kaip Vilniaus dailės akademijos restauracijos skyriaus studentai sutvarkė keletą istorinių Vilniaus Bernardinų ir Rasų kapinių elementų, pasidalino akademijos Restauravimo katedros dėstytoja dr. Dalia Klajumienė. Didelis darbas prasidėjo Vilniaus savivaldybei paprašius studentų talkos tvarkant kai kuriuos istorinius minėtų kapinių elementus. D. Klajumienė minėjo, kad tai buvo puiki proga būsimus restauratorius pamokyti praktinių dalykų tiesiogiai. Darbas buvo netrumpas, nes studentai tai darė laikydamiesi visų biurokratinių taisyklių, technologinių ar gamybinių terminų, ir dar paskaitas turėjo lankyti. Buvo pasiektas labai geras rezultatas. Antrais metais į šį darbą įsijungė Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos mokiniai, dar kitais – ir Anykščių dailės mokyklos mokiniai.
Kaip vyko šis paveldo restauravimas, pranešimą tęsė restauratorė Ramunė Balandžiūnienė. Ji pasakojo, kad nors savivaldybė buvo prašiusi sutvarkyti nedidelę vienos koplyčios horeljefo dalį, studentai restauravo maždaug dešimties kvadratinių metrų iškilų reljefinį paveikslą. R. Balandžiūnienė pasidalino savo su studentais padarytu darbu – restauruotu Vilniaus Rasų kapinių senosios koplyčios interjeru. 2019 metais čia buvo perlaidoti 1883–1864 metų sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko, Konstantino Kalinausko ir dar 18-os dalyvių palaikai.
Paskutinį pranešimą „Lietuvos senųjų kapinių apžvalga: galimybės ir patirtys“ skaitė Audronė Vyšniauskienė, buvusi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Paveldosaugos ir metodinio skyriaus vyriausioji specialistė. Ji pristatė gan plačią apžvalgą apie Lietuvoje esančias kapines ir jų tvarkymo ypatumus. Priklausomai nuo religijos, tautinės grupės, papročių bei tradicijų, kapinės gali būti tvarkomos labai įvairiai, pavyzdžiui, totoriai per daug nevaikšto į kapines – nenori trukdyti amžino poilsio čia palaidotiems. Pranešėja pristatė ir reikalingus įstatymus, pagal kuriuos kapinių savininkas pirmiausia turi suformuoti žemės sklypą, atlikti kadastrinius matavimus, o tada registruoti jį Nekilnojamojo turto registre.
Seminaras baigėsi diskusija, ar reikėtų dažyti iki šių dienų išlikusius metalinius kryžius arba tvoreles. Specialistų nuomone, tai daryti galima, tačiau būtina profesionalų pagalba ir labai tikslus, atsargus dažymo vietos paruošimas. Senosios kapinių įrangos priežiūra – ilgas ir kruopštus triūsas. Svečiai sakėsi matę senosiose kapinėse, kad tvorelės perdažytos tiesiai ant rūdžių. Tai, jų nuomone, betikslis ir trumpalaikis darbas.
Kovo 31 d. vykęs seminaras – tik viena projekto, finansuojamo Lietuvos kultūros tarybos ir Šilutės rajono savivaldybės, dalis. Vasarą Šilutės senosiose evangelikų liuteronų kapinėse bus organizuotas Meno mokyklos mokinių pleneras ir studentų restauratorių stovykla.
Saulius Sodonis,
Šilutės Hugo Šojaus muziejus
Matau netikslumų tekste. „Pažintinę išvyką po senąsias miesto kapines seminaro dalyviai baigė kapinėse esančioje ir Šilutės gražinimo draugijos rūpesčiu sutvarkytoje koplytėlėje.“ Prie koplytėlės tvarkymo daugiau prisidėjo ne Šilutės gražinimo draugijos nariai, o kiti asmenys ir iniciatorius to sutvarkymo buvo ne draugijos narys. Iš gražinimo draugijos narių už tai galima sakyti didelį ačiū Rozai Šikšnienei bei Eugenijui Šuldiakovui. O pats draugijos pirmininkas Egidijus Vidrinskas, nors šiek tiek prie darbų prisidėjo ir jis, bet į koplytėlę jis dažniau atvykdavo pažiūrėti kaip vyksta darbai, nei pagelbėti tuo metu dirbantiems žmonėms.
Mielas K,
(ne)matai net-umų te-te Save. Ačiū už išlaikytą citaktą. Na…, ir už „ko-rius“ šiektiekto (be a ir b ėjo ŠGD:) ačių.