Rimos Palijanskaitės parengta Vydūno knyga „Apie tikėjimą“

Šalia legendinio Rambyno kalno, Mažosios Lietuvos panteone – Bitėnų kapinaitėse, ošiančių medžių paunksmėje ilsisi palaikai žmogaus, turėjusio ir, manau, turėsiančio didelės įtakos lietuvių tautos ir valstybės gyvenimo raidai. Jo vardas – VYDŪNAS. Amžino poilsio vietos vartuose įrašyta tai, kuo jis save laiko: „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Ir tai nėra paprasta metafora. Ji išreiškia jo tikėjimą ne tik savo, bet apskritai žmogaus gyvenimo misija, išplaukiančia iš jo pasaulėžiūros ir pasaulėvaizdžio, o ypač iš žmogiškosios egzistencijos esmės ir prasmingumo. 

Šią mintį jis plėtojo, siekdamas nušviesti kelią link žmogaus susivokimo, savo esmės suvokimo ir atsivėrimo esme begalinei šviesai, Kūrybos versmei, kuri paprastai vadinama Dievu. Tai sudaro esmę milžiniško žygdarbio, kurį Vydūnas įvykdė savo gyvenimo pavyzdžiu, kultūrine veikla ir įvairiausių veikalų visuma.

Šio laikmečio žmonėms būdingas apmąstymas jutimais pažįstamos tikrovės, paremtos minčių, surakintų žodžiais (vaizdinius išreiškiančiomis sąvokomis), konstravimu. Todėl būtini ne tik Vydūno mokymo skelbėjai ir propaguotojai, bet ir jo mokymo interpretatoriai ir net tęsėjai. Neužtenka jį tiesiog garbinti – juk Vydūnas veikiausiai prieštarautų tokiai nuostatai. Kiekvienam ypatingam asmeniui reikia pasekėjų, sudarančių jo mokyklą ir, jei įmanoma, bendražygių.

Tokia neabejotinai yra Rima Palijanskaitė, kurios parengtoje knygoje „Vydūnas. Apie tikėjimą“ atsiskleidžia gyvas Vydūnas, suprantamas ir artimas kiekvienam, kuris yra, Vydūno žodžiais tariant, jaunos dvasios ir nori tyrinėti gyvenimo pamatą, o taip pat nuoširdžiai trokšta įprasminti savo gyvenimą. Ši knyga yra tarsi anksčiau šios autorės išleistos knygos „Amžinųjų jūrų varpai: Vydūniškos mistikos link“ tęsinys. Autorės žodžiais tariant – toje knygoje atsispindi „kelionė Dievop su Vydūnu“. Ši knyga yra ypatingai svarbi tuo, kad joje atskleidžiamas filosofinis kontekstas, kuriame įvertintos Vydūno mokymo sąsajos su žymiųjų filosofų, psichologų, religijotyrininkų, dvasininkų įžvalgomis.

Tačiau svarbiausia tai, kad didžiosios Vydūno mintys susiejamos su žmogiškosios būties įprasminimu ir pažangos siekiu. Pasak Vydūno, žmogaus dvasia-siela yra Amžinojo Kūrėjo spindulys; kūrinys, kuris asmenybės gyvenime reiškiasi žmogaus esme (Vydūno vadinama ir tikrąja gyvybe), išmintimi ir valia. Nepranokstamą žmogaus esmės Vydūno mokyme sampratą R. Palijanskaitė yra pateikusi savo kitos sudarytos mąstytojo knygos  komentaruose (straipsnyje „Žmogus ir gimtinė jo šalis“): „Žmogaus esmė traktuojama kaip archetipinė, laiko ir erdvės neribojama (amžina) dvasinė substancija, kaip savastis, tikrasis, dieviškasis Aš, kuriame slypi aukščiausios vertybės, žmogaus genialumo galimybės“ (Vydūnas, 2006).

Tobulu to patvirtinimu galima laikyti žymaus psichologo K. G. Jungo ištarmę: „Nuo seniausių laikų iniciacijos adeptai (religijų steigėjai) moko apie gimimą iš dvasios, tačiau žmogus vis pamiršta apie savo dieviškąją kilmę. Toks užmaršumas, rodantis, kad merdėja ypatingos dvasios jėgos, sukelia neurotinį nebrandumą, kartėlį, ribotumą, išsekimą“ (Jungas, 2010). Taigi, esmine neurozių ir apskritai neprisitaikymo prie gyvenimo priežastimi K. G. Jungas laiko būtent netikėjimą savo aukštesniosiomis jėgomis, glūdinčiomis dvasioje.

Vydūnas labai aiškiai suvokia senojo lietuvių tikėjimo reikšmę ir jam skiria nemažai dėmesio, taip pat pateikia jo simbolių prasmę. R. Palijanskaitė knygos įvade apie mąstytojo požiūrį į jį rašo: „Senąjį lietuvių tikėjimą gerbė ir gynė nuo tų, kurie jį niekino. Savo kalboje ant Rambyno yra išreiškęs apgailestavimą, jog kunigai ir sakytojai ant šio kalno yra pasakoję nebūtus dalykus apie „lietuvius stabmeldžius“, bet pamiršę pasakyti apie kryžiuočius, kurie „savo Dievui, būtent troškuliui prūsų ir lietuvių žemės bei turto pasigrobti, tūkstančiais žmonių, prūsų ir lietuvių, yra nužudę ir kraują pralieję.“ Senojo lietuvių tikėjimo dvasią puikiai atspindi ne tik knygoje publikuojami straipsniai apie senąjį tikėjimą, pasakas ar ugnį, o ir Vydūno dramų personažų maldos, regėjimai, giesmės ir jų monologai iš dramų „Amžina ugnis“, „Probočių šešėliai“, „Jūrų varpai“, „Jūraitė“, „Ragana“ ir kt.

Apie tai, kokia yra Vydūno veiklos intencija ir kaip reikia vertinti jo mokymą, jis ir pats pasisako, pavyzdžiui, teigdamas, jog jis neskelbiąs „mokslų, kuriais turi būti tikima. Tikėjimas mokslais visuomet yra labai kenksmingas. Pažįstu patsai tik vieną tikėjimą – tai visiškas atsidėjimas ir pasišventimas tam, kas gera, teisinga, gražu, kas garbinga ir šventa, – Dievo apsireiškimui žmonijoje ir visoje visatoje“. Kitur teigiama, jog jam esą svarbu vien tai, kad jo raštus skaitydami, „skaitytojai, patys pradėtų mąstyti ir suvoktų vaiskią išminties, doros ir grožės šviesą. Saviškas turi tapti kiekvienas žmogus, tai esti stovėti ant savo kojų“. Jis esą nebūtų „tinkamai patarnavęs tam, kuris būtų vien tik patikėjęs mano žodžiais. Kiekvienas turi pats viską svarstyti ir išmanyti, ypač jeigu klausimai yra apie gyvenimo slėpinius.“ Vydūnas tvirtina, jog nieko pamokinti nenorįs ir negalįs: „Vien trokštu savo raštų skaitytojus paraginti mąstyti apie svarbius dalykus, kad patys įgytų išmanymą.“

Apibendrinant galima teigti, kad R. Palijanskaitės parengta knyga nušviečia Vydūno mokymo piramidės viršūnę. Pratarmėje autorė, pateikdama autentiškas paties mąstytojo mintis, išryškina jo tikėjimo bei religijos sampratą. Knyga gerai struktūrizuota, joje atsiskleidžia gyvasis Vydūnas, parodant jį įvairių jo kūrybos žanrų minčių perlais.

Literatūra
Jungas C. G. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi raštai, 2012.
Palijanskaitė R. Amžinųjų jūrų varpai. Vydūniškosios mistikos link.Klaipėda: Eglės leidykla, 2010., kas garbinga ir šventa
Palijanskaitė R. Vydūnas. Apie tikėjimą. Šiauliai: Lucilijus, 2021.
Vydūnas. Žvilgis į gyvenimo gelmes, t. I. (red. R. Palijanskaitė). Radviliškis: Litera, 2006.

Susivokimo malda
Spindulys esmi begalinės šviesos, kurioje gyvenu, kurioje gyvėja mano esmė.

Amžinas esmi keleivis, kuris per amžius keliauja ir ant laiko kalvų stato šventnamį, kad pasišvęstų Aukščiausiajam.
Amžiai nesustabdys mano tvirto žengimo į bekraštes esimo sritis, nes aš taip pat esmi be pradžios, kaip ir patys amžiai. O tokia valanda, kuri galėtų man būti paskutinioji, niekuomet neateis.
Tik mano kūną kas kartą man paplėšia mirtis, bet Aš, nepasiekiamas praeinančių amžių srovėms, geriu iš amžino jaunumo šaltinio.
Nepalaužiamas mano pasiryžimas. Ir savo drąsos bei tvirtumo galia aš pasiekiu Amžinumo slėpinį.
Ir susivokiu slėpiningoje Aukščiausiojo Gyvybėje, iš kurios amžinai šviečia Galia, Išmintis, Meilė.

Vydūno išversta malda, pirmą kartą skelbta 1906 m. jo leistame žurnale „Theosophical Forum“, kurį 1895–1905 m. Niujorke leido teosofai (Esmi. Šaltinis, 1906. Nr. 1, p. 1–2).

PRO MEMORIA. Valentinui Klevui atminti

Lapkričio 3 dieną Amžinybėn iškeliavo Vydūno draugijos narys profesorius Valentinas Klevas (gimė 1950 m. Kaune) ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras.

Valentinas Klevas Vydūnu domėjosi jau seniai. 2020 metais išleistoje dviejų pjesių knygoje „Pitagoro štabas“ rašė, jog beveik visą gyvenimą dirbęs jam „visai svetimoje technologinėje sferoje, vykdydamas prisiimtą mokslininko ir pedagogo misiją svarbioje reformų srityje“. „Esminė mano gyvenimo domėjimosi sritis ir veikla visada man buvo filosofija, psichologija, sociologija, kurių svarbiausia išraiška yra dramaturgija.“ Šiais metais tobulino savo pjesę „Pitagoro štabas“ ir rašė jos tęsinį.

Ši jo pjesė yra persmelkta Vydūno filosofija, o pirmoji pjesės dalis – „Vydūnininkai“. (Pjesėje vaizduojamas sovietmetis – pertvarkos metai Lietuvoje.) Čia ne tik dėstomos Vydūno idėjos, bet ir kalbama apie jį bei jo sekėjus. Pateikiame trumpą ištrauką. Personažas Tomas (filosofas, dramaturgas, režisierius) taria savo bičiuliui psichologui Viliui (pabrėžusiam, kad svarbiausia yra „atrasti savo genijų ir jį išreikšti“):

TOMAS: Ir ką mes pasieksim su savo dvasiniu genijumi? Kaip tu tikiesi išmanevruoti dabartinėmis sąlygomis, sovietinėje sistemoje? Ryti, papasakok, kaip tau sekasi su tomis žaliosiomis technologijomis. Net ir dabar, atgimimo epochoje? Juk jie laiko tave vaikščiojančiu anekdotu. Netrukus pasirodys Augustinas. Paklausk, kaip sekasi Augustinui įstoti į seminariją. Jis priverstas slapstytis, kad jo neuždarytų tavo kolegos psichologai. Paklausk manęs, kaip man sekėsi patekti į aspirantūrą, kai aš panorau rašyti disertaciją apie Vydūno filosofiją. Aš pasijutau tarsi nutviekstas jo šviesos, bet Vydūnas taip ir lieka egzotiškas, vienišas ir ideologiškai jiems kenksmingas. Jo nepriėmė net Katalikų bažnyčia, nes jis vos ne eretikas, kaip jiems atrodo. Bet jis vienintelis tikras mokytojas. Beje, visa, ko mus mokė Saulius, yra Vydūno mokymo komentarai. Jis pats taip sakė. Jis rašė mažai, jo misija buvo jungti žmones ir iškelti juos į tai, kas svarbiausia gyvenime – į savo dvasinę būtį. Iš esmės jis buvo Vydūno pasekėjas ir jo mokymo tęsėjas. Telšių gimnazijoje, kai Vydūnas ten mokytojavo, jie artimai bendravo, vėliau susirašinėjo.

Paskutiniaisiais metais Valentinas aktyviai skaitė Vydūną ir vydūnistiką. Norėjo visiems suprantama kalba pristatyti Vydūno religines idėjas (parašyti knygą), nes jas labai vertino. Buvo labai dėmesingas rašantiems apie Vydūną, mokėjo jautriai ir argumentuotai išdėstyti jų darbų apie Vydūną vertę ir svarbą.

Rima Palijanskaitė

 

Be the first to comment on "Rimos Palijanskaitės parengta Vydūno knyga „Apie tikėjimą“"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*