Prisiminimai apie siaurą žemės ruoželį

Atsiminimų pluoštelis apie Kuršių Neriją – galbūt gražiausią Mažosios Lietuvos dalį- pasirodė 1994 metais Berlyne išėjusioje knygoje „Und außerdem war es mein Leben“.

Taigi vėl galima nuvykti į Klaipėdą, buvusį Memelį. Neseniai per televiziją žiūrėjau laidą apie keliauninkų iš visos Vokietijos ekskursiją nuvykusią net į Kuršių neriją. Pamačius vaizdus, mane lyg elektra nukratė. Kiek žinojau, Kuršių nerija buvo griežtai atitverta nuo bet kokio užsieniečio žvilgsnio. Tačiau dabar naujasis Gorbačiovo mąstymas (o gal tvirta valiuta turistų rankose) padarė stebuklą – jiems atsidarė vieta, kuri kiek pamenu, visuomet buvo landšafto brangenybe.

Turiu galvoje tą siaurą juostą tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, tarp seniau vadintos Rasytės ir Nidos, man itin įstrigusio Pilkopių (dabar Morskoe) kaimo, paskutinės vietovės prie tuometės Lietuvos sienos, kur trumpalaikės reporterio užduoties nublokšta 1934 metais išbuvau ten mėnesių mėnesius iki pat viduržiemio.

Mano gelbėjimosi ratu tada buvo reportažo užduotis, lyg tas šiaudas, kurio griebiasi skęstantysis. Kaip daugelis tokių pat, kaip aš, buvau neseniai praradusi darbą, ėjau registruotis, man grėsė pagalbos tėvynei darbai, nuo ko galėjau išsigelbėti dvejopai : arba skubotos vedybos, arba leidyklos užduotis, kurią derėjo įrodyti nenuginčijamai, gal būt pateikiant tikrą užsakymą. Laimei radau supratingą partnerį dr. Frico Gaupo, Ulsteino romanų skyriaus lektoriaus asmenyje. Kai jam pasiguodžiau dėl savo dilemos, jis nedelsdamas pasiūlė važiuoti į Kuršių neriją ir parašyti apie sklandytojų stovyklą Rasytėje. „Koralų“ leidykla esą tuo suinteresuota ir netgi planuoja tokių reportažų seriją. Jis galįs man suorganizuoti kelionpinigius bei truputį dienpinigių.

Rasytė? Kuršių nerija? Iki tol buvau beveik neiškėlus kojos iš Berlyno, o Rytprūsius su Mozūrijos ežerais , pajūriu ir Kuršių mariomis žinojau tik iš literatūros. Ten apsilankyti man buvo bene toks pat nuotykis, kaip šiuolaikiniam jaunimui galėtų būti Jugoslavija, Turkija ar net Lotynų Amerika. Žinoma sutikau! Jei gerai prisimenu, iš pradžių nuvažiavau į Kenigsbergą, tada iš Labiau laivu vykau per Kuršių marias.

Gali būti, jog Ulsteinas ne laiku ir ne pakankamai aiškiai pranešė apie mano atvykimą, o gal dėl kitų, jau prisimiršusių priežasčių, manęs neapgyvendino pagrindinėje Rasytės stovykloje, o pasiuntė toliau Kuršių nerija į Pilkopių kaimą. Ten buvo įrengtas sklandytojų mokyklos filialas. Trisdešimties metrų aukščio keliaujančios kopos sudarė nuostabų poligoną sklandytojų pratyboms, siekiant taip trokštamo ženklelio su dviem ar trim žuvėdrom, kaip išlaikyto B arba C kategorijos egzamino simbolio. Nors ir ne išskėstomis rankomis, bet visgi mane priėmė, kiek nepasitikėdami arba net išjuokdami. Mat ketinau dalyvauti šios grupės gyvenime tik pasyviai, tik tam, kad apie tai parašyčiau. Merginos bei jaunos moterys, kurioms atrodė, jog turi profesiją, priėmė viską rimtai, o jos tuo metu buvo itin gerbiamos.

Stovykla, kurioje gavau gultą, buvo primityvi. Keturi ar penki iš medžių kamienų grubiai suręsti barakai, o viduje dviaukščiai gultai, stalas ir suklypusi spinta; stovyklos gyvenimas vyko lauke. Iš tiesų net nežinojau, kur galima slėptis, užėjus audrai. Šiandien man regis, jog visą laiką švietė saulė. Kai atvykau, buvo rugpjūtis, dienos dar ilgos ir labai šiltos. Valgėme lauke po beržais ir alksniais prie ilgo medinių lentų stalo. Viskas atrodė laikina; tai buvo itin skubotai įrengta pastogė/prieglauda?/ Ir iš tiesų greitai suvokiau, kad čia tik pereinamasis laikotarpis, kad tai pasiruošimas kažkam, ką jau seniai atrodė laikina. Tai buvo skubotai įrengta pastogė. Ir iš tiesų, greitai suvokiau, kad čia tik pereinamasis laikotarpis, kad vyksta pasiruošimas kažkam, ką jau seniai buvo įsisąmoninę šitie iš pažiūros tokie nerūpestingi, užsigrūdinę sportiški jaunuoliai, auštant rytui traukiantys iš daržinių savo „dėžes“, velkantys jas ant skardžių ir raižantys savo viražus. Jie jau ruošėsi būsimam karui – ši mintis, jiems nereiškė nei ko nors baisaus, nei ko nors slogaus. Tai buvo jų revanšistinių norų išsipildymas.

Reikia mintimis grįžti į tą laiką. Dar nebuvo įvesta visuotinė privaloma karo tarnyba, Geringas dar nebuvo suformavęs savo Luftvafės. Bet čia visi atvirai kalbėjo, kad tai greitai įvyks ir jie jau gudriai skaičiavo savo šansus – sėkmingai užbaigus sklandymo kursus, jiems bus garantuota karjera būsimojoje vokiečių aviacijoje.

Jau suvokiau, kad reportažo neparašysiu, ir pranešiau šią žinią savo globėjui. Bet jis tarėsi privaląs išblaškyti mano mintis. “Kodėl norite prisišaukti bėdą? Dabar dar taikingai sklandoma su vėju ir debesimis, pavaizduokite tai, aprašykite kerintį landšaftą, – žmonės šitai mielai skaito“ – gavau atsakymą. Tačiau neišspaudžiau nė eilutės. Ar turėjau aprašyti karinį muštrą viešpatavusį stovykloje? O gal rytinį patikrinimą prie vėliavos? O gal storžievišką kareivių toną? Ar sentimentaliai traukiamas landsknechtų dainas – čia dar baisiau – į mūsų dainas „broliai į saulę ir laisvę“ jie akiplėšiškai įterpė savo fašistinį tekstą. Vakarais sėdėdama su jais prie laužo jaučiausi beviltiškai vieniša. Patyliukais niūniavau sau dainas senaisiais tekstais, prisiminiau sėdėjimą prie laužo per saulėgrįžos šventes prie Sėferio ežero. Kiek iš tuomet kartu buvusių bičiulių sėdėjo už grotų arba perėjo į pogrindį. Ar dar kada nors juos pamatysiu?

Dabar, kai atsikračiau savo žurnalistinių pareigų, daug vaikštinėjau po šią teritoriją. Dar pirmosiomis viešnagės dienomis sklandymo mokyklos mokiniai buvo įkalbėję dalyvauti bendruose žygiuose, todėl žinojau, kad Lietuvos siena netoliese. Ji buvo paženklinta keliais stulpais, įkastais tolokai vienas nuo kito į žemę prie vienintelio kelio. Nors išoriškai atrodė kukliai ir beveik neturėjo jokios reikšmės, tačiau mano bendražygiams jie kėlė nepasitenkinimą. Vienas karštakošis net pabandė išrauti stulpą, bet paskutinę minutę jam sutrukdė – tolumoje išniro uniformuota būtybė. Bendrai, sakė man, čia retokai pasirodo pasieniečiai. Jie dar pridūrė, idealios vietos kontrabandininkams; tik gaila, kad iš tos „elgetų valstybės“ nėra ko nešti.

Sis atsitikimas mane įelektrino. Jei iš tiesų siena yra menkai saugoma ties keliu, tai perėjimas paplūdimiu turėtų būti tikrai nesudėtingas, galvojau sau. Neužilgo iškeliavau. Dvylika kilometrų vinguriavo paplūdimiu, taigi žygis buvo gana varginantis. Vėliau dar daug kartų sukoriau tuos kilometrus, pakeliui nesutikdama nė gyvos dvasios. Man iš kairės raivėsi jūra, su kiekviena banga atnešdama prie kojų dumblių ir kriauklių, o virš galvos krykštė pulkai mane lydinčių žuvėdrų. Dar prisimenu, kad pirmąjį kartą pradėjo lyti, bet net minties nekilo bėgti prie kelio ir slėptis žemuose krūmuose arba po medžiais. Eidama per lietų baugščiai žvalgiausi į dangų, laimei vis dar apniukusį. Debesims prasisklaidžius, kilo pavojus, jog mane pastebės kuris nors sklandytojas ir nedelsdamas praneš apie „ ne laisvanorišką sienos perėjimą“

Nidoje ilgai stovėjau prie Tomo Mano namelio. Pasirodė, lyg staiga oras aplink mane tapo grynesnis, lyg čia galėjau geriau kvėpuoti. Tuo pat metu pasijutau prislėgta – ar bepamatys kada Tomas Manas savo namelį? Žinojau, kad jis išvykęs daryti pranešimą į Šveicariją ir nebegrįžęs. Jau tiek daug buvo išvykusių, dar daug kas tam rengėsi. Aplink pasiliekančiuosius darėsi vis tuščiau. Jau net nebežinau, ar tada, gal tik kokią sekundės dalelytę, leidau sau pagalvoti, kad nebegrįšiu. Iš Nidos būčiau galėjusi išvažiuoti į Prahą. Ten gyveno mano geriausias draugas, kuriam pavyko pabėgti iš karto po Reichstago gaisro.

Bet aš tik nuėjau į paštą ir išsiunčiau jam atviruką su sveikinimu; paprašiau atsakymo iki pareikalavimo – į Nidą. Ką man veikti toje Prahoje? Mes, jaunesnieji, vos bepradedą savo literatūrinę veiklą, vargu ar turėjome šansų publikuotis užsienyje. Mūsų vardų dar niekas nežinojo, o ir naciai apie mus dar nebuvo girdėję. Privalėjome pasilikti Vokietijoje. Kaip liudininkai. Niekam neįdomu, iš ko mes ten egzistuosime.

Netrukus po to išsikėliau iš stovyklos. Pilkopiuose išsinuomojau pigų kambarį. Sezonas buvo pasibaigęs, ir žvejų žmonos džiaugėsi bet kokiomis pajamomis iš šalies. Juk prieš akis šmėžavo su baime laukiamas „tuštymetis“, laikas, kai vyrai dažnai ištisomis savaitėmis negalės žūklauti. Tai tarsi nuolatinis perspėjimas. Tačiau tebuvo rugsėjis – pats gražiausias metų laikas Kuršių Nerijoje, kai beveik nebūna audrų, besikėsinančių sudraskyti žvejų tinklus, į gyvenvietes teškiančių keliaujančiųjų kopų smėlį. Tik rugsėjo mėnesį gamta čia švelni ir santūri. Švelnios vasaros šilumos prisigėrusi jūra glūdi lygi it veidrodis, tiesiog permatoma iki horizonto, kur susilieja su dangum, o miške pirmuoju aukso spindesiu dažosi medžiai. Miške pilna grybų, daugiausia rudmėsių, kurias rasdavau tik čia, pačioje siauriausioje nerijos vietoje, paskrudintos keptuvėje kaip šnicelis jos savaitėmis praturtino mano meniu. Man juk reikėjo taupyti.

Paskaičiavau, kad, norėdama bent kiek ilgiau ištempti su savo menka grynųjų sumele, maistui, pragyvenimui bei tualeto reikmenims galiu skirti vos dvi markes dienai. Ulsteino dienpinigius jau buvau grąžinusi. Gyvenau itin kukliai, mitau lęšiais arba žirniais, įsigudrinusi juos virti tik kartą per savaitę. Tokį sprendimą priėmiau ne tik dėl pinigų stokos, bet visų pirma taupydama laiką. Laikui bėgant, kaime pasklido kalbos, kad išmanau raštą, todėl prie plunksnos ne itin linkę žvejai vis prašė paslaugų – tvarkyti jų dokumentus. Atlygio gaudavau tirštos žuvienės arba čia labai mėgstamą starkį. Taigi, tvarkiau duomenis, teikiamus bendruomenės tarnyboms, rašiau raštus kadastro tarnybai Rasytėje ir net teismui Labiau.

Nuolatos vyko ginčai dėl žvejų valčių, tinklų ir net dėl teisingų laimikio dalybų, o ir dėl žvejybos vietų. Šių procesų eiga žvejams buvo viskas, būti ar nebūti, jie juk gyveno iš žvejybos <…>

Nors ir kaip taupiai tvarkiau savo ūkį – vieną dieną mano pinigai baigėsi ir teko galvoti, kaip išvažiuoti. Su Nerija atsisveikinau sunkiai. Gal nujaučiau, kad daugiau niekada čia nebesugrįšiu? Kodėl dar ir šiandien Nerija man atrodo kaip rojus? Ar kalti vien jaunystės prisiminimai, papuošiantys bet kokį įvykį? Ten pamačiau didžiulį vargą, žvejų kovą už savo egzistenciją, jų nuolatinę kovą su gamtos stichija. Kasmet jūra reikalaudavo aukos tų, kurie joje žvejojo, o ir keliaujančios kopos, kurių pavojingame lakiame smėlyje tykojo mirtis – man pasakojo, kad ir praeitais metais ten prasmego vyras su arkliu ir vežimu. Vėliau surado tik vežimo likučius.

Bet mano prisiminimai yra malonūs. Čia priskiriu ilgus dažniausiai vienišus pasivaikščiojimus. Vėl ir vėl kopdavau ant keliaujančių kopų, stebėdavausi įnoringu gamtovaizdžiu, kurį gal būt galima palyginti tik su ledynais. Kartais mane priimdavo į ratus vykstantys į Rasytę, ten, kur žemė ištįsta į plotį, ir netgi atsiranda vietos derlingoms pievoms bei laukams. O čia tankiuose miškuose kartais sutikdavau briedį vos ištiestos rankos atstumu ramiai, iškilmingai tapsenantį ant savo ilgų kojų per pomiškį, nekreipiant į mane jokio dėmesio, kai man tuo tarpu užimdavo amą vien jį pamačius, tiek dėl jo dydžio, tiek iš baimės, kad gali atsigręžti ir mestelėti mane į orą. Bet labiausiai man įstrigo atmintin dažnai besikartojantys žygiai paplūdimiu, apsilankymai Nidoje.

Bet labiausiai man įstrigo į atmintį dažnai besikartojantys žygiai paplūdimiu ir apsilankymai Nidoje. Tą rudenį orai buvo palankūs, atvėso, ankstyvais rytais kopos apsitraukdavo šerkšnu, bet patekėjus saulei rūkas prasisklaidydavo, tarsi į šonus atitraukta užuolaida, o gamtovaizdis ištįsdavo po dangum be jokio debesėlio. Kaip tik tokia rudeniška diena pasitaikė lapkričio pradžioje per mano dvidešimt ketvirtąjį gimtadienį, kai vėl susiruošiau į Nidą išsiųsti nelegalių laiškų užsienin.

Tada Nidoje dar nusipirkau „Naująją pasaulio sceną“, kioske, be jokių problemų, tuo metu nacių valdomose teritorijose ją turėti buvo seniai laikoma nusikaltimu. Bet turėjau vilties, paslėpusi lagamine po savo daiktais, nugabenti nepaliestą į Berlyną, kur jau ilgesingai laukė draugai.

Berlynas, 1994 m.

Elfreide Bruening (1910-2014) – vokiečių žurnalistė ir rašytoja, tarpukario Vokietijoje buvo susijusi su Komunistų partija, dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, o po Antrojo pasaulinio karo dirbo ir gyveno Vokietijos demokratinėje respublikoje. Atsiminimų pluoštelis apie Kuršių Neriją – galbūt gražiausią Mažosios Lietuvos dalį- pasirodė 1994 metais Berlyne išėjusioje knygoje „Und außerdem war es mein Leben“.

Vertė: 
Vygantas Vareikis 

Be the first to comment on "Prisiminimai apie siaurą žemės ruoželį"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*