Pragaištingi hidrologiniai ir ekologiniai reiškiniai Nemuno deltoje

Gamtos mokslų daktaro K. Gaigalo 2004 m. rugsėjo mėnesio rašinys – labai toliaregiškas. Deja, į tuomečius jo pastebėjimus bei kvietimą platesnei diskusijai nelabai kas kreipė dėmesio. O šiandien turime tai, ką ilgametis pamario gamtos stebėtojas, jos mylėtojas buvo numatęs. Šiose įžvalgose yra ir daugiau pamario gamtos keitimąsi galinčių lemti veiksnių… Šis tekstas buvo paskelbtas Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybės laikraščio „Šilokarčema“ Mažosios Lietuvos istorijai skirtame priede „Šilainė“ 2004 m. lapkričio 9 dieną.

Domėjimasis potvyniais Nemuno ir Minijos žemupiuose kasmet didėja aspektais. Po „žiemos rūpesčių“ pagal K. Donelaiti, pasigrožėti pavasarojančia gamta, gelbėti nuo vandens ir ledų stichijos „savo būrų“, čia atvyksta nemažai žiniasklaidininkų, aukštos valdžios pareigūnų, kariškių ir šiaip automobilizmą mėgstančių žmonių. Todėl visiškai nenuostabu dėl ko Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka, administruojama D. Užpelkienės, ryžosi inicijuoti projektą „Potvynis ir jo žmonės“, kuri sėkmingai įgyvendinus, 2006 metais bus išleistas žurnalistų nuotraukų albumas su komentarais ne tik lietuvių kalba. Turėdamas pakankamai žinių, šiame straipsnyje noriu papasakoti kaip žiūrėjo potvynius senieji krašto gyventojai ir kaip pakenkė gamtai nekompetentingas konjunktūrinis vėlesnių kartų žmonių įsikišimas natūralius į užliejamų teritorijų formavimosi procesus upių salpose.

Senoliai su vandeniu nesigalinėjo

Senieji rytinio Kuršių marių kranto gyventojai nuo Šilutės iki Deimenos pietuose, su žiemos ir pavasario potvyniais nesigalynėjo: įkūrė savo sodybas, nemažus kaimus, miestelio tipo gyvenvietes su bažnyčiomis, karčemomis, gražiomis mokyklomis, malūnais, kepyklomis, parduotuvėmis, lentpjūvėmis, valčių dirbtuvėmis ir kitokios paskirties statiniais ne kur kitur, o prie pat vandens – upių pakrantėse ir jų žiotyse. Pavyzdžiui, pati seniausia Rusnės salos gyvenvietė – Vorusnė įsikūrė 1366 m. to paties pavadinimo upės žiotyse. Kitos pamario gyvenvietės – Minija (Mingė), Rūgaliai, Šyša, Uostadvaris, Šyškrantė, Pakalnė, Rusnė, Skirvytėlė, Skirvytė I, Skirvytė II, Akmingė, Karklė, Lūja, Inzė, Tovė, Gilija, Nemunynas, Labgtiva ir kitos – taip pat įsikūrė prieš šimtus metų ir ilgą laiką gražiai gyveno prie pat Kuršių marių ir jų intakų žiotyse. Žinotina ir tai, kad iki praėjusio šimtmečio vidurio potvynių užliejamoje teritorijoje gyventojų buvo žymiai daugiau, negu dabartiniu civilizuotu laikotarpiu. Antai vien tik Rupkalvės pelkės dvare, arba Žalgirių kaime 1905 m. buvo 1691, 1925 m.- 1466, 1959 m.- 132 gyventojai, kurių vaikai mokėsi dviejose mokyklose. Apart gyvenviečių ir gražių kaimų dešiniajame Nemuno krante žemiau Rambyno ir Rusnės salose, labai gražios ir turtingos buvo Brioniškės ir Skirvytės gyvenvietės įsikūrusios kairiajame Skirvytės upės krante. Iki sovietmečio jose gyveno kelios dešimtys šeimų, stovėjo nemažai mūrinių namų su koklėmis puoštomis krosnimis, uždarais šuliniais kiemuose ir kitokiais ūkiniais statiniais. Čia lankydamasis 1957 m. dar radau nebaigtus nugriauti Brioniškės dvaro malūną su lentpjūve, o Skirvytėje – gražią žuvų apsaugos inspektoriaus sodybą su laivų prieplauka, didelį raudonų plytų mokyklos pastatą, pašto rūmą, pasienio tarnybos namą ir tik keletą kitokių apleistų plytinių namų, kuriuose gyveno lietuviai ir rusai, atvykę iš kitur. Pastaruoju metu ši vietovė yra tapusi dykra, kurioje mėgsta lankytis ir slėptis ne tiktai padorūs žvejai mėgėjai.

Žvelgiant per laiko prizmę galima pagrįstai teigti, kad prūsai ir lietuvininkai nebuvo išlepėliai ir gerai suprato, kad potvynių srautai padaro nemažai ir gero: patręšia dumblu laukus, palaipsniui aukština savo nešmenimis užliejamas žemaslėnių teritorijas, natūraliai formuoja pamario gamtovaizdį ir po žiemos atgaivina gamtą. Realią naudą pamariečiai turėjo panaudodami statyboms ir kurui iš toli atplukdytą medieną. Apdairiai vertindami minėtus dalykus, žmonės vengdavo užliejamų teritorijų patvenkimo, stengdavosi tiesti ir akmenimis grįsti kelius taip, kad jų paviršius nebūtų aukščiau šalikelių ir gretimų pievų. Tokių kelių dešimtis kilometrų galima būtų rasti vien tiktai Šilutės rajono užliejamuose plotuose, dabar užpiltus storu žvyro sluoksniu ir padengtus asfaltu. Pamariečiai ir be Maironio poezijos gražių posmų žinojo, kad užtvenkti ir sulaikyti upės bėgimo į marias negalima… Senovėje aukštesni žemės kauburiai būdavo supilami žmonių sodybvietėms, mokykloms, kapinėms ir kitos paskirties objektams įsikurti.

Pirmą kartą reikšmingiau į natūralius Nemuno, Minijos deltų ir viso pamario zonos formavimosi procesus valdžios buvo įsikišta tiktai XVIII ir XIX šimtmečiais, kai gana vandeningos Gilijos abiejuose krantuose laivybos ir prekybos tikslais su Rusija buvo supilti aukšti pylimai, kai ištiesintą Giliją kanalu sujungė su Nemunynu, Deimena, Priegliumi ir Aistmarėmis. Kiek vėliau aukštą žiemos tipo pylimą supylė palei visą kairįjį Nemuno (Rusnės) krantą nuo Gilijos iki Skirvytės atsišakojimo. Gana dideli ir brangiai kainavę darbai 1840-1870 metais buvo atlikti taip pat siekiant reguliuoti vandens srautus Nemuno atkarpoje tarp Smalininkų ir Rusnės gyvenvietės bei visoje Atmatos atšakoje iki išlikusio švyturio akmeninio bokšto prie marių. Čia upių krantų apsaugai nuo erozijos įrengė specialias būnas – špigdamius, – daugelyje vietų upių pakrantes išgrindė iš kitur suvežtais akmenimis. Toks, iš pirmo žvilgsnio, reikalingas žmogaus įsibrovimas į natūralią gamtą neliko be pragaištingų pasekmių. Aukštų pylimų statyba Nemuno deltą padalinus į dvi puses, nukreipus didžiausią potvynių srautą į šiaurinę – Lietuvos Nemuno deltos dalį, žymiai pagreitėjo Skirvytės, Atmatos ir kitų upių žiočių seklėjimas, Nemuno avandeltos plėtimasis marių sąskaita, o pavasario potvyniai su ledonešiais čia esančioms žmonių gyvenvietėmis tapo grėsmingesni, ką apie tai savo laiku apybraižoje „Kelionė į Tilžę“ ir kitur rašė vokiečių rašytojas Hermanas Zudermanas, kilęs iš Macikų dvaro prie Šilutės. Pavyzdžiui, dėl suplauto smėlio seklumos pačioje Atmatos vagoje ties Šyšos įtekėjimu ir dėl čia susidariusios storo ledo sangrūdos per vėlyvą 1888 metų pavasario potvynį ypač didelių nuostolių ir bėdų patyrė Rusnės, Šyškrantės, Šyšos, Uostadvario, Pakalnės ir Skirvytėlės gyventojai. Čia stiprios tranzitinės vandens srovės ir storo ledo lytys visiškai sugriovė ar smarkiai apgadino šimtus gyvenamų namų, ūkinių pastatų, o nemažus pievų ar kitų naudmenų plotus užnešė storoku smėlio sluoksniu. Per tų metų potvynį, užsitęsusį iki gegužės pradžios, žuvo keli žmonės ir daugybė gyvulių. Pagalbos komiteto apskaičiuoti Rusnės salos gyventojams padaryti materialiai nuostoliai siekė 395.220 markių. Likusiems be pastogės ir pragyvenimo šaltinių žmonėms šelpti valdžia su įvairiomis Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus visuomeninėmis organizacijomis skyrė 196,3 tūkst. markių ir nemažai kitokių vertybių.

Išgąsdinti neįprastai didelio potvynio rusniškiai su kaimynais kitoje upės pusėje rimtai sujudo – kreipėsi į Prūsijos valdžios institucijas dėl seklumos Atmatoje pašalinimo ir apsauginio pylimo įrengimo nuo pašto iki Šyškrantės kaimo mokyklos. Rusnės ekspeditoriui E. Ankeriui gerai organizavus darbus už 54 tūkst. markių, skirtų Karaliaučiaus pagalbos komiteto, žmonės rankomis pylimą supylė stebėtinai greitai – iki 1888 m. žiemos. Juo vaikštome ir važinėjame ir dabar, pasigrožėdami pašalėse augančiomis gudobelėmis.

Pamario užliejamų pievų melioravimu, įrengiant polderius su pylimais ir vandens pumpavimo stotimis šiaurinėje Nemuno deltos, arba „lietuviškoje“ dalyje, buvo susidomėta prieš šimtą metų. Pirmasis polderis su gražia raudonų plytų siurbline, varoma garo mašinos, įrengtas 1907 m. Uostadvaryje, sausino apie 1.952 ha užpelkėjusių pievų tarp Atmatos ir Pakalnės. Pagal vietos žemvaldžių pageidavimą, iki 1931 m. Rusnės saloje, prie Šyšos, Krokų Lankos ir Kniaupo įlankos įrengė dar 6 vasaros tipo polderines sistemas, kurių užduotis buvo griežtai apribota. Jų pylimai privalėjo apsaugoti nuo galimų potvynių iš Kuršių marių pusės naudmenis tiktai vasarą ir rudenį, t. y. augalų vegetacijos ir derliaus dorojimo laikotarpiu. Siekiant išvengti reikšmingesnio pavasarinio vandens patvenkimo, visų prieškarinių polderių pylimai buvo suprojektuoti žemi, su nuolaidžiais šlaitais ir plačiais dvivėriais vartais. Kadangi vartai pylimuose ir pačiose stotyse atsidarydavo tiktai į vandens imtuvų pusę, pro juos vandens perteklius iš sausinamo ploto galėjo išeiti savitaka. Be to, tokia pylimų ir vartų konstrukcija netrukdė žuvų migracijoms nerštui į polderius ir jų sugrįžimui atgal į natūralius vandenis.

Praėjusio šimtmečio antroje pusėje, žemės ūkį pertvarkius naujais socialistiniais pagrindais, respublikos valdžia, referuojama atskirų agrarininkų nutarė, kad pamario zonoje ir potvynių užliejamose teritorijose prie upių yra tikslingiausia vystyti žolės miltų gamybą, steigti stambias galvijų fermas ir kompleksiškai sukultūrinti natūralias senąsias pievas įrengiant polderines sistemas. Dosniai finansuojant sparčiai vykusius melioravimo darbus, per 1954 – 1975 m. laikotarpį Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių rajonuose buvo įrengta 19 vasaros potvynių užliejamų (pylimų aukštis apie 1 m.) ir 18 žiemos tipo neužliejamų (pylimų aukštis apie 3 – 4 m.) polderinių sistemų su 47 įvairaus pajėgumo vandens pumpavimo stotimis, kurių siurblius suko iš pastočių tiekiama elektros energija. Vykdant projektines užduotis, Minijos baseine vasaros tipo pylimų ilgis siekė 60, o žiemos – 73 km. Nemuno žemupyje žemiau Panemunės vasaros tipo pylimų ilgis siekė 126, žiemos – 64 km. Įrengiant polderius apie 40 tūkst. ha užliejamoje teritorijoje, lygiagrečiai vyko vietinių kelių paaukštinimo darbai. Iš to kas pasakyta ir ne hidrologui turėtų būti suprantama kas ir kaip patvenkė pavasarinius vandens srautus upių žemaslėniuose, kardinaliai pakeitė natūraliai susiformavusį regiono gamtovaizdį ir sukomplikavo bendrą ekologinę situaciją. Pavėluotai atlikti ichtiologiniai tyrimai parodė, kad dėl polderių įrengimo lydekų nerštaviečių plotas sumažėjo apie 50, karšių ir kitų vertingų fitofilinių žuvų – 30 procentų. Be to, buvo nustatyta kokią žalą regiono žuvininkystei daro vandens pumpavimo stotyse sumontuoti greitaeigiai siurbliai, masiškai naikinantys ir traumuojantys nerštui polderius į susitelkiančias žuvis iš kaimyninių vandenų.

Prieš gerą dešimtmetį įvykus krašto politinei, socialinei ir ekonominei pertvarkai, to pasėkoje dėl ūkinio nerentabilumo visiškai sustojus žolės miltų gamybai valstybiniuose ūkiuose ir, kitaip pažiūrėjus į gamtotvarkos problemas Pamario regione prasidėjo diskusija, kaip reikia vertinti polderines sistemas, kuriantis privatiems žemės ūkiams. Analizuodamas įvykusius pokyčius dėl Nemuno nuotėkio sureguliavimo Kauno HE 1960 m., radikaliai vertindamas susidariusią nemalonią ekologinę situaciją dėl polderių įrengimo upių salpose iš gamtosaugos ir ekonominių pozicijų bei turėdamas omenyje naujų ūkininkavimo formų paieškas, savo laiku pateikiau kompetentingoms institucijoms keletą rekomendacijų (Žuvininkystė Lietuvoje, I t., Vilnius. 1994). Kaip susikomplikavo žuvininkų, žemdirbių ir gamtosaugininkų interesai esu rašęs apžvalginiame straipsnyje „Pamario polderiuose kultūrinių pievų ir žuvų nebėra“, kuri „Ūkininko patarėjas“ paskelbė 2002 m. rugpjūčio 6 d. Minėtuose spaudos šaltiniuose ir kitur pateiktų rekomendacijų santrauka buvo tokia:
1. Visoje teritorijoje nuo Rambyno iki Šakūnėlių imtinai, kur upių slėnių arba žemės paviršiaus nuolydis, palyginus su pamario zona, yra pakilęs 3 – 6 m ir čia vasaros potvynių poveikis yra labai menkas, nuo siurblinių eksploatavimo būtina atsisakyti visiškai, kartu sprendžiant įrengtų nepralaidžių pylimų likimą. Panašiai reikėtų žiūrėti į Alkos ir kitus polderius Minijos baseine, sąlygojančius pavasario, o kartais ir žiemos, vandens srautų aiškų patvenkimą, užtęsimą ir padidėjusi grėsmingumą žmonėms.
2. Vasaros polderių siurblinių, esančių žemiau Šilgalių ir Šakūnėlių bei pačioje pamario zonoje, įskaitant Minijos žemupio apylinkes, eksploatavimą reikėtų pradėti nuo to momento, kai vandens lygis sausinimo sistemoje nuslūgsta iki pievų paviršiaus, kai savaime užsidaro dvivėriai vartai siurblinėse iš imtuvų pusės ir pasibaigia svarbiausių žuvų (lydeka, karšis, kuoja) masinis nerštas.
3. Siekiant mažinti žuvininkystės nuostolius, būtina apsaugoti visų dydžių žuvis nuo patekimo į vandens pumpavimo stočių siurblius, tam tikslui panaudojant žuvų užtūras – gaudykles, autoriaus 1987 – 1989 m. išbandytas Šyšos polderyje ir pakeisti greitaeigius giluminius vertikalius siurblius lėtaeigiais šnekiniais arba sraigtiniais prieškarinės konstrukcijos.
4. Naujai organizuojant vasaros tipo polderinių sistemų eksploatavimo ir priežiūros technologijas, maniau yra tikslinga leisti kurtis – prie siurblinių privatiems ūkiams, apleistas ir niokojamas stotis panaudoti turizmo poilsiavietėms įrengti ir kitoms reikmėms. Šioje srityje

gerą pavyzdį parodė Šilutės melioratoriai, senoje Uostadvario siurblinėje įrengę žmonių gausiai lankomą melioracijos istorijos muziejų su gražiai prižiūrima jo aplinka. Iš kitų mano pateiktų rekomendacijų reali pažanga įvyko tiktai žuvisaugoje: Šyšos, Smalkių, Vorusnės ir Sausgalvitį polderiuose melioratoriai prie senų stočių įrengė nedideles stoteles su lėtaeigiais sraigtiniais siurbliais – vandens ir žuvų perkėlėjais. Tuo tarpu polderių siurblinių su aukštokais pylimais reikalingumo klausimas Pagėgių savivaldybės seniūnijose ir Minijos salpoje tebėra neišspręstas ir kelia visiems nemažą rūpestį. Be to, žinotina ir tai, kad per keletą paskutinių metų įvyko gana reikšmingi neigiami pokyčiai pačioje Rusnės atšakoje nuo Gilijos atsišakojimo. Čia mažai eksploatuojamame farvateryje atsirado daugybė seklumų su „keliaujančiomis“ aliuvijaus salomis, kurios sąlygoja ledo sangrūdų susidarymą ir žiemos bei pavasario vandens srautų patvenkimą. Dėl konstatuoto vandens patvenkimo Rusnės atšakos dešiniajame krante išsivysto tranzitinės srovės su plukdomais ledais žemupį. Esant tokiems reiškiniams, aukšti potvyniai to žemaslėnio kaimams ir pavienėms žmonių sodyboms tapo neginčijamai pavojingesni, negu būdavo anksčiau.

Pasinaudodamas savo 1957 – 2004 m. užrašais dienoraštyje, potvynius Nemuno deltoje prie Rusnės miestelio pagal jų vandens pakilimo lygį ir srautų galingumą bei pavojingumą žmonėms, suskirsčiau keturias grupes. Labai žemi arba sausi potvyniai užregistruoti 5 kartus. Jų metu pavasarinis vanduo sutelpa upių vagose, apsemia tik žemesnes pakrantes. Vidutinio aukštumo potvyniai užregistruoti 15 kartų: kai iš upių vagų išsiliejęs vanduo apsemia nedidelius naudmenų plotus, negiliai paskandina kelio atkarpą iš Rusnės Šilutę ir nesukelia rimtesnio pavojaus žmonių gyvenvietėms. Aukštų potvynių grupei priskirti potvyniai pasikartojo 18 kartų: jie apsemia apie du trečdalius užliejamos Nemuno deltos teritorijos, daugumą vasaros tipo polderinių sistemų ir vanduo pakyla virš kelio iš Rusnės Šilutę iki 1,0 – 1,2 m aukščio. Jų metu susisiekimas su Šilutę įmanomas laivais Šyšos upe, amfibijomis ir galingu sausumos transportu. Ypač dideli ir grėsmingi potvyniai konstatuoti 7 kartus: 1958, 1966, 1970, 1978, 1979, 1994 ir 1995 metais. Tokių potvynių metu beveik visa Nemuno delta būna užlieta vandeniu 1-2

mėnesius, vandens sluoksnis virš kelio iš Rusnės į Šilutę tarpais pasiekia daugiau kaip 1,5 – 1,8 m, o žemesnėse pievose dar daugiau. Šie potvyniai būna ypač grėsmingi, nes stiprios tranzitinės vandens srovės su lytimis pakeliui viską naikina. Pastebėta, kad jie susiformuoja po šaltų žiemų su gausiu sniegu, storu ledu vandens telkiniuose ir vėlyvais pavasariais. Jų sėkmingam praleidimui būtina iš anksto gerai pasiruošti. Sovietmečiu, kovojant su tokiais potvyniais, gerai pasitarnaudavo laivai ledlaužiai, žiemoję Uostadvaryje ir iškviesti iš Klaipėdos, kariškos vikšrinės amfibijos, žvejų laivai ir kitokios plaukiojimo priemonės. Susilpnėjus ledui dėl barstomų durpių ant jo, ledlaužiai prasibraudavo iki Rusnės prieplaukos, o iš čia kildavo aukštyn ardyti ledų sangrūdų upės farvateryje iki Šilininkų.

Apsiriboti prisiminimais apie buvusius potvynius ir kovos būdus su jais nebeužtenka. Žvelgiant į perspektyvą tapo labai svarbu gerai suvokti ką rašė prieš dvidešimt septynis metus žymus Lietuvos geografas hab. dr. profesorius Alfonsas Basalykas, kurio gimimo aštuoniasdešimtmetį neseniai atžymėjo „Tėviškės Gamta“ laikraštis. Iš profesoriaus samprotavimų apie Nemuno žemupio genezę, deltos formavimosi raidą ir tendencijas vėlesniais laikais plėstis į dešiniojo kranto salpą žemiau Panemunės, Nausėdų ir Plaušvarių, o taip pat pasiremdamas savo daugiamečiais stebėjimais kaip kito potvynių vandens debitų pasiskirstymas, krantų erozija, nešmenų akumuliacija ir bendra ekologinė situacija, keliu moksliniam svarstymui hipotezę apie galimą Rusnės ir Skirvytės atšakų sunykimą. Visų pirma, reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl Rusnės saloje vis dažniau trūksta vandens, kodėl į jos vidaus vandenis – senvages, reliktinius ežeriukus, melioracijos griovius nebeatplaukia žuvys nerštui? Pavyzdžiui, pernai ir šiemet Atmata ir Skirvytė su savo atšakomis pakrantes neišsiliejo, per potvynį vasario ir kovo mėnesį sausokais Rusnės salos žvyrkeliais važinėjo daugybė žvejų mėgėjų ir kitokių automobilių, o kiek aukštesnėse salos pievose buvo galima „žaisti futbolą“. Tuo tarpu dešiniajame Rusnės ir Atmatos krante aukštokas vanduo ilgą laiką skandino kaimus, sodybas, gadino kelius ir darė žmonėms kitokius nemažus nuostolius. Ar neatėjo laikas rimtai susirūpinti upių farvaterių atkūrimu ir erozijos ardomų krantų tvarkymu pagal mokslo parengtus gerai finansuojamus projektus. Be tų darbų, manau, mūsų visais aspektais garbinamas Nemunas deltos salpoje susiras naują vagą, Pagėgių, Stoniškių, Usėnų ir Juknaičių seniūnijų pievomis, o žuvingoji Skirvytė, su savo pamario atšakomis, dėl suseklėjimo praras savo buvusią reikšmę baseino žuvininkystėje.