Pelikanas – pagrindinis Švenčiausiojo Sakramento simbolis Švėkšnos bažnyčioje. II d.

Tęsinys. Pirma dalis – 2022 m. spalio 18 d. 

Pelikanas krikščioniškoje vizualizacijoje

Nuo antikos laikų gamtos mokslų knygose buvo aiškinama, kad pelikanas yra ypatingas paukštis, nes atėjus badmečiui prasirėžia krūtinę ir pamaitina savo mažylius širdies krauju; taigi simbolikoje pelikanas ėmė reikšti Jėzų Kristų, pasiaukojusį vardan žmonijos. Krikščionybės tradicija, remdamasi psalme (žr. Ps 102, 7) ir mitu apie pelikaną, pritaikė tai kaip Jėzaus Kristaus pasiaukojimo žmonijos išganymui simbolį. Jau III amžiuje randame pelikano simbolį ant žvakių Kartaginoje (Romos imperijos laikų miestas Šiaurės Afrikoje), kur pelikanas simbolizuoja Išganytoją Jėzų Kristų. Pelikano atvaizdais imta puošti bažnyčias. Nuo ankstyvojo krikščioniško meno Kartaginoje iki pat vėlyvųjų viduramžių meno Italijoje, nuo renesanso ir baroko iki postmodernaus meno, pelikanas tarnauja kaip kryžiaus ir taurės simbolis, o taip pat kaip papuošalas ant altorių. Virš tabernakulio ar ant tabernakulio durelių vaizduojamas pelikano simbolis, kuris tampa svarbia ikonografijos dalimi. Virš tabernakulio ant erškėčių vainiku apjuosto lizdo tupi pelikanas: snapu prasidrėskęs krūtinę, jis savo krauju maitina vaikus. Jėzus tokią auką kaip dovaną paskelbė ir iš anksto paaukojo per Paskutinę vakarienę: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Kai tabernakulis būdavo įrengiamas virš altoriaus stalo, net tabernakulio forma primindavo pelikaną, pavyzdžiui, Durhamo katedra Anglijoje (statyta XI-XII a.), turėjo pelikano formos sidabrinį tabernakulį, kuris buvo pakabintas virš pagrindinio altoriaus. Šį paukštį dažnai galima pamatyti dailės kūriniuose, vaizduojamą tupintį ant kryžiaus ar jo viršūnėje sukantį lizdą.

Nuorodos į pelikaną ir jo krikščionišką aukos prasmę randamos Renesanso literatūroje: Florencijos poetas Dante Alighieri (1321 m.) Dieviškosios komedijos Paradiso (Dangaus) dalyje kalba apie Kristų kaip apie „mūsų Pelikaną“, kuris Rojuje maitina mus savo kūnu ir krauju, aukščiausiame meilės akte. Anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro (1616 m.) Hamlete Polonijaus sūnus Laertas karaliui Klaudijui sako: „Aš jo draugus tarytum pelikanas gyvybę paaukodamas maitinčiau širdies krauju“.

Pelikano aukos simbolis religiniame mene užėmė deramą vietą, nes jo pavyzdžių galima aptikti įvairių epochų krikščioniškajame mene. Ne išimtis ir Lietuvos menas. Pelikano simbolis čia fiksuojamas tiek bažnyčių, tiek liturginių rūbų, tiek ir kryžių puošyboje. Vilniaus šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje yra XVII a. Wolfgango Casparo Kolbo monstrancija, kurioje virš ostijos yra mažytė pelikanė su dviem pelikaniukais. Paukšteliai tupi lizde, kuris yra panašus į Kristaus erškėčių vainiką, ir tiesia galvas link palinkusios motinos. Bet ši žiūri ne į juos, o į inkrustuotą violetinį ametistą sau ant krūtinės. Šio paukščio figūrą galima pamatyti ir virš Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilikos altoriaus, ir Klaipėdos šv. Kazimiero bažnyčios vitraže ties tabernakuliu, ir Vilniuje Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios šiaurinės sienos freskoje ant kryžiaus skersinio, ir, žinoma, virš Švėkšnos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios tabernakulio viršaus bei dešinės navos priekyje.

Pelikano simbolis atrandamas ir liturginių rūbų puošyboje Lietuvoje. Patyrinėjus medinių lietuviškų kryžių dekoravimą, kuris pasižymi puošybos gausa ir įvairove, nors ir nelabai dažnai, tarp kryžių, puoštų  įvairių paukščių figūromis, galima atrasti ir pelikaną. Pelikanas sutinkamas skulptūriniais reljefais dekoruotuose pakelių ir kapinių kryžiuose, kur derinamas su ietimi arba stiebe atvaizduotais Kristaus kančios įrankiais ir talpinamas kryžiaus viršuje. Savo krauju vaikus maitinantis pelikanas simbolizuoja Kristaus pasiaukojimą dėl žmonijos išganymo ir Eucharistijos sakramentą, todėl kryžiaus viršuje jis gali būti laikomas svarbiausios religinės idėjos akcentu. Patalpintas aukščiausioje vertikaliosios kryžmos vietoje, jis simbolizuoja Dievo sūnaus kraujo auką tikinčiųjų vardan. Kristaus auką pelikanas akivaizdžiai reiškia Dzūkijos antkapiniuose kryžiuose, kuriuose jis tupi virš koplytėlės su Nukryžiavimo scenos dalyviais arba po ja. Žemaitijos sodybose stovėjusiuose kryžiuose pelikanas siejamas ne tik su Jėzaus Kristaus pasiaukojimu, bet ir su šeimos gyvenimu, pasiaukojančia tėvų meile. Tačiau šis Lietuvoje negyvenantis ir nematytas paukštis greičiausiai buvo kopijuojamas iš europinės religinės dailės pavyzdžių, todėl prarado būdingo snapo formą ir tapo tik šią religinę idėją simbolizuojančiu paukščiu.

Pelikano simbolis krikščioniškoje vizualizacijoje žadina Jėzaus Kristaus aukos apmąstymą, Dievo meilės gilumo supratimą, dėkingumą už šią pasiaukojančią meilę. Jėzus aukos atvaizdavimas pelikano simboliu vizualiai primena, kad Viešpats maitindamas mus savo kūnu, mus priima į save, kad taip tikrai taptume Jo Kūnu.

Jėzus Kristus – tikrasis Pelikanas, savo krauju maitinantis mus

Pelikano simbolis primena žmogui nuodėmes, kuriomis maištaujama prieš Dievą ir tokiu būdu užsitraukiamas pasmerkimas. Tačiau Dievo gailestingumas neleidžia žmogui pražūti. Mirdamas ant kryžiaus įsikūnijęs Viešpats atveria savo krūtinę, kad galėtų atgaivinti žmogų savuoju krauju. Jėzus Kristus atiduoda save žmonėms, kurie yra jo persekiotojai, ir maitina savo auka. Jis pats žmogui tampa ir maistas, ir gėrimas, nepaisant to, kad žmonės jam tiek nusikaltę. Jo mirtimi gaunamas gyvenimas. Tad pelikano simbolis perteikia Dievo gailestingumą savo kūriniams – nuodėmingiems ir silpniems žmonėms. Įsikūnijęs Viešpats Jėzus Kristus taip myli žmones, kad aukoja save ir neleidžia jiems pražūti. Savo mirties ant kryžiaus auka Jis atiduoda save, kad gyventume. Taigi pelikano simbolis skatina žmones apmąstyti ir suvokti Jėzaus Kristaus meilės slėpinį. Tik jį supratęs žmogus gali šią meilę tinkamai priimti ir įvertinti. Toji meilė mylėti ir aukotis moko ir patį žmogų.

Jėzus Kristus, kaip besiaukojantis Pelikanas, kartą ir visiems laikams visą save atidavė žmonėms. Ir dar daugiau: Jis „trokšta kasdien žmones sotinti pačiu savimi – pirmiausia savo neprilygstamu apreikštuoju žodžiu ir dieviškojo gyvenimo pilnatve pripildyta Mana – Komunija, kurioje Jo ištikimieji mokiniai labai dažnai su nepaliaujamai augančiu tikėjimu ir vis iš naujo besiveržiančiu dėkingumu priima Tą, kuris trokšta, kad mes ne tik niekados neužmirštume Jo žodžių, bet svarbiausia – ir vadovautumės jais: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35)“. Jėzus yra mums atiduotoji duona. Šv. Augustinas teigia: „Šitai valgyti – tai sustiprėti, bet kai tu sutvirtėsi, tas, kuris tave sustiprino nesusilpnės. Gerti – tai reškia gyventi. Valgyk Gyvybę, gerk Gyvybę ir būsi gyvas“. Jėzus evangelijoje pagal Joną sako: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona,  nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 48-51). Jėzus, kaip ir legendos mylintis pelikanas, maitina savo kūnu vaikus. Jėzus atiduoda savo vaikams viską – Jis miršta, kad dovanotų gyvenimą. Savo auka Jėzus parodė, kad Dievas yra meilė. Meilė yra savęs dovanojimas kitam. Jėzus yra tikrasis Pelikanas, atidavęs savo kūną ir kraują kaip maistą, kad gyventume. Tad pelikano įvaizdis primena, kad reikia likti Jėzaus meilėje, ir kaip Jis mus mylėjo ir paaukojo save už mus, „nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 20), taip ir krikščionis kviečiamas pasiaukojančiai mylėti.

Apibendrinimas

Pelikano simbolis, išreiškiantis pasiaukojančią Jėzaus Kristaus meilę žmonėms, iš legendų ir padavimų į krikščionybę atėjo pirmaisiais jos amžiais. Pasak legendų pelikanas taip myli savo vaikus, kad persiplėšdamas krūtinę maitina juos savo krauju. Įvairių epochų religiniame mene aptinkamas pelikano simbolis, ženklinantis Jėzaus Kristaus auką. Jį galima matyti bažnyčių puošyboje, liturginiuose rūbuose, kryžių vaizdavime. Ne išimtis ir Lietuvos menas, nors ir nepasižymintis pelikano simbolio gausa. Pelikano simbolis čia fiksuojamas tiek bažnyčių, tiek kryžių, tiek ir liturginių rūbų puošyboje. Pelikanas, persidrėskęs krūtinę ir savo krauju maitinantis pelikaniukus, yra vienas iš Jėzaus Kristaus simbolių,  gražiai įkomponuotas į Švėkšnos šv. Jokūbo bažnyčios Didįjį altorių ir kviečiantis kreipti žvilgsnį į Jėzaus pasiaukojimą ir žmonių maitinimą savo Švenčiausiuoju Kūnu – Komunija.

Jėzus – tikrasis pelikanas, maitinantis mus savo kūnu ir krauju, parodė žmonėms savo meilę mirdamas ant kryžiaus. Įsikūnijęs Viešpats aukščiausiuoju savo gyvybės aukos aktu atsiduoda žmonėms ir tampa Gyvenimo Duona. Jėzus aukos atvaizdavimas pelikano simboliu vizualiai primena, kad Viešpats maitindamas mus savo kūnu, mus priima į save, kad taip tikrai taptume Jo Kūnu. Žvilgsnis į pelikaną padeda atrasti giliausią Kristaus žinią: pasiaukojančiai dovanoti save broliams ir sesėms, įgyvendinant Jėzaus kvietimą mylėti: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13).

Pranešimas skaitytas 2022 m. rugsėjo 20 d. mokslinėje konferencijoje „Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia: praeitis, ir dabartis“

dr. Remigijus OŽELIS,
mokytojas ekspertas, doc.
Švėkšnos „Saulės“ gimnazija, Klaipėdos universitetas, Klaipėdos licėjus

Be the first to comment on "Pelikanas – pagrindinis Švenčiausiojo Sakramento simbolis Švėkšnos bažnyčioje. II d."

Leave a comment

Your email address will not be published.


*