Pelikanas – pagrindinis Švenčiausiojo Sakramento simbolis Švėkšnos bažnyčioje. I d.

Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios centrinis altorius.

Žmogus, norėdamas atskleisti egzistencijos esmę ir reikšmę, naudoja ne tik verbalinę kalbą, bet ir simbolius. Simboliai – sutartiniai ženklai, turintys gilią anapusinę prasmę, atspindintys arba vaizduojantys daugiau, nei jie patys yra. Simboliuose atsiskleidžia giluminė būties tiesa, todėl jie yra neatsiejami nuo visų religijų ritualų. Vienus jų lengvai suprantame, nes pats simbolio aiškinimas tęsiamas amžių tėkmėje, jų prasmė atpažįstama per žmogišką, buitišką ir būtišką patirtį. Tačiau yra simboliai, kurie akivaizdžiai nebekalba šių dienų žmogui, tad tenka juos naujai atskleisti, aiškinti. Nežinant konkretaus simbolio kilimo aplinkos, sudėtinga darosi interpretuoti regimą simbolišką vaizdinį, suprasti jo prasmę. Domėjimasis simboliais gali padėti įžvelgti tai, kas yra už daiktų, susieti vieną su kitu nuostabiai daugialypio ir daugiasluoksnio pasaulio regimąsias ir žodines apraiškas.

Pelikanas, kaip Jėzaus Kristaus aukos simbolis, iš legendų į krikščionybės meną atėjo pirmaisiais jos amžiais. Nors šis paukštis Lietuvoje negyvena, jį galima atrasti ir mūsų krašto bažnyčių puošyboje. Tad pelikanė su trimis pelikaniukais aptinkama Švėkšnos šv. Jokūbo bažnyčioje ne šiaip kaip graži interjero detalė, bet kaip pagrindinis Eucharistijos simbolis. Čia pelikaną regime Didžiajame altoriuje virš tabernakulio. Tabernakulis – vieta, kurioje laikomas Švenčiausias Sakramentas, yra vienas iš švenčiausių bažnytinės erdvės elementų. Dažniausiai Lietuvos bažnyčiose virš tabernakulio regime avinėlį kaip Jėzaus Kristaus simbolį. Tačiau kaip avinėlis, kuris išreiškia pasiaukojančią meilę, pelikanas yra vienas iš seniausių Jėzaus simbolių. Taip pat keturis pelikano piešinius galime matyti Švėkšnos bažnyčios dešinės navos priekyje, viršuje. Visuose atvaizduose, esančiuose bažnyčioje, matome pelikanę, pradrėskusią savo krūtinę ir savo krauju maitinančią savo tris pelikaniukus. Deja, šiandienis žmogus, kuriam aptariamo simbolio kontekstas nežinomas, neįžvelgtų pelikano sąsajos su Jėzumi Kristumi.

Legendos apie pelikano pasiaukojimą

Pelikanas – irklakojinis paukštis. Plunksnos baltos arba rusvos spalvos. Galva maža, kaklas ilgas, snapas ilgas, plokščias, stiprus, posnapio abi pusės jungiasi smarkiai išsitempiančia plika oda. Gyvena tropinio ir vidutinio klimato juostų upių deltose, jūrų pakrantėse. Minta beveik vien žuvimi. Graikai, matydami labai didelį paukščio snapą, jį vadino pelekós, nuo žodžio pelecus, kas lietuvių kalboje reikštų kirvis, taip pat vadino onocrotalus, nes jis buvo krotós, t.y. keistas, nes jo šauksmas poravimosi metu panašus į asilo bliovimą. Susiporavęs nuošaliuose ir apleistuose nendrynuose, salose, rečiau medžiuose suka lizdus ir peri vaikus. Į šias nuošalias vietas jis neša pelikaniukams maistą „kišenėse“ prie gerklės. Dėl to, kad tupėdamas lizde pelikanas palenkia snapą prie krūtinės ir maitina pakaklės maiše atsinešta žuvimi mažylius, imta manyti, jog tėvai persiplėšia krūtinę ir maitina jauniklius savo krauju. Tad legendos gimė žvelgiant į tai, kaip suaugę paukščiai maitina savo jauniklius.

Maždaug II a. nežinomas graikų autorius, gyvenęs Egipto Aleksandrijoje, parašė Physiologus – veikalą apie įvairius gyvūnus, tame tarpe ir apie pelikaną. Veikale nebuvo biologinės paradigmos, kuri leistųsi į tokias diskusijas kaip antai: ar kiekvienai ląstelei reikalingas branduolys, ar gyvūnas yra lytiniu būdu besidauginantis ir pan. Paties Physiologus tikslas nebuvo, kaip rašoma įžangoje, vien tik fiziškai aprašyti gyvūnus, bet tai buvo būdas per gamtos prigimtį „pristatyti žemiškąją mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ekonomiją“. Tačiau Physiologus tapo tarsi mokomuoju vadovėliu, kuris net tūkstantmetį išliko populiariu tarp krikščionių.

VII a. knyga buvo išversta į lotynų ir dar kelias populiarias to meto kalbas, dėl to plačiai paplito tarp krikščionių. Ilgą laiką veikalas darė įtaką visai europietiškai simbolikai; iš jo kilo bestiariumo, knygos apie gyvūnus, žanras. Įvyko ir dar vienas įdomus dalykas – originalusis kūrinys buvo didaktinis ir jame gyvūnai pasitelkiami kaip simboliai, siekiant paaiškinti, kodėl dalykai vyksta taip, kaip vyksta, o viduramžiais, esant stipriam tikėjimui, kad viskas sukurta prasmingai ir tikslingai, simbolinės prasmės ir tapo gyvūnų esme. Prigimtinių paukščio savybių pastebėjimas panaudojamas moraliniam pamokymui, pavyzdžiui, Aberdino bestiariume rašoma, kad atsiskyrėlio gyvenimas yra panašus į pelikano, nes jis negyvena, kad valgytų, bet valgo, kad gyventų.

Viduramžių bestiariumuose pateikiami moraliniai pasakojimai kaip pelikanai myli savo vaikus. Viename iš jų rašoma, kad augdami pelikaniukai, prašydami maisto, savo snapais kerta tėvams. Nors pelikanas labai myli savo jauniklius, jis kerta atgal ir taip nužudo juos. Po trijų dienų pelikanas snapu prasikerta savo šoną ar krūtinę ir leidžia savo kraujui tekėti ant mirusių vaikų. Pelikano išlietas kraujas atgaivina pelikaniukus. Viduramžių bestiariume pateikiamas pasakojimo apie pelikaną alegorinis aiškinimas. Pelikanas yra Jėzus Kristus, kurį drasko žmonių nuodėmės. Pelikaniukų kirtimas tėvams paralelę randa Izaijo pranašystėje apie Jėzų Kristų: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane!“ (Iz 1, 2). Tačiau Jėzus Kristus, kaip ir pelikanas, savo krauju, tekančiu iš perdurto šono, atgimdo mus naujam malonės gyvenimui. Drauge su feniksu, kuris pats per ugnį prisikelia iš mirties, ir vienaragiu, kuris leidžiasi liečiamas ir pagaunamas tik nekaltos mergelės, pelikanas tampa vienu iš senųjų Jėzaus Kristaus simbolių. Pelikaniukų neprotingi kirčiai tėvams simbolizuoja žmogaus nuodėmes, kuriomis maištaujame prieš Dievą, ir tokiu būdu esame pasmerkti mirčiai, nes „nuodėmė veda į mirtį“ (Rom 6, 16). Tačiau Dievo gailestingumas neleidžia žūti. Jis mirdamas, atveria savo krūtinę, kad galėtų atgaivinti savuoju krauju amžinajam gyvenimui. Taip pelikano krūtinės prasikirtimas reprezentuoja Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus ir kraujo ištekėjimą iš Jo perdurto šono.

dr. Remigijus Oželis.

Kalbant apie šį paukštį, reikia prisiminti Šventojo Rašto psalmės žodžius: „Esu panašus į dykumos pelikaną, esu kaip apuokas tarp griuvėsių“ (Ps 102, 7). Ir nors pelikanas yra vandenų paukštis, tuo tarpu, Šventojo Rašto psalmė jo simboliu užsimena apie žmogų, kuris verkia dykumoje. Šią psalmės eilutę mėgino paaiškinti šv. Augustinas. Žinodamas, kad pelikanas gyvena Egipte, prie Nilo krantų, jo įvaizdį jis prilygina krikščionio paveikslui: krikščionys, gyvenę tarp pagonių, irgi jautėsi tarsi izoliuotoje dykumoje. Tiesa, šv. Augustinas nekalba apie jauniklių nužudymą, tik mini, kad alkanus jauniklius tėvai pamaitina perplėšdami savo krūtinę. Šis simbolis žadina apmąstymą, supratimą Kristaus meilės gilumo ir tokiu būdu ragina mus dėkoti Jam už šią meilę.

Keičiant legendos apie pelikaną teologines interpretacijas, Viduramžiais soteriologinė (išgelbėjimo) žinia tampa ir eucharistinė (maitinanti). Eucharistinę mito reikšmę nusako kitokia pasakojimo apie pelikaną versija. Vieną šalį ištiko badas, kuris alino žmones ir visus gyvius. Toje šalyje gyveno pelikanas, kuris ne dėl savęs sielojosi, bet dėl savo vaikų gyvybės. Jau savaitę bergždžiai ieškojęs maisto, nuvargęs, alkanas paukštis sunkiai nutūpė į lizdą, kuriame nekantriai laukė penketas pelikaniukų. Alkani jauniklių balsai draskė motinos širdį. Išvargęs paukštis sunkiai pakilo į dangų ir vėl lėkė ieškoti maisto, bet grįžo tuščiomis. Mažyliai triukšmingai sutiko savo motiną, žnaibė, daužė jos krūtinę. Vargšas pelikanas, trokšdamas pamaitinti savo vaikus, nejautė skausmo. Snapu perplėšė krūtinę, ir šiltas motinos kraujas pradėjo sruventi tiesiai į alkanų paukščiukų snapelius. Jauniklių gyvybė buvo išgelbėta. Kai pagaliau badas liovėsi, pelikano vaikai jau buvo stiprūs ir pasirengę naujam gyvenimui. Gerasis pelikanas mirė dovanodamas save vaikams. Pirmuosiuose mituose pelikanas turėjo galią atgaivinti iš mirties, bet čia pelikanas turi galią apsaugoti nuo mirties.

XX a. pastaroji legenda apie pelikaną pritaikoma donorystei, kur pelikanas pristatomas kaip pirmasis Žemės donoras. Baltas kraujuojančia krūtine paukštis, prie kurio palinkę alkani jaunikliai, tapo tarptautiniu donorystės simboliu. Legendos apie pelikaną, savo krauju maitinantį išalkusius vaikus, tapo gailestingumo, nesavanaudiškos meilės, atsidavimo ir gerumo simboliu.

Pranešimas skaitytas 2022 m. rugsėjo 20 d. mokslinėje konferencijoje „Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia: praeitis, ir dabartis“ 

dr. Remigijus OŽELIS,
mokytojas ekspertas, doc.
Švėkšnos „Saulės“ gimnazija, Klaipėdos universitetas, Klaipėdos licėjus

Be the first to comment on "Pelikanas – pagrindinis Švenčiausiojo Sakramento simbolis Švėkšnos bažnyčioje. I d."

Leave a comment

Your email address will not be published.


*