Pagėgių karo belaisvių stovykla „Oflager 53“

Lagerio vietą šiandien žymi granitinis paminklas su Stasio Krasausko graviūra iš ciklo „Amžinai gyvi“.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo II Pasaulinis karas. Į nelaisvę buvo paimta daugybė karių. Nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga sukūrė karo belaisvių ir internuotųjų lagerių sistemą. Per 1941–1944 metus Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse buvo įsteigta 211 „oflagų“ ir „stalagų“, kuriuose kalėjo 33 tautybių karo belaisviai[1]. Žodis „stalag“ yra vokiško pavadinimo „Stammlager für kriegsgefangene Mannschaften und Unteroffiziere“ trumpinys, nurodantis, kad tai yra karo belaisvių eilinių ir puskarininkių stovykla. Santrumpa „oflag“ reiškia „Offizierslager für kriegsgefangene offiziere“ – tai tik karininkams karo belaisviams skirta stovykla. Tačiau neretai juose kartu su karininkais kalino ir kareivius[2].

 Pagėgių karo belaisvių stovyklos įkūrimas

Prasidėjus nacistinės Vokietijos–SSRS karui, belaisvių staiga labai padaugėjo. Vokiečiai Pagėgių apylinkėse įkūrė keletą karo belaisvių stovyklų. Nuo 1940 m. Anužių kaime (Pagėgių raj.) vokiečiai laikė 120 prancūzų, 70 lenkų karo belaisvių bei 80 civilių Lenkijos piliečių. Už 2 km nuo Anužių kaimo buvo įkurta dar viena stovykla, kurioje buvo kalinama 150 žmonių[3]. Kiek vėliau tokios stovyklos buvo įkurtos Panemunėje (Pagėgių raj.) prie Tilžės tilto, Pagėgių geležinkelio stotyje buvo laikomi 100 žmonių[4].

1941 m. liepos mėnesį netoli Pagėgių miesto esančiame miške buvo įkurta svarbi didelio mąsto karo belaisvių stovykla „Oflager 53“, tai 53-iasis „Buchenvaldo“ koncentracijos stovyklos filialas. Buvęs kalinys Albertas Jakubauskas pasakojo, kad jį su grupe žmonių (apie 40 asmenų) į buvusį Pagėgių konclagerį atvežė pirmosiomis 1941 m. liepos mėnesio dienomis. Lageris buvo įrengtas netoli geležinkelio, pušynėlyje, kuriame buvo aptverti keli didžiuliai gardai. Viename iš jų, kraštiniame, juos apgyvendino, kiti buvo tušti[5].

Buvęs kalinys I. Rybinskas, atgabentas į lagerį liepos 15-18 d., nurodo, kad pirmaisiais mėnesiais stovykla buvo saugoma esesininkų, kuriuos kaliniai vadino „bombuliais“. Jie dažnai rytais įsiverždavo į stovyklą ir mušdavo kalinius. Jis taip pat nurodo, kad karo belaisvių stovykloje apsilankydavo gestapininkai, kurie atrinkdavo žmonių būrį ir išveždavo į mišką. Tie žmonės į stovyklą nebegrįždavo[6].

Karo belaisvių stovyklai vadovavo Curtas Pettersas[7]. Stovyklos teritorija užėmė 36 ha plotą, buvo įrengta lauke, po atviru dangum, spygliuota viela aptvertoje teritorijoje. Šį faktą patvirtina ir G. N. Galiačenko. Jis buvo atvežtas su pirmaisiais kaliniais, kai lagerio teritorija dar tik buvo įrenginėjama. Pačiame lagerio viduje nebuvo nei vieno pastato (1 pav.).

1941 m. karo belaisvių stovyklos planas. Braižė buvęs kalinys G. N. Galiačenko [8].

Kitas buvęs lagerio kalinys A. Jokubauskas savo atsiminimuose apie pirmąsias dienas karo belaisvių stovykloje rašė: „Garduose jokių pastatų nei pastogių nebuvo. Belaisviai nepriklausomai nuo oro sąlygų turėjo būti ant pliko lauko“. Vėliau keliose palapinėse buvo įkurta ligoninė. Bet į ją žmonės niekada nesiprašydavo, nes iš čia jau niekas nebeišeidavo[9].

Karo belaisvių stovyklos teritoriją sudarė 5 ar 8 skyriai atitverti spygliuotomis vielomis, kad belaisviai negalėtų susitikti[10]. Belaisviai gyveno duobėse, kurias iškasė savo rankomis, kad apsisaugotų nuo šalčio[11]. Vėliau duobės buvo pagilintos, apdengtos žolėmis ir tapo bunkeriais[12]. Yra išlikę daug kalinių prisiminimų apie žeminių statymą. Apie „guolių-urvų“ įsirengimą A. Jokubauskas pasakojo: „gelbėdamiesi nuo šalčio kasėme duobes. Kol buvo galima gauti šakų, apdėdavome jomis duobes ir užpildavome žemėmis“. Tačiau įsirengti tokią užuovėją buvo sunku, nes trūko paprasčiausių eglišakių. Visos eglės, pušys lagerio teritorijoje buvo greitai išpjautos ir panaudotos statyboms[13]. I. Rybinskas dar pamini, kad užėjus smarkioms liūtims dažnai urvai įgriūdavo ir smėliu užversdavo žmones[14].

Apie vėlyvesnį karo belaisvių stovyklos užstatymą galima sužinoti iš čia kalėjusių asmenų išlikusių pieštų stovyklos užstatymo schemų. Tačiau juose yra daug nesutapimų. A. S. Koplyševo, I. I. Vedenejevo (Pav. 4-5) braižyti planai iš dalies sutampa. Lagerio teritorijoje buvo 4 blokai, skirti belaisviams. Vienas blokas, skirtas karininkams. Lagerio teritorijoje buvo įrengtos 4 virtuvės. A. S. Koplyševas nurodo, kad pirmame karo belaisvių bloke buvo įrengta ligoninė. Prie įvažiavimo į lagerio teritoriją buvo sargybai skirti gyventi pastatai.

Dar kitokį planą pateikia V. N. Vasiukas (2 pav.). Galime matyti, kad stovykla buvo aptverta spygliuotos vielos tvora, ją supo 4 sargybos bokštai. Teritorijoje buvo 7 skyriai, skirti kaliniams. Vienas iš jų buvo ypatingo režimo ir pramintas „narvu“.

Karo belaisvių stovyklos planas. Braižė V. N. Vasiukas [15].

Apie narvus atsiminimuose mini ir A. Jokubauskas: „Šioje teritorijoje buvo įrengti karceriai. Tai nedideli spygliuota viela apipinti narvai“[16]. Stovyklos teritorijoje buvo įrengta valgykla, skirta belaisviams. Dešinėje oflagerio pusėje už stovyklos teritorijos buvo įrengtos palaidojimo vietos. Lageryje veikė medicinos punktas, buvo įrengta skalbykla-pirtis, stovėjo ūkinės paskirties pastatas. Prie įvažiavimo į belaisvių stovyklą stovėjo kareivinės, skirtos kareiviams.

Kitame lagerio plane (3 pav.), darytame 1946 m., matome dar kitokį lagerio išplanavimą. Stovyklos teritorijoje buvo trys blokai, skirti eiliniams belaisviams, ir vienas didesnis karininkams. Buvo ligoninė, trys virtuvės ir sandėlis. Prie išėjimo iš vieno skyriaus į kitą stovėjo vokiečių kareiviai[17]. Bėglių bei politinių kalinių karceriai iškelti už tvoros[18].

1946 m. schematinis karo belaisvių stovyklos „Oflager 53“ planas [19].

Pagėgių krašto gyventojo Bruno Brassat atsiminimuose apie karo belaisvių stovyklą rašoma: „Po kiek laiko stovykla nebuvo tokia sausakimša. Stovykloje buvo pastatyti pakenčiami barakai“[20]. Buvęs kalinys A. Ogluzdinas prisimena, kad barakai buvo pastatyti 1941 m. pab. – 1942 m. pradžioje[21]. Remiantis kito kalinio M. Kuzmenko pasakojimu, barakai buvo pastatyti 1941 m. pabaigoje[22].

Duomenys apie stovykloje kalintų kalinių skaičių labai svyruojantys. 1941 m. viduryje čia buvo 4600 eilinių kareivių ir karininkų, iki stovyklos uždarymo 1942 m. liepą stovykloje kalėjo apie 24000 belaisvių[23]. Kitur nurodoma, kad 1941 m. lapkričio mėnesį oflageryje laikyti 4200 belaisvių[24]. Dar kitais duomenimis, nuo 1941 m. liepos iki spalio mėnesio stovykla buvo perpildyta belaisvių. Iki gruodžio 15 d. buvo atgabenta 11000 karo belaisvių, kurie gyveno lauke[25]. Tam galėjo turėti įtakos ir tai, kad pasak, čia kalėjusių asmenų parodymų, iki spalio mėnesio nebuvo jokios kalinių registracijos[26].

Gyvenimas lageryje

Maitinamas oflageryje buvo prastas. Kaliniai gaudavo tik po 200 g duonos pakaitalo, šiek tiek sriubos, kuri buvo verdama iš nevalytų bulvių ir runkelių, taip pat gaudavo šiek tiek vandens. Retkarčiais jiems duodavo fronte užmuštų arklių mėsos[27]. A. Jokubauskas nurodo, kad kaliniai buvo maitinami 2 kartus per dieną. Pietums duodavo apie pusę litro gyslotų runkelių, kartais bulvių arba sėtinių sriubos: „į sriubą dedamos daržovės buvo mažai valomos ir purvinos“. Vakare apie 17-18 val. gaudavo 200 g vokiškos duonos ir tokio skysčio vadinamo „kava“[28].

Jokios medicininės pagalbos oflageryje nebuvo[29]. Nors stovyklos sanitarijos punkte ir buvo paskirti 8 į nelaisvę patekę SSRS karo gydytojai, bet jie be vaistų (vokiečiai jų neparūpindavo) susirgusiems negalėjo padėti. Nuo blogo maisto daug kalinių susirgo dizenterija, kadangi vaistų nebuvo, pasveikdavo tik stipresni arba sirgusieji lengvesne dizinterijos forma[30].

Stovyklos teritorijoje buvo pastatyta pirtis, į kurią buvo varomi kaliniai maudytis grupėmis. Juos maudydavo net ir žiemos metu šaltu vandeniu. Po tokių maudynių daugelis susirgdavo ir mirdavo[31].

Karo belaisviai buvo verčiami dirbti sunkiausius darbus[32]. 1941 m. lapkričio mėnesį oflageryje laikyta 4200 belaisvių, iš kurių tik 1/3 buvo pajėgūs dirbti[33]. Dalis lagerio kalinių dirbo vietinių ūkininkų sodybose derliaus sodinimo ar nuėmimo metu. Tai patvirtina vietinio pagėgiškio B. Brassat prisiminimai: „Sargybiniai atvesdavo iš anksto parinktus belaisvius, kurių vienintelis troškimas – nors kelioms valandoms išeiti iš stovyklos… Kiekvieną kartą pas mus dirbdavo apie 10-12 vyrų iš stovyklos“[34]. Belaisvis M. Kuzmenko prisimena, kad 1941 m. rudenį SS kariai atrinko apie 170 karių grupę ir išvarė į dvarininko ūkį darbams. Darbas buvo sunkus. Dirbo dvaro laukuose, kol prasidėjo šalčiai, tuomet buvo sugrąžinti į oflagerį[35].

Belaisviai taip pat dirbo miško darbus, kasė durpes, dirbo Ragainės bei Tilžės įmonėse[36]. Nusilpusius belaisvius varydavo į Pagėgių mišką krauti malkų. Sargybiniai nebuvo labai atidūs, todėl pasitaikydavo ir pabėgimų[37]. Tuos, kurie bandė pabėgti ir buvo sugauti, sušaudydavo arba pakardavo stovyklos teritorijoje[38].

Mirtingumas

Karo belaisvių stovykloje mirtingumas buvo didelis. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD įsakymus ir instrukcijas iš sovietinių karo belaisvių turėjo būti atrenkami priešiški elementai, paskui ir sunaikinami. Turėjo būti likviduojamos šios grupės: profesionalūs revoliucionieriai, Kominterno (tarptautinė komunistinė partija) funkcionieriai, visi komunistų partijos ir svarbesni jos šalutinių organizacijų funkcionieriai, liaudies komisarai ir jo pavaduotojai, sovietiniai inteligentai, Raudonosios armijos politiniai vadovai ir komisarai bei žydai. Karo belaisvių atranka ir likvidavimu turėjo užsiimti vietos gestapo pareigūnai. Pagėgių karo belaisvių lagerį privalėjo „išvalyti“ Tilžės gestapo įstaigos darbuotojai (speciali aukštesniojo pareigūno vadovaujama 4–6 gestapininkų komanda). Šiam nusikalstamam darbui turėjo vadovauti Tilžės gestapo kriminalinis komisaras Wilhelmas Gerke[39].

Vokiečių istoriko Alfredo Streimo teigimu, Tilžės gestapo atrinkti karo belaisviai iš Pagėgių, Macikų ir Stalupėnų (Ebenrode) lagerių 1941 m. liepos-rugpjūčio mėnesį buvo šaudomi netoli Pagėgių. Iš viso tuomet buvo sušaudyta apie 700–800 sovietinių karo belaisvių. Egzekucijas vykdė Hanso Joachimo Böhme’o vadovaujamas Tilžės gestapo būrys[40].

Apie žiaurumus ir žudymus karo belaisvių stovykloje yra išlikęs ne vienas atsiminimas. Viename iš jų pasakojama, kad visoje lagerio teritorijoje buvo tik vienas šulinys greta spygliuotos vielos tvoros pajungtos elektra[41]. 1941 m. rugpjūčio mėnesį buvo sušaudyta nemažai žmonių, norėjusių pasisemti vandens[42].

1941 m. vasarą, pasak vieno išlikusio gyvo kalinio pasakojimo, belaisviai sustreikavo dėl blogo aprūpinimo maistu. Tuomet vokiečiai atidengė į juos automatų ugnį ir daug belaisvių žuvo.

1941 m. gruodžio mėnesį į kraštinį bloką patalpino grupę SSRS jūreivių, kurie mėgino pabėgti iš savo zonos. Į juos apsauga iš karto pradėjo šaudyti. Žuvo apie 100 žmonių. Likę gyvi buvo išvežti[43].

B. Brassat pasakojo: „Prasidėjo ankstyva žiema. Šimtai vyrų mirdavo nuo išsekimo ir šiltinės. Didžiuliai masiniai kapai buvo kasami anksti ryte, nes stipriai įšalusiai žemei iškasti reikėjo didelių pastangų. Kiekvieną dieną laidodavo nuo ankstaus ryto iki antros valandos popiet“[44].

Manoma, kad per visą lagerio egzistavimo laikotarpį nuo 1941 m. liepos mėnesio iki 1942 m. gegužės-rugpjūčio mėnesio karo belaisvių stovykloje žuvo nuo 8000 iki 10000 karo belaisvių[45].

1941 m. rugsėjo-spalio mėnesį, pasak liudytojų, kasdien mirdavo po 40-45 žmones, nuo 1941 m. lapkričio mėnesio aukų skaičius siekdavo iki 150 aukų per dieną. Iki 1941 m. spalio 12 d. Pagėgiuose buvo nužudyta 650 komisarų, žydų ir Raudonosios armijos karių. Mirusieji buvo kraunami į „štabelius“, vėliau į „roges“. Šias roges įsikinkydavo po 50-60 belaisvių ir ištempdavo jas už stovyklos, prie ilgų griovių, kurie tapdavo masinių kapaviečių vieta[46].

1941 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais stovyklos teritorijoje siautėjo dizenterija. Rytais iš žeminių buvo išnešami mirusieji, kuriuos nurengdavo ir išvilkdavo už vartų. Tuomet ateidavo laidojimo komandos, kabliais užkabindavo ir ištempdavo į šalia 5-osios zonos buvusius griovius[47].

Vienąkart per savaitę „surūšiuotuosius“, kurie būdavo izoliuoti „mirties žarde“, pasiimdavo Tilžės valstybinės policijos apsaugos būrys ir sušaudydavo artimiausiame miške. Per šaudymus buvo mėginama bėgti. Šnipams padedant, aukos stovykloje buvo tardomos brutaliausiais apklausos metodais. Reicho vyriausios saugumo valdybos leidimu galima buvo šaudyti kiekvienu atveju. Tam tikrais atvejais aukšto rango sovietų kariai buvo gabenami į Berlyną apklausai. 53-čiasis oflagas į žudynes buvo įtrauktas per abvero skyrių, oflago administracijos liepimu iš anksto būsimoms aukoms iškasdavo duobes[48].

Apie lagerio uždarymą tai pat pateikiamos skirtingos žinios. Vienuose šaltiniuose nurodoma, kad 1942 m. gegužę karo belaisvių stovykloje liko tik 198 belaisviai. Oflagerį nurodyta likviduoti iki 1942 m. rugpjūčio 1 d.[49] Vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas nurodo, kad stovykla buvo uždaryta 1942 m. liepą, o 800 likusių gyvųjų buvo deportuoti priverčiamiesiems darbams į Reichą[50]. Šį faktą paminimi kitas amžininkas K. Kazlauskas. Jis taip pat nurodo, kad po kalinių išgabenimo stovykla buvo sugriauta[51]. Apie stovyklos uždarymą prisimena ir B. Brassat. Jis pasakojo, kaip į Pagėgius atvyko gestapas: „Jie važiavo į koncentracijos stovyklą, o visi priėjimai į ten buvo griežtai draudžiami. Po keleto dienų pamatėme debesis virš miško. Pasirodo, stovykla buvo pradėta demontuoti“[52]. Jis taip pat prisimena, kad žmonės, kurie gyveno netoli stovyklos, sužinojo, kad belaisviai iškasinėja sušaudytus ir pusiau suirusius kūnus bei vėl juos degina: „Tai įrodė kylantys dūmai ir smarvė, kuri buvo jaučiama nuo miško“[53].

Žvalgomieji lagerio tyrimai

1944 m. gruodžio 13-20 dienomis SSRS valstybinės ypatingosios komisijos nariai ir medicinos ekspertai atliko žvalgomuosius tyrimus, buvusioje karo belaisvių stovykloje „Oflager 53“, kurių metu buvo rastos 3 sovietinių karių masinės kapavietės. Pirmoji prie lagerio sienos, kuriame rasti pavieniai kapai ir 7 duobės. Penkios iš jų 16 metrų ilgio, 2 metrų pločio ir gylio. Dvi duobės 18 metrų ilgio ir 2 metrų gylio ir pločio[54]. Tačiau kitur pateikiama informacija, kad buvo atkastos 5 duobės 15 metrų ilgio, 2 metrų pločio ir gylio, kuriose buvo palaidoti belaisviai[55].

Antra masinė kapavietė rasta belaisvių stovyklos viduje. Ten aptiktos penkios duobės 40 metrų ilgio ir dviejų metrų pločio bei gylio duobės. Lavonai duobėse buvo paguldyti eilėmis, apipilti kalkėmis ir žemių sluoksniu, po to ant viršaus suguldyta kita eilė ir vėl apipilta kalkėmis ir žemėmis. Duobėse rasta lavonų su peršautomis ir sudaužytomis kaukolėmis, taip pat su surištomis už nugaros rankomis. Ekspertų nuomone, būta žmonių, užkastų gyvų[56].

Trečioji laidojimo vieta aptikta miške į Šiaurę nuo Pagėgių. Keturios duobės po 16 metrų ilgio bei 2 metrų pločio ir gylio. Juose buvo laidojami SSRS karininkai ir komunistai[57]. Kapavietėse rasti 8000 žuvusiųjų[58].

C. Dieckmann nurodo, kad 1944 m. gruodį medicinos komisija atidengį 13 masinių kapaviečių, jose buvo rasta per 5000 lavonų, bendras aukų skaičius siekė 8000-10000 žuvusiųjų, daugiausia mirusių nuo bado ir nuo ligų[59].

2008 m. G. Zabiela atliko žvalgomuosius tyrimus Pagėgių žvyro ir smėlio telkinio I sklypo Pagėgių miško kvartaluose 149-155. Ši žvalgoma vieta yra į Šiaurės Vakarus nuo saugomos kultūros vertybės karo belaisvių stovyklos „Oflager 53“. Tyrimų tikslas buvo išsiaiškinti, ar šiuose sklypuose nėra archeologinio ir istorinio (nors teritorija yra už sanitarinės apsaugos zonos) paveldo. Tyrimo metu iškasti 75 šurfai, ištirta 300 m2 teritorija, tačiau jokių vertybių neaptikta[60].

Apibendrinant, galima teigti, kad nors karo belaisvių stovykla „Oflager 53“ šalia Pagėgių buvusiame pušyne veikė trumpą laikotarpį – nuo 1941 m. liepos mėnesio iki 1942 m. rugpjūčio 1 d., tačiau tai buvo viena žiauriausių stovyklų Klaipėdos krašte. Skirtingomis žiniomis čia buvo laikoma iki 24000 tūkst. belaisvių. Šis skaičius labai svyruoja, kadangi tai buvo belaisvių persiuntimo punktas ir kaliniai čia ilgai neužsibūdavo. Pasak C. Dieckmann, Pagėgių karo belaisvių stovykloje mirė apie 8000-10000 tūkst. belaisvių.

Lagerio likimas iki šių dienų

Buvusioje Pagėgių karo belaisvių stovyklos „Oflager 53“ teritorijoje nėra išlikusio nė vieno autentiško, tuos laikus menančio pastato. Nepaisant to, 1993 m. liepos 1 d. buvusi lagerio vieta įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą[61].

Reikėtų pabrėžti, kad buvęs lagerio kompleksas pasižymi gausiu memorialinių paminklų ansambliu. Jie pradėti statyti dar sovietmečiu. 1977 gruodžio 3 d. žuvusių karo belaisvių atminimui įamžinti buvo pastatytas paminklas. Skulptorius Steponas Šarapovas, architektas Gediminas Baravykas (pav. 6) Skulptūra iki šių dienų neišlikusi.

Vėlesniais metais buvusio lagerio teritorijoje pastatyti ir kiti paminklai. Lagerio memorialo lankytojus pradžioje, pasitinka du granitiniai paminklai lietuvių ir rusų kalbomis. Juose iškalti žodžiai: „ŠIOJE VIETOJE DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO METAIS PO ATVIRU DANGUM VEIKĖ HITLERININKŲ OKUPANTŲ ĮRENGTAS BUCHENVALDO KONCENTRACIJOS STOVYKLOS FILILAS NO. 53“ (pav. 7-7.1). Šalia jų kairėje takelio pusėje guli akmuo, kuriame iškaltas nebeįskaitomas tekstas bei kryžiaus simboliai (pav. 8).

Toliau keliaujant taku pasitinka trečias paminklas. Minint antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-metį, LR vyriausybė skyrė 87 tūkst. litų buvusios Pagėgių koncentracijos stovyklos memorialiniam kompleksui atnaujinti[62]. 2005 m. gegužės 8 d. atidengtas juodo granito monolitas su Stasio Krasausko graviūra iš ciklo „Amžinai gyvi“, skirta 1941-1945 m. fašizmo aukoms atminti (pav. 9). Ant paminklo Lietuvių, Rusų ir Anglų kalbomis parašyta: „1941-1945 AMŽINAS ATMINIMAS FAŠIZMO AUKOMS“. Paminklą atidengė tuometis Vyriausybės vadovas Algirdas Brazauskas.

Ketvirtas paminklas, granitinis, stačiakampio formos, įrengtas pušynėlyje atokiau nuo tako, vedančio po teritoriją. Jame taip pat lietuvių ir rusų kalbomis iškalta: „ŠIOJE KONCENTRACIJOS STOVYKLOJE 1942 M. ŽIEMOS ŠALTYJE VOKIŠKIEJI FAŠISTAI APIPYLĖ VANDENIU ŽIAURIAI NUKANKINO RAUDONOSIOS ARMIJOS VYR. LEITENANTĄ A. ZESTKOVĄ“ (pav. 10).

Penktas paminklas susideda iš 4 šlifuoto akmens plokščių. Dviejose lietuvių ir dviejose rusų kalba iškalta: „ŽMONĖS BŪKITE BUDRŪS / LAISVĖJE GYVENIMO ŠVIESA. MUSA DZALILIS (pav. 11).

Šeštajame paminkle, išlietame iš betono iškalta data 1941-1944. Šalio jo įrengta vieta gėlynui (pav. 12).

Šiuo metu tai vienintelė vieta, kurioje yra įamžinta ir turistams prieinama karo belaisvių stovyklos „Oflager 53“ istorija. Be memorialų stovyklos teritorijoje pastatytas informacinis stendas, kuriame pateikiamas paminklų išsidėstymo planas (pav. 13).

Išvados

  1. Vokietijos įkurta karo belaisvių stovykla Pagėgiuose veikė 1941-1942 m. Tai buvo belaisvių persiuntimo punktas. Kalinimo sąlygos žiaurios. Nuo stovyklos atidarymo dienos 1941 m. belaisviai gyveno ant pliko lauko, vėliau įsirausę žemėje laikinus urvus. Barakai pastatyti tik 1941 m. pabaigoje, 1942 m. pradžioje.
  2. Nėra žinomas tikslus lageryje kalėjusiųjų ir mirusiųjų skaičius. Manoma, kad per visą lagerio gyvavimo laikotarpį čia kalėjo iki 24000 tūkst. belaisvių. Remiantis SSRS valstybinės ypatingosios komisijos narių ir medicinos ekspertų atliktų žvalgomųjų tyrimų ataskaita žuvusiųjų skaičius siekė apie 8000-10000 tūkst. karių.
  3. Pagėgiuose nėra išlikusio nei vieno autentiško statinio, tačiau įrengtas memorialas su paminklų kompleksu. Pirmas paminklas pastatytas dar 1977 m., paskutinis 2005 m. Buvusi lagerio teritorija 1993 m. liepos 1 d. buvo įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą.

Šaltiniai: 

[1] Arbušauskaitė A., Bubnys A. „Nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos Šilutės apylinkėse 1939-1944 m.“. Macikų mirties namai. Antrojo pasaulinio karo belaisvių ir GULAG‘o lageriai 1939-1955 metais Šilutės apylinkėse. Vilnius, 2015. P. 23.

[2] Mėlynauskas S., Macikai: sugrįžimas atminties takais, Šilutė. 2014. P. 6.

[3] Karo belaisvių stovykla Pagėgiuose – Oflager 53. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/1.

[4] Oflager-53. Iškarpa žurnalo. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/3.

[5] „Buvusio Pagėgių „Oflagerio-53“ kalinio Jokubausko Alberto prisiminimai“. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/1.

[6] „Kančių žemė. Komunistinis darbas. Red. Milevičienė S. Nr. 141, 1977-12-03.

[7] Dieckmann C., Toleikis V., Zizas R., Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudymas Lietuvoje. Vilnius, 2005. P. 31.

[8] Rimgaila V. J., Pagėgių „Oflager 53“ tarybinių karo belaisvių mirties stovykla. Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka. Kraštotyros skyrius, b. 26 „Pagėgių „OFLAGER-53“ karo belaisvių stovykla“.

[9] „Kančių žemė“. Komunistinis darbas. Red. Milevičienė S. Nr. 141, 1977-12-03.

[10] Karotkienė D., „Mirusieji lieka gyvi“. Panevėžio tiesa. Nr. 117, 1976-06-12.

[11] „Oflageris 53“. Vyr. Red. Purvinas M. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 3, M-R. Vilnius, 2006. P. 322.

[12] Dieckmann C., Toleikis V., Zizas R., Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudymas Lietuvoje. Vilnius, 2005. P. 31.

[13] „Buvusio Pagėgių „Oflagerio-53“ kalinio Jokubausko Alberto prisiminimai“. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/1

[14] „Kančių žemė“. Komunistinis darbas. Red. Milevičienė S. Nr. 141, 1977-12-03.

[15] Rimgaila V. J., Pagėgių „Oflager 53“ tarybinių karo belaisvių mirties stovykla. Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka. Kraštotyros skyrius, b. 26 „Pagėgių „OFLAGER-53“ karo belaisvių stovykla“.

[16] „Buvusio Pagėgių „Oflagerio-53“ kalinio Jokubausko Alberto prisiminimai“. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/1.

[17] Kazlauskas K., „Hitlerininkų žvėriškumai. 10.000 belaisvių raudonarmiečių nužudyta Pagėgiuose“. Tarybų Lietuva. Nr. 63, 1945-03-18.

[18] „Oflageris 53“. Mažosios Lietuvos enciklopedija. Vyr. Red. Purvinas M. T. 3, M-R. Vilnius, 2006. P. 322.

[19] Zabiela G., Pagėgių žvyro ir smėlio telkinio I sklypo (Pagėgių sav., Pagėgių sen., Pagėgių miško kv. 149-155) 2008 m. archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaita. Interaktyvus. [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <http://lad.lt/data/com_ladreports/5341/1-53.pdf>.

[20] Meškauskienė R., Mirties stovykla Pagėgiuose arba Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas. Interaktyvus. [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <http://www.silaine.lt/2008/2008-04-08/Oflager-07.htm>.

[21] Rimgaila V. J., Pagėgių „Oflager 53“ tarybinių karo belaisvių mirties stovykla. Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka. Kraštotyros skyrius, b. 26 „Pagėgių „OFLAGER-53“ karo belaisvių stovykla“.

[22] Ten pat.

[23] Dieckmann C., Toleikis V., Zizas R., Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudymas Lietuvoje. Vilnius, 2005. P. 31.

[24]„Oflageris 53“. Vyr. Red. Purvinas M. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 3, M-R. Vilnius, 2006. P. 322.

[25] Kazlauskas K., „Hitlerininkų žvėriškumai. 10.000 belaisvių raudonarmiečių nužudyta Pagėgiuose“. Tarybų Lietuva. Nr. 63, 1945-03-18 d.

[26] „Kančių žemė“. Komunistinis darbas. Red. Milevičienė S. Nr. 141, 1977-12-03.

[27] Kazlauskas K., „Hitlerininkų žvėriškumai. 10.000 belaisvių raudonarmiečių nužudyta Pagėgiuose“. Tarybų Lietuva. Nr. 63, 1945-03-18.

[28] „Buvusio Pagėgių „Oflagerio-53“ kalinio Jokubausko Alberto prisiminimai“. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/1.

[29] Dieckmann C., Toleikis V., Zizas R., Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudymas Lietuvoje. Vilnius, 2005. P. 31.

[30] „Buvusio Pagėgių „Oflagerio-53“ kalinio Jokubausko Alberto prisiminimai“. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/1.

[31] Kazlauskas K., „Hitlerininkų žvėriškumai. 10.000 belaisvių raudonarmiečių nužudyta Pagėgiuose“. Tarybų Lietuva. Nr. 63, 1945-03-18.

[32] Ten pat.

[33] „Oflageris 53“. Vyr. Red. Purvinas M. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 3, M-R. Vilnius, 2006. P. 322.

[34] Meškauskienė R., Mirties stovykla Pagėgiuose arba Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas. Interaktyvus. [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <http://www.silaine.lt/2008/2008-04-08/Oflager-07.htm>.

[35] Rimgaila V. J., Pagėgių „Oflager 53“ tarybinių karo belaisvių mirties stovykla. Šilutės F. Bajoraičio viešoji biblioteka. Kraštotyros skyrius, b. 26 „Pagėgių „OFLAGER-53“ karo belaisvių stovykla“.

[36] Margis A., „Ir nelaisvėje – kariai“. Laikraščio iškarpa. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/3.

[37] Meškauskienė R., Mirties stovykla Pagėgiuose arba Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas. Interaktyvus. [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <http://www.silaine.lt/2008/2008-04-08/Oflager-07.htm>.

[38] Rimgaila V., „Mirties stovyklų kalinys“. Laikraščio iškarpa. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/3.

[39] Arbušauskaitė A., Bubnys A. „Nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos Šilutės apylinkėse 1939-1944 m.“ Macikų mirties namai. Antrojo pasaulinio karo belaisvių ir GULAG‘o lageriai 1939-1955 metais Šilutės apylinkėse. Vilnius, 2015. P. 40.

[40] Ten pat.

[41] Jucius K. „Ir prabilo klaikūs kapinynai“. Laikraščio iškarpa. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/3.

[42] „Kančių žemė“. Komunistinis darbas. Red. Milevičienė S. Nr. 141, 1977-12-03.

[43] Uldikis E., „Oflager-53“. Tiesa. Nr. 192, 1976-08-17.

[44] Meškauskienė R., Mirties stovykla Pagėgiuose arba Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas. Interaktyvus. [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <http://www.silaine.lt/2008/2008-04-08/Oflager-07.htm>.

[45] Dieckmann C., Toleikis V., Zizas R., Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudymas Lietuvoje. Vilnius, 2005. P. 32.

[46] „Kančių žemė“. Komunistinis darbas. Red. Milevičienė S. Nr. 141, 1977-12-03.

[47] Ten pat.

[48] Dieckmann C., Toleikis V., Zizas R., Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudymas Lietuvoje. Vilnius, 2005. P. 31.

[49]„Oflageris 53“. Vyr. Red. Purvinas M. Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. 3, M-R. Vilnius, 2006. P. 322.

[50] Dieckmann C., Toleikis V., Zizas R., Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudymas Lietuvoje. Vilnius, 2005. P. 32.

[51] Kazlauskas K., „Hitlerininkų žvėriškumai. 10.000 belaisvių raudonarmiečių nužudyta Pagėgiuose“. Tarybų Lietuva. Nr. 63, 1945-03-18.

[52] Meškauskienė R., Mirties stovykla Pagėgiuose arba Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas. Interaktyvus. [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <http://www.silaine.lt/2008/2008-04-08/Oflager-07.htm>.

[53] Meškauskienė R., Mirties stovykla Pagėgiuose arba Buchenvaldo koncentracijos stovyklos filialas. Interaktyvus. [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <http://www.silaine.lt/2008/2008-04-08/Oflager-07.htm>.

[54] „Kančių žemė“. Komunistinis darbas. Red. Milevičienė S. Nr. 141, 1977-12-03.

[55] Kazlauskas K., „Hitlerininkų žvėriškumai. 10.000 belaisvių raudonarmiečių nužudyta Pagėgiuose“. Tarybų Lietuva. Nr. 63, 1945-03-18.

[56] Jucius K. „Ir prabilo klaikūs kapinynai“. Laikraščio iškarpa. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/3.

[57] „Kančių žemė“. Komunistinis darbas. Red. Milevičienė S. Nr. 141, 1977-12-03.

[58] Jucius K. „Ir prabilo klaikūs kapinynai“. Laikraščio iškarpa. Šilutės Hugo Šojaus muziejus. F2-35/3.

[59] Dieckmann C., Toleikis V., Zizas R., Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudymas Lietuvoje. Vilnius, 2005. P. 32.

[60] Zabiela G., Pagėgių žvyro ir smėlio telkinio I sklypo (Pagėgių sav., Pagėgių sen., Pagėgių miško kv. 149-155) 2008 m. archeologinių žvalgomųjų tyrinėjimų ataskaita. Interaktyvus. [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <http://lad.lt/data/com_ladreports/5341/1-53.pdf>.

[61] Pagėgių karo belaisvių stovykla. Interaktyvus. [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <https://kvr.kpd.lt/#/static-search-results///////16528///////////1>.

[62] Aleksėjūnienė A., Pagėgiuose paminėta Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena. Interaktyvus [žiūrėta 2019 m. kovo 4 d.] <https://kultura.lrytas.lt/istorija/2009/04/11/news/pagegiuose-pamineta-tarptautine-koncentracijos-stovyklu-kaliniu-islaisvinimo-diena-nuotraukos–5815442/>.

Pagėgių karo belaisvių stovyklos „Oflager 53“ schema. Sudaryta remiantis buvusio kalinio I. I. Vedenejevo pasakojimu.

Pagėgių karo belaisvių stovyklos „Oflager 53“ schema. Sudaryta remiantis buvusio kalinio A. S. Koplyševo pasakojimu.

Šiandieniniai buvusios karo belaisvių stovyklos „Oflager 53“ stovyklos vaizdai.
I. Giniočio nuotr.  

Be the first to comment on "Pagėgių karo belaisvių stovykla „Oflager 53“"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*