Nykstanti gentis

Klišiu kaimo žvejų laukininkų Gelžių sodyba.

Tarp Kuršių marių ir Klišių Tyro pelkės jau daugiau kaip du šimtmečiai gyvena žvejų laukininkų Gelžių gentis. Ne vieną šios garbingos giminės kartą jau priglaudė Klišių kaimo kapinaitės, bet genties sodyba kaip stovėjo taip ir tebestovi. Tiesa, Antrojo pasaulinio karo audra nušlavė beveik visą Klišių kaimą. Sudegė pamariu išsidėstę žvejų Miko Miškio, Jurgio Smeilio namai, sunyko laukininko Jono Šliapo sodyba, net ir įvairiose kaimo vietose stovėję Miko Triaušio, Miko Lapės, Martyno Gervino, Miko Melovo, Franco Ginzelio kiemai nesulaukė mūsų dienų. Tik kitoje kanalo pusėje nepaliestos išliko nuo senatvės sulinkusios laukininkų Martyno Vauškio ir Jono Žiaukelio trobos. Nukentėjo ir senoji Gelžių genties sodyba. Keturiasdešimt ketvirtųjų rudeni per Kuršmares iš nerijos atsikėlę vokiečiai sudegino tvartus. Nesėkmė sodybą lydėjo ir vėlesniais metais. Kartą pavasari, dervuojant tinklus, stipriai pūstelėjus marių vėjui, o vyrams valgant pietus, užsidegė trobesiai, ir viską, išskyrus gyvenamąją, prarijo raudonas gaidys.

Stovi šiandien išdidi, diržingų sienojų Gelžių gyvenamoji, dar praėjusio šimtmečio laikus menanti ir aibes negandų patyrusi. Stovi senoji ir savo praeitimi didžiuojasi. Ir dar pasiruošusi savo stiprumu daugel metų nepriekaištingai Gelžių genčiai tarnauti, anot Marijos Gelžienės, ji dar ir šimtą metų išstovėtų. Tik gaila, kad ta Gelžių gentis nyksta…

Du šimtmečius, o gal ir daugiau Klišiuose skambėjusi Gelžių pavardė jau paskutinioji. Marija ir Martynas Gelžiai tik dvi dukras išaugino; jos Klaipėdoje ir Priekulėje gyvena, tad Martynas – jau paskutinysis šios sodybos Gelžius.

Eina šeimininkas per trobos grindis, bet šios nė cypt. Ir kaip jos girgždės, jei vietoj lentų dar prosenelio rankomis gražiai nulyginti storuliai rąstai sukloti ir ąžuolinėmis vinimis sutvirtinti. Grindų tai vienoje tai kitoje vietoje pro nusitrynusius dažus žalvarinės kapsulės sublizga.

„Tai mano tėvo darbas, – mąsto Martynas. – Ir taip po kiekvienos pavykusios medžioklės jis į grindų ąžuolines vinis po kapsulę įkaldavo“. O tų kapsulių čia tiek, kiek Martyno tėvas Mikas per savo medžiokles laukinių žvėrelių sumedžiojo.

„Taigi, kiek tėvas žvėrelių nušovė, gal ir suskaičiuotum, – galvoja Martynas, – o kiek jis ungurių iš marių ištraukė – niekas nepasakys. Bet tikriausiai ne mažiau už mane. O gal daugiau? – ranka perbraukęs per marių vėjo išbalintus plaukus suabejoja senasis žvejys. – Jeigu jau ungurių daugiau, tai ką kalbėti apie gegužinę!“

Prisiminęs šią žuvį, panašią silkę, Martynas net seilę nuryja.

– Skani buvo, bjaurybė, – sušnabžda Martynas.

Atplaukdavo iš jūros gegužinės į marias neršti gegužės vidurį, o už mėnesio vėl Baltiją traukdavo. Žvejams tuomet tikra rugiapjūtė prasidėdavo. Dešimtis centnerių gegužinių kasdien žvejai iš marių ištraukdavo. Aišku, tokios gausybės gegužinių nei parduosi, nei statines susūdysi, nes šiomis žuvimis ir kaimynų kiemai užversti. Tais marių lobiais žvejai ir tręšdavo laukus, ypač per bulviasodį; sukloja gegužines vagutes ant išmėtytų ropučių ir užaria. Žuvimis tręštos bulvės ir priesmėlio žemėje iš šaknų virsdavo.

„O, kad dabar taip, – sukasi galvoje mintys. – Tai per mėnesi metinį planą įvykdytume. Bet dabar gegužinės neršti marias neplaukia. Ir kas čia pasidarė? Pernai jau nė vienos nesugavome, o užpernai dar mūsų tinklus šešiolika pakliuvo. Nejaugi jos buvo paskutinės?..“

Šį rytą Martynas kažkodėl šiek tiek anksčiau pakilo. O gal jau senatvė!?

Ne! Martynas dar niekados nesijautė senas. Tai kas, kad jis už brolį Vilių aštuoneriais metais vyresnis. Tai kas, kad prieš gerus metus ir grandininko pareigas broliui perleido. Bet visi ir visados Martyną kreipiasi kaip į grandininką – patriarchą. O jeigu tarp žvejų kyla abejonių, visi taip ir susmeigia akis Martyną. Ir tarsi klaustų: „Sakyk, Martynai, o kaip tau atrodo?“ Ką ten žvejai. Juk ir Drevernos žuvininkystės ūkio direktorius vis Martyno nuomonės apie žvejybą teiraujasi. Štai kad ir prieš gerus metus pats valdybos viršininkas, plodamas Martynui per petį, kalbėjo:

– Draugas Gelžiau, tu geriausias ir seniausias mūsų žvejys, mūsų pasididžiavimas. Tad tark žodį ūkio žvejams.

Nors ir valdybos viršininkas ragino, bet Martynas nekalbėjo. Ir ką ten kalbėti. Dirbti reikia, o ne liežuviu tuščiai pliaukšti…

Ne, Martynui dar ne senatvė. Jis juk visai nesunkiai kupinas dėžes ungurių kilnoja. Čia kas kita. Ar tik ne nerimas seną žvejį pradeda graužti, kad Gelžiaus pavarde genčiai įpėdinio nepalieka.

Martynas Gelžius (1908-1988).

Martynas Gelžius (1908-1988).

Ir Martynas neskubėdamas dar kartą nužingsniuoja per didžiosios trobos grindis. Kiek ilgiau jo žvilgsnis sustoja prie keturkampiškai nutašyto storulio balkio su įrašu: „1853“. „Tai mano senelio darbas, – pagalvoja Martynas. – Šaunus buvo tas senelis. Tikrai šaunus, jeigu savo genčiai abiem galais tokią gyvenamąją pastatė. O ir žvejys jis buvo ne iš kelmo spirtas.“

Ir vėl Martynas prisiminimų jūron grimzta. Prieš šešis dešimtmečius Martynukas kartu su savo seneliu Miku išplaukė marias ir čia sugavo storę, sveriančią net 104 kilogramus. Nelengva buvo aštuonerių metų vaikeliui ir 88 metų seneliui su tokia milžine susidoroti. Visa laimė, kad čia pat žvejojęs juodkrantiškis Pičis, pamatęs grumtynes, padėjo žuvį j valtį įtraukti.

Pasižvalgęs po Gelžiaus genties gyvenamąją ir daugiau muziejinių retenybių pamatysi. Štai, kad ir šis langelis iš virtuvės valgomąjį. Toks tik stambių ūkininkų namuose sutinkamas. Tokią unikalią trobą – praeities paminklą ne be reikalo nusižiūrėjo Tėviškės muziejaus darbuotojai iš Rumšiškių. Ir tūkstančius rublių siūlė, kad ją būtų galimą perkelti prie Kauno. Bet Martynas nesutiko: kaip čia? Protėvių buvusio lizdo juk nedraskysi. O ir šios vertybės pinigais nematuojamos. Vaikšto Martynas po trobą ir tarsi skaito šio šimtmečio istoriją. O ta istorija sudėtinga. Ji persipynusi ne tik su genties, šeimynos, kaimynų, bet ir kitų šio krašto žmonių skausmu ir kančiomis.

Rašytoja Evė Simonaitytė romane „Aukštųjų Šimonių likimas“ mini ir Gelžiaus (Geležiniaus) pavardę. Ji rašo: „… jau rytoj jo (Rauslio – B.A.) kūnas karaliuos tarp anų dviejų jovarų… vėjo šen ir ten siūbuojamas. Andai Geležiniaus bernas kaip kybojo, akys neturėjo kaktoje vietos, liežuvis…“

Seniai žmonės pamiršo tuos laikus, kada žiaurusis Puserna Priekulės apylinkėse siautėjo. Ir jei ne Evės Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimas“ ir tas vienišas nelemtas kapas Priekulėje, dabar vištų teršiamas, vargu ar kas tikėtų, kad šio krašto baudžiauninkai tokius žiaurius laikus kentėjo.

Būta Gelžių sodyboje ir kitokių vėjų. Apie juos Evė Simonaitytė šiek tiek užsimena ir savo autobiografinės trilogijos antroje knygoje „Ne ta pastogė“.

Martynas pažvelgia pro langą. Brėkšta. Išdidžią Gelžių genties sodybą keletui akimirkų apgaubia ankstyvo rytmečio žaros. Pro medžiu kamienus blyksteli šviesa.

„Tai Vilius iš Priekulės atvažiuoja“, – pagalvoja Martynas ir išeina į kiemą.

Brėkštančio ryto gaivus oras padvelkia nugairintą žvejo veidą.

Gaila, kad šis jausmas tik akimirksnis, nes kiemą dar su plieskiančiais žibintais įrieda lengvasis automobilis. Užgesinus variklį sodyboje įsiviešpatauja mirtina tyla. Joks lapelis ant medžių šakų nesuvirpa.

Rytmečio žara kviečia žvejus į naują darbo dieną. Tik vakarinis dangaus skliautas dar miega. O ir ten už marių ilga žiburių juosta. Išsidėsčiusios tos nė kiek nemirksinčios šviesos vienodais atstumais, atrodo, kad ir jos tebesnaudžia. Tie Juodkrantės žiburiai – Liudviko Gedimino Rėzos gatvė. Tai ji taip ryškiai nušviesta. Kažkada ši asmenybė ryškiai švietė Mažajai Lietuvai. Tai jo dėka šiandien mes turime Kristijono Donelaičio „Metus“, turime jo surinktas ir išleistas „Lietuvių liaudies dainas“.

Broliai Martynas ir Vilius Gelžiai dar prosenelių pramintu takučiu žingsniuoja prie Klišupės. Vilius aukštas, tiesus, šiek tiek rūstokas, bet tvirtai stato koja ant įmintos žemes. Šiam prakaulaus veido žvejui neseniai jau šešios dešimtys sukako. Nors Martynas prieš Vilių beveik ir visa galva žemesnis, bet ir jo žingsnis tvirtas. Darniai žengia broliai. Tvirti jie savo žemėje. Abu tyli. Tik Martynui, anksti kėlusiam ir per savo galvą daug minčių praleidusiam, taip ir norisi pašnekinti brolį.

„Bet apie ką čia sušnekus, – mąsto Martynas. – O gal apie gentį? Ne!“

Martynas, visą rytą apie gentį galvojęs, ir broliui dabar nenori širdies skaudinti…

Bet štai jau ir Klišupė. Broliai, sutvarkę žūklės priemones, su kitais savo grandies nariais išplaukia į marias.

Ir vėl Gelžiai pirmieji išeina naują darbo dieną. Pirmieji sugrįžta ir iš žūklės. Taip jau nuo seno. Broliai visados pirmieji.

„Tai kas, kad darbe esame pirmieji, – mąsto Martynas. – O gyvenime mes liurbiai. Nes nei aš, nei Vilius nepaliekame vyriškų palikuonių…“

Straipsnis iš 1999 m. rugpjūčio 24 dienos Bernardo Aleknavičiaus „Klaipėdos“ dienraštyje redaguoto etnografinei Vakarų Lietuvos istorijai ir kultūrai skirto puslapio „Gilija“.     

Be the first to comment on "Nykstanti gentis"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*