Nidos moterys

Žvejo našlė.

Šiais metais minint Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago metus yra puiki proga prisiminti ir kitus laisvės kovotojus. Vienas jų – ginti Tėvynės į Biržų miškus išėjęs literatas Bronius Krvickas. Greičiausiai būdamas miško bunkeryje jis išvertė vokiečių poetės Agnes Miegel baladę „Nidos moterys“. Šio teksto B.Krivikas galėjo imtis įžvelgęs aiškias lygiagretes tarp 1709-1711 metų juodojo maro Rytų Prūsijoje ir atslenkančio bolševikinio maro iš Rytų po 1944 metų.

Nidos moterys

Agnes Miegel

Pakrantėj Nidos moterys stovėjo.
Ranka akis pridengdamos žiūrėjo,
Kaip artinas į krantą valtys skubinai
Ir plazda juodos vėliavos ant jų liūdnai.

Žvejai, tvirtai laivus pririšę, tarė:
– Pakilo maras anoj pusėj marių!
Lygumose nuo Heidekrugo lig Šakių*
Jau dėvi žmonės gedulu nykiu.

Bet moters tarė: – Mes bijot neturim.
Mirtis kas dieną tyko prie mūs durų.
Juk kiekviena diena, mum Viešpaties duota,
Privalo būt kovoj už būti praleista.

Kiek sykių kopos artinos prie vartų!
Mus plakęs Viešpats pagailės ši kartą!
Bet maras atėjo slapčia,
Su elniais perplaukęs marias nakčia.

Ir tris dienas ir tris naktis girdėjos,
Kaip varpas varpinėj gūdžiai skambėjo,
Bet kai išaušo ketvirta diena,
Nutilo jo rauda liūdna.

Ir iš kaimo, namus palikę,
Septynios moterys išėjo tykiai.
Jos ėjo basos, nulenktais veidais,
Drabužiais gedulo juodais.

Ir jos į stačią kopą palypėjo,
Šalia savąsias kojines ir kurpes pasidėjo.
Ir taip prabilo: – Kopa, tu matai:
Septynios likom iš visų tiktai!

Nėra jau grabdirbio, kurs karstą mum padirbtų,
Sūnaus anei anūko, kurs dėl mūs pravirktų,
Nei pastoriaus, kurs mum paduotų taurę su vynu,
Nei samdinių mergaičių, nei bernų.

Baltoji kopa, slink artyn prie vartų,
Namai tau atdari ir durys tau atvertos.
Tu mūsų pirkias aplankyk
Ir židinį ir kiemą užpustyk.

Užmiršo Dievas mus. Jis leido mum pražūti.
Dabar namai tušti jo turi tavo būti.
Tu kryžiumi ir Biblija galėsi žaist,
Ateik, o motina, palaidok mus gražiai.

Drobulėm inkapių užkloki mūsų kapą
Tu – prakeiksmas kadais, dabar palaima tapus,
Žiūrėk: mes gulime ir laukiam. Mums ramu. –
Ir kopa atėjo palaidoti jų.
*Pietinių Kuršių marių pakraštyje buvusi Šaksvitė, vadinama Žioka. Tad tiksliau būtų nuo Heidekrugo iki Žiokų.

Iš atsiminimų apie Bronių Krivicką.

1944-ųjų vasarą B.Krivickas praleido pas seserį Oną Mačėnienę, padėdamas jai ūkininkauti. Onos vyras 1940-aisiais buvo ištremtas Sibirą, tad moteris buvo likusi viena su dviem vaikais. O tuo metu vis garsiau drioksėjo per Lietuvą besiritančio fronto kanonados.

Vis dėlto atplūstant antrajai raudonojo tvano bangai, poetas, skirtingai nei nemaža dalis jo buvusių bendramokslių, nutarė likti Tėvynėje. Apie tokio sprendimo motyvus leidinyje „Šiaurietiški atsivėrimai“ prieš dešimtmeti pasakojo Mačėnų kaimynas Petras Mikelinskas: „Artėjant frontui, vis sklido įvairūs gandai apie kai kurias permainas sovietų kariuomenėje ir valdžios viršūnėse. Broniaus apsisprendimui pasilikti Tėvynėje lemiamą įtaką greičiausiai turėjo tai, kad Raudonoji armija buvo pervadinta sovietine armija ir pertvarkyta pagal sąjungininkų armijų pavyzdį. Kariuomenė, ypač karininkija, buvo padoriau aprengta, visi kariai gavo antpečius, karo vadai (…) žadėjo kareiviams, kad po karo bus atsisakyta kolūkių, tikintiesiems bus suteikta daugiau laisvių ir teisių.

Sužinoję apie šias reformas ir pažadus po karo jas tęsti ir plėsti, Bronius ir Jonas (P. Mikelinsko brolis) galų gale nusprendė, kad sovietai išlošę karą bus humaniškesni ir leis lietuviams gyventi ir darbuotis savajame krašte. Taip apsisprendę ir patikėję, nebeįvykdė ketinimo trauktis Švediją.“

Tai buvo naivios viltys, sudužusios šipulius jau pirmaisiais naujosios sovietinės okupacijos mėnesiais. Prasidėjo ne tik naujos represijos, bet ir jaunų vyrų ėmimas į sovietinę kariuomenę. Nenorėdami tapti stalininės imperijos patrankų mėsa, daugelis tada pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir išėjo miškus. Tarp tokių buvo ir du vyresni Broniaus broliai – Jonas ir Juozas (trečias brolis Antanas 1940-aisiais žuvo per nelaimingą atitikimą vairuodamas traktorių). Jau vien todėl, kad broliai partizanavo, Broniaus laukė garantuota tremtis, tačiau jis to nežinojo ir netgi pamėgino kurį laiką gyventi legaliai.

1944-ųjų spali įsidarbino lietuvių kalbos mokytoju Biržų gimnazijoje. „1944 m. rudenį iš buvusių dviejų berniukų klasių susirinko tik šešiolika septintokų. Prieš pamokas seniūnas kalbėdavo maldą. Jos metu ir įžengė klasėn naujas lietuvių kalbos mokytojas Bronius Krivickas. Stabtelėjo. Paskui sėdosi prie stalo ir ramiai ėmė skaityti paskaitą apie Maironio lyriką, tarytum Vilniaus ar Kauno universiteto studentų auditorijai, iš kurios pats buvo ką tik išėjęs. Neatsimenu, kad nors kartą būtų ko nors paklausęs. Jam, regis, rūpėjo tik pati dėstomo klausimo esmė, o ne mes, geltonsnapiai klausytojai. Neturėjo jokių mokytojo profesionalo manierų – ramus balsas be įsakančių priegaidžių, geraširdiškas ir naivus žvelgimas į mokinį,  kaip jaunesnįjį kolegą, visiškai jaunas veidas ir jau pliktelėjęs ties kakta“, – taip savo buvusi mokytoją vėliau prisiminė profesorius literatūrologas Vytautas Kubilius.

B.Krivickas Vilniaus universiteto studentas - apie 1943 m.

B.Krivickas Vilniaus universiteto studentas – apie 1943 m.

Mokytojauti B. Krivickui teko neilgai – vos keturis mėnesius. Vieną kovo dieną mokytojas gavo šaukimą prisistatyti Biržų NKVD būstinę. Jau vien tai, kad šaukime buvo nurodyta atvykti aštuntą valandą vakaro, nežadėjo nieko gera ir reiškė geriausiu atveju mėginimą užverbuoti, o blogiausiu – Sibiro lagerius. Kitaip ir negalėjo būti, nes Broniaus broliai Jonas ir Juozas tuo metu jau aktyviai kovojo su okupantais Nemunėlio Radviliškio ir Skaistkalnės miškuose. Tad B. Krivickui nebeliko nieko kita, kaip brolių takais patraukti Biržų girias.

Kaip leidiniui „Šiaurietiški atsivėrimai“ vėliau pasakos B. Krivicko sesers kaimynė Veronika Mikelinskienė, iš pradžių visi trys broliai laikėsi drauge, bet stiprėjant čekistinės kariuomenės spaudimui, buvo priversti išsiskirstyti. O brolis Jonas buvo išėjęs partizanauti net Latviją.

Brolis Juozas žuvo pačių 1945-ųjų rugpjūčio 12 dieną Tylinavos kaime per čekistų surengtą pasalą. Jo ir dar dešimties žuvusių partizanų kūnai paskui ilgai gulėjo Biržų aikštėje. Neilgai trukus stribai sudegino Broniaus tėvų sodybą ir išvarė juos iš namų. Tėvas, nuolat žiauriai tardomas bei mušamas, greitai visiškai prarado sveikatą ir mirė. Žinių apie ankstyvuosius B. Krivicko partizanavimo metus išliko nedaug. Pasakojama, kad 1947 – 1948 metais jis dar toli nenuklysdavęs nuo savo sudegintų namų, žiemodavęs pas ūkininkus sodybose, o vasaras leisdavęs miške su partizanais. 1948-aisiais Suosto kunigo slapta sutuoktas su Biržų gimnaziją baigusia Smilgių pradžios mokyklos mokytoja Maryte, Bronius uošvių sodyboje Tylinavos kaime įsirengė bunkerį, kuriame jau būdamas partizanų būrio vado pavaduotojas praleido porą žiemų.

Ten dažniausiai ir rašė, skaitė, mokėsi. Būtent šie pora metų B. Krivickui buvo patys kūrybingiausi. Miške ar slapstantis gimė 34 eilėraščiai, 38 sonetų ciklas, 53 eiliuoti margumynai „Poilsio valandai“, 63 satyriniai kūriniai, iš kurių bene labiausiai išgarsėjo rinkinys „Po Stalino saule“. Greta to B. Krivickas išvertė 71 Goethe’s eilėraštį, pluošteli Charles’o Baudelaire’o ir vokiečių klasikės Agnės Miegel kūrinių, studijavo rusų, latvių ir prancūzų kalbas. Savo kūrybą dalydavo aplinkinių kaimų žmonėms arba vakarais skaitydavo prie partizanų laužo.

Skrybėlėtą, akiniuotą ir iš rankų šautuvo nepaleidžiantį B. Krivicką bendražygiai vadindavo literatūros profesoriumi. Tiesą pasakius, plunksnakotis ar rašomoji mašinėlė B. Krivickui buvo svarbesnis ginklas nei šautuvas. Ypač tada, kai 1951-aisiais jis buvo paskirtas partizanų Šiaurės Rytų srities štabo Visuomeninės dalies viršininku ir pradėjo redaguoti pogrindžio leidinį „Prie rymančio Rūpintojėlio“.

Reiškėsi ir kitoje pogrindžio spaudoje: redagavo laikrašti „Laisvės kova“, kuriame, kaip ir laikraštyje „Aukštaitis“, skelbė ne tik savo lyriką, bet ir straipsnius, pranešimus, žinias iš užsienio. Vis dėlto jo publicistiniuose rašiniuose bene ryškiausiai žėri jau minėta būsimos laisvos Lietuvos tema. „Pirmiausia čia turėtų kilti klausimas, kokioje padėtyje bus LLKS (Lietuvos laisvės kovų sąjūdis) pačioj okupacijos pabaigoj. Galimas dalykas, kad jis dėl priešo naikinimo bus organizaciniu atžvilgiu visiškai sugriautas. Tačiau ir tokiu atveju tai neturėtų sustabdyti jo veikimo.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, apie 1951-uosius Biržų girioje buvo likę tik kelios dešimtys partizanų, kai kurie glaudėsi Latvijos miškuose. Spėjama, kad paskutinį kartą viso Biržų krašto partizanų atstovai kartu susirinko 1951-ųjų rugpjūti, kai trys Vyčio apygardos pasiuntiniai pasiūlė iš pakrikusių kovotojų įkurti tėvūniją.

Netrukus B. Krivickas persikėlė Panevėžio miškus ir atsidėjo vien tik pogrindžio spaudos leidybai. Ten nuo 1952-ųjų pradėta leisti „Laisvės kova“, liepą pasirodė pirmas atgaivintos „Aukštaičių kovos“ numeris. Pastarąjį leidinį B. Krivickas planavo leisti spaustuviniu šriftu ir nemenku tiražu, tačiau visus planus sugriovė kovos draugo išdavystė.

1952 metų rugsėjo 21-ąją Raguvos mišką, kuriame buvo Rytų Lietuvos partizanų srities štabo bunkeris, apsupo daugiau nei tūkstantis MVD kariuomenės kareivių. Priešas surado visus tris išdaviko nurodytus bunkerius. Viename jų buvo įsikūręs B. Krivickas ir jo bendražygis.

Abu kovotojus buvo įsakyta paimti gyvus, tačiau to padaryti priešui nepavyko. Abiejų žuvusiųjų kūnai buvo užkasti už poros dešimčių metrų nuo slėptuvės. Po metų žuvusiųjų artimieji ir kaimynai atkasė partizanų palaikus ir slapta palaidojo juos Putiliškių kaimo kapinėse. Tiksli palaidojimo vieta taip ir liko nežinoma. Tačiau šiandien žuvusius kovotojus primena 1996-ųjų rugpjūtį pastatytas paminklas.

B.Kricikas (viduryje) su Pilėnų tėvonijos vadu Stepu Giedrikiu - Giriečiu (dešinėje) ir Alfonsu Valentėliu - Bankininku Vailokaičiu 1951 m. Biržų girioje vasarą. Tokių buvo tūkstančiai - vyrijos žiedas. Visi trys netrukus žus išduoti savų.

B.Krivickas (viduryje) su Pilėnų tėvonijos vadu Stepu Giedrikiu – Giriečiu (dešinėje) ir Alfonsu Valentėliu – Bankininku Vailokaičiu 1951 m. Biržų girioje vasarą. Tokių buvo tūkstančiai – vyrijos žiedas. Visi trys netrukus žus išduoti savų.

1 Comment on "Nidos moterys"

  1. Šakiai yra ir kaimas dabartiniame Tauragės rajone, netoli Lauksargių. Gali būti, kad būtent šitie pasienyje buvę Šakiai minimi.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*