„Nebėra dabar knygų, meilės, žvaigždžių..“

Spalio 16-oji 2006 metais Seimo nutarimu paskelbta Mažosios Lietuvos genocido diena. Taip įamžinta prieš 72 metus 1944 metų spalį prasidėjusi sisteminga sovietinio Mažosios Lietuvos gyventojų genocido pradžia.

Išretėję dėl kryžiuočių ordino vykdyto genocido, nutautinami ilgaamžės germanizacijos, nukentėję Vokietijos imperinės politikos Mažosios Lietuvos lietuvių ir prūsų ainiai patyrė ir naikinančią sovietinio genocido netektį. Abejingų šiam senaties termino neturinčiajam nusikaltimui neturėtų būti.

Siūlome ištrauką iš Vytauto Gocento straipsnio, parengto minint Mažosios Lietuvos gyventojų genocido 59 metines.
Iš serijos „Nauja – gerai užmiršta sena“.

Liudijimai iš atsiminimų knygos

Autobiografinėje atsiminimų knygoje „Likimo vardas – Lietuva“ (Kaunas, 1998), prezidentas Valdas Adamkus (tuomet jam buvo aštuoniolika), rašo apie mūšį prie Sedos bei traukimąsi Barstyčių link: „Antrajame pulke tarnavau nuo 1944 metų rugpjūčio pabaigos iki spalio 10 dienos, kai ties Mažeikiais prasidėjo smarkus sovietų armijos puolimas. Buvau Sedoje, kai aplinkui viską šluodami į miestelį įsiveržė rusų tankai. Neturėjome jokių ginklų ir visai negalėjome priešintis… Aš, net karine uniforma nevilkėjęs (buvo vertėjas – red.), drauge su visu didžiuliu jaunų vyrų būriu bėgau slėptis į artimiausią miškelį, regėdamas, kaip griūva ant žemės pakirsti mūsų pulko kariai. (…) Man pavyko prasimušti iki Kretingos“.

Knygos ištrauka gali pasitarnauti kaip įvadas, mėginant suvokti sovietų armijos „žygius“ kita kryptimi – į tuometinį Vokietijos „Trečiojo Reicho“ paribyje esantį Klaipėdos kraštą, aneksuotą 1939 metais. Jie paženklinti ypatingais, karų istorijoje dar nežinotais masiniais žiaurumais – 1944 m. spalio 9 d. čia pirmą kartą buvo peržengta priešo valstybės siena…

Šiam įvykiui 3-ojo Baltarusių fronto štabo propagandistas rašytojas Ilja Erenburgas sukūrė daugybę kerštu persunktų tekstų! Juos spausdino šimtais tūkstančių egzempliorių Kauno ir Vilniaus spaustuvės.  Sovietinės armijos karius puolimui rengė ir voko didumo pilkšvai mėlyni lapeliai, ir per Vilniaus radijo stotį transliuojamas šių tekstų autoriaus balsas.

„Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“.

„Nebėra dabar knygų, meilės, žvaigždžių, o tik viena mintis: žudyti vokiečius. Visus juos nužudyti, pakarti!“

„Mums nieko nėra gražesnio, kaip vokiečių lavonai. Užmuškite vokiečius! – prašo jūsų sena motulė. Užmuškite vokiečius! – maldauja vaikutis.“

Amerikos lietuviškoje išeivijoje leistas laikraštis „Lietuvos pajūris“ straipsnyje „Šiurpulingi įvykiai prieš 40 metų Tėviškėje“ rašė (1985. Birž.  Nr. 41): „Atsitikdavo taip, kad ištisi daliniai pasivėlindavo atvykti į nustatytas jiems fronte pozicijas vien dėl to, kad buvo užimti civilių žudymu, plėšikavimu, moterų išprievartavimu. O jeigu komandirai norėdavo juos nubausti, tai kareiviai, pasiteisinimui, jiems rodydavo pilkšvai mėlynus Iljos Ehrenburg atsišaukimus ir raginimus.

Aštriausias Ehrenburg‘o oponentas buvo maršalas Žukovas. Vienoje savo paskaitoje, skaitytoje jauniems Raudonosios armijos karininkams Frunzės karo akademijoj, jis iškėlė I. Ehrenburg‘o atsišaukimų demoralizuojančią reikšmę karo metu. Jis jį padarė atsakingu už 1945 m. sovietų armijų bjaurią piktadarybę, kuri pakenkusi „sovietiniams pasiekimams ir jų prestižui“.

Žinoma, buvo karininkų rašančių knygas ir apie genocidą prieš Rytprūsių gyventojus. Vienas tokių – Lev Kopelev. Knyga, išleista rusų kalba 1990 m. Maskvoje, pavadinta „Chranit večno“ (Saugoti amžinai). Paantraštėje paaiškinama: „…šie žodžiai buvo atspausdinti ant tardymo bylų pagal 1923 m. RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį “Valstybiniai nusikaltimai.“ Tai vienos 1945 – 1947 m. „bylos“ istorija ir kartu – bandymas išpažinti. Knygos 11-asis skyrius „V Vostočnoj Prussiji“ (Rytų Prūsijoje, 89 – 131 p.), rodos, belste beldžiasi į sąžinę, reikalauja moralinio teismo.

Archyvų bylos – Rusijoje ir Vokietijoje

Du Šilutės mokytojai – istorikas Albinas Endzinas ir geografas Arvydas Merkys dar praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio viduryje nuvyko į Rusijos Federacijos gynybos ministerijos centrinį archyvą Podolske (142100 Maskvos sr., Podolskas, Kirovo g. 74). Žinoma, raštiškame prašyme jų tyrinėjimų tikslu galėjo būti tik medžiagos, apie krašto išvadavimą iš hitlerinių okupantų, rinkimas.

Ką liudija archyvinių dokumentų nuorašai apie tai ką ir kaip „išvadavo“?

Pabaltijo I fronto 159-osios Polocko tankų brigados istorijoje (archyvo apyrašas nr. 572653c, byla nr.1. dėžutė nr. 20112, p.114) rašoma:

„1944 10 9 d. 16 val. 40 min. brigados daliniai peržengė Rytų Prūsijos sieną Gardamo-Ramučių zonoje ties Jaunių kaimu. (…)

18 val. prasidėjo kautynės dėl Šibben (vok. Szibben, liet. Žibai, jau 1913 m. sujungti su Šilute – aut. pastaba). Pirmieji tankai, įsiveržę į miestą, buvo: vyresn. leitenanto Fomenkos, skyriaus vado Jeriomenkos ir jaunesniojo leitenanto Makarovo. (…) Taranuodamas kelyje esančius vežimus, automašinas ir apipildamas ugnimi aplinkui besislapstančius vokiečius, Fomenkos tankas pirmasis iššoko ant tilto (A. Enzino nuomone čia galėjo būti Verdainės tiltas per Šyšos upę), vienintelio leidžiančio vokiečiams pasitraukti.

1944 10 10 d. brigados tankai prasiskverbė iki Juknaičių, sunaikindami 15 automašinų ir apie 50 vokiečių.

Spalio 11 d. brigada gavo įsakymą veikti Katyčių, Robkojų, Piktupėnų kryptimi. Per spalio 11 d. brigados tankistai sunaikino apie 400 hitlerininkų. (…)

Veikdama kartu su 24 šaulių divizija, brigada išėjo į Robkojų liniją. (…)

1944 10 8 – 13 dienomis brigada sunaikino apie 1.000 priešo kareivių ir karininkų, 140 automašinų. Paėmė 2 geležinkelio ešelonus, 42 automašinas ir 61 belaisvį.

Kiti dokumentų išrašai taip pat liudija apie daugybės netikėtai užpultų žmonių žūtį. Tačiau „išvaduotojai“ čia nepatyrė jokių gyvosios jėgos nuostolių – minimi tik 9 sužeistieji, iš kurių 7 galėjo susižeisti girtaujančių eilinių karių muštynėse ir jas lydėjusiuose sprogimuose.

Aiškėja, kad užpultieji žmonės turėjo būti ir beginkliai.

Yra žinoma, kad vokiečių generolas Rau buvo įsakęs šaudyti visus Klaipėdos krašto gyventojus, kurie nepaklus visuotinei evakuacijai kitapus Nemuno ir toliau į etninės Vokietijos gilumą. Tačiau šis pavėluotas įsakymas sukėlė didelę pasitraukiančiųjų koncentraciją kelyje Šilutė – Tilžė. Kaip tik į šią vežimų (minima „300 vežimų su kroviniais“) bei pėsčiųjų gyvąją vilkstinę ir įsirėžė tankai, vikšrais traiškydami beginklius senukus, moteris, vaikus.

Artėjant tragiškų įvykių 50-osioms metinėms, 1994 m. kreipiausi į senąjį Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupą Joną Kalvaną, kad visi pasimelstume ir sugiedotume atminimo giesmę. Žilagalvis vyskupas ne tik sutiko pats tai atlikti, bet žadėjo ir kitų liuteronų kunigų to paprašyti. Taip pat išgirdau graudų liudijimą: „Tuomet evangelikų kantorius Frydrichas Mėgnis (1873 – 1950) buvo patekęs į besitraukiančiųjų nuo fronto vilkstinę. Užpultas sovietinių tankų, neteko arklių ir vežimo, pasimetė nuo artimųjų. Vėliau sakėsi, kad turėjo pėsčias ir slapstydamasis, apiplyšęs ir basas grįžti atgal. Dievui dėkui, kad gyvas išliko toje baisingoje žmonių sumaištyje ir pražūtyje.“

Rašytojas K.Kaukas apybraižoje „Sovietų archyvai apie genocidą“ pamini bene pirmąjį Lietuvos istoriką dr. Vygantą Vareikį, kuris straipsnyje „Visus juos reikia nužudyti“ (laikraštis „Mažoji Lietuva“, 1991. Rugpjūčio 8 d.) ne tik pradėjo rašyti apie vietinių gyventojų naikinimą Klaipėdos krašte, visoje Mažojoje Lietuvoje ir kituose Vokietijai priklausiusiuose kraštuose, bet tuo pačiu priminė Vokietijos istorikų ir archyvų jau atliktą darbą: Koblenco Bundesarchyve (Bundesarchiv, Potsdamer Str.1, D-56075, Koblenz; www.bundesarchiv.de – aut. pastaba) „yra daugybė dokumentų apie civilių vokiečių žudynes tose žemėse, kurias užėmė tarybinė kariuomenė. (…) Nors vokiečiai pilnos genocidinės medžiagos neskelbė, jie ją nuosekliai rinko keletą dešimtmečių. Koblenco archyve surinkta apie 10.000 nukentėjusiųjų ir liudininkų parodymų, apie 18.000 specialių anketų ir daug nuotraukų. Šie dokumentai liudija, kad karo metais ir jam pasibaigus tarybiniai kariniai daliniai (…) iš buvusios Reicho teritorijos išvijo apie 16 milijonų vokiečių ir žiauriai nužudė apie 600 tūkstančių“.

1 Comment on "„Nebėra dabar knygų, meilės, žvaigždžių..“"

  1. Tauras | 2016-10-15 at 08:43 |

    Dar paskaitykite ir A. Šlepiko knygą „mano vardas – Marytė“ apie „vilko vaikus“.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*