Memelio krašto plytų įspaudų skaitymas

XIX a. Klaipėdos semamiesčio pakraščiuose, namo mūro sienojuose galima aptikti ir šio reto pavyzdžio plytų įspaudų T. KLÜHN (Egidijaus Bacevičiaus nuotrauka).

Miesto mūrų sienojuose sugulė vietos ir atvežtinio molio plytos. Dalis rinktinių plytų sudėtos naujos statybos pastatuose, kitur senieji pastatai „parduoti plytoms“ dar nenugriauti, ir pasikeitus aplinkybėms, dūla nežinioje, suversti į duobes. Pamario krašto plytos iki šiol nepakankamai pažintas paveldo dėmuo. Pastaraisiais metais atnaujinant senųjų namų išorę laikinai pašalinamas tinkas, prisiliečiama prie pačios mūro esmės. Pasinaudojau išskirtine galimybe, tokius namus aplankiau, surinkau nemažą plytų įspaudų pavyzdžių rinkinį. Skelbdamas savojo tyrimo santrauką, naujai perskaitau krašto praeitį ir kviečiu bendradarbiauti.

Krašto žemės naudmena

Pakraštiniai paskutiniojo Baltijos ledyno sustojimo ir ledo tirpsmo daliniai ženklūs pajūrio moreninėse kalvose palei pajūrio lygumos vakarinį pakraštį, nuo Šventosios iki Šilutės. Piečiau plyti fliuviaglacialinė Nemuno žemupio smėlinga lyguma. Geologai Julius Šumanas (J. Schumann, 1810-1868) ir Gotlybas Berentas (Gottlieb Berendt, 1836-1920) parašė pirmąsias mokslo istorijoje knygas apie pamario geologinę sąrangą (1869), apibudino apylinkių molių klodus (Schumann 1861; Berendt, 1869, S. 43). Molio telkiniai pažymėti svarbiausiame krašto fizinės geografijos ir administraciniame žemėlapiuose. Svarbios ekonominės veiklos vietos ir naudmenų išgavimo vietos parodytos kelių kartų geologų ruoštame, aukščiausiame to meto geologijos mokslo pasiekime „Prūsijos ir aplinkinių priklausančių žemių geologijos žemėlapyje“ („Geologische Karte von Preußen und benachbarten Bundesländern“), 1916 [1853-1943]). Plytinės (Ziegelei) žymėtos raidėmis „Zgl“.

Memelio krašto plytinės

Seniausios Klaipėdos plytos yra dar Ordino laikais plukdytos iš Rasytės (Kuršių nerija) (Sembritzki, 1918). Miesto istorikas apibendrino žinias apie XIX ir XX a. pradžios Memel pytines, molio žaliavos rinkimą ir panaudą. Skardingame Dangės upės slėnyje aukčiau miesto veikusios net keturios (penkios) plytinės, šaltiniuose vadinamos DangeZiegelei arba „Ziegelei Stadtkreis Memel (1783). Plytinės veikusios kulmiškame Tauralaukio dvare (Kleine Tauralauken), Purmaliuose (Purmallen), Šauliuose (Schaulen), Paupiuose (Bachmann), Aulaukyje (Charlottenhof), Luizės ir  Joniškės (Jonischken) bei Malūno (Mühlhof) dvareliuose, piečiau esančiame Gedminų (Götzenhöf) dvare (Sembritzki 1918; Matz 1930; Gasewin 1938; Willoweit 1969). Mažojo Tauralaukio plytinė žaliavą vežusi nuo Dangės kairiojo slėnio atodangos, šiandiena tai Klaipėdos universiteto Botanikos sodo gėlynai. Mažiau žinomos H. F. Feinholco (Herrmann Fritz FEINHOLTZ) plytinės vietoje (piečiau Karalių miškelio, maždaug Kretingos gatvė 82) šiandiena telkšo kūdra.

Vietinių plytų įvairovė

Prūsijoje karalystės senamiesčių XVIII a. statiniuose aptinkama džiovintų ir degtų plytų. Klaipėdoje XVIII–XIX a. I pusės namų plytos ilgis 31 cm, plotis 14x ir storis 7 cm. Jos yra ženkliai didesnės nei plytos degtos po 1867ųjų metų, kuomet jų dydis pradėtas vienodinti ir nuo 1872 m. Vokietijoje įsigalėjo plytos standartas („Reichsformat“) šiandien vadinamas „altes Reichsformat“. Pagal šią nuostatą šalyje gamintos plytos buvo 25 cm ilgio x 12 aukščio x 6,5 cm storio, jų svoris atitinkamai pagal naudojamus priedus ir apdorojimo būdus kito nuo 2,34 iki 2,73 kg [BKL, 1898, 964, Gasewin 1938; Žulkus 1979; Tatoris, 1994, p. 20-22; Žukas, 2015]. Tokio dydžio plytos gaminamos bemaž iki šių dienų (naujųjų laikų standartas). Plytų spalva kinta priklausomai nuo sudedamųjų dalių mišinio ir jų apdorojimo būdo. Seniausios plytos yra rausvai rudo molio / tamsios terakotos spalvos. Rytprūsiuose XIX a. II pusėje ir XX a. pradžioje gaminta geltonos, raudonos, pilkų ir kone juodos spalvos plytų.

Įvairiaspalvės apdailinės ir klinkerinės plytos svarbi  Bauhauso architektūros krypties statinių puošmena. Šių plytų apdaila namo briaunose ir šiandiena traukia žiūrovo žvilgsnį.

Atskirose vietovėse molio žaliavos stokojo, tad XX a. pradžioje ilgainiui pradėtos gaminti baltosios silikatinės smėlio ir kalkių plytos. Šių santykinai pigių plytų gamyba įsivyravo po 1950 metų, sovietmečiu, patobulinus gaminimo būdą ir stengiantis patenkinti išaugusią paklausą Lietuvoje. Jos naudotos gamyklų, gyvenamųjų namų ir viešųjų įstaigų statybai. Statiniai iš šių plytų tapo ženklia Lietuvos industrinio – gyvenamojo ploto paveldo dalis. Atskirai reiktų paminėti juodas šlako-cemento plytas, gamintas po 1898 m., kuomet veiklą pradėjo Memel/ Klaipėdos celiuliozės fabrikas. Santykinai lengvos plytos ar stambesnio dydžio betono-cemento blokai gaminti iš gamybos eigoje susidarančių šlakų ir įvairių atliekų (Tatoris, 1994, p. 22). Klaipėdoje iš šių plytų statyti XX a. III deš. statiniai. Jie matomi aptriušusiuose nubyrėjusiuose namų frontonuose.

Plytos su asmenvardžių įspaudais

Pirmą kartą Klaipėdos krašto XVI-XIX a. keramikos ženklinimų įvairovę bandė apibudinti istorikas Vladas Žulkus (Žulkus 1979). Nuo 2005 m. gyvendamas Klaipėdoje ir lankydamasis Šilutės rajone, surinkau virš dvidešimties plytų įspaudų ar jų atmainų (Ziegelstempel), trys gautos iš miesto istoriko Dainiaus Elerto rinkinio.

Iš dvidešimt vienos tirtų plytų įspaudų nustatyta, kad devynios plytos iš Memel (Klaipėdos) apylinkių dvarų plytinių, keturios gamintos Rytprūsiuose, dvi – Vakarų Prūsijoje (Lenkijos Pomeranija), po vieną Švedijos pietuose ir Didžiojoje Lietuvoje. Trijų plytų įspaudų tapatumo kol kas nepavyko nustatyti, neiški ir jų kilmė.

Seniausios plytos įspaudas aptiktas 2014 m. Klaipėdoje Žvejų gatvėje XX a pradžios silkių rūšiavimo sandėlio lovyje. Dubens atakas klotas degintomis raudonos terakotos molio plytomis su įspaustomi W. &L. Memel. Spėjama, kad jos gali būti iki 1814 metų plytas gaminusios Memel‘o pirklio Vilhelmo Vachseno plytinės. Tačiau tikslaus atsakymo teks palaukti (Andrejauskaitė 2015). Kitos plytos rastos miesto centrinėje dalyje ir XX a. pradžios senamiesčio priemiesčiuose (Smeltė, Spizhut) bei Kopgalio tvirtovės ginybiniame grovyje. Klaipėdos miesto plytinių gamintos plytos ženklintos: [F.F. MEMEL] ir FEINHOLZ: Memel (abi iš Herrmann Fritz FEINHOLTZ dvaro plytinės),  CORBENINCKEN 5 (Vytaučių dvaras), [G] – Gedminų dvaras/ Goetzenhof (?). Plytų ženklintų [E]. [FG], [FW.] ir [T. KLÜHN] gaminimo vieta nenustatyta. Iš toliausiai atvežta plyta su įspaudu HÖGANÄS 5 [22x11x5]­, gaminta Hioganeso pietryčių Švedijos, Skonės provincijos plytinėje (įkurta 1827 m.). Beje, Klaipėdos senamiesčio pakraštyje aptiktos dvi plytos yra įvežtinės plytų antrinės panaudos atvejai. Tai įspaudai KOZOWA ir H. LOMOOHA (abi ant Tilžės Nr. 13 pietinės (šaligatvio pusės) Tarptautinio susisiekimo bendrovės pastato. Jos įmūrytos 2012 metais atnaujinant pastatą.

Didžiausia įvairovė Kopgalyje

Kol kas didžiausia plytų su įspaudais įvairovė (šešių rūšių) rasta Kopgalyje apsauginiame ginybiniame griovyje. Galbūt tai sąlygota autoriaus gyvenamosios ir darbo vietos, ir įvairiais metais pasinaudotomis galimybėmis. 2014-2016 metų rudenį ir pavasarį ginybiniame griovyje nuleidus vandenį, nuklampojau į vidurį ištirti dumblo gyvūnijos. Iš susikaupusio sapropelio ištraukiau 15 plytų ar jų dalių. Penkios jų buvo su įspaudais. Dvi padovanojau Lietuvos Jūrų muziejaus darbuotojui miesto istorikui D. Elertui. Griovyje aptiktų plytų su įspaudais [v. M. ZIMMAU], [v. Neu-Zimmau 2], jų ilgis 19 cm, 9 plotis ir storis 7 centimetrų. Gamintos XIX amžiaus pabaigoje Neu Zimmau dvare Vėluvos apskrityje. Plytinės savininkas Friedrich von Maree. Taip pat aptikta plytų su įspaudais [Gr. Nuhr 4] ir [Gr. Nuhr 5], degtos Gross Nuhr (Vėluvos apskritis), plytinės savininkas 1907 metais buvo C.O.Brustas, vėliau iki 1923 metų p. Mohr. Vėlyvesnio laikotarpiu gaminiai ženklinti asmenvardžiu [(Gr.) Mohr]. Greta asmenvardžių ir vietovardžių įspausti skaičiai galėjo reikšti gaminio dydį ar užsakymo, siuntos numerį. Kopgalio senųjų statinių likučiuose D. Elertas aptiko plytų su įspaudu [F.F. MEMEL]. Jos atplukdytos iš miesto (antrinis plytos panaudojimas). Daugiau žinių apie aplinkinius namus ir plytų gabenimą neišlikę. Plytų be įspaudų dydis 24×11,5 (12,5) x (5,5) 6,5 (7) centimetrų. Kaip matome ilgis vienodas, tačiau plotis ir aukštis nežymiai kito. Senojo pavyzdžio be asmenvardžių plytų molyje įmaišyta įvairiagrūdžio smėlio ir žvyro bei sūriavandenio jūrų dvigeldžio minkštakūnio (Molusca: Bivalvia: Cerastoderma sp.) kiautų.

Gaminiai iš Didžiosios Lietuvos

Klaipėdos Gėlių (iki 1939 m. Simono Daukanto) gatvės namuose, statytuose iš Lietuvos banko paskolos 1936 metais, kaminų plytose aptikta įspaudų „ANYKŠČŲ“. Šiandienos Kretingos gatvės prieškario statybos namų krosnių kokliuose taip pat randami įspaudai „Anykščų“. Spėjama šie gaminiai bus atgabenti iš Anykščių rajono Vilkonių kaimo plytinės, įkurtos 1935 m. brolių Juozo, Antano ir Felikso Sabalių. Tačiau apie jų kelią į Klaipėda, kol kas nieko nežinoma.

Rusnės ir Ventės namai iš tų pačių plytų

Plytų ir juose esančių įrašų įvairovė gali būti papildoma medžiaga nustatant namų pastatymo laiką. Tiksliai nėra žinoma, kada buvo pastatyta Ventės kaimo smuklė (šiandien Gamtos tyrimų centro Hidrobiologinė stotis). Mažai žinių ir apie aplinkinių namų statybą. Tačiau tikslų laiką gal būt padės nustatyti vienas 2014 metų birželio mėnesio atradimas. Atsitiktinai prisijungiau prie komisijos, vertinančios atliktus pastato atnaujinimo darbus. Apžiūrėjome vakarinę, didesnę iš esmės atnaujinamo pastato dalį (rytinė dalis priklauso kitam dalininkui). Baigiamiesiems darbams paruoštoje šiaurės rytinės pastato sienos, lope pašalinus seną tinką prieš mano akis atsivėrė šviesios terakotos spalvos plytos su įrašu Schmidt-Lentzen. Matėsi tik viena 25x15x [?] cm plokštuma, tad matavimai apytikslūs. Toks pats įspaudas yra Rusnės gyvenamojo namo (Šyškrantės g. 57) pamatuose. Namas statytas po 1888 m. potvynio, apie 1905-1912 metus. Darytina išvada, kad panašiu laiku statyta ir Ventės rago smuklė. 

Atgabentos iš Gdansko

Plytos su įspaudu Schmidt-Lentzen gamintos Gdansko priemiesčio plytinėje XIX a. 70- aisiais metais Lęczy vietovėje, „Schmidt-Lentzen i Lühlow Hopehill“ plytinėje. 1900 metais jos savininkas buvo Karlas Šmitas (Carl Schmidt), o nuo 1913 metų sūnus Enstas (Andrzej Mroz 2011). Tačiau, kaip jos atkeliavo į Rytprūsius ir šiandienos Lietuvos pamarį, klausimas lieka atviras.

Muižės dvarelio plytos

Negausiai išliko žinių apie molio panaudą Šilutės apskrityje. Plytinės, buvusios Muižės (Feilenhof) nuo 1785 m. kulmiškajame dvare priklausė Rusnei. Gretimos plytinės Žibuose (Szibben Ziegelei), Armalėnuose (Ziegelei die Kolonie Hermannlöhlen) ir Klugonyse (Klugohnen Ziegelei) (Sembritzki 1918; Matz 1930; Gasewin 1938; Willoweit 1969). Muižės dvarui priklausiusi plytinė statyta 1781 metais Pavel TEBOES ūkyje (dabartiniai Bložiai), netoli Minijos kranto molio telkinio. Ar buvo šios plytinės įspaustų nėra žinoma. Šiuo metu Muižės dvaro statinių plytos yra iš XIX a. I pusės (t.y. nestandartinės), ženkliai stambesnės nei vėlyvesnės: jų ilgis 30 cm, aukštis 15 cm ir storis 8 cm, svoris apie 2500 gramų. Paviršiuje žymūs varpinių žolinių augalų, nendrių ir švendrų stiebų ir lapų įspaudai. To paties laikotarpio degtinių raudonai rudo molio plytų esama Suvernų kapinių palaidojimų rūsių griuvenose, Ventės rago švyturio (atnaujintas po 1865 m.), mokyklos (1908), šulinio ir rūsio sienose. Muižės dvaro pastatai nugriauti po 1960 m., antrinė plytų panauda nenustatyta. Arklidžių pastatai išardyti 2003 metais, senojo pavyzdžio plytos panaudotos Ventainės poilsiavietės statybai. Lankydamasis dvarvietės dykroje, pavienių plytų aptikau 2010, 2014 ir 2019 m., ypač po rudens lietaus arba pavasarį, iki suželiant žolės dangai. Dalis plytų iškeltos į paviršių 2010 m. gegužę tvarkant aplinką.

Kurią plytinę minėjo H. Zudermanas?

Hermanas Zudermanas (1857-1928) „Lietuviškoje apysakoje“ „Jonas ir Erdmė“ (1919) minėjo dosnų krašto ekonomikos tarėją (pagal nutylėjimą, gerą prietėlį bičiulį H. Scheu (1845-1937), kuris „ir dosniai dalindamas nenuskurdo“, o iš vargstančiųjų norinčių įsigyti plytų, pinigų neimdavo, atlygiui prašydavęs „sudainuoti dešimt dainų ir papasakoti dešimt pasakų, ir, galbūt, išgirsiąs vieną kitą jam nežinomą, tuomet leisiąs nemokamai prisikrauti tiek plytų, kiek tik tilpsia į vėžimaitį“ (Sudermann, 1917, 108). Apysakose daug  pamario tikrovės vaizdų. Nors tikslaus vietovardžio neminėjo, tačiau manytina, kad rašytojas rašė apie Žibų plytinę, kurios savininku buvo H. Scheu. Šios plytinės gaminiai netirti. Didesnė Šilutės ir aplinkinių gyvenviečių XX a. pradžios statinių sienojai, stogai bei kokliai yra aptariamos ir ir atokesnės Armolėnų plytinės gaminiai. Tačiau ar jie ženklinti vardiniais įspaudais, telieka tai nustatyti uždavinys Šilutės praeities tyrėjams.

Kvietimas bendradarbiauti

Gal skaitytojai aptiko plytų su įspaudais ar kitais gamintojo žymenimis. Savo žinias apie aukščiau minėtas plytų dydžio, radavietės aprašo duomenimis galite skelbti pastebėjimų skiltyje, savo teiginius patvirtinkite nuotraukomis. Jūsų pranešimai bus įtraukti į bendrą žinių apie krašto plytas sąvadą ir panaudoti statinių tyrimo tikslais. Kartu perskaitysime kelių amžių senumo plytų gamintojų žinutes ateities kartoms.

Komentarų nėra, būk pirmas. "Memelio krašto plytų įspaudų skaitymas"

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus rodomas


*