Macikų lagerių „Atminties grupės“

Karo belaisvių stovyklos Stalag Luft 6 piešinys pieštas jame kalėjusio amerikiečių karo belaisvio - John R. Kyler. Šilutės H. Šojaus muziejaus iliustr.

Tęsiame rašinių ciklą apie Macikų nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklos ir Sovietų Sąjungos GULAG‘o lagerių objektų kompleksą (1941-1955 m.). Siūlome Šilutės H. Šojaus muziejaus istoriko archeologo Mano Užgalio parengtą Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo daktaro Justo Stončiaus pasakojimą apie čia uždarytus žmones. 

Pirmasis pasakojimas istoriko Hektoro Vitkaus, pavadintas „Macikų lagerių komplekso svarba „Tamsiojo paveldo“ požiūriu“, „Šilainės krašte“, buvo skelbtas 2020 m. gruodžio 12 d.  

Po 1939 m. kovo 22 d. aneksijos, Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie nacistinės Vokietijos. Pirmosios Lietuvos Respublikos karinis dalinys atsitraukė iš Macikuose įrengtos kareivinių teritorijos. Neilgai trukus 1941 m. Macikuose įkurta karo belaisvių stovykla, kuri veikė iki pat 1944 m. Joje buvo kalinami Belgijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos karo belaisviai. Stovykla dėl įvairių žinybinių, organizacinių pertvarkymų ne kartą keitė savo pavadinimą. Iš pradžių vadinosi „Stalag 331“, vėliau „Stalag 1 C Heydekrug“, o po 1943 m. reorganizacijos – Stalag Luft 6. Nuo tada karo belaisvių stovykla tapo specializuota, nes buvo skirta įkalinti tik sąjungininkų karinėse oro pajėgose tarnavusius kariškius.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje karo belaisvių stovyklą pateko į Sovietų Sąjungos GULAG’o sistemos dispoziciją. Macikuose, buvusioje Stalag Luft 6 teritorijoje, buvo įkurti trys savarankiški, bet dviem skirtingoms SSRS NKVD žinyboms priklausę lageriai: 1. LSSR NKVD Pataisos darbų kolonijų skyriaus 3-oji pataisos darbų kolonija, priklaususi SSRS NKVD GULAG’o sistemai; 2. LSSR NKVD 184 karo belaisvių lageris, priklausęs SSRS NKVD karo belaisvių ir internuotųjų reikalų vyriausiajai valdybai (GUPVI); 3. LSSR NKVD 2652 specialioji karo belaisvių ligoninė, priklaususi SSRS NKVD GUPVI. 1944–1955 m. sovietai čia laikė politinius ir kriminalinius kalinius (lietuvius, rusus, lenkus, baltarusius ir kitų tautybių asmenis), taip pat karo belaisvius (vokiečius, rumunus, vengrus, austrus, čekus, olandus, danus, lenkus, portugalus, graikus, jugoslavus).

Tautinių grupių įvairovė tarp lageryje kalintų asmenų lėmė skirtingų atminties grupių susiformavimą. Istoriografijoje analizuota Macikų lagerio istorijos raida, tačiau problema ta, kad joje nėra teiktas dėmesys karo belaisvių atsiminimų tyrimams, įkalintų asmenų kasdieninį gyvenimą atspindintiems egodokumentams. Todėl atskleidžiant Macikų lagerių atminties grupių naratyvus, tradicinius šaltinius – oficialius (archyvinius) dokumentus – svarbu papildyti buitinio gyvenimo detalėmis, sakytine istorija, memuarais, dienoraščiais ir laiškais. Tačiau analizuojant Macikuose kalėjusių asmenų atsiminimus kyla esminė problema, ar tai priklauso meninei kūrybai, vadinamajai fiction, ar dokumentinei – nonfiction – literatūrai. Nėra aišku, pavyzdžiui, koks yra fakto ir išmonės santykis tokio pobūdžio tekstuose? Kiek prisiminimų literatūra yra vertinga istoriniam tyrimui? Svarbu pažymėti, kad tokio teksto reikšmė iš esmės priklauso nuo paties skaitytojo pasirengimo vertinti, ar atsiminimai bus priimti kaip pasakojimas apie praeitį, ar tik kaip subjektyvių patirčių atspindys. Todėl nekritiškai remtis vien pateikėjų informacija būtų pernelyg rizikinga. Jų pasakojimai gali vis labiau atitrūkti nuo tikrovės, o susikūrusi tam tikro pasakojimo tradicija jau veikia kitas įvykių ir faktų interpretacijas. Macikų lagerio belaisvių atminties tyrimų aktualumas Lietuvoje pradėtas suvokti, o atminties grupių naratyvų įvertinimas, padėtų atskleisti karo ir pokario metų istorijos realijas, reiškinių ir faktų įvairovę, belaisvių vertybines pozicijas karo lauko sąlygomis.

Macikų lageris nacistinės Vokietijos karo belaisvių atsiminimuose

Nacistinės Vokietijos vadovaujamame Macikų lageryje kalėjo įvairių tautybių belaisvių. Jų kontingentas priklausė nuo Antrojo pasaulinio karo eigos. Tačiau problema, tad dėl atsiminimų stokos nėra galimybės kompleksiškai (remiantis visų kalėjusių atminties grupių atsiminimais) ištirti Macikų belaisvių stovyklos raidą.

Iš pradžių 1939 m. rudenį, iki Macikų lagerio įsteigimo, Šilutės apylinkėse buvo apgyvendinti lenkai, pirmieji kariai, kuriuos į nelaisvę paėmė nacistinė Vokietija. Jie buvo įkurdinti Pagrynių, Kalveliškių, Piktaičių, Šilvių, Pašyšių, Meišlaukių, Traksėdžių kaimuose. Deja, nėra aptikta lenkų belaisvių atsiminimų.

Vokietijai okupavus Prancūziją, Belgiją ir kitas Vakarų Europos šalis, 1940 m. vasarą į Rytprūsius buvo atgabenama vis daugiau karo belaisvių. Paimti į nelaisvę prancūzų ir belgų kariai buvo išnaudojami žemės ūkio, melioracijos ir drenavimo darbuose. Belgai 1940 m. liepos mėn. dirbo kelio tiesimo darbus Šilutės apskrityje, Pagrynių kaime. Išlikusiame algalapyje už 1940 m. liepos 6–23 d. laikotarpį išvardinta 50 belgų karo belaisvių. Istorikas Arūnas Bubnys daro prielaidą, kad belgų belaisviai pakeitė lenkų karo belaisvius, nes pastarieji finansiniuose apskrities dokumentuose nebebuvo minimi. Lenkijos istorikas Zygmunt Lietz rašo, kad Šilutės apskrityje įvairius darbus dirbo 450 belgų karo belaisvių. Tačiau prancūzų ir belgų karo belaisvių atsiminimų nerasta.

Tiksli Šilutės (Macikų) lagerio įkūrimo data nėra žinoma, tačiau pagal vokiečių kariškių, tarnavusių Macikų lageryje, pokarinius parodymus Vokietijos Fedaricinės Respublikos teisėsaugos organams, galima tvirtinti, kad karo belaisvių stovykla Macikuose buvo įsteigta prasidėjus Vokietijos–SSRS karui – 1941 m. birželio pabaigoje-liepos pradžioje. Nacistinės Vokietijos teritorijoje daugėjant sąjungininkų karo aviacijos belaisvių skaičiui, 1943 m. liepos mėn. stovykla Macikuose buvo reorganizuota ir pervadinta į Stalag Luft 6. Ji buvo skirta tik britų, amerikiečių, kanadiečių, australų, Naujosios Zelandijos ir kitų sąjungininkų karinių oro pajėgų kariams. Nacistinėje Vokietijoje buvo įrengtos iš viso šešios Luft tipo stovyklos, kuriose buvo laikomasi Ženevos konvencijos reikalavimų, o Stalag Luft 6 buvo toliausiai į Šiaurę nutolusi tokio tipo stovykla Trečiajame reiche.

Apie sąjungininkų patirtis nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklose egzistuoja nemažai atsiminimų, kurių dalis priklauso kariškiams, kalėjusiems Stalag Luft 6. Šių atsiminimų analizės aktualumą atspindi egzistuojantis populiarus mitas pagal kurį sąjungininkų belaisviai nuolatos bandydavo pabėgti. Būtent pabėgimų tema tyrimuose tapo dominuojanti, o tuo tarpu kiti stovyklų gyvenimo aspektai, tokie kaip stovyklų valdymas, kasdienybė, laisvalaikis, buvo menkai analizuojami ir viešinami. Tačiau pasakojimus apie nuolatinius sąjungininkų karių bandymus pergudrauti nacius ir ištrūkti į laisvę menkai atspindėjo realybę. 1939–1945 m. yra dokumentuota apie trisdešimt pabėgimų iš nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklų. Šį mitą sustiprino knygos, populiarūs vaidybiniai ir dokumentiniai kino filmai, tokie kaip „The Colditz Story“ (1955 m.), „Colditz“ (1972 m.) ir „Hogan’s Heroes“ (1965 m.). Populiariojoje kultūroje linkstama kiek romantizuoti karą ir karo belaisvių gyvenimą. Sąjungininkų kasdienybę bandoma pateikti gana pozityvių, žaismingų nuotaikų fone. Tokį įvaizdį atspindi filmai kaip „The Great Escape“ (1963 m.) ar „Stalag Luft“ (1993 m.). Tačiau, kaip liudija atsiminimų analizė, karo belaisvių kasdienybėje pozityvios nuotaikos nebuvo dažnos.

Macikai kaip Sovietų Sąjungos karo belaisvių ir GULAG’o lageriai

Atliekant Macikų lagerio atminties grupėms būdingų naratyvų tyrimus susidurta su problema, kad atsiminimų asmenų, kalėjusių 1. LSSR NKVD Pataisos darbų kolonijų skyriaus 3-iojoje pataisos darbų kolonijoje, 2. LSSR NKVD 184 karo belaisvių lageryje ir 3. LSSR NKVD 2652 specialiojoje karo belaisvių ligoninėje, aptikta tik keletas. Tačiau ir jų dėka galima susidaryti preliminarų vaizdą apie vyravusią lagerių tvarką, kalėjusių asmenų kasdienybę ir epizodus, kurie įsirėžė atmintyje.

Macikuose 1944–1955 m. veikė Sovietų Sąjungos NKVD (MVD) GULAG’o padalinys, 3-oji pataisos darbų kolonija, vėliau pervadintas 3-ojo lagerio skyriumi. Jame veikė buvusio nacių karo belaisvių lagerio Stalag Luft 6 teritorijoje. 1948 m. uždarius lagerį Nr. 184 ir 2652 specialiąją ligoninę, 3-ojo skyrius teritorija išsiplėtė. GULAG’o Šilutės (Macikų) lageryje iki 1955 m. buvo kalinami neįtikę sovietų okupacinei valdžiai Lietuvos piliečiai (politiniai ir kriminaliniai nusikaltėliai), tarp kurių profesoriai, dvasininkai, kultūros žmonės, ūkininkai, taip pat moterys bei lageryje gimę jų vaikai. Didžioji dalis kalinių lageryje buvo neįgalieji. Jie buvo atvežti ne tik iš Lietuvos, bet ir iš rytinėse SSRS srityse buvusių kalinimo įstaigų. 3-iojo lagerio skyriuje kalinimo sąlygos pasižymėjo žiaurumu. Lageryje žuvusiųjų žmonių tikrosios mirties priežastys buvo slepiamos, nes jas sąlygojo sunkus prievartinis darbas, šaltis ir badas. Per visą lagerio egzistavimo laikotarpį kaliniams trūko lovų, patalynės, antklodžių. Kas antram kaliniui trūko apatinių baltinių. Kaliniai neturėjo pakankamai viršutinių drabužių, ypač šiltų žiemos metu, trūko avalynės. Lagerio medikai turėjo teisę „diagnozuoti“ tik tuberkuliozę, plaučių uždegimą bei panašias ligas. 3-ojoje pataisos darbų kolonijoje kalėjusio Broniaus Antanaičio prisiminimai atskleidžia stovyklos struktūrą, vadovybės elgesį su kaliniais, gyvenimo sąlygas. Jis apibūdino pirmuosius įspūdžius patekus į pataisos darbų koloniją. Pasak jo, pirmiausia su kitais kaliniais buvo suvarytas į tuščią, išdaužytais langais karantinui skirtą baraką. Gyvenamieji mūriniai barakai buvo sustatyti dviem eilėm. Per vidurį plati kaip gatvė aikštė. Viename aikštės gale virtuvė ir valgykla, kitame – keletas mažesnių medinių pastatų. Ten sandėliai, buhalterija, ligoninė, sanitarinė dalis, pirtis ir kt. Atokiau, už pastatų lagerio kampe stovėjo izoliatorius, kuri kaliniai, pasak B. Antanaičio, vadino „būru“, „kandėju“ ir juokais – „perdilninku“.

Maisto racionas buvo menkas. Valgykla ir virtuvė buvo mediniame, viduje stulpais paramstytame barake. Tarp stulpų eilėmis sustatyti ilgi stalai ir suolai. Pirmutinis stalas buvo skirtas didžiausią išdirbį padariusiems („rekordininkams“), o prie paskutinio sėdėjo tie, kurie atsisakė dirbti. Bet tokių, anot B. Antanaičio, beveik nebūdavo. Dėl prasto maisto ir nelengvų darbų lauko brigadų žmonės nusilpo. Jie būreliais vakarais slankiodavo apie šiukšlių dėžes ir pamazgų duobes, kapstydavo ir ieškodavo maisto atliekų. Kaunietis Kašeta daržuose per dieną sušlamšdavo gal glėbį balandų.

Kaliniai dirbo nuo aštuntos iki aštuonioliktos valandos, su viena valanda skirta pietų pertraukai.  Poilsio dienų neturėjo. Po pusryčių brigados prie vartų rikiuodavosi po penkis. Prižiūrėtojai su medinėmis lentelėmis rankose skaičiuodavo penketukus ir leisdavo pro vartus, kur būrys ginkluotų sargybinių brigadas patikrindavo. Darže darbo zoną apsmaigstydavo gairelėmis ir perspėdavo, kad už ribų peržengimą būsią šaunama be jokio įspėjimo. Konvojus susėsdavo zonos kampuose ir į darbo reikalus nesikišdavo. Kas reikėdavo dirbti, nurodydavo brigadininkas arba agronomas. Dienoms ilgėjant, darbai didėjo, maistas prastėjo. Nusilpę žmonės sunkiai judėjo. Viršininkai pyko, keikėsi, kaltino ir puolė brigadininkus, kad neragina dirbti, o brigadininkai laukuose mušė ir spardė žmones.

Lageris Nr. 184, įsteigtas 1945 m., talpino apie 3000 karių. Didžiąją dalį belaisvių sudarė Kuršo katile į nelaisvę paimti vokiečių kariai, taip pat buvo rumunų, vengrų, austrų, čekų, lietuvių ir kitų tautybių karių. 1946 m., praėjus metams, lageris Nr. 184 reorganizuotas į „gydomąjį“ lagerį. Pagal fizinį pajėgumą Macikų belaisviai atlikdavo smulkius amatininkų darbus: gamino spynas, seifus, peilius, elektrines virykles, baldus ir kt., dirbo pagalbiniame ūkyje, žvejojo ir pan. Šiam lageriui buvo skirta 679 hektarai dirbamos žemės, 543 hektarai ganyklų, be to, ūkyje buvo 76 arkliai, 109 raguočiai, buvo penimos 25 kiaulės ir laikoma 71 višta.

Remiantis lagerio belaisvių atsiminimais, 1945 m. ir 1946 m. pradžioje jie nebuvo aprūpinti švariais apatiniais drabužiais, nebuvo patalynės, belaisvius kamavo utėlės, blusos, blakės ir žiurkės, jie badavo, o pagalbinio ūkio žemės ūkio produkciją lagerio personalas beveik visą ar bent dalį išvogdavo (likdavo bulvių, raugintų kopūstų, burokėlių ir kt.). Belaisvių padėtis pradėjo gerėti tik 1946 m. antroje pusėje, kai aukšti Maskvos MVD pareigūnai pareikalavo lageriuose laikytis elementarios tvarkos. Vilniaus MVD vadovybė visą atsakomybę perkėlė lagerių valdybų viršininkams ir jų pavaduotojams. Tada pradėjo mažėti, tiksliau, buvo daugiau atskleista vagysčių ir masinio grobstymo atvejų, buvo nubaustų lagerio pareigūnų. 1947–1948 m. belaisviai pradėjo gauti kokybiškesnio maisto, o už uždirbtus pinigus maisto produktų galėjo įsigyti lagerio krautuvėlėje bei nelegaliai iš vietos gyventojų.

Greta lagerio Nr. 184 1945 m. atskiruose barakuose buvo įkurta „2652-oji specialioji ligoninė“. Į šią ligoninę iš kitų Lietuvos lagerių buvo atvežti 652 sunkiai sergantys ir fiziškai išsekę karo belaisviai. Čia buvo gydomi įvairių tautybių atstovai: vokiečiai, austrai, lietuviai. 1945–1946 m. ligoninės būklė ir ligonių gydymo sąlygos buvo labai prastos, dėl prastai įrengtų ir neapšildytų barakų. Kaip savo atsiminimuose rašė gydytojas A. Schulze, žiemą labai trūko malkų, buvo mažai kūrenamos krosnys, pacientai gulėjo užsikloję plonomis antklodėmis ant šiaudais prikimštų maišų. Maistas buvo tik vandeniu skiesta „sriuba“, be jokių tirščių. Pacientų apžiūros metu vos pavykdavo nuimti skudurus nuo žmonių, drebančių iš šalčio, kad būtų galima paklausyti plaučius. Macikų specialiojoje ligoninėje buvo didelis pacientų mirtingumas. Macikuose 3-ojoje pataisos darbų kolonijoje kalėjęs buvęs Lietuvos karo lakūnas Leonas Alekna pasakojo: „Mūsų, politinių kalinių, mirtingumas šiame lageryje buvo palyginti mažas, o karo belaisvių gana didelis. Beveik kiekvieną rytą matydavome, kaip po keliolika jų išveždavo laidoti į už lagerio esančias bendras mūsų kapines“.

Abu lageriai uždaryti 1948 m. Kalinimo sąlygos abiejuose lageriuose skyrėsi. Tai rodo ir belaisvių mirčių skaičius. „Karo belaisvių stovykloje Nr. 184“ mirė 29 asmenys, „2652 specialioje ligoninėje“ – 465.

Macikų lageris atminimo diskursuose

Karo belaisvių stovykla Macikuose nėra vienodai atsimenama skirtingose valstybėse. Kadangi šia stovykla Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo disponavo dvi skirtingos totalitarinės sistemos, nesusiformavo bendra karo belaisvių stovyklų prisiminimų istorija. Įvairios aukų grupės karo įvykių atminimo vietose įrengė atminimo simbolius, tačiau kiekviena – savus. Be to, svarbų vaidmenį atlieka ne tik aukų (belaisvių), bet ir agresorių (stovyklos valdytojų) atsiminimai. Todėl karo belaisvių stovyklos dėl pačios savo esmės yra sudėtingos atminimo vietos, ir su jomis susijusius prisiminimus sudaro kartais vienas kitam prieštaraujantys elementai, turintys skirtingą reikšmę kiekvienai jas prisimenančiai žmonių grupei.

Po karo Vokietijos Federacinės Respublikos visuomenėje apie karo belaisvių stovyklas ilgą laiką gaubė tyla. Toji tyla buvo tampriai susijusi su Antrojo pasaulinio karo vertinimu – su vokiečių kalte. XX a. 6-ajame dešimtmetyje žiniasklaidoje buvo išsamiai rašoma apie grįžtančius karo belaisvius, tačiau nieko apie pačias stovyklas, kuriose šie žmonės gyveno kone dešimtmetį. Prisiminimai buvo dar gyvi, tačiau beveik visada paliekami asmeniniai sferai, neviešinama. Karas ir visa, kas buvo su juo susiję, turėjo būti užmiršta. Tuo metu daugelis buvo pragmatiškai susitelkę į „atkūrimą“ ir „ekonominį stebuklą“, todėl nebuvo girdėti jokių viešų kritinių pasvarstymų apie tautos pagrindus ir pačių žmonių prisiminimus. Buvo stengiamasi sukurti ramią ir idilišką tikrovę, vengiant nepatogios praeities.

Sovietų Lietuvoje Macikų stovyklos istorija buvo nutylima. 1949 m. SSRS pasirašė konvenciją „Dėl elgesio su karo belaisviais“, kuria įsipareigojo saugoti karo belaisvių kapines ir rūpintis jomis, taip pat, esant galimybei, leisti užsienio šalių atstovams jas aplankyti. Sovietų Sąjungai teko pasistengti, kad pasaulio akyse atrodytų kaip tarptautinius įsipareigojimus sąžiningai vykdanti šalis. Atsižvelgdama į Kremliaus politinį kursą, 1950 m. SSRS MVD vadovybė pradėjo savo ankstesnių darbų peržiūrą. Lietuvos SSR tuomet nuolat gaudavo SSRS MVD užklausas apie mirusių karo belaisvių palaidojimo vietas, jų tvarkymą ir priežiūrą, reikalavimus patikslinti mirusiųjų sąrašus, belaisvių vardus ir pavardes. Tačiau dėl stovyklos istorijos daugiasluoksniškumo ji nebuvo sovietams tinkama atminimo įamžinimo vieta. 1955 m. uždarius lagerį buvo bandyta sunaikinti ir kapines. Buvo parengtas teritorijos „melioravimo“ projektas. Nors šis projektas nebuvo įgyvendintas ir kapinės nebuvo sulygintos, tačiau šioje vietoje ganėsi gyvuliai, važinėjo traktoriai, buvo kelias. XX a. 7-8-ajame dešimtmetyje didžioji dalis stovyklos pastatų buvo sugriauta ir jų vietoje įrengtas pensionas senyviems žmonėms, turintiems psichinę negalią. Sovietmečiu žuvusiems karo belaisviams atminti Macikuose nebuvo pastatyta jokių atminimo ženklų.

Situacija pasikeitė atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Buvo pradėta viešai kalbėti apie Macikų stovyklą, buvusius karo belaisvių lagerius, vėliau – GULAG’o skyrių. 1995 m. Macikų stovykla paskelbta valstybės saugomu istorijos paminklu. 2000 m. čia buvo pastatyta įvairių memorialų, ir Macikai tam tikra prasme tapo „tarptautine“ vieta. Lietuvoje pradėtos organizuoti konferencijos ir kiti renginiai. Pavyzdžiui, 2015 m. gegužės 14–15 d. Šilutėje vyko tarptautinė konferencija „Antrojo pasaulinio karo belaisviai nacių ir sovietų lageriuose 1939–1948 m.“, kurią vainikavo aukų pagerbimo ceremonija. Buvusių lagerių teritorijoje buvo pasodinta ir įvairių šalių vėliavomis apjuosta magnolija. Lagerio atmintis taip pat tapo dalimi Lietuvos atminties politikos apie sovietines represijas: knygos „Macikų mirties namai. Antrojo pasaulinio karo belaisvių ir GULAG’o lageriai 1939–1955 metais Šilutės apylinkėse“ pristatyta Lietuvos okupacijos 75-mečiui bei Gedulo ir vilties dienai paminėti skirtame renginyje, vykusiame Lietuvos Respublikos Seime ir Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejuje. Kita vertus, Macikų lagerio istorija išnaudojama iškreiptai atminties politikai palaikyti, tarsi būtent tuo tikslu ir atlikti tyrimai. Pasak Teresės Birutės Burauskaitės, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorės, šis lageris įrodo, jog naciai ir sovietai „savo esme yra visiškai giminingi ir būtent šioje vietoje jie atliko pačius brutaliausius veiksmus“.

Lietuvos lenkų sąjunga įamžino Antrojo pasaulinio karo metais Macikų lageryje kalėjusių lenkų atminimą. Remiant Lietuvos lenkų sąjungai, 2005 m. liepos mėn. prasidėjo sumanymo – įamžinti lageryje kalėjusių lenkų atminimą – įgyvendinimas, o tų pačių metų lapkričio 6 d. buvo atidengtas memorialas.

2015 m. gegužės 25 d., JAV minint valstybinę Karių atminimo dieną (paskutinį gegužės mėn. pirmadienį), Macikuose lankėsi JAV kariškių ir ambasados delegacija, Lietuvos karinių jūrų pajėgų atstovai. Macikų lagerio kapinėse, prie 1996 m. amerikiečių pastatyto simbolinio paminklo žuvusiems JAV armijos aviacijos korpuso lakūnams atminti, buvo padėtos gėlės. Šis paminklas skirtas atminti visus Macikų belaisvių stovykloje kentėjusius ir žuvusius amerikiečių karius.

Išvados

Išanalizavus nacistinės Vokietijos karo belaisvių stovyklose kalėjusių asmenų atsiminimus, galima tvirtinti, kad kalinių sąlygos labai priklausė nuo pokyčių kare. Karo pradžioje, kai vokiečių stovyklų pajėgumas buvo pakankamas, o atsargų buvo užtektinai, gyvenimo sąlygos buvo geresnis. Vėliau nacistinė Vokietija negalėjo greitai pastatyti karo belaisviams skirtų stovyklų, kurių pakaktų sutalpinti padidėjusį sąjungininkų karių, paimtų belaisviais, skaičių, ir todėl internuotųjų karių gyvenimo sąlygoms suprastėjo. Taigi belaisviai patyrė „dvejopą“ stovyklų valdžios sistemą, kuri suformavo skirtingus atsiminimus.

Be the first to comment on "Macikų lagerių „Atminties grupės“"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*