Macikų karo belaisvių stovyklos ir GULAG‘o lageriai 1941-1955 m. II dalis

Karo belaisvių stovyklos „Stalag Luft VI Heydekrug“, amerikiečių bloko planas. Nubraižytas čia kalėjusio amerikiečių karininko. ŠHŠM MAFF skyrius 77, inv. Nr. 151

Tęsiame Šilutės Hugo Šojaus istoriko – muziejininko Igno Giniočio pasakojimą apie Macikus, XX a. kur viduryje vokiečių naciai, o vėliau kraštą okupavę sovietų valdžia buvo įrengusi lagerius. Šioje antroje dalyje baigiame pasakojimą apie karo belaisvių stovyklą, kurioje Antrojo pasaulinio karos metais buvo kalinami įvairių šalių oro pajėgų belaisviai. Pirmąją šio pasakojimo dalį galite rasti čia.

Karo belaisvių stovykla „Stalag Luft VI Heydekrug“

1943 m. Macikuose veikusi karo belaisvių stovykla „Stalag 1C Heydekrug“ buvo reorganizuota ir pervadinta į „Stalag Luft VI Heydekrug“. Ši karo belaisvių stovykla tapo specializuota. Ji buvo skirta tik oro pajėgų karo belaisviams. Stovykla tapo pavaldi Vokietijos Vyriausiajai karinių oro pajėgų (Oberkommando der Luftwaffe, OKL) vadovybei. Joje buvo kalinami JAV, Jungtinės karalystės, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos karo lakūnai.

Po reorganizacijos 1943 m. prasidėjo naujų barakų statyba. Statybai reikalingos medžiagos buvo gabenamos iš Šilutės geležinkelio stoties, kurioje nuolat stovėjo vagonų eilės. Juose buvo sukrauta statybinė medžiaga ir spygliuotos vielos ritiniai. Prie kelio, sukančio į Macikų dvarą stovėjo stulpas su baltoje lentelėje juodomis raidėmis parašyta iškaba „Kriegsgefangenenlager Nr. 6 der Luftwaffe“ – ginkluotojų oro pajėgų karo belaisvių stovykla Nr. 6. Keliaujant keliu tolyn į Macikų kaimą už maždaug pusės kilometro buvo užkarda, už kurios prasidėjo karo belaisvių stovyklos teritorija.

Buvęs šio lagerio kalinys, sunkiojo amerikiečių bombonešio B-52, vadinamo „skraidančiąja tvirtove“, įgulos narys Claude‘as Watkins‘as pasakojo: „Lageris buvo aptvertas dviem eilėmis spygliuota tvora su šviestuvais maždaug kas 35 metrai ir sargybos bokšteliais viso lagerio bei atskirų jo blokų kampuose. Bokšteliuose sargybiniai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais, turėjo prožektorius“. Barakai buvo statomi dviem eilėmis, o tarp jų – dviguba su gana nemažu tarpu spygliuotos vielos tvora.

JAV karinės žvalgybos departamento duomenimis, Macikų lageryje buvo 12 medinių ir 10 mūrinių barakų, galėjusių talpinti ne mažiau 10 tūkst. žmonių. Kitais duomenimis, lageryje galėjo tilpti tik 6168 žmonės. Taip pat nurodoma, kad kiekviename iš 10 mūrinių barakų tilpo po 552 belaisvius, o kiekviename iš 12 medinių po 54 belaisvius.

Iš lagerio topografinės nuotraukos (1 pav.), kuri buvo daryta JAV žvalgybos 1944 m., galime pastebėti, kad visa teritorija buvo suskirstyta į keturias dalis. Trijuose sektoriuose „A“, „K“, „E“ buvo laikomi karo belaisviai: viename buvo JAV karo belaisviai, kitame – britai, trečiasis buvo jungtinis – jame buvo kalinami amerikiečiai ir britai. Visi britų belaisviai buvo karo lakūnai. Griežtai atskiroje teritorijoje nuo kitų belaisvių buvo kalinami rytų šalių karo belaisviai. Atskirą bloką lagerio teritorijoje turėjo ir vokiečių prižiūrėtojai, ten buvo įrengta jų gyvenvietė.

1944 m. JAV žvalgybos padaryta Macikų karo belaisvių stovyklos „Stalag Luft VI Heydekrug“ topografinė nuotrauka.

1944 m. JAV žvalgybos padaryta Macikų karo belaisvių stovyklos „Stalag Luft VI Heydekrug“ topografinė nuotrauka.

Kaip jau minėta anksčiau, kalinimo sąlygos buvo diferencijuotos ir priklausė nuo kalinių pilietybės. Ženevos konvencijos reikalavimai buvo taikomi vakarų valstybių belaisviams, todėl kalinimo sąlygos buvo visiškai kitokios negu SSRS karių.

Vakarų valstybių karo belaisvių barakuose buvo įrengti trijų aukštų lentiniai gultai, stovėjo stalai, spintelės ir kėdės (1 priedas, 1 pav.). Barakų šildymas buvo patenkinamas, tačiau ventiliacija prasta. Lageryje buvo įrengta didelė prausykla-skalbykla, barake buvo įrengta koplyčia, kurioje pamaldas laikydavo 3 britų kunigai, taip pat buvo įrengtos teatro patalpos, kuriose vaidindavo saviveiklininkai. Yra žinoma, kad 1944 m. birželio 13 d. ryte teatro pastatas užsidegė. Kaliniai stengėsi pastatą užgesinti, tačiau jų pastangos nuėjo veltui, ir medinis barakas sudegė.

Iš stovyklos „Stalag Luft VI“ plano (1 priedas, 2 pav.), nubraižyto čia kalėjusio amerikiečių karininko, žinome, kad karo belaisvių stovykloje Jungtinių Amerikos Valstijų šalies belaisviai turėjo galimybę užsiimti įvairiais žaidimais, nes lageryje buvo softbolo ir futbolo aikštė, stadionas bei bokso ringas. Vakarų valstybių karo belaisviai nebuvo prievarta varomi į darbus. Stovykloje taip pat vyko mokymai. Buvo galima rinktis nuo bankininkystės kursų iki užsienio kalbų mokymosi. Įkurtoje bibliotekoje buvo apie 6 tūkst. knygų.

Bokso varžybos Macikų karo belaisvių stovykloje „Stalag Luft VI“. ŠHŠM MAFF, skyrius 77, inv. Nr. 151

Bokso varžybos Macikų karo belaisvių stovykloje „Stalag Luft VI“. ŠHŠM MAFF, skyrius 77, inv. Nr. 151

Lageryje būdavo ir pramogų. Buvęs kalinys Claude‘as Watkins‘as pasakojo, kad teatre vaidindavo saviveiklos mėgėjai. Belaisviai turėjo muzikos instrumentų, todėl buvo suburta muzikinė grupė ir choras.

Karo belaisviai turėjo teisę susirašinėti su šeimos nariais ir giminaičiais. Per mėnesį galėdavo parašyti vieną laišką ir du atvirukus. Vidutiniškai oro paštu laiškas nukeliaudavo per 1 mėnesį, o sausumos paštu per 9 savaites. Maitinimas buvo prastas, tačiau vakariečiai gaudavo maisto ir darbužių iš Tarptautinio Raudonojo kryžiaus organizacijos. Jie siuntė drabužių, konservuotos mėsos, pieno miltelių, sviesto, margarino, sriubos (skardinėse), kavos, šokolado, cigarečių ir kt. Šitos privilegijos nebuvo suteiktos rytų valstybių karo belaisviams.

Pirmieji atkelti į karo belaisvių stovyklą 1943 m. gegužės mėnesį buvo Didžiosios Britanijos

Visiems „Satlag Luft VI“ karo belaisviams buvo išduodami metaliniai identifikaciniai ženklai „dog tags“, kuriuose buvo įrašyti kalinių numeriai. ŠHŠM, GEK 11747/1-2, IER 465/1-2

Visiems „Satlag Luft VI“ karo belaisviams buvo išduodami metaliniai identifikaciniai ženklai „dog tags“, kuriuose buvo įrašyti kalinių numeriai. ŠHŠM, GEK 11747/1-2, IER 465/1-2

Karališkųjų oro pajėgų (RAF) kariai. Jie buvo talpinami „A“ sektoriuje. Iki rugsėjo mėnesio šis sektorius buvo užpildytas. Visi atvežtieji belaisviai būdavo nuodugniai iškratyti, nufotografuoti, paimti pirštų antspaudai, patikrinti, ar neturi utelių, bei visiems buvo išduodami metaliniai identifikaciniai ženklai „dog tag“, kuriuose buvo įrašyti kalinių numeriai.

Naujai atvežti britų belaisviai buvo apgyvendinti „K“ sektoriuje: čia buvo kalinami anglai, kanadiečiai, australai, Naujosios Zelandijos ir kitų buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų kariai.

Pirmieji amerikiečių kariai buvo atvežti 1944 m. vasario mėnesį ir apgyvendinti kartu su britų kariais. Tų pačių metų pavasarį amerikiečių kariai buvo atskirti nuo britų ir perkelti į „E“ sektorių.

Karo belaisvių apsauga lageryje buvo gana stipri. Be įprastinių sargybinių lageryje tarnavo karinės žvalgybos ir kontržvalgybos (toliau – abvero) ir gestapo pareigūnai. Jų pareiga buvo sekti karo belaisvius vengiant pabėgimų ir kitokios draudžiamos veiklos. Vyresniuoju abvero karininku Macikų lageryje 1944 m. buvo majoras Gruberis.

Šiuo laikotarpiu (1943-1944 m.) karo belaisvių „Stalag Luft VI“ stovyklos konkretus žuvusių skaičius nežinomas. Yra žinoma, kad čia žuvo 3 JAV lakūnai: seržantai George‘as B. Walker‘is, Walter‘is Nies‘as, Williamas F. Teaff‘as ir 1 Kanados belaisvis Keith‘as Oliver‘is Perry‘is. Jie čia kalėjo nuo 1943 m. rugsėjo iki 1944 m. birželio. 1944 m. balandžio 29 dieną mėginant pabėgti buvo nušautas lakūnas G. Walker‘is. Gegužės 28 d. nuo sargybinio paleistos kulkos žuvo W. Nies‘as. Seržanto Linden Voight‘o prisiminimuose apie šį įvykį rašoma: įprasta barakus užrakinti 10 val. vakare ir atrakinti 6 val. ryte. Tamsiuoju paros metu į lauką išeiti buvo griežtai draudžiama. 1944 m. gegužės 27 dienos vakare vokiečiai pamiršo užrakinti barako duris, kitą rytą pabudęs seržantas W. Nies‘as pamanė, kad jau yra po 6 val. ryto, nes lauke buvo šviesu, o durys neužrakintos, ir išėjo į lauko prausyklą-tualetą. Jis nuėjo pusę atstumo iki jos, kol buvo pastebėtas vieno iš sargybinių ir be įspėjimo pašautas. Jam buvo bandyta suteikti medicininę pagalbą. Jį apžiūrėjo Britų armijos daktaras Paddy Pollack‘as, tačiau lageryje nebuvo reikalingos įrangos tad W. Nies‘as buvo nugabentas į Heydekrug (Šilutės) ligoninę, kurioje kraujo perpylimo metu mirė. Vokiečių karys, kuris peršovė W. Nies‘ą, iš karto buvo išsiųstas iš karo belaisvių stovyklos. 1944 m. birželio mėnesį nuo difterijos mirė seržantas W. F. Teaffas.

Iš Macikų karo belaisvių stovyklos, kaip ir iš kitų stovyklų, buvo bandymų pabėgti. Visus pabėgimus planavo ir rengė lagerio „A“ sektoriuje veikęs pabėgimo komitetas. Tunelių kasimas buvo labiausiai paplitęs pabėgimo būdas. Vienas iš didesnių pabėgimų prasidėjo 1943 m. liepos mėnesio pradžioje. Vakarų pusėje buvusioje skalbykloje prasidėjo tunelio kasimo darbai. Nedidelėje skalbyklos patalpoje ant ugniakurų stovėjo trys skalbimo katilai. Belaisviai vieną iš trijų skalbimo katilų nukėlė, po ugniakuru iškirto grindis ir padarė landą. Ją uždengdavo betono plokšte, o dangtį užmaskuodavo pelenais ir vėl uždėdavo katilą. Po grindimis iš viso iškasė apie 2,44 m. gylio šachtą, ją iš visų šonų sutvirtino gultų lentomis. Iškastą smėlį išbarstydavo įvairiuose vietose, po gyvenamųjų barakų grindimis, lauko tualetuose. Tai buvo svarbu, nes vadinamieji „šeškai“ (neginkluoti vokiečių kariai), visuomet žiūrėdavo ar nėra šviežio smėlio pėdsakų. Tunelį iškasė per 6 savaites. Jo ilgis siekė apie 44 metrus.

1943 m. rugpjūčio 29 d. apie 7 val. vakaro iš karo belaisvių stovyklos tuneliu pabėgti bandė 50 karo belaisvių. Likę belaisviai ant tunelio angos po ugniakuru uždėjo dangtį ir paslėpė iškasto tunelio buvimo vietą. Apie 10 val., kai jau buvo tamsu, pirmasis bėglys išlindo į paviršių. Palaukęs, kol patruliuojantys sargybiniai nueis, pasiekė miško pakraštį. Tokiu būdu miško pakraštį pasiekė 8 bėgliai, tačiau devintą, kuris buvo mažiau atsargus, pastebėjo sargybinis. Visi tunelyje likę belaisviai buvo sulaikyti, o 8 bėgliai buvo sugauti per 14 dienų.

Pabėgimų lageryje buvo ir daugiau. Paskutinį kartą mėginta pabėgti 1944 m. vasarą artėjant frontui, kai vyko pasiruošimas evakuoti lagerį. 3 belaisviai apsirūpinę maistu ir vandeniu pasislėpė po vienos iš skalbyklų grindimis ir laukė, kol lageris ištuštės. Tada jie išlindo ir patraukė į Lietuvą, tačiau po 5 d. buvo pagauti ir nuvežti į evakuojamų belaisvių būrį.

Bėgti iš lagerio bandė ir rusų karo belaisviai. 1943 m. rugpjūčio 22 d. iš karo belaisvių stovyklos „Stalag luft VI“ pabėgti bandė keturi rusų karo belaisviai. Tačiau pabėgimas buvo tik iš dalies sėkmingas, nes pabėgti pavyko tik trims iš keturių kalinių.

Pasekmės po nepavykusių pabėgimų vakarų ir rytų valstybių piliečiams skyrėsi. Vakarų valstybių karius buvo bandoma sugauti gyvus, ir jie dažniausiai būdavo grąžinami į karo belaisvių stovyklą. Kitokia padėtis buvo su mėginančiais bėgti rytų valstybių kariais – jie būdavo šaudomi vietoje.

1944 m. vasarą hitlerininkai fronte pradėjo trauktis. Z. Lietz‘o pateiktais duomenimis, iki evakuacijos pradžios Macikų lageryje kalėjo 3623 belaisviai, tarp jų 2063 amerikiečiai. Kitais duomenimis 1944 m. liepos 1 d. lageryje buvo 4051 belaisvis, tarp jų 2403 amerikiečių lakūnai.

Įsakymas pasiruošti karo belaisvių stovyklos evakuacijai buvo gautas 1944 m. liepos 12 d. Besiruošdami evakuacijai britų belaisviai slėpė skardines su maistu savo drabužiuose ir kuprinėse.

Evakuacija prasidėjo 1944 m. liepos 14 d. Pirmuosius iš Macikų išgabeno amerikiečius ir britus. Už lagerio vartų buvo sudarytos grupės po 200-300 žmonių ir jiems buvo priskirti sargybiniai. Surakinti grandinėmis kariai žygiavo į Šilutės traukinių stotį. Iš viso 1100 amerikiečių ir 900 birtų karių traukiniu buvo nugabenti į Klaipėdos uostą, suvaryti į du laivus „Masuren“ ir „Insterberg“ ir išplukdyti į Svinoušče (vok. Svinemiundė, dabar Lenkija). Iš ten nugabenti į „Stalag IV“ lagerį Lenkijoje.

Antroji belaisvių banga (apie 3000 britų) buvo išgabenta geležinkeliu į karo belaisvių lagerį „Stalag 375“, kitomis žiniomis, kaip ir pirmosios grupės kariai, nugabenti į „Stalag IV“.

Ir tik visiškai artėjant frontui, likus 5-6 dienoms iš Macikų nežinoma kryptimi buvo išvaryti likę gyvi paskutiniai rusų belaisviai.

Nors specializuota karo lakūnų belaisvių stovykla gyvavo sąlyginai trumpą laikotarpį – nuo 1943 m. vidurio iki 1944 m. rudens, tačiau stovyklos infrastruktūra buvo išlėsta. JAV žvalgybos duomenimis, stovykla talpino ne mažiau 10 tūkst. belaisvių, tačiau istorikas Z. Lietz‘as nurodo, kad 1944 m. liepos 1 d. duomenimis lageryje buvo 4051 belaisvis. Joje buvo kalinami JAV, Jungtinės karalystės, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos karo lakūnai. Stovykloje buvo laikomasi Ženevos konvencijos reikalavimų, todėl kalinimo sąlygos buvo žymiai geresnės nei Rytų valstybių kariams. Buvo gaunamos Raudonojo kryžiaus siuntos su maisto daviniais, buvo galima parašyti 1 laišką per mėnesį namiškiams, belaisviai nebuvo prievarta varomi į darbus. Stovykloje buvo sporto aikštės su įvairiais žaidimais ir inventoriumi, veikė biblioteka, teatras. Yra žinoma, kad šiuo laikotarpiu žuvo tik 4 karo lakūnai.

Karo belaisvių stovyklos „Stalag Luft VI Heydekrug“, amerikiečių bloko planas. Nubraižytas čia kalėjusio amerikiečių karininko. ŠHŠM MAFF skyrius 77, inv. Nr. 151

Karo belaisvių stovyklos „Stalag Luft VI Heydekrug“, amerikiečių bloko planas. Nubraižytas čia kalėjusio amerikiečių karininko. ŠHŠM MAFF skyrius 77, inv. Nr. 151

Be the first to comment on "Macikų karo belaisvių stovyklos ir GULAG‘o lageriai 1941-1955 m. II dalis"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*