Lobis – milžiniška knyga apie Nemuno deltą

Vos prieš keletą savaičių dienos šviesą išvydo ilgai rengta ir be galo kruopščiai išleista Kęstučio Demerecko knyga – albumas „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“. 512 puslapių didžiulio formato „Libra Memelensis“ leidyklos leidinyje – labai nuoseklus ir išsamus pasakojimas apie Nemuno, pagrindinės Lietuvos upės, deltą. Čia aptariama kone viskas apie jos vystymąsi, keitimąsi bei keitimą, čia ir apie esamas bei buvusias gyvenvietes prie deltos atšakų, apie čia gyvenusius žmones, jų su vandeniu susijusią veiklą. Ir visa tai Rusnėje, ant Vorusnės upės kranto, gyvenančio Kęstučio Demerecko labai kruopščiai išstudijuota, išanalizuota, palyginta, sugretinta bei galiausiai pateikta visų naudojimui ir žiniai. Tam, kaip kažkada yra ir pats pasakojęs bei dabar matosi iš šio leidinio, teko medžiagą rinkti kone nuo pat studijų laikų.

Nemunas ir Memelis – žodžiai broliai

Pradeda K. Demereckas savo pasakojimą nuo pačio žodžio Nemunas kilmės. Tai jis jau buvo tyrinėjęs, apie tai rašęs daugiau kaip prieš 25-erius metus. Savo pastebėjimus ir tyrimus 1995 metais publikavo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus leidinio „Vakarų baltų kultūra ir istorija“ II dalyje. Čia jis įrodo, kad miesto pavadinimas Memelis – baltiškos, o ne germaniškos kilmės. Kaip prieš keletą metų yra pasakojęs Kęstutis, niekas jo tyrimo tuomet nepaneigė, argumentų nesugriovė. Šį straipsnį K. Demereckas 2016 metais publikavo ir „Šilainės krašto“ svetainėje.

Esmė, sakoma ten ir šioje knygoje, paprasta – „abu žodžiai – Nemunas ir Memelis – kilę iš vienos šaknies nem-…, kas reiškia „nebylus, bežadis“. Šią seną šaknį išsaugojo Nemunas, o Memelis – kuršiškas jo darinys“<…> „…pasiekęs Kuršių marias ir Nemuno žemupį šaknies *nem- hidronimai keičia pirmąjį priebalsį ir toliau į šiaurę ir šiaurės rytus keliauja pasikartodamas *mem- hidronimais: Mēmele (1254 m. Memela, Nemunėlis), Mēm-upite, Memula – duobe (upė)“.

Turtas – žemėlapiai

Tačiau bene didžiausias šio leidinio turtas – autoriaus surasti kone visi (arba bent didžioji dalis) Nemuno deltos žemėlapiai nuo seniausių laikų. Jų šiame leidinyje pateikiama daugiau nei dvidešimt. Čia jie nuo gan primityviai nubrėžtų schemų, kaip reikėtų laivybai tiesinti kai kurias deltos upių atšakas, iki gan artimų mums laikų su gerokai labiau pažįstamais mūsų laikais reljefo kontūrais, upių krantais ar išnykusiomis iki mūsų dienų deltos vagomis. Knygoje sudėti visi šie žemėlapiais, ar jų fragmentai. Reikia pasidžiaugti, kad jie visi labai aiškiai ir kokybiškai didžiulio formato leidinyje atspausdinti (puikus vilniškės „Standartų spaustuvės“ darbas), tad nesunkiai galima perskaityti daugelį, net smulkiai užrašytų hidronimų, gyvenviečių ar vietovių, pavadinimus ar vardus. Tiesa, tai nėra labai paprasta – perskaitymui būtinas šioks toks pasirengimas – tie užrašai arba vokiškai gotiški, arba kitomis kalbomis užrašyti. Tačiau bendrą supratimą, pažįstant aptariamą vietovę, susidaryti tikrai galima.

Deltos upeliai ir upelės – esantys ir benykstantys – labai aiškiai įvardinti.

Čia reikia pastebėti, kad visi šie užrašai autoriaus yra labai atidžiai išnagrinėti. Todėl kiekvienas pavadinimo pasikeitimas, kiekvienas užrašo skirtumas nuo kažkur ankstesniame žemėlapyje buvusio, yra jo pastebėtas, įvardijamas ir aptariamas. Apie tai kalbant reikia labai pasidžiaugti autoriaus valia, o tuo pačiu atkreipti dėmesį į dar vieną puikią šio leidinio savybę, – turėdamas apie šiuos žemėlapius (o kituose skyriuose ir apie kitus dalykus) be galo daug žinių, jis susikoncentruoja tik į svarbiausius dalykus ir informaciją pateikia labai kondensuotai, trumpai ir aiškiai – „neužpila“ skaitytojų savo žiniomis. Tad pažintis su kiekvienu iš čia esančių žemėlapių labai konkreti, aiški ir paprasta, koncentruojant dėmesį į svarbiausius momentus. Suprantama, nes šis leidinys visų pirmą skirtas krašto pažinimui, o ne kartografams, geografams, ar kitiems specialistams.

1576 m. K. Hennerbergerio žemėlapis – jis kažkada ir „uždegė“ autorių.

Kalbant apie knygoje pateiktus žemėlapius reikėtų pastebėti – šie visi žemėlapiai autoriaus yra rasti, pamatyti ir pačiupinėti pačiose įvairiausiose vietose – nuo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Klaipėdoje, ar Vrublevskių bibliotekos Vilniuje iki slaptųjų Prūsijos archyvų Vokietijoje, ar Švedijos archyvų. Prie kiekvieno iš leidinyje išspausdintų žemėlapių yra labai konkreti nuoroda į jo vietą, net nurodant jos signatūra – jo buvimą toje bibliotekoje, archyve ar kur jis yra. Tai liudija, kad ne tik visas šias vietas K. Demereckas yra aplankęs, bet ir gavęs sutikimą visą tai publikuoti. Tai labai svarbu šiais laikais. Todėl knygoje yra įrašas, kad be autoriaus – K. Demerecko – sutikimo, viešai panaudoti leidinyje esančius žemėlapius, nuotraukas  ar kitą čia esančią medžiagą – yra draudžiama.

Deltos raida

Nemuną ir jo deltos vystymąsi (radimąsi) autorius pradeda aptarti nuo prieš maždaug aštuonis tūkstančius metų įvykusio upės prasiveržimo pro Vilkyškių kalvas – iki tol, manoma, Nemunas tekėjo į Priegliau žemumą. Tai, o toliau ir visa kita, pasakoja remdamasis šaltiniais. Toliau pristatoma kažkada buvusios Ragainės (dabar Nemanas) gyvenvietė. Kalbėdamas apie upę, jis labai gražiai trumpai aptaria kiekvienos vietovės praeitį, iliustruodamas tai ne tik žemėlapiu, bet ir istorinėmis nuotraukomis. Toliau pasakojimas apie Rambyną – gerai išanalizavęs Kasparo Hennerbergerio 1576 m. bei vėlesnius žemėlapius, Demereckas aprašo kaip ši upė paveikė Rambyno, spėjamos skalvių genties, šventojo kalno likimą. XIX a. tekėdamas pro jį Nemunas, bent du kartus pragriaužė kalno dalį: 1836 metų rugsėjo 12 d. pirmą kartą paplautas upės kalnas nuslinko į Nemuną. Apie tai liudija ir Tilžės mokytojos Eduardo Gizevijaus 1836 m. rašyti atsiminimai. Dar kartą kalnas dėl tos pačios priežasties nuslinko 1878 m. liepos 12 d. Iliustracijai pateikiamas atvirukas, kaip anais laikais atrodė kalnas iki griūties bei jau po jos.

Tęsiant kelionę upe žemyn, K. Demereckas įvardina, aprašo ir pagrindžia savo pastebėjimą – Nemuno deltos pradžia laikydamas Gėgės upę šalia Pagėgių. Toliau Nemunas ir Mažosios Lietuvos lietuvių sostine laikoma Tilžė, iliustruojant apie tai pasakojimą ir žemėlapiais ir įvairių laikų atvirukais. Po to pasakojimai apie Giliją, jos šakas, Variškių ežerą, senąjį Nemuną – Šnekę, Šalteikė, Vingės lanką, Kaukę ir Normediją, Leitę bei kitas. Toliau kalbama apie dabar Nemuno delta laikomas žinomas upės šakas. Viename iš tiksliausių senųjų žemėlapių – 1576 m. K. Hennerbergerio žemėlapyje yra randama 13 deltos atšakų. Tačiau kitur fiksuota ir 16.

Skaitytojas toliau nuosekliai ir atidžiai vedamas iki Kuršių marių, aptariant taip pat Krokų lanką, bedingstančią Kniaupės įlanką. Nepalieka nuošalyje ir didelę ekonominę reikšme turėjusių karaliaus Wilhelmo bei Didžiojo ir Mažojo Friedricho kanalų. Čia, kaip jau pastebėta ir anksčiau, viskas pateikiama labai kondensuotai, trumpai ir aiškiai. Džiuginą akį pamažėl vis daugėjančių tų vietų atvaizdų, kurių atvirukų pavidalų leisdavo anų laikų žmonės.

Deltos miesteliai ir kaimai

Rusnė 1860 m. žemėlapyje.

Atskira knygoje dalis skirta Nemuno deltos žemupio miesteliams ir kaimams. Čia pasakojama apie tas gyvenvietes, kurios yra (ar buvo) ant jau į Kuršių marias įtekančių upių. Autorius ir čia plečia skaitytojų žinias – greta pasakojimo apie upės deltą, gan plačiai kalba apie Rusnę, tilto per Atmatą statybą, Rusnės uostą, Skirvytės bei Pakalnės kaimus, Šyšą, Uostadvarį, Mingę, Ventę bei atskirai apie pavojingąjį Ventės ragą ir čia kažkada buvusią, 1705 metais į Kintus perkeltą Ventės bažnyčią.

Toliau dėmesys krypsta į Karklę Lieko rago kitoje Nemuno deltos pusėje. O taip pat čia ir apie Įsę, Tovę, Nemunyną, Ventainės girią. Tuo pačiu pasakoja apie tose vietose nuo senų laikų buvusius lietuviškus namus. Labai įdomu, kad nors senais laikais namų statybos buvo gan nelengvas (palyginus su šiais laikais) darbas, tačiau žmonių noras gyventi gražiai buvo ir tais laikais – namų nendrinių stogų viršūnes puošė dailūs žirgeliai, dailiai ir meniškai smulkiomis detalėmis pjaustytos vėjalentės ar liekiai. Tai taip pat autoriaus šioje knygoje aptariama. Šioje dalyje labai daug įdomių ir nematytų iliustracijų.

Lietuviškas Šilutės vardas ir pastebėjimas

Schile – Šilutė 1670 m. Jozeph Naronski žemėlapyje.

Knygą – albumą „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“ skaityti ir apžiūrinėti iliustracijas labai įdomu. K. Demereckas, puikiai išmanydamas deltos praeitį, akcentuoja ir įdomesnius ar svarbesnius dalykus. Taip, pavyzdžiui, atkreipiamas dėmesys į 1670 m. Juozapo Naronsko (Jozeph Naronski), K. Demereckas mano, kad jis buvo lietuvių kilmės, Klaipėdos valsčiaus žemėlapį. Čia matosi ne tik Nemuno delta, bet ir šiek tiek daugiau – žemėlapyje yra ir lietuviškas Šilutės įvardinimas „Krug Werder Litt: Schile“ – Šilė. Tai tik vienas iš ir daugiau šiame žemėlapyje esančių lietuviškų vietovardžių pavadinimų.

Susipažinus su naujuoju leidiniu, peršasi labai aiški išvada – progresą anais laikais, greičiausiai kaip ir dabar, siūlė aktyvūs žmonės: tiesinti ar kaip kitaip reguliuoti deltos upių vandenį valdžiai ne kartą siūlė pirkliai. Būta atvejų, kai į tuos siūlymus buvo atsižvelgta, būta ir kitaip. Tačiau iniciatyva daugeliu atveju priklausė, kaip dabar sakytumėm, verslui.

Bibliografinė vertybė ir kiti svarbūs dalykai

Knygą K. Demereckas pabaigia atskirai pristatydamas Nemuno deltoje vykusias įvykius ir jų datas. Atskirai chronologine eile išvardinama gyvybiškai čia gyvenusiems žmonėms svarbių apsauginių pylimų statyba. Taip pat atskirai pagal datas aprašomi ir visi deltoje kasti kanalai. Yra net atskira dalis „Žemės drebėjimai“ – jų autorius pateikia tris – 1303, 1328 ir 2004 m. Apie pirmuosius du žinių randama kronikose, o paskutinį juto ne vienas iš dabar čia gyvenusiųjų. Nelieka nuošalyje ir tiltų statyba deltoje.

Labai nuosekliai ir atidžiai čia pateiktas ir naudotos literatūros sąrašas – pirminiai šaltiniai. Kaip minėta – pateiktas nuoseklus ir kartografinių šaltinių sąrašas. Jų gerokai daugiau, nei yra šiame leidinyje. Jie visi, kaip minėta, su signatūromis. Kaip ir dera solidžiam leidiniui, leidinys baigiamas reziumė vokiečių ir anglų kalba.

Ši knyga, pagal kažkada buvusį autoriaus sumanymą, dienos šviesą turėjo išvysti, 2018 metais ir turėjo būti skirta atkurtos Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui. Tačiau, kaip sakė K. Demereckas, dar ne viską buvo jis tuomet sužiūrėjęs. O ir  lėšų tokiam leidiniu reikėjo nemažai. Jam dabar finansinius dalykus padėjo išspręsti Salos etnokultūros ir informacinio centro vadovė Birutė Servienė. Beje, vienas pirmųjų K. Demerecko leidyklos „Libra Memelensis“ istorinių leidinių „Žvejyba pamaryje XVI–XX a.“, 1998 metais buvo judviejų kartu B. Serviene parašytas ir drauge išleistas.

Šis solidus leidyklos „Libra Memelensis“ leidinys (gal net didžiausias, storiausias ir sunkiausias šiais laikais), išėjo finansiškai parėmus keliems solidiems fondams. Knygą „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“ bus galima įsigyti jos pristatymų metu. Žinoma, dalis jų bus platinama ir knygynuose. Tad belieka laukti, kada pasibaigus šiuo metus visą pasaulį užklupusioms negandoms, vėl stosime į normalaus gyvenimo vėžes. O tuomet – puiki pažintis su istoriniu pasakojimu apie Nemuno deltą ir čia vykusį gyvenimą.

7 Comments on "Lobis – milžiniška knyga apie Nemuno deltą"

  1. Eugenija | 2020-03-22 at 17:51 |

    Kaip galima įsigyti šią neįkainojamą knygą ir kokia jos kaina.

  2. Labai norėčiau įsigyti

  3. Knyga platinama bus per jos pristatymus – sekite informacija. Vis tiek stosime ant normalaus gyvenimo bėgių. Sulauksim…

  4. Alina Velykienė | 2021-02-27 at 20:13 |

    Ar yra galimybė įsigyti knygą jau šiais metasi?

  5. Knygą įsigysite, jei kreipsitės į Salos etnokultūros ir informacijos centrą.

  6. GIEDRIUS | 2021-05-26 at 16:17 |

    Laba diena ar būtų galima įsigyti šią knygą ir kokia kaina būtų.

  7. Knygą galima įsigyti Rusnėje, Salos etnokultūros ir informacijos centre.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*