Literatų raktas į rugpjūtį…

Tatjanos Petravičienės piešinys.

„Nieko nėra graudesnio už vasaros mirtį. Toji tyla, tie augalai, išleidžiantys paskutinius kvapus. Bulvikės, saulės verdamos smėlynuose tarp balandų. Tyla, tyla ir viena nuskinta avietė piliakalnio papėdėje“, – sako apie rugpjūtį Sigitas Geda. Ir visai nesvarbu, iš kurios jo užrašų knygutės šis sakinys, svarbiau, kad keliais žodžiais pasakytas poeto santykis su rugpjūčiu, jo Dzūkijos smėlynais, aišku, Snaigyno paežere ir praamžių jotvingių dvasia, gamtos ir žmogaus savastimi, maitinusia jo būtį ir kūrybą.
Rugpjūtis visai kitaip bendrauja su žmogumi nei guvaus pavasario mėnesiai. Tai subrendęs, rimstantis, pilnas praėjusios vasaros ir artėjančios žiemos paslapties mėnuo, kiekvieno kitaip sutinkamas, pasibūnama ir išsiskiriama. Į savo rugpjūtį praveria langelį ir Šilutės TAU „Vėdryno“ sambūrio literatai.

ALDONA SAPRONAITIENĖ

Virš dūsaujančio rugių lauko,
Apsunkusio brandintu grūdu,
Sustojo vasara,
Gal pasimelst,
Pasigrožėti gal.
O gal budėti
Ligi patekės laike nepasiklystanti
Mėnulio susimąsčius pilnatis?
Net amžinas klajūnas vėjas
Ramybę rado rugio dainoje.
–Tai meilė dosnia ranka
Per gelsvą, skalsų grūdą,–
Ją žemė šnabžda žmogui.
Girdžiu, suvokiu, suprantu.
Ir jau sava ranka
Tą meilę –
Kasdienę duonos riekę –
Pasiūlyti galiu
Sulauktam svečiui.

Rytas po joninių nakties

Jau po vidurnakčio. Sode tylu.
Vienišius vėjas guodžiasi
Senajai obeliai, auginančiai vaisius
Svaigiais vidurvasario syvais.
Nakties paslaptimis šnabždenasi rugiai.
Mėnulio jaunatis, kabojusi žvaigždyne Vėžio,
Nuslysta balzgana šviesa retais debesimis,
Ir tirpsta bundančiuose rytuose.
Dievaitės Kupolės pagirdytos,
Žolynų spalvos ryškios.
Suskinsiu kvapnų bukietą,
Šaltinio vandeniu užpilsiu –
Žiedų stebuklingųjų galią
Šiąnakt jis įgaus.
Ir, kaip kadais su sesėmis,
Rasų ankstyvą rytą
Aš veidą nusiprausiu.
Vanduo lašėdamas dainuos
Gyvybės dainą,
Ją girdėsiu,
Vyniodama prisiminimų giją.

Tatjanos Petravičienės piešinys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

BIRUTĖ MORKEVIČIENĖ

Žydėjimas

Raudonų aguonų jūra
Liepą užliejo laukus.
Žvilgsnis klajoja ir rimsta,
Akių prisilietimas jaukus.
Mėlyna, mėlyna, mėlyna…
Brendu ir vedu akimis.
Rugiagėlių mėlynumas stebina,
Sapnuosiu jas naktimis.
Mėlynuoja, kiek akys užmato,
Priskyniau, kiek telpa glėby.
Pasižiūriu į saulės ratą –
Išlaikysiu jį atminty.

Levandų siuita

Kur paganyti akis?
Į Levandų sodą važiuoju.
Jau tenai esu mintimis,
Jų grožį įsivaizduoju.
Paslaptingai kvepia žiedai,
Tokie mažyčiai ir trapūs.
Vėjau, kodėl juos barstai,
Jie tokie kvapnūs.
Geriam levandų arbatą,
Gardinam citrina ir medum,
Saulė iš lėto suka rėdos ratą,
Kviečia pamedituot po dangum.

Birutės Morkevičienės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

***
Žliaugia už lango lietus,
Gervės šoka vasaros šokį.
Nardo kregždučių šimtai,
Pilni jų dangaus skliautai.
Levandų jūroje maudosi bitės,
Akys ilsis mažyčiuos žieduos.
Kol dar neišeina vasara,
Sulaikykim jos grožį delnuos.
Pribiro žiedelių į delnus,
Negaliu atsigėrėt jų kvapu,
Jie tokie įspūdingi ir švelnūs –
Žydi gražiausiu laiku.
Vėjas nuskriejo levandų viršūnėm,
Sode sklando stebuklinga gaiva.
Seku lengvą drugelio skrydį,
Šypsenos žydi Levandų sode.

***
Ramybės uostas.
Levandų kvapas nuplaukia laukais,
Net ir Šyšos srovenimas rimsta.
Žirgliuoja gervės pamiškiais,
Jų girgsėjimas skrodžia tylą.
Bitės renka saldų nektarą,
Bus medučio gardaus.
Visa šeima, susėdus prie stalo,
Budint vakaro tylai ragaus.
Tik šuniukas nedrąsiai amsės,
Pasitikdamas svečią naują,
O vėjas jaunus alyvinius krės,
Gal nukris kam į saują.

***
Kai daug nereikia,
Užtenka ir mažai.
Turi du obuolius –
Į blynus juos maišai.
Iš savo sodo,
Mylėto, prižiūrėto,
Nokinti saulės, vėjo nubučiuoti.
Du paskutiniai likę. Suskaičiuoti.
Kaip gera buvo liesti rankom,
Odelę lupti palengva.
Kiek šiandien besuvalgom blynų?..
Kiek turim – tiek gana.

VIDA TAROZIENĖ

Iš mažųjų gyvenimo

Po kaitros
Barės dangus su žeme,
Ir trankės,
Grūmojo,
Įpykęs žybsėjo,
Dar pasiuntė žemei
Debesį tamsų lietaus.
O ta,
Taip ištroškusi,
Saulės per daug pamylėta,
Nepyko.
Dėkodama tyliai šnabždėjos
Su sodo gėle,
Žolėmis,
Su medžio lapu,
Kur slėpėsi vabalas
Po savo saugiu ir žaliuoju dangum.

Tatjanos Petravičienės piešinys.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Labas rytas

Labas, atbundantis mieste,
Naktim nusiprausęs,
Labas, varna juodoji,
Pirmoji triukšmadare ryto.
Labas rytas, kaimyne,
Tu šiandien ankstyvas,
Supratau, tai ne tu, tai tavo šunelis.
Labas rytas ir tau,
Vabalėli ant mano palangės.
Kur skubi, toks mažytis mažytis
Lyg aguonos grūdelis?
Ar nešies rūpestėlį
Per didžiulį pasaulį
Ant mažytės kuprelės –
Sunkesnį, didesnį,
Už save patį?

Vabalai senjorai

Kiekvienas sutvėrimas šiam pasauly
Gyvena panašiai:
Gyvena, bręsta, miršta.
Ir man taip įdomu –
Yra kur nors senjorų vabalų,
Į pensiją išėjusių?
Galbūt ir jie, sulindę po žaliu lapu,
ramiai sau postringauja
apie lietų,
giedrą,
ramiai gurkšnoja
gilių kavą,
rasos arbatą
ir kritikuoja peteliškės šokį.
Galbūt ir postringauja,
tik… pensijos kol kas jiems niekas nenešioja:
nei voras, išmoningame krepšy – tinkle,
nei bitė,
ant medum pakvipusių kojelių.

Bitė
Bitė ratuota,
Sijonas rainuotas –
Tavo dienos žiedų pataluos.
Kožnas žiedas tavęs išbučiuotas,
Tik ne meilei, o ieškant naudos.

Birutės Morkevičienės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Boružė
Mano takas –
Per smilgą, per lapą,
Vasaros vaikas aš –
Septyntaškis.
Saulė ir vėjas
Myluoja mano pasaulį
Saugiai ir švelniai,
Ir aš taip graži ant tavojo
Delno.

ZINA PETRIKIENĖ

Viduvasario tolumos
Kvepia liepom ir dvelkia dulkėm.
Vaikšto saulė po žemę kaip deivė,
Žmonės merkias nuo jos spindulių,
Mano saulė sudūžta kaip indas,
O vaikai – rudakojai stirniukai –
Pasklinda būreliais po pievas
Saulės šukių kaip uogų rinkti.
Viduvasario tolumos
Kvepia šieno pradalgėm ir pienu,
Kvepia vėju, kvepia pabirusia saule.
Ir kaip šiltą lietų žodžius
Tu išmėtyt po pievą gali.
Žodžiai – kalvos ir žodžiai – kalnai
Tarp žmonių ir tarp skubančio laiko.
Žaliaskare vasara, bėk!
Ir sustok ties manim,
Su rugiais savo saulėj brandink mane,
Aš eilėraščiais tavo glėbyn įsipinsiu.

NIJOLĖ ČEPIENĖ

Vaivorykštė

Lydėjo ji mane
Sugrįžtant iš turgelio.
Spalvų spalvelių derinys
Ilgokai sekė.
Gėrėjaus nuostabiom spalvom.
Mąsčiau, iš kur gi visa tai?
Lietaus nė lašo,
O aš regiu ją danguje –
Gamta pilna stebuklų.

***
Jūra

Ar klausėtės, kaip jūra ošia?
Kokia kalba jos, kai rami?
Ką pasakoja pasišiaušus?
Ką kalba ji visiems,
Kai ūžauja su vėjais?
Ar kada nors galvojot,
Kodėl ji žmogui artima,
Nors kalba ji sava kalba.

Birutės Morkevičienės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

IRENA ARLAUSKIENĖ

Elegija rugpjūčiui

Švenčiu rugpjūtį,
Ne filosofinį, tą paprastą, kasdienį,
Tikrą.
Su saule, bėgančia į rudenį,
Su lietumi, iš pasiklydusio padangėj debesėlio.
Švenčiu rugpjūtį – slenkstį į rugsėjį,
(Kaip laukdavau aš jį greičiau prabėgant –
Mokyklos magija: greičiau į klasę, pas vaikus!)
Švenčiu rugpjūtį, užaugusį ir senstelėjusį su manim.
Nėra gražesnio laiko. Žiluti mano, ar meni
Saldumą morkų tiesiai iš lysvės ir kiek patrintų į žoles,
O riešutų traškumą? Tą branduolį su luobele?
Sotus, dosnus, aprimęs.
Šlamena vėjas buvimu apsunkusius lapus,
Iš lėto supa žalias beržų kasas, pamoja gluosnio vytele
Ir apkabinęs jauną, seną meiliai glosto veidą ir pečius.
Švenčiu rugpjūtį, savo metų dvynį brolį,
Išeidama juk išsivesiu su savim, kitų neliesiu, liks,
O kol dar čia, pasidairykime po dangų, tarp debesų
Gal rasim pažymėtą ir mudviem kelią.
Bet ten tik švytintys kalnai, sidabro pilys, rūmai,
Mįslingi padarai iš balto rūko nulipdyti.
Tarp jų švytruoja drąsių kregždučių žiburėliai.
Aure ir sklendžiančių gandrų porelė –
Gal žymis kelią, kad mokėtų grįžti?
Švenčiu, rugpjūti, ir tavo sugrįžimą,
Tikėdama,
Kam nors vienintelis toks būsi.

P.S.
Nuoširdžiai sveikiname buvusius kolegas mokytojus su artėjančiais Naujais mokslo metais. Tikime, kad jie bus malonūs, dosnūs, turiningi. Prie linkėjimų pridedame mažutį atradimą, kaip šiuolaikinę švietimo problemą išsprendė Šv. Augustinas (354 –430)
„Nuolat pamokslauti, diskutuoti, keliauti, ugdyti, būti atviram kiekvienam – tai didžiulė atsakomybė, didžiulis krūvis ir milžiniškos pastangos.“
Kunigui pamokslauti, mokytojui – mokyti.

Perskaitykime:
Nuolat mokyti,
diskutuoti,
keliauti,
ugdyti,
būti atviram kiekvienam.
Suprantama –
tai didžiulė atsakomybė,
didžiulis krūvis
ir milžiniškos pastangos.
Ar tai gali tik šventieji?–
klausimas sau pačiam.

1 Comment on "Literatų raktas į rugpjūtį…"

  1. Gražus rugpjūčio ir Žolinės pasveikinimas.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*