Linkėjimai iš Hesperidžių sodo

Hugo Šojus 1909 m. (?) viduržiemį Monako kunigaikštystės „Svetimžemių augalų sode“ greta figavaisės opuncijos. Nuotrauka iš H. Šojaus šeimos albumėlio. Opuntia_ficus-indica

Muziejininkai džiaugiasi kiekvienu į šiandienos šviesą iškeltu eksponatu, ar į tyrėją ir lankytoją naujai „prabylančiu“ praeities vaizdu ar žinute. Jos praturtina mūsų krašto praeities pažinimą. Šį kartą iš užmaršties bandoma prikelti puošni nuotrauka.

Vaizdas, manoma, galėsiantis papildyti žinias apie Hugo Šojaus asmenybę, jo galimybes keliauti ir pomėgį domėtis svečių kraštų augalija. Atrandamas vaizdas galėjo būti pavadintas „Iš Hesperidžių sodo“: garbusis Šilokarčemos pilietis apsirengęs vėsaus metų laiko (vėlyvas ruduo ar žiema) apranga, stovintis greta išbujojusios opuncijos. Figavaisės opuncijos (Opuntia ficus-indica) kilusios iš Vidurio ir Šiaurės Amerikos pusdykumių. Jos kaip ir žydintys kaktusai XX a. pradžios Europos botanikos sodų retenybės, kurias būtina pamatyti, greta kurių gamtininkams verta įsimažinti ir šia žinia pasidalinti su bendraminčiais. Nuotrauka paimta iš H. Šojaus šeimos albumėlio, tačiau be aprašo, tad savininkui daug prisiminimų kėlęs vaizdas, po šimtmečio, deja, mums mažai ką tepasako. Krašto istorijos žinovai bando nustatyti nuotraukos padarymo aplinkybes. Žinių spragą bandoma užpildyti aplinkiniais duomenimis.

Viduržemio jūros Rivieroje

Asmeniniuose H. Šojaus užrašuose yra žinių apie keliones į svečias šalis. 1903 m. sveikatos gerinimo tikslais su dukra Elena vyko į Norvegiją, kitais metais lankėsi Egipte ir parsivežė suvenyrų: vėduoklių ir senovės egiptiečių pavyzdžio baldų– jie išlikę iki mūsų laikų ir rodomi muziejaus parodoje. 1909 m. lankėsi Italijos Rivieros Sanremo kurorte ir kelionės palydovais buvo šeimos draugai. Yra žinoma, kad Ospedaleyje įvyko Eriko (Erich) Šojaus ir šveicarės, viešbučių savininko dukters Elenos (Hellen) Häuser vestuvės (Jasas 2007, p. 84). Pirmą kartą skelbiant aptariamą nuotrauką straipsnių rinkinyje, ji apibudinta kaip „Vienos iš kelionių metu“ (2007). Manoma, kad įamžintas įvykis tapatintinas su apsilankymu prie Viduržemio jūros.

Storalapių augalų sodas

Fotografavimo vieta galėjusi būti Prancūzijos-Monako-Italijos Rivieros Menton miestas. Švelnus saulėtas pajūrio klimatas palankus augti apelsinmedžiams ir citrinmedžiams, parkuose didelė palmių ir kitų svetimžemių augalų įdomybių įvairovė. Čia augalijos atradimo džiaugsmą patyrė daugelis gamtininkų. Yra žinoma, kad Monako kunigaikštystės Grimaldi giminės atstovai nuo XVI a. buvo itin dėmesingi gamtos mokslų puoselėjimui. Grimaldi princas Albertas I domėjosi iškastinėmis žmogaus ir suakmenėjusios gyvūnų liekanomis, rinko ir rodė jas asmeniniame rinkinyje. Jis domėjosi Pasaulio vandenynų gelmių tyrimais, pagal išgales šiuos tyrimus rėmė iš savo lėšų, dalyvavo ekspedicijose ir rinko jūros gyvūnijos muziejinį rinkinį. Šiandiena tai 1910 m. įkurtas Monako Okeanografijos muziejus („Musée océanographique“). Kitas princo pomėgis buvo sventimžemių augalų rinkimas ir auginimas. 1875 m. Menton mieste įveistas storalapių „svetimžemių augalų sodas“ (Le Jardin d‘exotique). Vietinis pajūrio klimatas opuncijoms augti labai palankus. Čia atsiskleidžia visos rūšies savybės: jos išauga iki 5 m aukščio, gausiai žydi puošniais geltoniais, rausvais ir raudonais žiedais, brandina sultingus valgomus vaisius. Pakrantės parkai daugelį metų buvo vieninteliai gausiausi kaktusų rinkiniai Europoje po atviru dangumi. Stačiame kalno šlaite vingiavo išpuoselėti pažintiniai takai su poilsio aikštelėmis, fontanais bei dirbtinėmis uolos. Priešingoje kelio pusėje vėrėsi Ligūrijos įlankos pakrantės uostas ir žvilgsniu neaprėpiami Viduržemio jūros plotai. Dėl gausybės čia žydinčių ir vaisius vedančių apelsinmedžių ir palmių Monako parkai vadinti „Hesperidžių sodais“ („Jardins des Hespérides“)– iškalbinga užuomina į Antikos rašytojų apsakytą deivių Laimės ir dosnumo salą vandenyno platybėse, įsivaizduojamos Europos pakraštyje. Monako kunigaikštystės storalapių augalų sodas nuo 1892 m. globojamas princo Louis II de Monaco (1870–1949). 1909 m. parkas ženkliai praplėstas ir 1931 m. pritaikytas šalies svečiams. Parkuose žydinčių pusdykumių ir stepių augalų galima aptikti visais metų laikais, tačiau žymieji sodai ypač puošnūs pavasarį, kuomet visos pakelės pasipuošusios stambiažiedėmis magnolijomis ir glicinijų/ visterijų girliandomis, akį traukia kuplūs alyvmedžiai, amerikinės agavos, vėduoklialapės ir finikinės palmės bei daugelis kitų retenybių. Sakoma, kad Monako parkuose net visiškai nuo gamtos nutolę miestiečiai įtraukiami į augalijos atradimo ir pažinimo nuotykį, o sėkmės atveju tampama tikrais botanikais.

Augalai kėlę prisiminimus

Botanikos mokslo istorijos požiūriu verta paminėti kelias lankyto krašto įdomybes. Šiuo metu didžiausias storalapių augalų ir kaktusų rūšių rinkinys Europoje po atviru dangumi yra 1990 m. kovo 17 d. Kanarų salose įsteigtas César Manrique kaktusų sodas (Jardín de Cactus Lanzarote). Tačiau Monako parkai savo ankstesnės šlovės neprarado. Šiuo metu mieste atverti net septyni parkai-sodai. Tai meno ir gamtos muziejai po atviru dangumi atviri ištisais metų laikais, tiesa, dalis iš jų lankytojams mokami. Storalapių augalų sode auginama bromelija Abromaitiella (Deuterocohnia) brevifolia) 1931 m. pavadinta Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, Botanikos instituto asistento Johano Abromaičio (Johannes Abromeit, 1857–1946) vardu, tyrėjo nuopelnams mokslui atminti. Mokslininkas buvo H. Šojaus domėjimosi augalais pomėgio liudininkas ir talkininkas, pagelbėjo tvarkyti Klaipėdos apskrities augalų rinkinį. Rinkinys išlikęs ir saugomas Šilutės H. Šojaus muziejuje, ir yra pagrindinis šaltinis žymaus kraštiečio botanikos pomėgiui pažinti [https://www.silaineskrastas.lt/kultura/silaines-sodas/istirtas-hugo-sojaus-prusijos-augalu-rinkinys/].

 Švietimo amžiaus botaniko atminimas

Botanikos mokslo istorijos žinovai primena, kad Monako kunigaikštystės parkų pirmtakuose augalų pažinimo pradmenis įgijo Žanas Batistas de Lamárkas (Jean-Baptiste Antoine Pierre de Monet Chavalier de Lamarck 1744–1829). Būdamas karininku, jis pasižymėjo kovose, tačiau buvo sužeistas ir 1766 m. tarnavo kunigaikštystės kareivinėse bei laisvu laiku susidomėjo kalnų ir plynaukščių augalų įvairove, pradėjo rinkti pirmąjį augalų rinkinį. Aiškinosi vietos augalų prisitaikymu augti pajūrio aukštikalnių aplinkoje, jų sandaros panašumu ir giminystės ryšiais bei paveldėjimo dėsningumais. Augalams apibudinti jis pasiūlė dvinarį augalų apibudinimo raktą, dichotomijos taisyklė, kuri kaip ir dešimtys augalų ir gyvūnų rūšių pavadintos mokslininko garbei ir naudojamos iki šiol. Ž. B. Lamarko gyvenimo pažinimas ir nuopelnai mokslui yra bendro universitetinio išsilavinimo žinių dalis. 1950 m. lapkričio 27 d. į Monako parką vedantis kelias ir parko aikštė pavadinta Lamarcko vardu, pastatyta atminimo lenta. Botanikų gretose buvo sakoma, kad legendinius Monako botanikos sodus būtina bent kartą gyvenime aplankyti kiekvienam save laikančiu botaniku. H. Šojaus biografijos tyrėjai atranda dar viena netiesioginę, vienas kito tiesiogiai nepažinojusius botanikos bičiulius siejusia sąsają: abu ilgaamžius gyvenimo pabaigoje ištiko regos negalios.

 Iškeliamas amžiaus senumo vaizdas yra paskata geriau pažinti Šilutės dvarininko domėjimosi augalais pomėgį, paskata atrasti XX a. pradžios botanikams brangintinas vietas ir amžininkus siejusias patirtis.

Be the first to comment on "Linkėjimai iš Hesperidžių sodo"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*