Kur gyveno Šarlotės Kaizer novelės veikėja Erdmutė?

Gegužės viduryje „Šilainės krašto“ „Kūrybos“ dalyje publikavome ištrauką iš Šarlotės Kaizer novelių rinkinio „Ramiuose kaimeliuose“. Ji yra iš spaudai rengiamo būsimo leidinio. Toje novelėje minimas Juodkrantės kaimas. Tokiu vardu dar ne taip seniai buvusi gyvenvietė, netoli Leitės upei įtekant Nemuną, ar tiksliau – į deltos Rusnės atšaką. Siūlome Š. Kaizer vertėjos Reginos Meškauskienės pastebėjimus ir vokiečių rašytojo Rudolfo Naujoko 1926 metais laikraštyje „Memeler Dampfboot“ užrašytus įspūdžius apybraižoje „Griuvėsių kaimas – kelionė po paliktą Juodkrantę“.

Juodkrantė ( – vok. Jodekrant) buvęs kaimas Šilutės apskrities Rusnės upės dešiniajame krante, priešais Ragininkų salą. Tai viena iš šių vandens apsuptyje esančių salų priešais Juodkrantės kaimą – tamsųjį krantą. Žemė čia tamsi, juoda kaip durpės, kurios buvo kasamos  Rupkalvių pelkėje. Durpės ir šienas yra šių gyventojų turtas. Žinoma,  jie turi savo valtis ant kranto ir tinklai džiūsta ant pilkai medinių tvorų. Nėra tokio ūkininko, kuris taip pat nebūtų žvejas. Nuo Juodkrantės iki Bismarko kolonijos tik ranka paduoti. Viduryje pelkės įsikūrę bežemiai, samdiniai, kumečiai, smulkių ūkininkų daugiavaikės šeimos, kurios čia kūrė savo namus  liulančioje pelkėje, bet vis tiek namus su nedideliu nameliu, tvartu ir bulvių laukais.

Tikriausiai nedaugelis yra girdėję apie jau išnykusį kaimą Juodkrantė? Ne išimtis ir aš. Prieš daugelį metų beieškant Bismarko kolonijos lietuviškos mokyklos ir likusių gyvenamųjų namų, sužinojau, kad kažkur netoliese buvęs Juodkrantės kaimas. Tačiau daugiau apie jį teko sužinoti, kai buvo imtasi rašytojos Šarlotės Kaizer novelių vertimo.

Įvairiuose senuosiuose šaltiniuose ir žemėlapiuose šis kaimas įvardijimas kiek skirtingai. Vilius  Pėteraitis knygoje „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“ nurodo, kad Juodkrantės pavadinimas kilęs iš lietuviškų žodžių „juodas“ ir „krantas.“ O pavadinimo gretiminės lytys – Naujininkai ir Pelkininkai. Mažosios Lietuvos enciklopedijos I tome skaitome, kad tai kaimas 1877 metais minimas kaip Jodekrandt – Naujeningken. Vietovardžio kilmė aiškinta dėl pelkėtos aplinkos.  Spaustuvininkas, kultūros paveldo ekspertas Kęstutis Demereckas knygoje „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“ įtaria, kad kažkada tarp Tatamiškių ir Sausgalvių buvusi Kuršių marių įlanka, kurios vienas krantas įvardijamas Juoduoju krantu (vok. Jodekrant), nes iš tolo buvo matomas tamsus medžiais apaugęs Rupkalvių aukštapelkės krantas.

Prūsijos karalius Frydrichas Didysis (1712 – 1786) norėjo nusausinti ir sukultūrinti pelkynus. Tam tikslui Rytprūsių apygardoms buvo skiriama nemažai lėšų. Iš Rusnės valsčiaus pelkynuose įsikūrusių trobelninkų galima numanyti, kad buvo noriai naudojamasi skirtomis valdžios pašalpomis. Po kurio laiko žmonės ėmė kurtis pelkių pakraščiuose be atskiro leidimo. 1801 m. minima ir Juodkrantė, galėjusi atsirasti tokiu pat būdu. J. Zembrickio ir A.Bitenso knygoje „Šilokarčemos apskrities istorija“ sakoma, kad Frydricho Didžiojo sumanymas nebuvo įvykdytas. Pelkynai buvo atkovoti ir apgyvendinti vėliau. 1801 m. ištyrus provincijos pelkynus buvo nutarta steigti valstybines durpių kasyklas. Be Girininkų, Berštų, Barzdėnų,  Ibenhorsto buvo įtraukta ir Juodkrantė. 1802 m. paskelbiami ypatingieji durpynų nuostatai, kurie draudė savavališkai kasti durpynus.

Juodkrantė įsikūrusi tarp upės ir pelkės. Rėžiuose tarp sausinimo griovių buvo išsimėčiusios nedidelės sodybos. 1845 metais čia atidaryta pradžios mokykla. Labai gaila, tačiau duomenų apie šią mokyklą nepavyko rasti.

1910 metais Juodkrantėje gyveno 195 gyventojai. Pagal Klaipėdos krašto šeimų registracijos knygas 19 a. pr. kaime gyveno daugiausia  turintys nedidelį turtą – mažą žemės sklypelį su sodu. Sąraše minimi ir žvejai, darbininkai, trobelninkai, mažažemiai, prekiautojas, valtininkas ir du mokytojai – Kristupas Kumutaitis ir labai trumpai dirbęs, o gal tik sugrįžęs į gimtąjį kaimą ir po poros mėnesių iškeliavęs anapilin, mokytojas Vilhelmas Rasokaitis.

Pagal 1912 m. Šilutės apskrities adresų knygą kaime jau gyvena nedaug žmonių ir didelė jų dalis padieniai darbininkai, keletas žvejų, medkirtys, nuomininkas ir mokytojas Grige Otto, minimi savininkai, kurių vienas – Georgas Meirūnas – 1919 m. apskrities viršininko įsakymu patvirtintas kaip kaimo bendruomenės vadovas.

1926 metais kaimo gyvenime įvyko lūžis, kurį galima pavadinti kaimo sunykimu. To meto laikraštyje „Nemuno garlaivis“ (Memeler Dampfboot) pasirodo straipsnis „Ekskursija po užlietą Šilokarčemos apskritį“ pasakojama, kad krašto prezidentas Borchertas keliavo po užtvindytą Klaipėdos kraštą su Klaipėdos žemės parlamento potvynių komisija ir sausio 13 d. apsilankė Šilokarčemos apskrityje, kad įsitikintų potvynio žala. Komisija apsistojo Šilokarčemos  „Deimso“ viešbutyje. Kartu su komisija apžiūrėti potvynio vyko ir dvarininkas H. Šojus ir kiti aukšti valdžios vyrai. Ledo dreifas Juodkrantėje padarė daug žalos. Ledai sulaužė medžius, kurie tarnavo apsaugai, sugadino ir sugriovė namus. Labiausiai nukentėjo Lenharto sodyba – didžiulės ledo lytys sulaužė namą. Gyventojai paskutinę akimirką sugebėjo nubėgti į vidinį kiemą, kur juos valtimis išgelbėjo kaimynai. Kadangi medžiai, stovintys prieš daugumą sodybų, buvo nuversti ledų, galima tikėtis, kad jei ledas vėl dreifuos, Juodkrantė bus sunaikinta. Buvo apsilankyta ir Juodkrantės mokykloje, kurią jau supo ledo masė. Mokytojas buvo išgelbėtas didelėmis kaimynų pastangomis.

Juodkrantės gyventojai sutiko, kad būtų perkelti ir pateikti prašymus atitinkamoms institucijoms.

Emocijos ir apgailestavimas dėl sunykusio kaimo ryškus vokiečių rašytojo Rudolfo Naujoko pasakojime „Griuvėsių kaimas – kelionė po paliktą Juodkrantę“, išspausdintame 1926 metais laikraštyje „Memeler Dampfboot“ („Nemuno garlaivis“).
Regina Meškauskienė

Griuvėsių kaimas – kelionė po paliktą Juodkrantę

Rudolfas Naujokas – Mažojoje Lietuvoje gyvenęs ir kūręs rašytojas. Turtingas jo literatūrinis palikimas. Pirmosios publikacijos buvo kraštotyrinė medžiaga apie Rytų Prūsijos kraštą. Daug rašė apie Klaipėdos miesto ir krašto praeitį. Pažintiniai rašiniai spausdinti nuo 1927 m. laikraščio priede kraštotyrai „Pakraščio sodai“ (Der Grenzgarten). 1932 m. vokiškame kraštotyros laikraštyje paskelbė Ernsto Berbohmo biografijos apybraižą. Joje aptarė vyriausiojo žvejybos meistro kūrybą, nurodė svarbiausius lietuviškuosius motyvus. Taip pat spausdino apybraižas apie rašytojus H. Zudermaną, E. Wichertą, E.Svarą (Swars) ir kitus.

Laikas bėga ir mūsų senosios žemės veidas keičiasi. Kur anksčiau tekėjo upės, dabar plyti pievos ir keliai, o kur kažkada buvo dirbama žemė, ramiai teka vandenys. Net jei mūsų gyvenimo dienos yra trumpos, daugelis amžinųjų pokyčių vyksta mūsų akyse. Tai ypač patrauklu tai stebėti, nes mūsų mažieji namai turtingi savo pasikeitimo formomis. Pagalvokime apie Kuršių mariose nuskendusį Windenburgą (Ventė), kurio varpai net legendose neskamba, apie smėlyje palaidotus Kuršių nerijos kaimus, apie plačias kopas, apie kurias senieji tvirtina, kad jų jaunystėje čia ganėsi karvės.

Senoji Atmatos srovė vis dumblėja, todėl šen bei ten tarp vandenų atsiranda naujos salos. Kas žino, ar vieną dieną senam bičiuliui nešaus  į galvą ieškoti naujos upės vagos, nors, atrodo, kad ir upėms  ilgus šimtmečius ilsėtis vienoje vagoje nedidelis džiaugsmas. Bet kokiu atveju, tai atrodo pakankamai avantiūriška, nors čia dešimtmečius, net metai iš metų vyksta pokyčiai, liudijantys apie gilius neramumus.

Kylantys potvyniai daugelį naujakurių privertė atsisakyti gyvenimo prie upės, ir toliau gyventi ten, kur ne tik jo darbo vaisių, bet ir gyvybę audringas ledo dreifas nenuneš į marias. Taigi kai kurie užlietos vietovės kaimai išnyko, tik seni medžiai ir kalvos byloja žygeiviui, kur kadaise stovėjo sodybos. Taip atsitiko su mažu Antoniškių kaimeliu, tas pats mūsų akyse vyksta ir su Juodkrante. Šitas nykimas prasidėjo dėl potvynio, kurį sukėlė upės užtvanka maždaug praėjusio amžiaus viduryje. 1888 metų didelis potvynis gerokai pablogino padėtį. Ir 1925 m. potvyniai nutraukė paskutiniųjų Juodkrantės gyventojų drąsą ir  ryžtą išlikti. Jie visi norėtų išvykti, bet tiesiog nežino, kas pirks iš jų mažą turtą.

Plačiomis pievomis, kurios šiomis gražiomis pavasario dienomis atrodo kaip spalvingas kilimas, einame link aukštų medžių, kurių apsaugoje Juodkrantė praleido geriausias dienas. Fone – galingos Rusnės Peterso tilto arkos. Gerai žinomą Ragininkų salą, ant kurios kadaise stovėjo Juodkrantės kaimo dalis, formuoja Leitės žiotys. Po to, kai ledas negailestingai pastūmėjo kai kuriuos namus į upę, gyventojai paniškai paliko šią salą, kur šiandien tvyro vienatvė, veši tanki žolė, žemi alksnių krūmai. Jei apsistosite čia vasarą, nustebsite, kodėl ši kerinčiai graži sala negyvenama. Jei ji galėtų, papasakotų apie ramų ir laimingą kaimo gyvenimą, kurį užtikrino prekyba mediena, gausi žvejyba ir pievų derlingumas. Viskas dingo.

Šiltas oras  glosto pievų žolę. Uodai, tikri Juodkrantės valdovai, mirguliuoja virš balų ir pelkių, nesiryžta pasitraukti, kol užklups potvynis. Ačiū Dievui, kad čia knibžda tiek išalkusių varlių. Jei čia gyvenantys žmonės nėra įgiję imuniteto nuo mažųjų kankintojų, tada jiems tenka visą dieną vargti su įkandimais. Merginos, kurios mėgsta trumpus sijonus padeda sau ant blauzdų užtepdamos cukraus tirpalo.

Galima sutikti moterį, kuri kibiru semia vandenį iš upelio ir eina melžti karvių. Jaunimo visai mažai. Savo laimės mėlynos gėlės jie ieško kitur pasaulyje, tik ne Juodkrantėje, nors čia pievos palaimintos gėlių gausa.

Iš saulės įšildytos pelkės kyla viso ko gausa. Svaiginančiai kvepia ajerai, kaitroje šildosi meldai. Ant griovių krašto guli didžiuliai „motinos – pamotės“ šalpusnių ir vandens lelijų lapai. Ruošiasi žydėti raudonžiedžiai gvazdikai, laukinės lelijos, visokios pievų gėlės ir žolelės, ir prie šio svaigaus malonumo prisideda senieji gluosniai, kaštonai. Jau beveik viskas žydi ir klesti. Tačiau šiame kvietime gyventi, gyvenimo viduryje, šioje  kovoje už būvį, mes susiduriame su griuvėsiais. Liūdnai keistas jausmas užgauna keliautojų širdis. Kairėje ir dešinėje nuo tako visur tipiškos kalvos. Griuvėsius supa senovės medžiai, dažnai audros suplėšyti. Užlipęs atsistoji tarp plytų ir medžio atraižų, tarp visokių namų apyvokos daiktų, kurie yra visiškai surūdiję ir sunaikinti, tačiau tik pusė žvilgčioja iš žemės, nes viską apgaubia dilgėlės. Tarp vaismedžių, kurių žievę atplėšė ledas, dreifuojantis iki pusės kamieno.

Už nulaužto berželio, kuris vis dar žalias, kalvelė su vis dar tebestovinčiais sugriuvusios sienos likučiais. Ją romantiškai supa seni medžiai, tarsi senos pilies  griuvėsius. Čia galima aptikti atskirus kambarius, ugniakurą, šulinį. Kelias pelkėtas ir užžėlęs, jau ilgai vežimų nevažinėtas. O ten mokyklos griuvėsiai. Pamatas išlikęs. Tik vienas kampas nuplautas potvynio. Priešais mokyklą – dvi cidonijos (cidonija – bedyglė svarainio sesuo – red.p.). Akmeninis šulinys, keliantis baisų atgarsį. Viename kampe eilė senų akmenų tarsi užbaigiančių griuvėsių vaizdą.

Ten sugriautas medinis namas, senojo šulinio svirtis sunykusi. Norint čia pastatyti šulinį nereikia daug vargti. Keletas dūrių žemėje ir jau turite vandens, žinoma, gilų, juodą pelkės vandenį, kuris tinka tik galvijams. Geriamąjį vandenį žmonės sėme iš upelio. Virš sugriauto namo stogo matosi žydintys kaštonai. Visur mėtosi lentos. Kambariuose pilna šiukšlių, o nuo sienų nukarę suplyšę tapetai… Išlikusi molinė duonkepė. Tikriausiai namas bus visiškai nugriautas, o tinkamos liekanos bus panaudotos Rusnėje ar Šyšoje naujoms arklidėms.

Taigi klaidžiojame po šį griuvėsiai virtusį kaimą. Ten, tolėliau žvilgsnis nukrypsta link Sausgalvių, Kūlynų miško, į Paleičių bažnyčios bokštą, besidairantį į savo kaimą. Žvelgiame į aukštus senus gluosnius ant upės kranto Tatamiškiuose – žavingą vienišą kaimą. Sausi tankūs bruzgynai, sutriuškinti galingų ledo lyčių, metai iš metų siaučiančių Juodkrantės ir Bismarko apylinkėse.

Kalvelės, ant kurių stovi namai, visada turi būti nuo penkių iki šešių metrų aukščio, bet dar geriau, jei namas su aukštu pamatu. Arklidės dažniausiai statomi ant kreivų baslių, kad ledai juos negalėtų lengvai sulaužyti. Tai įvyko 1925 metais, kai daugelis daržinių ir arklidžių buvo nuplautos kartu su galvijais. Praėjusią žiemą Juodkrantė kelias savaites buvo įkalinta, ir kai užsidegė namas, niekas negalėjo ateiti į pagalbą.

Mums priešais senu keliu pasirodė vežimas. Arklys mažas ir suvargęs, žmogus neturtingas ir nuskuręs – didžiulio skurdo liudijimas. Jis mielai papasakojo apie buvusį miško plukdymą, apie žvejybą, kuri tiek daug davė. Dabar visa pramonė sunyko. Paskutinis potvynis sugriovė jo pastatus. Jis nebedrįsta ką nors statyti, paprasčiausiai jis nori iš čia išeiti. Anksčiau čia gyveno apie penkiasdešimt savininkų, kai kurie iš jų buvo turtingi, o kaimo gatvė, kurios  šiandien jau nebegalima atskirti nuo pievos, nuolat buvo gyva: žmonės  vaikščiodavo, atvažiuodavo, išvažiuodavo… Dabar čia gyvena tik dvylika savininkų, dauguma jų labai neturtingi.

Rudolfas Naujokas

Be the first to comment on "Kur gyveno Šarlotės Kaizer novelės veikėja Erdmutė?"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*