Klaipėdos krašto problema 1919-1939 m.

Klaipėdos sukilimo dalyviai. Iliutracija iš Šilutės H.Šojaus muziejaus fondų.

Po I-ojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) Europoje pradeda kurtis naujos valstybės. Tik tada pasauliniame žemėlapyje atsiranda Vengrija, Čekoslovakija, Latvija, Lietuva, Estija, Suomija ir Lenkija.

Paryžiaus taikos konferencijos metu, kuri vyko nuo 1919 m. sausio 18 d. ir tęsėsi iki 1920 m. sausio 21 d., buvo sprendžiamas taikos sutarčių tarp sąjungininkų ir jų priešininkų sąlygos. Šios tarptautinės konferencijos metu buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis, kurioje be visų kitų klausimų buvo pradėta spręsti Klaipėdos krašto problema.

Nors Paryžiaus taikos konferencijoje sprendėsi Klaipėdos krašto likimas, lietuvių delegacija į ją nebuvo pakviesta, tačiau išsiuntė savo atstovus į Paryžių, kurie turėjo atstovauti Lietuvos interesus. Į taikos konferenciją buvo pasiųsta Augustino Voldemaro vadovaujama delegacija, kuri kėlė etninių lietuvių žemių sujungimo klausimą, akcentavo natūralaus uosto – Klaipėdos – svarbą Lietuvos valstybei.

Klaipėdos kraštas 1919 m. nebuvo perduotas Lietuvos valstybei, nes Lietuva neturėjo tarptautinio teisinio (de jure) pripažinimo taip pat nebuvo išspręstos problemos su Lenkija dėl Vilniaus krašto. Šie faktai rodo, kad didžiosios Europos valstybės nelabai tikėjo, kad jauna Lietuvos valstybė ilgai egzistuos. Versalio taikos sutartis (99 str.) numatė, kad Vokietija atsisako savo suverenių teisių į Klaipėdos kraštą ir įsipareigojo pripažinti visus Antantės, t.y. sąjungininkų, sprendimus dėl šios teritorijos. Krašto valdymas laikinai buvo perduotas Prancūzijai tol, kol bus nuspręsta, kam jį perduoti.

Dar viena priežastis Klaipėdos kraštą atskirti nuo Vokietijos buvo tautinė gyventojų sudėtis. 1925 m. krašte gyveno apie 140 tūkst. gyventojų, iš kurių apie 53% sudarė lietuviai ir 45% vokiečiai. Tačiau didelė dalis Klaipėdos krašte gyvenusių lietuvių – dar kitaip vadintų klaipėdiškių – buvo smarkiai suvokietėję: kalbėjo vokiečių kalba ir buvo ištikimi Vokietijos imperijos piliečiai.

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos

Lietuvių istoriografijoje gana plačiai tiriama XX a. Klaipėdos krašto istorija. Labiausiai tyrinėtos politinės krašto raidos problemos iki 1939 metų: ekonominės Lietuvos įtakos augimas Klaipėdoje, Klaipėdos krašto prijungimas bei atplėšimas ir kt.

Pirmojo pasaulinio karo metais puoselėdami viltis sukurti nepriklausomą Lietuvą, lietuviai neįsivaizdavo savo valstybės be natūralaus uosto – Klaipėdos. Vadinamojoje „Gintarinėje deklaracijoje“, kurią Rusijos dūmos deputatas Martynas Yčas įteikė Rusijos vyriausybei, buvo išreikšta viltis, kad po pergalingo karo Rusija prisijungs Rytprūsius ir sujungs Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Panašūs reikalavimai buvo iškelti ir Amerikos lietuvių seimuose Čikagoje bei Niujorke, lietuvių konferencijose Šveicarijoje ir Švedijoje.

1920 metais Klaipėdos kraštą pradėjo administruoti Prancūzija. Didžioji Britanija 1922 m. birželio mėn. Ambasadorių konferencijos dienotvarkėje iškėlė Klaipėdos klausimą ir paragino pripažinti de jure Lietuvos valstybę bei perduoti jai Klaipėdą, Prancūzijos vyriausybė tam nepritarė.

Lietuvai liko viena išeitis: bandyti jėga prisijungti Klaipėdos kraštą.

Silpna, oficialiai dar nepripažinta Lietuvos valstybė viena nebūtų drįsusi planuoti ginkluotos akcijos Prancūzijos valdomame Klaipėdos krašte. Prancūzijos įtaka Europoje tuomet buvo pasiekusi savo didžiausią galybę, ir pasekmės galėjo būti katastrofiškos. Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, bet labiausiai pritarė ir net paskatino Lietuvos vyriausybę ryžtis šiai akcijai Vokietija. Tokią poziciją ji užėmė siekdama realizuoti savo interesus: normaliomis sąlygomis Vokietija nebūtų užleidusi Lietuvai nė pėdos Rytprūsių žemės. Naujos aplinkybės, privertusios Vokietiją radikaliai keisti savo politiką, buvo Versalio sutarties sąlygos ir iškilus Lenkijos pavojus.

Skubotą Klaipėdos krašto prijungimą nulėmė, tai kad 1922 m. spalio viduryje didžiosios valstybės sudarė specialią komisiją, kuri turėjo parengti Klaipėdos krašto konvenciją ir nuspręsti, kas turėtų valdyti ne tik kraštą, bet ir uostą. Kitas dalykas į Klaipėdos krašto prijungimą Vokietija ir SSRS daugiausia žiūrėjo savo interesų ir beveik vien savo. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti prancūzai, kurie galėjo sudaryti sąlygas čia įsigalėti savo sąjungininkams lenkams. Ir Vokietija, ir SSRS nenorėjo leisti Lenkijai sustiprėti.

Tą patvirtina ir tai, kad nuo 1922 m. pavasario prasidėjo slaptos įvairiais lygiais vykusios Vokietijos ir Lietuvos atstovų konsultacijos. Galiausiai akcijos išvakarėse Vokietija pusvelčiui pardavė tam reikalingų ginklų ir garantavo, kad Klaipėdos krašto vokiečiai nesipriešins lietuviams.

Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos buvo suinteresuota ne tik Vokietija, bet ir SSRS. Čia taip pat suveikė antilenkiškumo veiksnys. Maskva buvo suinteresuota užkirsti kelią Lenkijos įtakos plitimui.

Sovietų Rusijos užsienio reikalų liaudies komisaras Georgijus Čičerinas 1922 m. lapkričio 29 d., vykdamas į Ženevą, trumpam sustojo Kauno geležinkelio stotyje ir per trumpą pokalbį su E. Galvanausku pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui“. Jis taip pat pažadėjo, kad SSRS neliks „neveikliu stebėtoju“, jei prijungimo metu Lenkija pakels ginklą prieš Lietuvą. Šis pažadas Lietuvai buvo labai svarbus, nes didžiausią pavojų ji jautė iš Lenkijos, kadangi ši irgi stengėsi paimti Klaipėdą į savo rankas ir nebuvo linkusi leisti Lietuvai įsitvirtinti Baltijos pajūryje.

Klaipėdos sukilimo dalyviai.

Klaipėdos sukilimo dalyviai.

Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikos, ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, Kaune buvo atidžiai stebimos ir analizuojamos nuo 1920 m. kovo mėn., kai ten atsirado Lietuvos karinė misija, vėliau pertvarkyta į atstovybę.

Apibendrindamas klaipėdiškių nuotaikas krašto prijungimo prie Lietuvos išvakarėse, V. Krėvė rašė: „Abelnai Klaipėdos krašto gyventojai, dauguma jų net lietuviškai kalbantieji, laikėsi gana abejingai ir dėl galimybės susijungti su Didžiąja Lietuva jokio džiaugsmo nerodydavo“.

Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos politiškai aktyvūs vokiečiai tiek Vokietijoje, tiek Klaipėdoje traktavo kaip laikiną reiškinį, kaip mažiausią blogybę. Dalis jų pakentė jį dantis sukandę, nenoriai ir skausmingai. Tačiau dauguma vietos gyventojų netroško tapti laisvo krašto dalimi, kurią sergėtų Prancūzija. Tik todėl palaikyta Lietuvos iniciatyva. Net manyta, kad Klaipėda jai perleidžiama laikinai pasaugoti kaip koks daiktas, kurio nevalia liesti, kuris turi išlikti nepakeistas, it šaldytuve. Prireikus ir pareikalavus jis turės būti grąžintas. Todėl Klaipėdos integravimo į Lietuvos valstybę vokiečiai nepakentė ir buvo iš anksto nusistatę prieš bet kokias Lietuvos reformas.

Prie krašto užėmimo prisidėjo ir palankios tarptautinės aplinkybės. Vokietijai ir Sovietų Sąjungai laikantis savo pažadų (o Didžiajai Britanijai laikantis palankaus neutralumo), Lietuva 1923 m. sausio 15 d. užėmė Klaipėdą ir prisijungė Klaipėdos kraštą. Išvengti rimtesnių komplikacijų padėjo vykusiai pasirinktas akcijos laikas (Prancūzija 1923 m. sausio 11 d. įvedė savo kariuomenę į Ruro sritį, ir įvykiai tolimoje Klaipėdoje atsidūrė antrame plane) ir prancūzų visuomenės nenoras po tiek aukų ir netekčių kainavusio pasaulinio karo veltis į naują karinį konfliktą Europoje.

1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybių atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. Taip Klaipėdos kraštas iki 1939 m. kovo 23 d. tapo Lietuvos valstybės sudedamąja dalimi. Klaipėdos krašto prijungimas autonominėmis teisėmis prie Lietuvos, nors ir labai sunkiomis aplinkybėmis bei ribotomis teisėmis, suteikė jai laisvą priėjimą prie jūros. Klaipėdos uostas Lietuvos ekonomikai buvo labai svarbus, tiesiog lementis jos egzistenciją. Uostas turėjo tapti visos Lietuvos užsienio prekybos centru, atverti kelius prekybai su užsienio šalimis.

Lietuvos-Vokietijos santykiai tarpukariu

Po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos santykius tarp Vokietijos, ir Lietuvos vyriausybių galima skirstyti į du etapus – iki ir po 1933 m. Pirmuoju etapu Lietuvos-Vokietijos bendravimas vyko normalia vaga, o nuo 1933 m. sausio mėnesio, Vokietijoje atėjus į valdžią nacistams, jie labai susikomplikavo.

Vokietija buvo svarbiausia Lietuvos žemės ūkio produktų realizavimo rinka. Taigi Kaunas siekė plėtoti ryšius su Berlynu. 1923 m. abi šalys pasirašė sutartį dėl karo nuostolių padengimo ir okupacijos laikų pinigų likvidavimo. Ši sutartis pašalino abipusius ekonominius, finansinius nesutarimus. 1923 m., 1928 m. Lietuva ir Vokietija pasirašė prekybos sutarčių, kurios pagyvino komercinius ryšius.

Svarbi buvo Lietuvai 1928 m. sutartis su Vokietija dėl sienų. 1928 m. sausio 29 d. Vokietijos ir Lietuvos sienos sutartimi vokiečiai tik dar kartą pripažino tai, ką jie buvo įsipareigoję pripažinti Versalio sutartimi – tai, jog Klaipėda Vokietijai nepriklauso. Nustatydamos tarpusavio sieną, valstybės kartu įsipareigoja nekvestionuoti sienos linijos, traktuoti ją kaip neliečiamą, pripažįsta šia siena apibrėžtos kitos valstybės teritorijos integralumą“.

Diplomatiniai santykiai su Vokietija pradeda blogti atėjus į valdžią nacionalsocialistams. 1935 m. pradėjo irti Versalio sistema ir formuotis nauji tarptautiniai santykiai Europoje. Tai vertė Lietuvos vyriausybę užsienio politiką derinti su gretimomis valstybėmis. Ypač didelį rūpestį kėlė galima Vokietijos agresija ir šiukštus, atviras jos kišimasis į Klaipėdos krašto reikalus.

Vokietija vis dažniau reikalavo peržiūrėti sienas. Abiejų valstybių santykiai ypač pašlijo, kai Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Otonas Betcheris ėmė nepaisyti Lietuvos centrinės valdžios ir pradėjo pats tvarkyti reikalus su Vokietija. Dėl šios priežasties 1932 m. direktorijos pirmininkas buvo atleistas iš pareigų. Tada Vokietijos vyriausybė iškėlė Tautų Sąjungoje Lietuvai bylą, kuri pateko į Hagos tribunolą. Šis pripažino Lietuvos vyriausybės veiksmų laisvę Klaipėdos krašte. Po Hagos tribunolo sprendimo atrodė, kad Klaipėdos problema liks Lietuvos vidaus reikalu. Tačiau Vokietija ir toliau laikėsi savo pozicijų.

1936 m. pradžioje prasidėjo naujos derybos dėl ekonominio bendradarbiavimo sutarties sudarymo, kuri buvo Lietuvai labai svarbi. Vokietijos paskelbtas importo iš Lietuvos boikotas įstūmė kraštą į sunkę ekonominę krizę. Tačiau Lietuva nenusileido. Pamažu ji pertvarkė savo ekonomiką, vis daugiau produktų eksportavo į Didžiąją Britaniją.

1936 m. Klaipėdos krašto prijungimas prie Trečiojo Reicho buvo suvokiamas kaip natūralus neišvengiamumas, o tikslui pasiekti buvo naudojama pagrindinė priemonė – diplomatinis spaudimas, kuriuo siekta demoralizuoti Lietuvos valdžios organus.

Lenkijos-Lietuvos santykių paaštrėjimo akivaizdoje 1938 m. kovo 18 d. Hitleris davė Vermachtui nurodymą paruošti Klaipėdos krašto užėmimo planą. O galimo Lenkijos įsiveržimo į Lietuvą atveju buvo nutarta nedelsiant jį užimti. Taigi Trečiojo Reicho diplomatija pradėjo žaisti su Lietuva dvilypį žaidimą: viena vertus buvo deklaruojamas noras suar­tėti, tačiau antra vertus, Lietuvą bandyta izoliuoti, siekiant sudaryti kuo palankesnes sąlygas būsimam Klaipėdos užėmimui.

Vokietija palaipsniui griežtino toną ir vis kėlė naujus reikalavimus, siekiant iki minimumo suvaržyti Lietuvos įtaką. 1938 m. kovo 25 d. Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui buvo įteiktas 11 punktų reikalavimas – atšaukti karo padėtį krašte, gražinti vokiečių kalbos statusą, sugrąžinti nacistinių Neumanno ir Sasso partijų nariams pilietines teises, neriboti Vokietijos piliečių teisių ir pan.

1938 m. Lietuva ėmėsi nuolaidžiavimo politikos: į laisvę buvo paleisti paskutiniai Klaipėdos krašto nacionalsocialistų proceso nuteistieji, jiems grąžintos pilietinės teisės, o lapkričio 1 d. Klaipėdos krašte panaikinta karo padėtis.

Šiuo laikotarpiu Didžiosios Britanijos, Prancūzijos vyriausybės vykdė nesikišimo politiką, nuolaidžiavo Vokietijai. Negavusi Vakarų valstybių paramos, Lietuvos valdžia įvykdė visus Vokietijos reikalavimus. Tačiau tų nuolaidų jai buvo per maža. Hitlerininkai rengėsi atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos.

1938 m. kovo 18 d. Hitleris išleido direktyvą vokiečių karinėms pajėgoms parengti Klaipėdos krašto užėmimo planą. Vidurnaktį vokiečių kariuomenės I divizija Rytų Prūsijoje buvo pradėta koncentruoti prie Klaipėdos krašto sienos. Apie 1000 SA ir SS vyrų susibūrė Tilžėje. Karo laivai atvyko į Pilau karo uostą.

Istoriografijoje yra teigiama, kad Klaipėdos krašto užgrobimas nuo 1938 iki 1939 m. tampa vieša paslaptimi. 1939 kovo 22 d. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pasirašė su Joachimu fon Ribentropu sutartį, kuri skelbė, kad Klaipėdos kraštas nuo sutarties pasirašymo perduodamas Vokietijai.

Nors Lietuva neteko Klaipėdos krašto, tačiau tolimesni Lietuvos-Vokietijos santykiai išlieka stabilus ir draugiški. Tai parodo toks faktas, kad Lietuvos kariuomenės vadas S. Raštikis dalyvavo Hitlerio gimtadienyje, kur buvo šiltai sutiktas. Hitleris pareiškė, jog Vokietija suinteresuota išplėsti ekonominius santykius su Lietuva.

Tačiau draugiški santykiai truko neilgai. Praradusi Klaipėdos kraštą, Lietuvos vyriausybė ir toliau jautė galimai tapsianti Vokietijos auka. 1939 m. vasarą imta ruoštis galimai Vokietijos agresijai. Pirmiausia buvo įvertintas nepatenkinamas pasienio apsaugos batalionų pasirengimas ir jų struktūra. Tada imtasi skubiai steigti naujus batalionus. Buvo priimtas sprendimas suformuoti tris naujus pasienio apsaugos batalionus Kretingos, Tauragės ir Raseinių apskričių pasienio apsaugai. Tačiau kuo ilgiau tvyrojo Lietuvos-Vokietijos santykių įtampa, tuo mažiau pasitikėjimo liko ir Lietuvos kariuomenėje.

1939 m. rugpjūčio 23 d. tarp Vokietijos ir SSRS pasirašyta nepuolimo sutartis (Molotovo-Ribentropo paktas) ir jo slaptieji protokolai palaidojo Lenkijos valstybingumą bei nulėmė Baltijos šalių likimą. Dėl Vokietijos ir SSRS agresyvios politikos jos ne tik prarado daugybę žmonių, patyrė daug nuostolių, bet ir neteko to, kas svarbiausia, – nepriklausomybės.

Ignas Giniotis, 
Šilutės H. Šojaus muziejaus muziejininkas istorikas

Be the first to comment on "Klaipėdos krašto problema 1919-1939 m."

Leave a comment

Your email address will not be published.


*