Kaip žemaitis iš Kulių į Klaipėdą važiavo

1923 m. sausio mėnesį „priglaudus“ Mažąją Lietuvą prie Didžiosios be tiesioginių politinių ar ekonominių dalykų, transformacija vyko ir žmonių galvose. Ypač dėl šių abiejų dalių skirtingo išsivystymo, kultūrinių vertybių suvokimo. 

Tai iliustruodami siūlome „Klaipėdos žinių“ 1924 m. spalio – lapkričio numeriuose Juzio Burbos vardu išspausdintą feljetoną „Kaip žemaitis iš Kulių į Klaipėdą važiavo“. Jame šmaikščiai atskleidžiamos abiejų dalių žmonių kultūrinės vertybės. O tuo pačiu parodomos ir ryškios ekonominės skirtybės. 

Siekiant išlaikyti autentiškumą bei leisti pajusti to laiko dvasią – rašto kalba neredaguota. Tik papildyta vokiškai vertimais. 

Už nuorodą į šį tekstą dėkojame istorikei Silvai Pocytei.  

Kad jau visi į ton Klaipeda, kaip į kokius atlaidus brazd, rek, misilju er monei veina syki kap nors nusikrapštyte. Mergelka reks pusbatius nupirktie, vo patee – kokių nors pastrajų. Vo er pats sava akimis paveiziesiu ton pri Leituvos privienyta miesta. Dar, rasi, koke burna brongnyna išmesiu. Er galesiu sau, kaip koks pons, dainiuodams gryšte.

Nu pat pavakares pradejau į kelione gatavoteis. Prisitepiau ratus, pašara du regstiu įsidejau, praventa (maisto, užkandžių – redaktoriaus pastaba) terbale pasiėmiau er visus kitus galus susiveizėjau. Tujau po večeres kinkinteis išėjau.

Lig Gargždų priprasts kels – gali sau ba baimes važioute. Sykes, sakau, er tos doubes susigadei. Kap didile įsnūsti, tept ujau, į doubes tekinems irientejus, gali atsibuste er atsižinte, ar tikru keliu tabvažiouji.

Gargždus gera valandą pasišėręs er jau našpetna saule patekejus toliau išbrazdėjau.

Če jau visoki dyva pradejo rodyteis. Kels teisu er iš abejų pusių medes apdeigts – tep kap mūsų miestelie par klebono lonką. Tiktai monei strošni jouka iš tų prūsų terliojimos! Visur tat akele pašales kūlate daile į veina eilę sustatyta. Er vis dar anei balta numaliavote. Ne mums to rek, ne nieka, vo visteik gyvi esam. Išmislijus, sakau, tikta – er gana, er pakajus! Aš šitą omži bengu, vo dar ne savo locnos trobos lubą su maliavu nesu perbraukes. Vo kou aš na gaspadorius? Anei er kulatius maliavodami vis teik ton pati taišsineš iš šio sveitą.

Bet šep tas anų kels didele puikus – kaip stals. Važiouk er norėk.

Aš sau er brazdu dainioudams:

Ar če teisą sakyte,
Ar tik mela veiną?
Kad ont pečiaus su plaktuku
Ežis piove šeiną.
Ont veršiuką nugaras
Silke kavą gėrė.
Vo žiurkelė nulupta
Penkis pundus svėrė…

Bet tep bavažoujant tas nalabasis tamobilius – ugneis vežimas – mažne monei smerti idavė. Mona arkle kap šoks par parkasa. Moni pati su vežimu apvožė. Vos na vos sveku sprondu baišlindau. Šep tep pašarą susidėjes er šiokes tokes smulkmenas susikravojęs vėl toliau reitu. Jau pareje er sudurdytas nugarkaulis skaudėti.<…>

Tik, šit, pamatiau er cielą būrį išsikišusių kaminų. Veina kamina spakaine stovejo, vo kiti dūmus cielas volas spjaudė. – Matyte, če jau miests bus. Aš er nosį nusišloustiau.

Vos tik į pirmoje miesta ulyce įvažiavau, kapt tujau pri mones kažkoks su raudonas lopas vyriškis pristoje.

– Ir mus du name šreiben! (Tu privalai užsirašyti  savo vardą – t.y. vėžimo savininko – red. p.) – roda ons pirštu į mona pagarde (vėžimo sienelės – red. p.) er i greta stovente vežimą lentale.

– Ne. Mūsu nome yr tris, vo na du. Motina er dukte nomei palikta. Aš veins taatvažiavau. Dar er somdomą pusvaikį turime, – atsakiau.

– Nein. Nikt das. Ir mus deine name štejen! (Ne, ne tai. Čia privalo būti užrašytas tavo vardas) – vėl, pirštu į pagarde badydamas, saka.

– Kap apsistojau, te per nabėt. Vo deina nomei anų nieks nepagaus (t.y., kur mano namai, tau nesurast – red. p.), prašom nasirūpinti. Aš galu er če „štejen“(stovėti- red. p.) – atrėžiau.

– Mus gešrybewn sein! – (privaloma užsirašyti – red. p.) onas vėl monei saka.

– Ek sau su tuo sava „šyben“! Šveres (rašyti, blogas red. p.) buvot, šyberes er dveset. Vo ont galų gala, je to nori su monem rokoutes, tad šnekėk žemaitišką, vo na kap žyda burbėk. Kol buvot Lietuvo, mums jau iki lig pat kaula tos jūsų bliurbynės apkyrėje. Dabar jau Klaipėda yr pri Leituvos priveinyta. Mes dar tokį poną pamokyte galem – ar žina kon!…

Ir jau, sušveitęs arklems, norėjo važioute. Bet ons, kap piktas pinigas, prikiba pri mones er nė iš veitos napaled. Kap mata, kad aš tų ano plepalų naklausaus, tep ons pasišaukė etont pro šalį storą prūsą. Tas mon saka:

– Nu, še tik, šišion rek: lentele su pavarde prikabinti.

– Kam mon to rek? Moni er ba parašą visa soda pažyst. Pats klebonas su manim sveikinasi. Vo kalėdininką kožna meta pri mones ant peitų atvažiout.

Storasis prūsas sau nuėje, vo tas sulopytasiš vis „štrap, štrap“ (bauda, bauda – red. p.) šauk.

Jau kad ons tep, kap joudasis pri mirštonte žmogaus dušes pristoje, gerouju nabgalės nu ano baatsikratyte. Matyte, dar širyt ont tuščios taber. Ištraukiau ar tris litus er daviau. – Pasigalauk sau, – misliju.

Toliau pavažiavęs matau, kad ciels butalės su longas, su durelėm, er visais parėdymais ba arklių, ba ugneis atlek. Tei mona arkle, pasibaide, kap šoks į ulyčios pašalį! Paverte maža vaka er senos žydelkas vobulus iš kiocale išbėrė. Er nu to atsitikimą sudna deina prasidėje.

Reikėje tata tos nelaimės! Muset aš po toke pleinatu gimęs, kad mon tep tonke navykst.

Kap tikta tei mona pasibaide arkle tus žydelkas vobulus iš kiocale išbėrė, toks tata lerms pakila; tų visokių žmonių prisirinka! Ir visi tep šūkav, tep bliurb… Aš didele išsigondau to klegėjima. Rodes, kad visų miestelių vamtfoštere (tvarkos prižiūrėtojas red. p.) susirinka.

– Ne, misliju, mizerijas tei klaipediške! Anei dar vokytių tabturintys. Rek lesties – nutariau – iš miesta. Gal er nu mones prades kvizicijes plėšti.

Er, jau, sukirtes arklems, buvau ont nomų balekos. Tik vel kits, raudonas lopas sulopyts, prūsus prišoka pri mona arklių ir pradeje šaukti:

– Curyk, curyk! (atgal, atgal – red. p.).

Ek sau pri nalaboje! Suryk pats, kad nori – atmoviau. Ar aš toki ilgveide esu, kad žeminus vobulus ėstio? Er dar tokius parkos rūgštinius. Aš sava sodne turu er saldinių, er cukrinių – keik tikta monei rek.

Bet kap aš nasispyriau, kap nasipryšinau, vo nėkap nagalėjau išsipordolinti. Du sulopytu atsuka mona arklius er pri kažkoke didi noma priveže. Įėjus į vidu nasvietišks kamantinėjims prasidėji.

– Ast du ausveis! (Ar turi pasą? – red. p.) – sušunka didile nusiedes pons, į kupacijos laikų autponus padabnus.

– Jok mata, ponali, kad išeizu veins, vo na kap du. Kad būt er pusvaikis kupeto važiavęs, būt galėjęs veins pri arklių iššokti. Tad nabūt er nu to bėgonte butale pasibaide.

– Papyre! (dokumentą – red. p.) – vėl sušunka.

Visi, matyte, tos „štopos“ (pakišos – red. p.) nor – pamislijau. Er ištraukes iš kišenės ar 10 litų popierini buvau baduodas tam reibioujou ponou. Vo tas kap pašoka, kap kažin kon ten suklyke, mažne er longa išbira. Aš tep iššigondau, kad mone er srėnas prakaitouti pradėje!

Kažkoks su rendėliu apsimovęs prūsaitis pripuole pri mones – er išverte visas mona kišenes er visokes kvitancijes. Kad kožnon kits, į žmogu padabnus, ponaitis priraše, pripekliavoje. Tuomet vel tas drūktasis pons sušunka:

– Es virt gerikt! Raus! (Viskas sutvarkyta! Nešdinkis! – red. p.).

Er tas su rendeliu prūsaitis didele naviežlyba moni pro duris išlydėje.

Ulyčio atsidūres didele majedne pasijutau. Če tun pinigų er kvitancijų didele iškada. Vo če čėsnis, Deiva magone, kad tep lengva viskas pasibenge. Jau į tokius nagus įkliūti – nadouk nadaves: išdirbs tavi, kap šilta vilna!

Priejes pri vežima atsiduksėjau:

Ek, Klaipedale, aš – ba taves, tu – ba mones!

Į jėpki (kiemas arkliams pastatyti – red. p.) įvažiavęs arklius pasišėriau er didele apsidžiaugiau, kad dar ton 10 litų sauje tebturis. Er iš to širdeis skausma išejau brongvyna kaštavoti. Apie pastrajus er pusbatius naber ko er barokouti.

Kol arkle pasiėde er aš našpetna sava duše pataisiau. Jau er visus pripodkus užmiršau. Vo ont nomų brazdėdams et dainiauti pradėjau:

Aš vorėlkas nageru,
Kopūstų navalgau.
Senų nergų namyliu,
Jaunu nasugaudau…

Če vėl maža nalaime atsitinka. Par ton bruki bavažioujant, kažin kap išlėkė ratų užkyštis er tekinis į parkasa nurieteije. Šep tep viskon susirinkau. Bet niekap nabgaliu tos ašeis į stabule baitropyti. Ar ronkas pradėje virpeti, ar kažin kas pasidarė. Pro šalį etos žmogelis, tata moni baišgelbėje.

Tos visos načėstys kap su pirštu į aki dor, kad į ton Klaipeda geram žmogou nėr ko važiouti. Dėl to aš linksmus, nomei lesdamas, er užtraukiau:

Žvirblis varnų prigaudęs
Į turgu važiava,
Vo tas katins besijoukdamas
Ko trūke nagava.
Vėžys arklį pasikinkęs
Į cibulių važi.
Er pats juokės išsiveipes,
Kad tur dakta gražį.
Už susėda daržinės
Žyds barzdą kratydams,
Stūme kiaulę atbulą
Sava pate vydams.

***

Nu to syke, kap moni tep didele naviežlyba tas prūsatis su rendeliu pro duris išlydėje, aš jau su Klaipėda buvau atsižegnojęs. A budelems anos monei rek?

Keik aš jau klumpių esu nunešiojęs, keik bankrutkų išrūkęs, keik miestų apvažiavęs (Telšius jau 3 kartus esu buvęs, o į Šiaulius, kap gaidys mergelkaa aki iškabina, esu pri akių daktara nusikratęs buvęs). Ir neikur, kap sviets svietu stov, tokios napadorstvos nesu turėję. Tikta kartas sava peiminatį lioubu teb pro duris išpravodyte, kap tas kiaules liuob į žirnis įleste. Vo dabar tei svetimi ontsvata, tei paršele prilaidine moni, sena žmogų, kurį visa soda, visa meistele ponybe su valstiaus pišoriu puikiause pažįsts ir ronkoms sveikinas, ims pro duris stumdyte! Patrakites jūs visi su ta sava Klaipėda!…

Keik čėsta spakaine nomei pagyvenęs gaunu nu desetnika grometą, kur moni į Klaipėda vadin. Musietas – misliju – tei patys ponaa, išskaitę mona popierius ir pamatę, kad aš žmogus – na ont jouka, praša, kad aš atvažioutio su anas pasigadyte. Matyte, nor anei atsiprašytei, kad tep moni užpykina ir viskon mon atgal atidoute.

Pamislykit tiktaa! Kap visur gerą žmogų atrond, kad mona veito koks kogalis būt buvęs, ne ten ano nieks būt kveitęs, ne ten niekas su anu būt rokavęs. Vo moni, veizėk, ir prūsaa atranda.

Su visu širdis atsileida. Je jau anei – vožoju – su geru žmogus skaitos, tad ko če mon tep šiaušteis. Rek jau dar sykį į ton Klaipėdą nuvažioute. Bet kad ont gera rokundą pri žmonių važiouji – rek ir šioke toke vakartį pasiimti.

Patee leipiau kiaules reita ir du keitu sūriu įdėte. Juk anei pastatys borną, tad monei užkandos prisies ištraukte. Mergelka dar puskapį kiaušių nubega atskaityte. Par ton kupacijes čėstą į kiaušius tep, kap kiaule į builes, įguda.

Pusvaikiou leipiau ratus pateptie, arklius susiveizėte ir, po večeres, kinkyteis pradėte. Kam če vis mon veinas važinėteis? Vo tagu ir pusvaikis pamata, su kokes ponas aš pažintes turu. – Paskou jou klausys, bijosis.

Lyg Gargždų paprasts kels, paprastas doubes ir purva. Be tik už Gargždų užvažiavus, Prūsų pusė, nagirdėti stebuklaa pasirodė! Kažin kokie prūsa pirties pečius išbėgęs į lauką ir bavakštiojis aplink dūmus kosnodams. Del Deiva – misiju – dar rugee napasįti, vo jau anei su karštu pečiu po laukus vakštio. Kurį ten brontą džiovin? Vo tam mona pusvaikiou ir nosis lyg žeme ištysa į tokius dyvus basiveizont.

Keik toliau pavažiavę sutikom prūsa ir klausėm, kon ten plikame lauke pirteis pečiu dirb?

– Še tik, tas yr toks traktors, kur dirvas ar.

– Žinau, žinau, kad če ba trake naapsiet, – pamislijau. – Pri mūsų dar, dėkavote Ponou Deivou neiks ner patrakęs, kad su pirteis pečiu dirvas artų“.

Ton pasakęs toliau nubrazdėjau.

Jozis Burba

„Klaipėdos žinios“ – 1924 m. spalio 5, 22 ir lapkričio 2 d.