Kaip Švėkšna tapo psichiatrinės įstaigos sinonimu. III dalis

Pirmieji ligoninės slaugytojai.

arba psichoneurologinis gydymas sovietinėje Lietuvoje.

Stringantis statybų planas

1955 m. psichoneurologinės ligoninės statyba Švėkšnoje buvo įtraukta į Lietuvos SSR 1955-1960 m. sveikatos apsaugos išvystymo penkmečio planą. Statomai ligoninei sutektas respublikinės reikšmės objekto statusas. Tačiau pirmaisiais penkmečio metais ligoninėje atliktų darbų apimtis nebuvo didelė. Tam turėjo įtakos kvalifikuotų statybininkų trūkumas bei statybvietės nuošalumas. Be to, dėl statybininkų komandiruotėms papildomai išmokėtų pinigų, dėl samdomiems kvalifikuotiems darbininkams (daugiausia santechnikams) mokamo didesnio atlyginimo bei dėl piniginių baudų bankui už statybai paimtus ir laiku negrąžintus kreditus, Šilutės Statybos ir remonto kontora 1955 m. patyrė 66 tūkst. 400 rb. nuostolį. Visa tai lėmė, kad Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės statybos planas nebuvo įvykdytas.

1956 m. vasario 9 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos vykusiame posėdyje buvo svarstoma psichoneurologinio gydymo padėtis, kaip vykdomas ligoninių tinklo plėtimas. Savo pasiūlymus ir projektą teikė Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Kazys Preikšas ir Sveikatos apsaugos ministras Bronislavas Penkovskis (Penkauskas). Atsižvelgiant į posėdyje išsakytas pastabas ir siūlymus 1956 m. vasario 11 d. Ministrų Taryba priėmė nutarimą „dėl priemonių gyventojų psichoneurologinei pagalbai Lietuvos TSR pagerinti“, kuriame akcentavo, kad nėra vykdomas 1954 m. Lietuvos SSR MT nutarimas – ypač nepatenkinamai vykdomas psichoneurologinių įstaigų tinklo plėtimas. Ministrų Tarybos nutarimu Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės statybos darbus vykdžiusi Komunalinio ūkio ministerija ir Šilutės rajono vykdomasis komitetas, kuriam buvo pavaldi darbus atliekanti bei Komunalinio ūkio ministerijai priklausanti Šilutės Statybos ir remonto kontora, buvo įpareigoti įvykdyti plane numatytą darbų apimtį, t. y. 1956 m. įrengti 100 lovų. Ligoninės statybos užbaigimui buvo skirta 1 mln. 100 tūkst. rb.

Pagal darbų planą pirmųjų 50 lovų įrengimui iki 1956 m. gegužės mėn. buvo skirta 330 tūkst. rb. Iš jų vandens gręžinio įrengimui – 80 tūkst. rb. Tačiau iki birželio mėn. buvo atlikta darbų, kurių vertė siekė tik 65 tūkst. rb. Pagrindine to priežastimi įvardinta Sveikatos apsaugos ministerija, kuri nesiėmė iniciatyvos nutarimui įgyvendinti, o darbus paliko savieigai.

Iš tiesų tokia padėtis susidarė dėl statybos darbus atliekančio subrangovo, Šilutės rajono Statybos ir remonto kontoros negalėjimo vykdyti didelės apimties darbus. Pirmiausiai, dėl Švėkšnos ligoninės statybos darbų sumažėjo Šilutės remonto ir statybos kontoros pelningumas: per pirmąjį 1956 m. pusmetį planuota gauti 36 tūkst. 500 rb. pelno, o gauta tik 12 tūkst. 900 rb. Šios sumos nepakako kontoros 1955 m. patirtiems nuostoliams padengti. Antra, vykdomus darbus stabdė nesavalaikis užsakovo (Sveikatos apsaugos ministerijos) atsiskaitymas už atliktus darbus. Per 1956 m. pirmąjį ketvirtį, už laiku negrąžintus kreditus, Šilutės statybos ir remonto kontora sumokėjo bankui 2.406 rb. 90 kap. baudą. Padėtį bandyta taisyti atidedant darbų užbaigimo terminą iki liepos 1 d.

Vis dėlto, Šilutės Statybos ir remonto kontorai Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės statyba tapo nepakeliama našta, ypač po to, kai Sveikatos apsaugos ministerija laiku neatsiskaitė su kontora už jau atliktus darbus. Pavyzdžiui, 1956 m. balandžio 1 d. Sveikatos apsaugos ministerija buvo skolinga Šilutės Statybos ir remonto kontorai 26 tūkst. 183 rb. 41 kap. – daugiau kaip pusę kontorai skolingų ūkio subjektų sumos. Formali neatsiskaitymo priežastis buvo ta, kad dėl laiku nesutvarkytos projekto dokumentacijos ligoninės pastato negalima buvo priduoti valstybinei priėmimo komisijai. Ši problema buvo išspręsta, kai psichoneurologinės ligoninės Švėkšnoje statyba iš Komunalinio ūkio ministerijos buvo perduota Miestų ir kaimų statybos ministerijai.

Rangovų keitimas buvo naudingas

Naujas rangovas užbaigė visus plane numatytus ligoninės statybos darbus 1958 m. Pažymėtina, jog Švėkšnos psichoneurologinės statyba sudarė ne tik vidaus ir išorės apdailos bei aplinkos tvarkymo darbai, durų, langų su grūdintu stiklu – „stalinitu“ ir grotų juose įstatymas, vandentiekio ir kanalizacijos įrengimas ar mūrinės 2,5 metrų aukščio tvoros statyba, bet ir tokio tipo įstaigai būtinos miestelio infrastruktūros elementų pajungimas. Kadangi ligoninės pacientai neturėjo specialios prausyklos, o aptarnaujantis personalas gyvenamos vietos, tai 1956 m. spalio 31 d. Švėkšnos psichoneurologinei ligoninei buvo perduota 264 m2 Švėkšnos miestelio pirtis ir 112 m2 mūrinis, 4 butų (kambarių) namas Melnikaitės gatvėje Nr. 5. Pagrindiniam sovietinio psichoneurologinio gydymo metodui – darbo terapijai taikyti ir sovietiniam ekonominiam savarankiškumui stiprinti, t. y. ūkiskaitai plėsti, 1957 m. balandžio 18 d. ligoninei buvo paskirtas 63,8 ha žemės sklypas iš „Žemaitės“ kolūkio žemės masyvo. Šiame sklype „besigydantys“ pacientai kartu užsiaugindavo augalinės kilmės, o vėliau ir mėsos maisto produktų. Bet pirmaisiais ligoninės darbo metais darbo terapija buvo vykdoma pacientams atliekant ligoninės teritorijos gerbūvio tvarkymo darbus: sodinti medeliai, tiesiami takeliai, prižiūrimas į ligoninę vedantis kelias. Buvo atvejų, kai ligoninės pacientai, kaip pigi arba nemokama darbo jėga, buvo išnaudojami įvairiems, sunkiems darbams pas Švėkšnos apylinkės gyventojus.

Ligoninės atidarymo data

Švėkšnos psichoneurologinė ligoninė neturi tikslios atidarymo dienos. 1956 m. kovo 18 d., dar tebevykstant statyboms, Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Švėkšnos psichiatrinės ligoninės gydytoju psichiatru paskirtas Pranas Japertas. Pirmieji 40 pacientų į ligoninę atvežti iš Vilniaus psichoneurologinės ligoninės 1956 m. birželio 23 d. Vėliau jų dar buvo atvežta iš Kauno psichoneurologinės ligoninės.

Iš šių ligoninių į Švėkšną atvežti pacientai buvo „rinktiniai“ – pačių sunkiausių būklių. Viename mažiausių pastato korpusų (šiaurės-rytinis korpusas) buvo įrengtas pirmasis ligoninės skyrius. Šiame skyriuje buvo 50 lovų, t. y. ant žemės klojamų čiužinių (matracų). 1957 m. įrengtame pietrytiniame pastato korpuse buvo atidarytas antras ligoninės skyrius. Atidarius šį skyrių vyrai ir moterys izoliuoti vieni nuo kitų skirtinguose ligoninės korpusuose. 1958 m., pagrindiniame ir didžiausiame ligoninės korpuse (pietinis pastato korpusas), atidarytas trečias – neurozių skyrius. Įrengus šį skyrių, kartu, buvo įvykdytas 200 lovų planas ir baigta ligoninės statyba.

Būtina pažymėti, kad nuo Respublikinės Švėkšnos psichoneurologinės ligoninės darbo pradžios šioje ligoninėje besigydančių pacientų buvo kur kas daugiau nei ligoninėje buvo lovų. Pavyzdžiui, 1958 m. 200 lovų turinčioje ligoninėje buvo gydomi 300 pacientų. Kad sumažintų ligoninėje gydomų pacientų skaičių, „pasveikusieji“, t. y. įvairiais gydymo būdais nuslopinti ir, dėl to, pavojaus visuomenės nariams nebekeliantys pacientai buvo perkeliami į invalidų namus.

Miestelis – ligoninės sinonimas

Kalbant apie tai, kodėl sovietmečiu Švėkšnos miestelis pradėtas tapatinti su psichiatrine įstaiga galima išskirti kelis veiksnius.

Pirmiausia, Švėkšnos psichoneurologinė ligoninė pagal savo padėtį ir dydį buvo vienintelė tokio tipo įstaiga „Vakarų regione“. Šioje ligoninėje gydėsi pacientai ne tik iš Šilutės, bet ir iš kitų Lietuvos SSR rajonų. Žinia apie čia veikiančią psichoneurologinę ligoninę ėmė sparčiai plisti, kai Sovietų Sąjungoje imta spręsti sergančių nuo priklausomybės alkoholiui problemą. Vykdant SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1961 m. birželio 19 d. priimtą Įsaką „Dėl kovos su girtuokliavimu sustiprinimo“, Lietuvos SSR Ministrų Taryba liepos 28 d. priėmė nutarimą dėl asmenų, sergančių priklausomybe nuo alkoholio, priverstinio gydymo. Tų pačių metų rugpjūčio 23 d. Sveikatos apsaugos ministras išleido įsakymą, kuriuo reglamentavo tokių asmenų gydymą psichoneurologinėse ligoninėse. Pagal anuomet galiojusią tvarką priverstiniam gydymui į psichoneurologinę ligoninę patekdavo asmenys turintys rajono ar miesto, kuriame jie gyveno, vykdomojo komiteto nutarimą. Pareiškimą dėl priverstinio gydymo galėjo rašyti šeimos nariai arba darbovietės, kurioje dirbo alkoholiu piktnaudžiaujantis asmuo, „draugiškas teismas“.

Išvadą apie asmens sveikatos būklę ir pareiškimą dėl sergančio asmens siuntimo į psichoneurologinę ligoninę teikdavo miesto arba rajono vyriausiasis gydytojas. Gydytis siunčiamo asmens sutikimas nebuvo reikalingas. Kokia gili buvo visuomenę apėmusi besaikio alkoholio vartojimo problema iliustruoja tai, jog 7-to dešimtmečio viduryje Švėkšnos psichoneurologinėje ligoninėje nuo priklausomybės alkoholiui gydėsi katalikų kunigas iš Mažeikių rajono, kepenų cirozę nuo besaikio alkoholio vartojimo taip pat gydėsi Šilutės katalikų parapijos klebonas.

Ironiška, tačiau „stikliuko“ mėgėjų buvo pačiame ligoninės personale. 1964 m. ligoninėje buvo svarstomas sanitaro K. elgesys dėl alkoholio vartojimo darbe, bei galimybės gydytis „darbo vietoje“. Alkoholikų atsiradimas Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje išplėtė čia besigydančių pacientų geografiją ir padidino pacientų kaitos dinamiką, nes sunkius lėtinius psichikos sutrikimus turintys asmenys iš ligoninės retai išeidavo gyvi.

Antra priežastis, dėl kurios Švėkšną imta tapatinti su psichiatrine ligonine yra ta, kad miestelyje atidaryta ligoninė per trumpą laiką tapo pagrindine ir didžiausia Švėkšnoje veikianti įstaiga. Iki 1956 m. Švėkšnos miestelis niekuo neišsiskyrė iš kitų Lietuvos SSR miestelių. Tai buvo centrinė kolūkio „Julė Žemaitė“ gyvenvietė. Įsteigus psichoneurologinę ligoninę miestelio struktūra pasikeitė: centriniu miestelio objektu tapo ligoninė. 1962 m. ligoninė gavo leidimą 4 ha plote statytis 4-ių butų gyvenamąjį namą. 1968 m. ligoninei suteiktas dar vienas sklypas (0,25 ha) 12-os butų gyvenamojo namo statybai.

Be to, Švėkšnos psichoneurologinei ligoninei buvo skirtas žemės sklypas Švėkšnos miestelio kapinėse, kuriame buvo laidojami mirę pacientai. 1970 m., siekiant padidinti lovų skaičių Švėkšnos psichoneurologinėje ligoninėje, Šilutės Kilnojama mechanizuota kolona pradėjo ligoninės priestato statybą. Pagal lovų skaičių, per 30 metų, ligoninė išaugo beveik 11 kartų (1983 m. ligoninėje buvo 560 lovų).

Didėjantis lovų skaičius atspindėjo ligoninės personalo augimą. Pradžioje ligoninė turėjo apie 20 etatinių darbuotojų, o 9-to dešimtmečio viduryje ligoninę aptarnaujančio personalo skaičius išaugo beveik iki 600. Nuo 8-to dešimtmečio vidurio bendras ligoninės personalo ir pacientų skaičius prilygo pusei Švėkšnos miestelio gyventojų. Natūralu, kad su šia gydymo įstaiga, vienaip ar kitaip, buvo susijusi kiekviena Švėkšnoje gyvenanti šeima ar asmuo. Visa tai visuomenės akyse formavo Švėkšnos, kaip psichiatrinės įstaigos įvaizdį, kūrė atitinkamas asociacijas.

Yra dar vienas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį norint suprasti, kodėl psichoneurologinė ligoninė tapo Švėkšną iš kitų Lietuvos SSR gyvenviečių išskiriančiu požymiu.

Dar nuo pagonybės laikų

Tik prasidėjus psichoneurologinės ligoninės statybai, pirmiausia Švėkšnoje ir jos apylinkėse, pasklido kalbos apie čia statomą „durnyną“. Kalbant apie tokio požiūrio į psichoneurologinę ligoninę ištakas reikia pasakyti, kad jis turi gilias, pagonybės laikus siekiančias šaknis. Nors lietuvių kultūroje į psichikos sutrikimus turinčius asmenis buvo žiūrima atlaidžiai, tačiau pašiepiančiai. Psichikos sutrikimų turintys žmonės buvo laikomi nepilnaverčiais, jų vengiama. Psichikos ligos ir jų priežastys žmonėms buvo neaiškios ir nesuprantamos.

Krikščioniško – katalikiško mokymo įtakoje susiformavo požiūris į psichikos sutrikimus turinčius asmenis, kaip velnio ar dvasios apsėstuosius. Dėl to, psichikos sutrikimai nebuvo laikomi ligomis, o vertinami, kaip Dievo bausmė.

Antra vertus, protas buvo didžiausia vertybė, todėl proto negalia buvo laikoma didžiule nelaime. Tai, kad viduramžiškas požiūris į psichikos sutrikimus turinčius asmenis išliko gajus ir sovietinėje Lietuvoje, lėmė istorinė valstybės raida, kai visais laikais didžiausias ir religingiausias gyventojų sluoksnis – valstiečiai, nepriklausomoje Lietuvoje tapo valstybės pagrindu, jos atrama.

Kaimiškos, religingos ir neišsilavinusios visuomenės planingas švietimas Lietuvoje pradėtas tik XX a. 4-jame dešimtmetyje. Tačiau tai nereiškia, jog įvestas privalomas pradinis išsilavinimas visuomenę savaime padarė apsišvietusią. Kad visuomenės švietimo rezultatai nėra pasiekiami per trumpą laiką parodo minėtos Aušros gatvės gyventojų raštingumo pavyzdys. Sovietinės okupacijos pradžioje, 1945-1946 m., iš 25 šioje gatvėje gyvenusių šeimų 8 šeimų „galvos“ buvo beraštės. Kita vertus, krikščioniška – katalikiška daugumos visuomenės narių tapatybė yra inertiška radikaliems pokyčiams, ypač kada kalbama apie tradicinių vertybių ir papročių kaitą.

Pilnas viso straipsnio variantas čia.

Ligonine_1957_pavasari

Švėkšnos ligoninė. 1957 m. pavasaris.

ligonine. 1957 m.

1957 pavasaris.

ligonine 1958 m.

Švėkšnos ligonine 1958 m.

Personalas-1

Laisvalaikis lauke. 1961 m.

talka

Pirmoji ligonių ir aptarnaujančio personalo talka. 1957 m. birželio 11 d.

pirmoji talka. 1957 m. pavasaris.

Pirmoji ligonių ir aptarnaujančio personalo talka. 1957 m. birželio 11 d.

Daktaras

Pimasis ligoninės personalas su ligoninės vedėju gydytoju Pranu Japertu.

Šalia ligoninės pastatytas namas ligoninės personalui.

Šalia ligoninės pastatytas namas ligoninės personalui.

Pirmieji ligoninės slaugytojai.

Pirmieji ligoninės slaugytojai.

Be the first to comment on "Kaip Švėkšna tapo psichiatrinės įstaigos sinonimu. III dalis"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*