Kaip šnara vėjai

Iš serijos „Nauja – gerai užmiršta sena“

Vėjas pamaryje buvo ne tik žvejų valčių, bet ir sielių plukdymo variklis bei kelrodis. Ne veltui žvejai – geri vietos meteorologai. Pučia vėjas iš vakarų – aulaukis, jūrinis, marinis; persimeta jis į šiaurvakarius – jau sominis, vakarynė; atsisuka į šiaurę – žemys, šiaurė. Pamaryje be vėjo – kaip be rankų. Bet vėjas vėjui nelygus. Vieni būdavo žvejams ir sielininkams palankūs ir dosnūs, kiti, valtis duženomis pavertę, skandindavo žmones, ardydavo siekius. Pamario gyventojai vėjus, kaip savo pažinojo, kiekvieną jų savitu vardu vadino ir net neatmerkę akių iš jų šnekos – gausmo, švilpimo, gūsingumo – nesuklysdami pasakydavo, koks vėjas ir iš kur pučia.

Priklausomai nuo to, kur žmonės gyveno – pajūryje ar Nemuno deltos pamaryje, vėjus savaip vadino. Jei palangiškiui vakarų vėjas buvo jūrinis, nes pūtė nuo jūros, tai pamario žvejams – marinis, nes pūsdavęs nuo marių.

Dėl vėjų pavadinimų galima išskirti dvi sritis: Šventosios – Palangos – Klaipėdos sritį ir rytinį pamarį – nuo Nemuno žiočių iki Drevernos. Rytinio pamario žvejai vartojo šiuos vėjų vardus: vakarų – marinis, šiaurės vakarų – vakarynė, šiaurės – šiaurė, šiaurės rytų – aušrinis, rytų – žeminis, pietryčių – ožinis, pietų – pietvis, pietvakarių – pilvinis.

Ožiniui pučiant daugiau iš rytų pusės, jis buvo vadinamas trumpuoju ožiniu. Pasisukus ožiniui labiau į pietus, jis jau vadintas ilguoju ožiniu. Pietvakarių vėjas pilvinių vadintas dėl to, kad jam pučiant marios išmesdavo į krantą savotišką dumblą – maurą su minkštakūnių kiauteliais, vadinama pilve. Nuo pilvės ir vėjas gavo savo vardą.

Ožinio vėjo prasmė, matyt, yra susijusi su kokiomis nors senovės prūsų ožio aukojimo apeigomis pučiant tos krypties vėjui.

Svylomis, pungliai vadino smarkius vėjų gūsius, o patį vėją svyluotu. Lietaus šuorus, tai yra svylas su lietumi, pamario žvejai stariais vadino. Staigius, bet greit praeinančius vėjo gūsius vadino vėlingiais. Labai smarkus vėjas buvo vėtra, o galingas vėjo sūkurys – viesulas. Stiprius vėjo gūsius dar umaru vadino. Štormas buvo audra, vėtra. Pietų šiltas vėjas – žvejams buvo minkštas vėjas, o šaltas – atšiaurus.

Vėjų vardams atsirasti daug reikšmės turėjo žmonių tautybė. Pamaryje nuo seno gyveno lietuviai, vokiečiai, kuršininkai, lyviai. Kiek vėliau atsikėlė žydai, lenkai, kurie ėmė plėtoti sielių plukdymo verslą.

Sunkus, bet kartu ir romantiškas buvo sielininkų gyvenimas. Vienoks, kai jį gražų vasaros vakarą prie ant sielių pastatytos nendrinės trobelės tautiškas dainas dainuodavo, ramios srovės į tolį nešami. Ir kitoks, kai įplaukdavo į audringas Kuršių marias. Ventės Ragas nuo senų laikų turėjo blogą vardą. Čia kiekvieno laukė audringi vėjai, trumpas bet labai pavojingas vėjo gūsis, sukeliąs didžiules bangas. Duždavo į akmenis atsitrenkę mediniai laivai, trūkinėdavo sielių virvės. Daug laivų nuskęsdavo, daug sielių dingdavo, nepasiekę tikslo, kai iki jo būdavo likę tiek mažai. Medienos pirkliai kiekvieną kartą rizikuodavo prarasti turtą, patirti nuostolius.

Vokiečių kraštotyrininkas Šulratas Meieris rašė, jog Ventės kaimo gyventojai atsidėkodami audros už didelius laimikius, kuriuos marios išmesdavo į krantą, nešdavo aukas į savo bažnyčią ir dėdavo jas ant altoriaus. Vėjas lengvino jų gyvenimą.

Savaime suprantama, jog pirkliai ieškojo naujo, žymei saugesnio kelio pasiekti Klaipėdos uostą, aplenkiant Ventės Ragą. Nes didžiausi pavojai slypėjo ties juo, ypač vakariui – mariniam, ar pietvakariniam – pilviniam pučiant. Taip XIX amžiaus antroje pusėje atsirado karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalas. Jis gelbėjo nuo pavojingų marių vėjų.

4 Comments on "Kaip šnara vėjai"

  1. Naglis | 2016-10-05 at 08:14 |

    Kūrybingi mūsų protėviai – kokia vaizdinga kalba!

  2. Senovės kuršiai šiaurės rytų vėją vadino audeniu.

  3. Mokytoja | 2016-10-05 at 14:56 |

    Neseniai su šeštokais aptarėme mūsų krašto vėjų vardus. Ačiū už papildomą medžiagą – įtvirtinsime.

  4. Lituanistė | 2016-10-08 at 08:19 |

    Puiki medžiaga – dešimtokai skaitė susidomėję!

Leave a comment

Your email address will not be published.


*