Kai girdėjimas ne argumentas, o teismo įžeidimas

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“

Ankstesnės ištraukos:
Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“. I d.
Pradžios mokyklos baigiamieji egzaminai ir kiti mokymosi Naumiestyje nutikimai.
Žalias kalnas. Ir kaip bibliotekininkė jo žalumą gynė

Kelias už Krebsų namų leidosi žemyn (Laisvės gatvė – red.p.), jo dešinėje liko aukštoka pakriaušė. Žiemos metu ja užpustydavo, tad dieną kitą sunku buvo net rogėmis pravažiuoti. Gal todėl apie pora metrų nusitęsusiame plote ilgokai nebuvo nė vieno namo. Pirmasis išdrįsęs čia įsikurti buvo kadagiškėnas Bastakys Kostas (neiškenčiu nepridėjęs: senovinis vardas Kostas toks populiarus Graikijoje). Vis tik jisai savo trobą čia pasistatė tik po karo, 1946 ar 1947 metais, taigi senajam Naumiesčiui lyg ir nepriklausytų. Tačiau šis statinys neturi likti nepaminėtas, neišskirtas: šiuo pastatu naujakurys K.Bastakys sujungė senąjį Naumiesti su mūsų, jau pokarinio laikotarpio Naumiesčiu. Mano atmintyje jis liko ir dėl kitos, būsiu atviras, savimeilę kiek paglosčiusios priežasties. Minėtais 1947 m. Kostą Šilutės (o gal dar Tauragės) karinis komisariatas pašaukė tarnauti sovietinėje armijoje, nors toli gražu jau nebuvo aštuoniolikametis. Išeidamas jis atsisveikino su kiekvienu savo draugu, bičiuliu. Tikriausiai tai senojo lietuviško papročio tąsa, taip atsisveikindavo jauni vyrai imti rekrūtais caro kariuomenėn. Nelyginkime sovietinės ir carinės Rusijos kariuomenių, tarnybos jose ypatybių, tik pastebėsime, jog 1947 m., pačiame partizaninio karo įkarštyje, tapti okupacinės kariuomenės kareiviu buvo nė kiek nelengviau. Atsisveikino Kostas ir su manimi. Pasijutau pagerbtas. Tai reiškė ne tik pagarbą, bet ir pripažinimą mane esanti jau suaugusiu asmeniu, jo draugu. O kas nenori kuo greičiau tapti suaugusiu?

Kelis žodžius dera pasakyti ir apie jo tėvus, gyvenusius visai netoli mūsų sodybos, šalia vieškelio, vedusio Gardamą bei Švėkšną. Bent jau dėl tarp mano bendraamžių  pasklidusios talaluškos. Ji buvo tokia: Bykst bakst Bastakys, daugiau munis [manęs] neb’badys. Ar ji atskleidė kokią nors Bastakio asmeninę savybę, nežinau, tikriausiai sukurta dėl lengvai besirimuojančių žodžių. Gal koks tautosakos rinkėjas ją yra užrašęs. Galiu tik paliudyti, kad senasis Bastakys mėgo išgėrinėti, iš Naumiesčio turgaus dažnai grįždavo gerokai užpylęs už lūpos. Trumpindamas kelią savo namus, eidavo per tokią kupstuotą ganyklą, aptvertą spygliuota viela. Puškuodamas ją peržergdavo, bet neretai nukentėdavo jo ir taip gerokai apdriskusios kelnės. Tokiais atvejais apsivelniuodavo, kas mums, vaikams, buvo įdomu klausytis.

Paskesnis namas kairiojoje dabartinės Laisvės gatvės pusėje buvo senoji evangelikų bendruomenės kanterija, paprasčiau sakant, namas, kuriame gyveno kantorius. Šiuo atveju pakaks paaiškinti, kad nedidelėse, savo kunigo neturinčiose evangelikų bendruomenėse kantorius atliko pirmines dvasininko pareigas (lot. cantor – giedotojas).

Statinys buvo ilgas, medinis, dviem galais. Galimas dalykas, dar anksčiau čia buvo pirmieji Naumiesčio evangelikų bendruomenės maldos namai. Tarpukario metais jame gyveno vienas svarbiausių Naumiesčio žmonių – policijos nuovados teisėjas Petras Kačkelis (arba Kaškelis). Buvo tai įdomus žmogus. Vaikščiojo visada susimąstęs, lyg atitrūkęs nuo realybės. Neišgirsdavo net jam sakomo pagarbaus pasveikinimo laba diena ar labas vakaras. Ir ne iš poniško „išsivaizdinimo“, bet todėl, kad, kaip žmonės sakė, skrajojo padebesiais. Esu dar girdėjęs kaimynus aptarinėjant, kad bylos sprendimą jisai skelbdavęs tokia greitakalbe, jog ne visada galima buvo tą jo šneką permanyti. Prisimenu su šypsenėle pasakotą lyg tikrai buvusį nutikimą. Sprendžiant kažkurią bylą, P.Kačkelis klausia liudininko: „iš kur tu žinai, kad buvo taip? Gal taip ir nebuvo?“ Paklaustasis kurį laiką pamindžiukavęs atsako: „Ne, tikrai taip buvo, aš apie tai girdėjau iš daugelio žmonių“. Teisėjas toliau nebeklausinėja, pirštą pakėlęs liudininką moko: „Reikia matyti, o ne girdėti. Girdėjimas – ne įrodymas. Galite eiti“. Liudininkas pasuka link durų, tačiau, prieš jas atidarydamas, pakėlė koją ir kiek įmanomai garsiau kad driokstelės… Kačkelis net amą prarado. Ji atgavęs pašoka ir šaukia: „Liudininke, grįžk atgal, – jūs įžeidėte teismą!“ Dabar jau liudininkas aiškina: „Tamsta teisėjau, jūs juk nieko nematėte, tik girdėjote. O girdėjimas ne įrodymas, tad aš einu namo“. Ar tik ne paskutiniais Nepriklausomos Lietuvos metais P.Kačkelis nusipirko visai neprastą namą Vytauto gatvėje. Tasai ir dabar gražiai atrodo.

Šis Temidės tarnas nebuvo diplomuotas teisininkas, ir teisėjo pareigas valdžia jam patikėjo „iš bėdos“, nes priešingu atveju naumiestiškių ginčus apskritai nebūtų buvę kam spręsti. Apie 1937 m. P.Kačkeli pakeitė teisėjas P.Pračkaila. Galima manyti, kad šis teisėjas buvo rusų kilmės, Lietuvon atsikėlęs po bolševikų įvykdyto Spalio perversmo (arba likęs miestelyje iš senosios carinės Rusijos administracijos darbuotojų). 1944 m. rudenį progimnazijoje buvo įvestas rusų kalbos dėstymas, bet nė vienas naumiestiškis pedagogas jos nemokėjo. Tos mokyti ėmėsi Petras Pračkaila. Šia kalba jis šnekėjo lyg žirnius bėrė. Pirmą žodį, kuri išmokė parašyti, buvo segodnia. Matyt todėl, kad žodis vienaip rašėsi, kitaip skaitėsi.

Be Kačkelio šeimos, buvusios kanterijos statinyje dar gyveno tokio Krolio, parapijos žemės sklypo nuomotojo, šeima. Krolis, tikriausiai buvo vokietis ar bent vokiečių kilmės (vok. Krohl – karalius), tačiau jokia karališka išvaizda bei karališkais turtais negarsėjo. Anaiptol, gyveno neturtingai, šeima vertėsi sunkiai, teturėjo vieną kumelę, o ir ta pati buvo raiša. Jisai šliejosi prie arkliais prekiavusių Krebsų, ir kaip vėliau paaiškėjo, turėjo susikaupęs šiek tiek pinigų, nes 1940 ar 1941 m. pradžioje iš žydės Orkienės įstengė nusipirkti nedidelį medinį namuką Didžiosios laisvės gatvėje. Krolio sūnus lankė tą pačią, kaip ir aš, mokyklą, tik buvo kitame skyriuje Prasidėjus vokiečių repatrijacijai, Kroliai išvyko Vokietijon.

Kanterijos namas susijęs dar su viena istorija. 1939 m. kovo 23 d. Vokietijai atplėšus nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, į Naumiesti atbėgo ir šiame pastate prieglaudą rado žydų inteligentų šeima. Jos galva tikriausiai buvo vaistininkas ar mokytojas biologas, nes ir čia, Naumiesčio apylinkėse, rankiojo įvairiausius augalus, iš paskos sekiojusiems vaikams mielai pasakojo apie kiekvieną nuskintą auglį, sakė jų lotyniškus pavadinimus. Kalbėjo lietuviškai, bet su vietos žydais kažkodėl nebendravo. Tolesnis šios šeimos likimas nežinomas, bet tikriausiai ir ją priglaudė bendra Šiaudvyčių kapinių duobė (masinis Naumiesčio žydų sunaikinimas 1941 m. liepos 19 d. – red. pastaba).

1944 m. rudenį frontui kiek ilgiau stabtelėjus prie Klaipėdos, šiame name įrengta karišką rūbų siuvykla. Ašai, eidamas į progimnaziją, išvysdavau už lango palinkusias prie siuvinių kelias moteris. Kartą grįždamas namopi, mačiau, kaip jos prie karininko milinės siuvo antpečius. Panorau sužinoti, kurio laipsnio antpečiai prisiuvami. Įspitriojau: milinė buvo skirta kapitonui arba bent vyr. leitenantui – žvaigždučių buvo gal trys, o gal ir visos keturios.

Namas dar ilgokai po karo taikiai stovėjo, jo neliko apie 1970 m. Mėginau kas tikosi, kad dar visai neprastai atrodęs statinys taip staigiai išnyko. Apytuščiame jo kieme savo automobilį remontavęs gyventojas papasakojo tokią istoriją. Tuoj po karo šiame name apsigyveno šeima, turėjusi dvi dukteris. Vienai buvo dešimt, kitai gal dvylika metų. Atsitiko, jog kažkurią dieną abu jų tėvai namuose nenakvojo. Atėjus nakčiai, likusios vienos mergaitės jautėsi nedrąsiai, tad eidamos gulti, atsinešė ir įsižiebė žvakę. Abi sumigo, žvakė toliau degė, tirpo. Liepsna vis artėjo prie staltiesės, dengusios stalą. Galiausiai nuo žvakės liepsnos toji ėmė smilkti, užsidegė. Mergaitės atsibudo, kai kambarys jau buvo pilnas aitrių dūmų. Išbėgti spėjo, bet namą išgelbėti buvo vėlu. Gal įvykiai ir kiek kitaip vystėsi, bet jų pabaiga buvo tokia, kuri čia nusakyta.

Be the first to comment on "Kai girdėjimas ne argumentas, o teismo įžeidimas"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*