Ką rašė Frydrikas  Megnius prieš 100 metų laikraštyje „Swecʒias“

Kaip žinia, praėjusiais metais tvarkant evangelikų liuteronų bažnyčios klebonijos, seniau vadintoje  kanterijos, palėpę šios bendruomenės nariai rado penkis Žemaičių Naumiestyje kantoriaus Fridriko Megniaus 1911 – 1914 metais leisto savaitraščio „Swecʒias“ („Svečias“) numerius. Buvo labai įdomu artimiau susipažinti su šiais miestelyje pasirodžiusiais leidiniais. O taip pat buvo smalsu sužinoti, kokias aktualijas anuomet matė šis šviesus, kaip pamatysime vėliau, žmogus, ir kaip jas pateikinėjo kas savaitę išeinančiame savo laikraštyje.   

Radiniai

Ypatingi radiniai.

Po daugiau kaip šimtą metų mus pasiekė šie „Swecʒias“ numeriai yra: 1911 m. „Novemberi“ mėnesio Nr. 37, to paties mėnesio Nr. 38, 1912 m. „Augusta“ mėnesio Nr. 33, 1913 m. „Juli“ Nr. 27 ir 1914 m. „Junio“ Nr. 22. Jie gan gerai išsilaikę, puikiai skaitomi. Lapai, kad neišsklistų, leidėjo buvo suklijuoti. Rastieji numeriai turi po 6 lapus – 12 puslapių. Gaila, bet 1912 m. Nr. 33 išplėšti  2 lapai. Tiesa, ne iš pagrindo – 1/10 lapo yra – kažkiek teksto matoma.

Be šių numerių rastas ir 1923 m. „Februarijis/Mercas“ menesių 10 puslapių „Swecʒias“. Šis numeris jau šiek tiek skirias šrifto ryškumu ir numerio apipavidalinimu: pirmame puslapyje – Kristaus paveikslėlis. Viršelio viršuje kitokiu nei 1911-1914 metais šriftu užrašyta „Swecʒias“. Be jo – yra ir pavadinimo iliustracija. Šis radinys taip pat įdomus, tačiau su Žemaičių Naumiesčiu jis susijęs tik pavadinimu: yra žinoma, kad F. Megnius „Swecʒia“ leido 1911 – 1914 metais. 1922 – 1924 m. tokiu pat pavadinimu Jurbarke, vėliau Sudarge, įvardijus tai žurnalu leido Lietuvių evangelikų sinodas. Jis buvo spausdinamas Enzio Jagomasto spaustuvė Tilžėje. Šį „Swecʒias“ redagavo Dovas Jurkaitis ir Martynas Kybelka. Apie tai galima sužinoti elektroninėje Mažosios Lietuvos enciklopedijos versijoje.

Taip pat rasti dar du palaidi laikraščio lapeliai: vienas aiškiai susijęs su Naumiesčiu, nes tiesiogiai viršutinėje dalyje ir  įvardinta – „Priedas prie „Swecʒio“ Nr. 27“ Data – 1913 m. „Juli“ 6 (19). Kitas lapelis – be jokių tiesiogiai atpažįstamų ženklų: panašiu į naumiestiškio „Swecʒias“ šriftu, lapelio dydžiu, popieriumi.

Pažintis su „Swecʒias“

Skaityti šiuos radinius dabar nėra paprasta. Didžiausias keblumas kyla dėl F. Megniaus naudoto gotiško šrifto. Jis buvo suprantamas ir žinomas Rytprūsiuose: šio šrifto raidėmis buvo atspausdinti šventraščiai, giesmynai. Gotiškai rašant tuose kraštuose buvo leidžiami laikraščiai bei visa, ko reikėjo tų kraštų gyventojams – žmonės prie jo buvo įpratę. Stebėtis tuo, greičiausiai, neverta, nes, kaip įrašyta pavadinime „Swecʒias“ laikraštis kas Nedėlę 1 Kartą išleidžiamas Knygelės formate Evangeliško Tikėjimo Lietuvininkams“. Suprantama, lietuvininkams ši rašymo tradicija nekėlė jokių problemų. Čia galima atkreipti dėmesį, kad Megnius pagal vokišką tradicija daiktavardžius rašė didžiąja raide. Bet ir su lietuviška gramatika buvo pažįstamas – vartojo nosinę ę bei ė rašė su tašku „Nedėlę“.

Naumiestyje, arba tuomet carinės Rusijos okupacijos laikais – Aleksandrovkoje, piniginis vienetas buvo rublis ir smulkesnė dalis – kapeika. Todėl kalbant apie įsigijimo būdą viršelyje nurodyta, kiek jis „kaštuja“ – prie savo kunigo arba kanoriaus užsisakant – 1 rub. 20 kap. visiems metams“. Išvardintos ir kitos galimybės, kur yra net ir su „prisiuntimu per paštą“. Kaip ir turi būti – viršelyje yra įvardintas ir „Riedytojis ir Leidėjas Naumiesčio Mokytojis Friedrich Megnis“. Yra ir to meto įrašas rusų, tuomete „valstybine“: „… В Алекснадровскоe, Ковенской губ. Pocc. y.

Dar viena skirtenybė nuo šių laikų spaudos – leidžiamo laikraščio puslapių numeracija kiekvienais metais prasidėdavo iš naujo. Taip pabaigus 1911 m. „Novemberi“ mėnesio 37 numerį 328 puslapiu, to paties mėnesio Nr. 38 numeracija tęsiama – 329 (pirmas puslapis nenumeruotas) toliau – 230 puslapis. Panašiai būta ir kituose Rytprūsiuose spausdintų laikraščių numeriuose: taip numeruoti buvo Spaudos draudimo laikais 1883–1886 metais Tilžėje Didžiosios Lietuvos atgimimui skirtas laikraštis „Aušra“.

Čia dar galima būtų pridurti, kad „Swecʒias“ ėjo labai nedidelio (dabartinio sąsiuvinio) formato: 24,5 x 16 cm. Tai lėmė ir ekonominiai sumetimai, ir to meto tradicija. Dar pridėti galima, kad pradžioje F. Megnius savo laikraštį spausdino Jagomasto spaustuvėje Tilžėje. Tai nebuvo labai patogu, tad leidėjas išsirūpino valdžios leidimą rankinei spausdinimo mašinai ir jau nuo 7 laikraščio numerio spausdino pats Naumiesčio klebonijoje įrengtoje redakcijoje.

Apie ką pasakojo laikraštis „Swecʒias“

1911 m. „Novemberi“ mėnesio Nr. 37 numeris prasideda tekstu, kurį leidėjas pavadina „Pakvietimas“. Tai religinis tekstas su Dievo pamokymu į žmogų kantrybės, jėgų ir stiprybės. Tekste yra nuorodos į Psalmes, todėl panašu, kad šį „Pakvietimą“ – savotišką pamokymą, remdamasis Šventuoju raštu, parašė F. Megnius. Šis tekstas eina per keletą laikraščio puslapių, tačiau bendrai sudėjus jis būtų 3 puslapių apimties. Toliau tekstas, pavadintas „Tautiški reikalai“. Skliaustuose nurodyta, kad tai 33 ir 36 numeriuose skelbto tęsinys. Čia jau kalbama apie žemiškus reikalus – Rusijos valstybės Dūmą, kam tuomet priklausė Lietuva. Tekste rašoma apie partijas, bandoma įvardinti, kuo viena nuo kitos skiriasi. Tekstas, kaip ir pirmasis, apima 3 puslapius. Pabaigoje prierašas – toliau bus dar kitame numeryje.

Po to – didesnė rubrika, pavadinta „Swecʒio Zinios“. Tai lyg pasaulio įvykių apžvalga, kurių dalys išskirtos pastorintu šriftu. Pradedama „Nu Kinų žemės“, kurioje cituojamas rusų laikraštis „Novoje vremia“. Tekste rašoma, kad Rusų ciesorystės pasiuntinys praneša savo vyriausybei į Peterburgą, jog nebeaišku, kur yra Kinų ciesorius, o jų revoliucionieriai užima vieną miestą po kito. Vienok, rašoma, reikia palaukti, koks iš viso to bus galas (suprask – pabaiga). Kita žinutė „Iš turkų karo“ apie italų ir turkų kovas. „Tarp Persijos ir Rusijos“ apie konfliktą tarp Persijos kunigaikščio ir vietos valdžios, į kurį įsimaišę rusų žmonės. Persų valdžia reikalauja rusų konsulo patikimo dėl nedalyvavimo…

Toliau dvi žinutės, pavadintos Naumiestyje. Rašoma, kad „13 Oktoberi iš Seredos [Turgaus dienos] į Ketwerga išauštant, rado negywą ant Miesto Ulyčios, Patworyje besėdint J. G. (vardas ir pavardė įrašyti – aut. p.) iš Wenckų Sodos. Jis jau buwęs žmogus 72 Metu Amžiaus. Jis jau seney turėjęs Širdies Apsilpnėjimo Liga, bet šia Sereda su Draugais buwęs dar smagey isigėręs, ir taip jam girtam Namū einant, nelauktas Smertis jį sutiko. Kadangi jis ale buvo Kataliks, ir be kunigo mirę, tan [taip girdėt] jį palaidoję ne bažnyčios Apeigu“.

Toliau kita žinia iš Naumiesčio: „2 Nowemberi š. M. buvo wel Sereda, (prieg tam wisu Dušių Diena). Augcziau minėto Nabaštininko Brolis A. G. 80 Metu Amžiaus turis, wel buvo Naumiestyje. Su savo Draugais smagey Šznapso užėmęs welan Wakare Namų eidamas nukrito nu Tilto į Upeli – Šuste, ir nuskendo. Tik Ketwergo Pawakaryje ji rado nu Wandens mažuma toliaus nuneštą“.

Toliau žinutė iš Kvėdarnos, kaip moteriškę nuvirtusią nuo vežimo galo tempė apie 500 žingsnių per purvynus. Tekstas šiame puslapyje nutrūksta, o prieraše pasakyta „Galas ant paskujoses šio Laikraščio Puses“.  O ten pasakojama, kaip toji moteriškė bevelkant liko negyva, nes ją vežę girti važnyčiotojai jos iškritusios nepastebėjo.

Reklama iš užsienienio.

Piešpaskutiniai šio „Swecʒias“ du puslapiai skirti reklamai. Joje „Kupečystės Weikalo namai B. D. Šilokarčemoje“. Čia „pasiulo ant Pasiskyrimo didele Daugybe ant pigiausioses Prekes Žiuponaitės ben Žiuponėms skiriamu Rubu, o butent…“ toliau labai aiškiai, išskiriant kiek didesniu šriftu nusakytos „Apsiaustu (Damenpaletots)“ rūšys, kainos, bei ypatybės. Kainos – nuo 4 markių 25 pfeningių iki 48 markių. Šiltinti apsiaustai nuo 80 iki 105 Markių. Apačioje pridėta, kad „gražių ir išsiuwinėtų, baltų, ar šiaip nudažytų yra pigesniu bent brangesnių Pasiskyrimo“.

O numerį užbaigia trys skelbimai rėmeliuose, kuriuos leidėjas pavadina „Apgarsinimai“. Pirmajame sakoma, kad „iš Senų Gadyniu Pinigus, renka ewangeliškoses Draugystės Reikalams R. Krentz“ Tilžėje. „tan czepat mielan atlygina pasidaranczias Išlaidas, tokias Markes Paštą prisiuncziant…“

Antrajame pats Megnius, save įvardijęs kaip Leidėjas, siūlosi versti įvairius dokumentus „del Parodimo Rusijos Įstaigoms, ir podraug tokių rusišku Dokumentu… Perstatima (Perewoda) į wokiška kalba – dėl Įdawimo arba Parodimo Wokietijos Įstaigoms, apsiima ir atlieka Leidėjas“.

Trečiame skelbime sakoma, kad „Franz Bischoff Bajoruose, prie Rusijos Kretingos užlaiko… Laukinininkams reikalingu wisokios Bortos Mašynu ir Įrankių Santrawa. Fabrikinės kainos“.

Įvairiapusė medžiaga „Swecʒias“ numeriuose

Kituose F. Megniaus leistuose „Swecʒias“ laikraščio numeriuose skelbiama medžiaga išdėstyta labai panašiai: pradžioje gan ilgas religinio turinio tekstas, toliau vadinamosios aktualijos: „Tautiški reikalai“ bei „Swecʒio žinios“. Jose naujienos iš įvairių vietų trumpai: pavyzdžiui 1911 m. žinios „Iš Persijos“, „Tripolyje“, „Kinų revoliucija“, žinios iš „Kauno Gubernatoriaus“ kanceliarijos. „Iš Panewezio“, iš „Rietawo“, „Wilniuje“. 1911 m. Nr. 38 vėl yra žinutė iš savo aplinkos. Joje rašoma „Netoli Naumieszio, o butent wel Midweriu Sodoje, 7 Nowemberi musu Parapijos žmogus, K. Z. 57 metu, rado staigu Smerti. Jis weze krumus iš Piewu. Ant kreiwos wietos uzwaziawęs nelainingay wirto, patropidamas dar į Wandens Pelke, i kuria dar krumu Wezimas ji prislego. Norint ir pors Žmonių drauge buvo, ale kol jie Wežima su krumais atkėle, tan jau jis ir buvo – Lavonu. Nabaštininka apverkia Pati ir 12 Waiku“.

Baigiami laikraščio vėl yra „Apgarsinimais“ – skelbimais. Vėlesniuose numeriuose yra ir kitų autorių parengtos medžiagos: 1912 metų „Augusta“ 33 numeryje pirmuoju įdėtas straipsnis „Kelione i Norwegiu zeme“. Pabaigoje įvardintas autorius „Gaigalaitis“. Kadangi pasakojimas religinio pobūdžio, labai gali būti, kad tai kunigo Viliaus Gaigalaičio tekstas. Anksčiau minėta, kad šis numeris be dviejų lapų, todėl negalime parskaityti viso po to einančio teksto „Apie Perkunija ir žaibus“. Jis taip pat turi Dieviško pamato – kalbama apie žmonių neteisingą manymą, kas per perkūną Dienas siunčia blogiems žmonėms smertį. Taip iš tikrųjų nesą, nes Dievas myli žmones… yra ir gamta. Numerio pabaigoje vėl „Pagarsinimai“.

1913 metų „Juli“ Nr. 27 be iki tol minėtų dalykų, randame mėnesio giesmių kalendorių, atspausdinta  ir viena giesmė. „Apgarsinimuose“ yra kvietimas užsisakyti antram pusmečiui „Swecʒią“ O kitame skelbime kviečia 15 ar 16 metų jaunuolius išmokti knygų spaustuvininko „brukoriaus“ amato. „Geriaus butu, jei butu uzbaiges nors pradine rusiska mokykla…“ „Mazuma algos tujau moku. Pagal apsukruma patjun daugiaus pridedama“.

1914 metų „Julijo“ numeris 22 panašus. Prasideda laikraštis pasakojimu „Antikristas“, kurio pradžia nurodyta ankstesniuose numeriuose. Tekstas ilgas – 3 lapai. Tęsia vėl mėnesio giesmių kalendorių, yra paskelbta nauja „Giesmele“. „Swecʒio ziniose“ naujienos iš Peterburgo, Rygos, Kauno, „Per Berlyna“. Iš Naumiesčio šiuokart linksmesnės žinios – pasakojam, kad kunigas A. Wiemer‘as „atlaikė bažnytiškas pamaldas“ ir įžegnojo 17 lietuviškų pirmagimių, pakrikštijo 4 kūdikius, „suvencziawojo tą diena kunigas 2 poras jaunawedzių“. Numerio pabaigoje nemaža reklama ūkininkams reikalingo prie Urpin‘o, vaisto, gydančio naminius gyvulius ir paukščius. Kainos nurodytos rubliais: „ciela porcija (dezute) uz – 2 rub. 20 kap., pusė (dezutes) uz 1 rub. 20 kap.

Užbaigai

Susipažinus, kas ir kaip buvo rašoma šiame kas savaitę išeinančiuose „Swecʒias“ laikraščio numeriuose beliko tik nusistebėti autoriaus darbštumu, akiračiu bei atkaklumu.

Norint kas savaitę leisti laikraštį, reikėjo ne tik parašyti tekstus, bet juos surinkti, atspausdinti, lapus suklijuoti. Dar reikėjo rūpintis popieriaus tiekimu, prenumerata… Duomenų nėra, tačiau tikėtina, kad minėtam techniniam darbui Megnius galėjo turėti pagalbininkų.

Žinoma, kad didžiąją dalį medžiagos laikraščiui jis rašė pats. O matant, kad tekstuose jis cituoja rusiškus laikraščius, aprašo įvykius iš Persijos (didžiąja dalimi tai dabartinis Iranas), Maskolijos, Turkijos ar aprašo Kinų revoliuciją, kad žino, kas dedasi ne taip tolimame Panevėžyje, ar kituose Lietuvos miestuose – stebėtis Megniaus akiračius reikėtų labai ir labai. Pagaliau visą tai reikėjo ne tik surasti, bet ir surašyti. Net ir su šiuolaikinėmis priemonėmis tai nėra labai paprasta. O tai jis darė vienas. O juk be šių pareigų jis dar buvo ir evangelikų liuteronų bažnyčios kantorius – bažnytinio choro vadovas. Prisiminkime, kad dar buvo mažai žinomas „Swecʒio“ priedas…

Dar galima priminti, kad F. Megnius parašė ir 1913 metais išleido lietuvių kalbos mokymo vadovėlį, elementorių „Raktelis“. 1914 metais su kitais žmonėmis Žemaičių Naumiestyje įsteigė skaityklą. Tai iš ties šviesus žmogus, šio miestelio žmonėms padaręs daug gera.

O laikraštis „Swecʒias“ be jokios abejonės turėjo labai plėsti paribio žmonių akiratį: padėjo gilintis ne tik į bažnytines tiesas, bet ir suprasti aplink vykstančius visuomeninius įvykius. Net gamtos reiškiniuose (prisiminkime rašinį apie perkūną ir žaibą) F. Megnius kvietė matyti ne tik visagalio Dievo ranką…

Saulius Sodonis,
Žemaičių Naumiesčio muziejininkas

p.s. tekstas buvo 2021 metų sausio 8 dieną buvo paskelbtas svetainėje www.zemaiciunaumiestis.lt 

Be the first to comment on "Ką rašė Frydrikas  Megnius prieš 100 metų laikraštyje „Swecʒias“"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*