Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“. I d.

Čia Krebsų gyventa. Gyvenamasis ir ūkinis pastatai. 2010 metų autoriaus nuotrauka.

Atsiminimų autorius – Albertas Juška.

Mažoji Laisvės gatvė

Ji visai trumputė, baigėsi pasiekusi Šusties upelio tiltą. Suprantama, gatvės pavadinimas su dėmeniu Laisvė galėjo būti duotas tik po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai tą laisvę jau išsikovojus. Tikrai derėjo bent vieną iš gatvių tokiu pavadinimu įvardinti ir tokiu būdu įvyki ateinančioms kartoms priminti. Peršokusi Šustį, ši gatvė nenutrūko, o toliau tęsėsi iki antrojo miestelio tilto, šiuokart per Lendros upeli. Kadangi gatvės tęsinys buvo bent dukart ilgesnis už Mažosios Laisvės gatvę, tiko ją pavadinti Didžiosios Laisvės gatve. Taip ir padaryta. Keblu nustatyti, kaip abi šios gatvės įvardintos ankstesniais metais Lietuvą valdant carinei Rusijai. Senieji naumiestiškiai tvirtina: vadinta Gardamo gatve, ir tiek.

Mane, artėjanti prie miestelio (autorius keliauja iš Rimženčių kaimo – red. pastaba), pirmiausia išeidavo pasitikti vokiečio Hugo Krebso namas. Tai buvo pati gražiausia priemiestinė sodyba.

Pakeliui turime pastebėti, jog naumiestiškiai miestelėnai turėjo išskirtinį bruožą: daugelis jų dar valdė didesnį ar mažesnį sklypą žemės, o keli kiti buvo itin stambūs ūkininkai, jie tik gyveno miestelyje. Už jų miestietiškų namų stovėjo tvartai gyvuliams laikyti, daržinės, malkinės. Tai gal ir mūsų aptariamas H.Krebsas nebuvo dar tikras miestelėnas, o tik Kadagiškių kaimo laukininkas? Vis tik visi aplinkiniai žmonės laikė jau miesčioniu, tokiu jį laikysime ir mes. Nevalia ignoruoti ir faktą, jog nuo šios vietos vieškelis, atbėgęs nuo Gardamo, jau gristas akmenimis, kas akivaizdžiai liudijo – prasidėjo miestelis. Ikikariniame namą registre H.Krebso namas nurodytas Mažosios Laisvės g. 7 numeriu.

Svarbiausias šios sodybos namas buvo dengtas skarda (tuo laiku didelė retenybė), sienos nudažytos šviesiai rudu geležies sūriku. Statinys dar švietė plačiais langais, dailia veranda, praeivio akį malonino prie jos įveistas įvairiaspalvis gėlynas. Prie jo rytinio galo buvo užveistas sodas, tame ypač daug vyšnių. Ūkinis pastatas – mūrinis, stovėjo tolėliau nuo gatvės. Jame buvo dar įrengta kamara samdomam bernui apgyvendinti. Žinoma, galima įžiūrėti socialinės nelygybės pavyzdi: esi samdinys, tad tau ne vieta gyventi kartu su šeimininkais, tau kamara ūkiniame pastate. Tikrai taip. Beje, nenorime pro samdinį praeiti negirdimai. Tasai buvo labai nagingas vyras, gebėjo daryti pačius įmantriausius prietaisus, o ypač „čiūdnus“ žaislus vaikams. Sako, net buvo sukonstravęs tokį gaidį lesusį grūdus. Koks stebuklingas reginys vaikams! Aplinkinių namų pypliai čia vis atsirasdavo ir atsirasdavo neprašyti ne tik gaidžio, bet ir kitų „dyvų“ pasižiūrėti. Krebso bernas su vaikais bendraudavo.

Atskiro paminėjimo verta ir H.Krebso daržinė, stovėjusi sodybos vakarinėje pusėje. Ta, suprantama, buvo medinė, dažyta tokiais pat šviesiai rudais dažais. Įspūdingo dydžio. Tokios erdvios reikėjo gausiam šiame ūkyje išaugintam derliui sutalpinti, gyvulių pašarams. Vaizdas bus baigtinis, jei pridėsime: visa sodyba aptverta dažytų tašelių, pritvirtintų prie cementinių stulpelių, tvora, kiemas grįstas akmenimis, ant stogo iškeltos radijo antenos. Sodyba pavyzdinė!

Spalvingas buvo ir sodybos šeimininkas. Šiltomis vasaros dienomis mėgdavo kaitintis saulėje, įdegti (negirdėtas dalykas kaime!). Žmonės netruko pastebėti, jo kūnas padengtas tankiais gyvaplaukiais. Sakydavo: matai, Krebsui ne tik javai, bet ir gyvaplaukiai gerai želia. Pats Krebsas atsiliepdavo: todėl ir esu bagotas, kad gauruotas. Privalu pasakyti, kad šis Krebsas dar prekiavo arkliais, tad nežinia, kas davė daugiau pelno, ar pavyzdingai tvarkomas ūkis, ar minėtoji prekyba.

Su kaimynais Hugo gražiai sugyveno, buvo evangelikų parapijos komiteto narys, ant dokumentų pasirašydavo Krebsas, t.y. su lietuviška pavardės galūne. Savo ruožtu žmonės jo pavardę ilgainiui sulietuvino, tarmiškai ji vadino „Ūga Vėžiu“. Beje, aš esu buvęs to Vėžio namuose. Gal dar neidamas mokyklon gebėjau sėkmingai grybauti. Kažkurią rudens dieną jų pririnkau tiek, kad nutariau nunešti parduoti Krebsams ir „pasidaryti pinigo“ (neprisimenu, gal taip padaryti paakino mama). Nunešiau, įėjau namus. Grybus mielai nupirko, pinigus sumokėjo.

Užėjus rusams, ties Krebso namais neretai, o ypač turgaus dienomis, kariškiai tikrindavo ateinančių žmonių pasus. Užstodavo kelią ir pareikalaudavo – predjevite pasport. Žmonės kalbėjo, jog kažkuriame miestelyje paprašytasis parodyti pasą ilgokai jo ieškojo vidinėje kišenėje. Tačiau vietoje dokumento išsitraukė pistoletą ir nušovė abu tikrintojus. Po to padarytos išvados: dokumentų tikrinti siųsti jau ne du, o keturi kareiviai. Pirmieji du susistabdydavo ateinantįjį, pareikalaudavo parodyti pasą, o kiti du su ginklu rankose mindžiukavo tolėliau. Jie apdairiai stebėjo tikrinimo eigą. Lankydamas mokyklą, ir aš esu praėjęs toki postą. Skubu mokyklon, žiūriu prie Krebso namo stovi kariškiai žmones stabdo. Na, galvoju, dabar ir manęs paprašys paso, o aš juk tokio neturiu. Visus tikrino, o į mane tik dėbtelėjo. Tokia smulkmė juk negalėjo pakenkti sovietų valdžiai.

1941 m. kovo mėnesi Krebsų šeima repatrijavo Vokietiją. Ūkyje apsigyveno kiti žmonės. Anksčiausiai toks naumiestiškis Lebedys, po to atsikraustė „mirglius“ Mėgelaitis gyvenęs kairiojoje vieškelio, vedusio Gardamą, pusėje. Tasai žodis „mirglius“, žinoma, nėra mano doras pasakymas, bet jisai taip visų žmonių vadintas, tad ir aš ji pavartojau. Priimkite mano atsiprašymą. Žvelgdamas žmogų, jisai labai tankiai mirkčiodavo. Viena iš vėlesnių įnamių buvo tokia krautuvininkė Stefanija Striaukienė. Buvo iš ties daili, neliesa, sakyčiau, tokia, kaip iš pieno plaukusi. Žmonės ją pasmerkė, mat ji buvo prisiviliojusi vedusi vyrą, mūsų šeimos pažįstamą, mūsų parapijietį Aušrą. Tačiau negalima nepridėti – daug žinančios moterys atkakliai tvirtino, kad kitaip ir būti negalėjo, nes Aušrienė savo vyrą tiesiog „persekiote persekiojo“. Tas neiškentęs ir pabėgo… Vis tik galėjo būti ir kitaip – Aušra iš gryno pasileidimo apie Striaukiene sparną rėžė. Kur tu tokiais atvejais teisybę rasi, kalta moteriškė, ir tuo viskas pasakyta. Vis tik vaikai už toki poelgį savo tėvą vienbalsiai pasmerkė<…>.

Po karo, žmones suvarius į kolchozus, repatrijavusiojo statiniai tiko kolūkiniam derliui suvežti. Kažin ar jo buvo bent tiek, kiek jo užaugindavo Krebsas? Anksčiausiai nugriuvo, tiksliau buvo sunaikinta kaip tik ši didžioji daržinė. Jos sienų lentas kaimynai kai bent kiek pritemdavo, vieną po kitos savo reikmėms priglausdavo: jos tiko ir reikalingai dėžei sukalti, ir savo paties daržinei paremontuoti. Rudeniop didesniems vėjui papūtus, kiaurais šonais statinys prieš juos neatsilaikė ir nuvirto. Kiti Krebso trobesiai išliko, tie dar ir dabar tarnauja čia apsigyvenusiesiems.

Be the first to comment on "Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“. I d."

Leave a comment

Your email address will not be published.


*