Istorinio pamario kraštovaizdžio „Mažoji Italija“ tyrimas

Muižės dvarelis. Ernst Wilhelmo Berbomo akvarelė 1823 m. lapkričio 1 d. dovanota ankstesniajam dvarelio savininkui, uošviui Richard Mac Clean (iš Erich Weiß rinkinio).

Skleidžiant žinias apie pamario kultūrinio gyvenimo atstovą dvarininką Ernst Vilhelmą Berbomą (E. W. Beerbom, 1786-1865) ir Muižės dvarelį (vok. k. Feilenhof), kone kaskart primenama, kad ši vieta vadinta „Mažoji Italija“.

Vietovardis lietuvių kalbą buvusiai dvarvietei apibudinti naudojamas nuo 1993-jų metų (Šmierauskienė, Kaunas, Velička 1993). Pavadinimo prasmės paieškos tyrėją nukelia į XX a. 3-o dešimtmečio Klaipėdos (Memel) krašto spaudą. Pirmasis įvardą „Mažoji Italija“ (orig. – Kleine Italien) pavartojo mokytojas, kraštotyrininkas, vėliau žymus išeivijos rašytojas Rudolf‘as Naujok (1903-1968). 1930-1931 m. jis gyveno ir mokytojavo Rusnėje, bendravo su Berbomo paveldo saugotojais Ernst Heinrich Anker (1848–1935) ir su tuometiniu dvarelio savininku Kurt Wachsmuth‘u. Be daugelio pamario praeičiai pažinti svarbių smulkmenų, jis rašė, kad „liaudyje Muižės dvaro sodas vadintas „Mažoji Italija“ („Im Volksmund nennten den Feilenhofer Garten „Klein – Italien“ (Naujok 1932). Ir tai vienintelis žinomas vietovardžio pavartojimo atvejis vokiečių kalba. Mūsų laikais vietovardžio prasmė nėra aiški. Ką norėta išskirti šia mažybine pietų šalies pavadinimo forma Rytprūsiuose santykinai retu Italijos įvardžiu? Mokslo ir sodo kultūros istorikai žino, kad Rytprūsiuose XIX–XX a. I pusėje puoselėjant gėlynus ir veisiant sodus – parkus buvo lygiuojamasi į Tilžės, Karaliaučiaus, ar tolesnių Berlyno ar Paryžiaus sodininkų pasiekimus. Kita vertus, nuolatiniai vakarų vėjai, išplautas smėlio pagrindo, vietomis nujaurėjęs ar įmirkęs šlyno dirvožemis bei didžiausias saulėtų dienų skaičius per metus kūrė ypatingą pamario kranto aplinką – augalų auginimas reikalavo didelių pastangų, ir ne bet ką čia buvo galima auginti.

Muižės dvarelio sodas

Muižės dvaras (Feilenhoff alias Peilemusze: Feilenhof) E. V. Berbomo gyvenamuoju laikotarpiu (t.y. 1820 -1865 m.) garsėjo užaugintais dideliais melionais, soduose tarpo vaismedžiai. Sodo gėrybės ir vietinis vynas šeimininkus garsino po tolimesnes apylinkes (Sembritzki 1920; Naujok 1932). Tačiau tikslių žinių apie sodo augalus mažai. Iš 1868 m. (po 1865 m. atnaujintos ir išplėstos) dvarvietės apylinkių plano matyti, kad galinėje dvaro (marių pakrantės – E. B.) dalyje buvo parkas su keliomis pakopomis (terasomis), piečiau gėlynas (sodas?), tvenkinį juose pasivaikščiojimo takas su apžvalgos vietomis į Kuršių marias. Tame pačiame plane matome ūkinį kiemą (rytuose) iš abiejų pusių įrėmintą pailgų arklidės (pietuose) ir tvartų (šiaurėje). Išliko kelios žinios apie sodininkus. Skirtingais metais dvare dirbo Gutsgärtner (Gärtner: Mattchaitis Urban ir George Neumann (1857). Dirbo ir gyveno sodininkystės mokslus baigęs želdynų prižiūrėtojas (und Kunstgärtner), našlys Carl August Neumann. Vėlesnieji dvaro savininkai buvo Coelbe (1873-1894), Wachsmuth (1906-1942 m.) ir Neumann (1942-1944 m.), visi jie vertėsi žemės ūkiu. 1930 m. iš savininko sužinota, kad per 1928-1929 m. žiemą iššalo itin vertinti riešumedžiai.

Išskirtinis pamario kraštovaizdis

Berbomai buvę sėslūs, ir nėra žinių kad būtų lankesi pietų Europoje. Dvaras lankomas plačios giminės atstovų, valstybės tarnautojų ir mokslininkų (E. H. Beerbohms, 1763-1838 ir E. W. Beerbohm 1833, 1836, 1839). Taip pat nėra žinių kad vietovardį „Mažoji Italija“ būtų vartoję dvarelio pirmtakai, amžininkai ar vėlesnieji savininkai. Neminėtas jis ir J. Sembritzkio ir A. Bittens‘o pavyzdiniame darbe krašto praeičiai pažinti (1920). Spaudoje aptikta Airijos ir Vokietijos Hammeln‘o miesto legendos – perdirbinys, kurioje užsimenama apie „Berbomo dvaro sodą“ (Lankusch 1870). Priekulės dvare pas dvarininką Franz Jakob Possern‘ą mokytoju dirbęs Erhard Eberhard Friedrichas lankėsi šiose apylinkėse ir sužavėtas parašė eilėraštį Feilės dvarelyje („An Beilenhof“ 1790/ 1933): „Norėčiau dar kartą pamatyti tas lankas, kupinas ramybės“ (Zem. III, p. 113, Dvarai 2010, 35). Nuošali, bet svarbi kyžkėlė, kurios atšaka driekėsi pamariu per Kintus, kur XX a. pirmaisiais dešimtmečiais pravažiuojamieji svečių namai virto ramaus poilsio vieta. Iš gatvės pusės svečių namų ir prekybos pastatų išorė puošti įrašais 1903-1905 m. su Jugendstil arba Art nouveau dailės krypčiai būdingais papuošalais. Viena pamario vertybių buvo ir paliko kraštovaizdis: vešlios pievos, plačių vandenų ir blyškaus dangaus žydrinė bei tolumoje boluojančios nerijos kopos. Vidurvasario popietę kelias vingiavęs nuo Kintų pro Kryžkelės smuklę, Muižės dvarelį, Ventės pradžios mokyklą, iki Ventės smuklės ir Švyturio keliautojui žadėjo daug gražių patirčių ir ne vieną pamario gamtos reginį. Tokios klaidžiojimų ir pasivaikščiojimų vietos vadintos Ramblė, būtent taip ji paminėta viename iš šaltinių (Kviklys 1968). Ramiomis vidurvasario popietėmis čia tvyrodavo dar ir „Itališkas karštis“.

Nidos Itališkas vaizdelis

Įvardo paieškos mus nukelia į Kuršių neriją, kur išskirtinėms reginių vietoms pavadinti ieškota skambių pavadinimų ir nuorodų į garsius vardus. Vienas tokių yra Nidos „Italijos vaizdas“. Taip vadinta Skruzdynės kaimo šiaurės vakarinėje dalyje ant Pamotės (Schwiegermutterberg) kopos papėdės augusi pušis. XX a. 3-deš. medis buvo perkopęs vidutinę brandą (apie 80-100 metų amžiaus), tačiau išlakus kamienas ir audrų apniokota laja dar veikė vaizduotę, traukė lankytojų žvilgsnį. Iki apžvalgos vietos vedė takelis, iš kur vėrėsi įstabus vaizdelis: pušis vienuolė, Purvynės kaimas ir marių pakrantė ir bures iškėlę kurėnai vandenų toliuose. Nepakartojamas visais metų laikais, ir kas kart vis kitoks reginys pavadintas „Italija“ (Italien) ar „Itališkasis vaizdas“ (Italienblick). Pirmą kartą (pirmas žinomas atvejis) ji pavaizduota dailininko Bischof – Kulmo paveiksle (apie 1904). Vėliau tapyta Nidos dailininkų kolonijos (Künstlerkolonie 1890-1944) narių darbuose, pvz., Carl‘as Knauf‘as (1893–1944) „Žvejo trobelė“ (apie 1920 m.), Max Pechstein ir kitų. Suskaičiuota daugiau nei dešimtis to meto atvirukų su šiuo vaizdeliu. Žymiausias „vaizdelio metraštininkas“ rašytojas, artistas ir fotografas Paul‘is Isenfels‘as (1888–1974). Būtent jo 1938 m. atviruke pušies nuotrauka atspausdinta greta pagrindinių Nidos vaizdų: briedžio, vėtrungės ir kurėno. Sudėjus vaizdus į vieną seką, galime stebėti pušies, o ir „vaizdelio“ nykimą: 1927–1933 m. ji dar su abejomis lajos atšakomis (kairiąja/ vakarine ir dešine); po 1938 metų – dešinioji dalis sveika, o štai kairiosios šakos likęs tik „kelmelis“. Paskutinis žinomas atvaizdas yra iš 1942 metų – jame tik varganas pušies pavidalas su akivaizdžiais sunykimo ženklais – sausuolė su „persišviečiančiomis, retaspyglėmis, sveikam medžiui nebūdingomis šakomis. Pastebėsiu, kad įvardas „Italijos reginiai“ (daugiskaita – aut. past.) lietuvių kalba pradėtas vartoti daugmaž tuo pačių laiku (Kolupaila 1934, 1938). Kitiems tai buvo „Graikijos“, „Italijos“ ar net „Afrikos“ kampelis su „Sacharos oazė“ (Pronskus 1923, 1933). Vadinta taip pat „Vaizdas nuo kopų viršūnės“ ar „Pamario sodžius“ (Babickas 1932, 1937). Sunykus medžiui, bandyta surasti pakaitalą „dailininko teptuko vertų vaizdelių“ (Mešys 1959), tačiau jų neradus, vietos pavadinimas nustojo prasmės ir buvo užmirštas. Jį pakeitė „pajūrio vaizdeliai“, „Nerijos pamarys“ (Gudelis 1959).

Vaizdingo posakio ištakos

Nuoroda į Italiją nerijos kaimelyje galėjo atsirasti dėl labai paveikios Wilhelm von Humboldt (1767-1835) pastabos apie neriją. Tarnybinėje kelionėje per neriją vyko į Karaliaučių, ir po apsilankymo nerijoje [http://www.silaine.lt/2010/2010-01-19/Silaine_Humboltas-10-1.htm] 1809 spalio 10 d. laiške žmonai rašė: <<..Paskutiniosios mano kelionės dienos buvo iš tikrųjų malonios. Trys dienos – ištisai jūros pakrantėje. Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtina pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant sielai nestigtų nuostabaus grožio vaizdų...>> [„…Die Kurische Nehrung ist so merkwürdig, daß man sie eigentlich ebensogut wie Spanien und Italien gesehen haben muß, wenn einem nicht ein wunderbares Bild in der Seele fehlen soll….“] (von Sydow 1909). Jis dažnai minimas vadovuose per neriją. Tačiau pirmojo paminėjimo tradicijos pradų kol kas neaptikta. Jos neminėjo L. Pasargė knygoje (Passarge 1871, 1878), nei Jentzsch Rytų Prūsijos (Kurių marių pamario) gamtos paminklų sąvade (1900). Tačiau XX a. pradžioje šis posakis tapo keliauninkų vedliu po neriją, šaukiniu, siūlančiu atrasti įstabų Kuršių nerijos gamtos pasaulį. Lietuvių kalba šį V. fon Humboldto posakį pirmą kartą išvertė ir pažintinėje knygelėje paskelbė klaipėdietis Jonas Pronskus (Pronskus 1932). Vėliau buvo paskelbta tikslesnių vertimų (L. Stepanauskas, 1987, Gudelis, 1998). Italian Riviera (La Riviera ligure (ou Riviera de Gênes) su pušimis pinijomis, skardingais Viduržemio jūros rytinės pakrantės uolų ir slėnių virstinės vaizdai Prancūzijos Rivjeroje/ Italijos Rivjera vadinama Žydruoju krantu (Cote d’azur (pranc. k.) / Còsta d’Azur (italų k.) ir sostine Monaco. Vietovaizdis įtvirtintas prancūzų juristo-vėliau rašytojo Stéphen Liégeard (1830-1925) (Liégeard 1887/ 1894). Žinotina, kad vokiečių kalba Žydrasis krantas aptašytas Erikos ir Klauso Manų sudarytame kelionių po Rivjerą vadove (Mann, 1931).

Nuoroda į pietų kraštus

Grįžkime prie Muižės, Mažosios Italijos ir bandymo nustatyti, kokie dvarelio sodo ar pamario aplinkos ypatumai galėjo didelių reginių neišlepintam lankytojui kelti užuominą apie pietų šalį. XIX a. vakarų Europoje Italija pirmiausia tai šalis senosios muzikos ir dailiųjų menų saugykla ir turtingas antikinės kultūros paveldas. Kol nėra žinių apie galimai sode buvusias skulptūras. Tačiau galime neabejoti, kad, jei tokių ir būtų buvę, jos būtinai būtų buvusios paminėtos amžininkų rašiniuose. Nidos „Italijos vaizdas“ ir R. Naujoko „Muižės kaip Mažosios Italijos“ pirmas paminėjimas yra XX a. III-IV deš., juos galima būtų sieti pietų šalies gamtovaizdžiu: vingiuota pamario kranto linija, vienas po kito atsiveriantys pakraščio vandenų žydrinės toliai nutvieksti vidurvasario saulės, kitapus kelio – pievos, miškų gojeliai su pramaišiui iškylančiais kalvotais pušynais, keliautojui galėjo kelti menamos „Mažosios Italijos“ įspūdį, ilgainiui sutapatintas su Muižės dvarvietės sodu – parku.

1 Comment on "Istorinio pamario kraštovaizdžio „Mažoji Italija“ tyrimas"

  1. Darren van Ravenswaay | 2020-05-01 at 12:45 |

    Thank you for such an interesting article. My grandfather once lived in Feilenhof so it was very meaningful to learn a little more about his former home.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*