Istorinė pažintis su Nemuno žemupio kaimais

Šilutės H.Šojaus muziejuje pristatyta naujausia architektūros istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Martyno Purvino knyga „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“. Viršelyje esantis žymėjimas, kad tai „I knyga“, liudija, kad autoriaus planuose išleisti ir jos tęsinį. Tai, beje, liudija ir pavadinimas, nes šioje dalyje visas dėmesys skiriamas Nemunui ir nieko nekalbama apie „pamarius“.   

Į jį Šilutę, o kiek anksčiau tądien ir Pagėgiuos atvyko ne tik knygos autorius bei drauge su juo visuose žygiuose dalyvaujanti jo žmona, padėjėja bei patarėja Marija Purvinienė, bet ir šios knygos leidėjas, „Vorutos“ leidyklos vadovas, Juozas Vercinkevičius. Jis ir papasakojo, kaip ši knyga radosi, kas rėmė. Ja – beveik pusketvirto šimto puslapių naująją knyga – pagerbtas šviesų Evos Mildos Jankutės – Gerolos atminimas. Ji visokeriopai rūpinosi, kad senųjų buvusio Mažosios Lietuvos krašto gyventojų atminimas būtų įamžintas bei aprašytas. Kad ši nauja M.Purvino knyga galėtų išvysti dienos šviesą, leidėjas dėkojo ir jos leidybą parėmusios Pagėgių ir Jurbarko savivaldybėms, įmonėms bei privatiems asmenims, kurie jos gamybai skyrė lėšų.

Apie savo naująją knygą taip pat kalbėjo M.Purvinas. Jis sakė nuo to, kad Nemunas ne skiria skirtingus krantus, o priešingai – jungia abipus jo gyvenančius žmones. Ypač tai aktualus dabar, kai tai skirtingos valstybės.

knygaJis trumpai priminė sudėtingą kairės Nemuno pusės istoriją bei pasakojo, kaip rinko medžiagą šiam leidiniu. Niekam neturėtų būti paslaptis, kad šis leidinys pasirodė radus laiko bei galimybės sutvarkyti bei susisteminti ilgus metus kauptos medžiagos archyvus. Tai galima suprasti ir iš iliustracijų, kuriose pateikiamų kruopštus vietovių aprašymas, greta kurio būtinai nurodyta ir tos nuotraukos daryti metai. Tai liudija ir kitką – M.Purvinas visas aprašomas vietoves yra išvaikščiojęs pėsčiomis, beveik viską nufotografavęs.

Jau ir ankstesnių savo leidinių pristatymuose jis bei Marija Purvinienė yra pasakojusi apie jų kruopštų ir alinantį darbą Vokietijos archyvuose. Ten, anot Purvinų, yra daugybė iki šiol mažai ar net visai netyrinėtos ir niekur neskalbtos istorinės medžiagos. Prisiminus, kad Rytprūsių valdžia labai tvarkingai ir dėmesingai viską registravo, reikia turėti tik laiko bei istorinės nuovokos iš jos daryti išvadas bei apibendrinamus. Tai jau ne kartą daręs M.Purvinas, rengdamas savo ankstesnes knygas.

Naujoje knygoje „Mažosios Lietuvos panemuniais ir pamariais“ pateikta istorinė apibendrinta medžiaga, kurioje aprašomos vietovės palei Nemuną pradedant Smalininkais. Jie,  Viešvilė, Šereiklaukis bei Ragainė yra daugiau ar mažiau girdėti buvusių kaimų ar mietelių pavadinimai. Tad besidominantiems Mažosios Lietuvos krašto praeitimi bus įdomu ne tik išgirsti iki tol negirdėtus gyvenviečių vardus, bet ir sužinoti, kaip ir kuo gyveno ten žmonės. Pavyzdžiui, kas gyveno Kasikėnuose, Šilėnuose ar Trapėnuose, kokie juridinį statusą tos gyvenvietės turėjo. Naujajame leidinyje iš viso aprašoma 16 gyvenviečių. Tai vertinga ir įdomi istorinė medžiagą.

Kaip įprasta moksliniuose leidiniuose, autorius kruopščiai surašė naudotus šaltinius. Tačiau labai naujoviškai pateikė kiekvienos aprašomos gyvenvietės trumpa reziumė ne tik vokiečių, bet ir rusų kalba iškart po straipsnio. Taip sudaryta galimybė apie nebesančias žmonių gyventas vietas sužinoti ir dabartinio Kaliningrado gyventojams. Būtent kairiajame Nemuno krante – dabartinėje Kaliningrado srityje – buvo daug intensyvesnis gyvenimas. Tai lėmė ir gamtinės, ir socialinės sąlygos. Visą tai ir yra aprašoma šiame leidinyje. Gal todėl ir negirdėti tie pavadinimai, nes juos begalima rasti tik senuosiuose žemėlapiuose.

Šios knygos pabaigoje yra iki šiol nesutikti vienoje vietoje prūsiškų, arba kaip autorius įvardina, Mažojoje Lietuvoje vartotų žemės plotų vienetų aprašymai. Nors tai ne paties M.Purvino, bet Johano Zembrickio kažkada surašyti galimi atitikmenys, tačiau knygos skaitytojams tai suteikia daugiau aiškumo. Čia pasakyta, kad ūbais vadintų vienetų būta keletas – kulmiškas, prūsiškas ar vėliau naudotas alėkcinis. Pavyzdžiui, vienas alėkcinis ūbas buvo lygus 2 ūbams, 1 margui, 51 kvadratinei rykštei ir 90 kvadratinių pėdų pagal prūsiškus vienetus. Tai nėra mums įprastas matavimas, tačiau tokias beveik matematines lygtis spręsdavo net iki XX a. pradžios Rytprūsiuose gyvenę žmonės.

Nors ir nėra plona šį knyga, tačiau labai nesunkiai skaitoma ir perprantama. Tai didelis autoriaus sugebėjimas ir nuopelnas. Dabar belieka laukti šios knygos tęsinio.

Be the first to comment on "Istorinė pažintis su Nemuno žemupio kaimais"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*