Jei bandysite sekdami kelio ženklus nukakti į kaimą neįprastu pavadinimu „Miestaliai“, noriu įspėti, jog veltui gaišite laiką – tokio tiesiog nėra. Tačiau pamatę užrašą ,,Lapynai 1“ ir pasukę savo automobilį senojo dvaro lin, nesunkiai rasite ieškomą gyvenvietę.
Miestaliai – vienas iš Saugų seniūnijos kaimelių, kurio šiaurinėje dalyje teka sraunusis Tenenys. Šimtmečius atgal tarp pelkėtų lygumų ant sausesnių kalvelių tradiciškai prie vandens apsigyvendavo senieji lamatiečiai, kuršiai, vėliau prūsai ir žemaičiai.
Miestaliai žemėlapyje šiandien.
Dabartinis kaimo pavadinimas bažnytinėse knygose aptinkamas XVIII amžiaus pradžioje ir turi gana įdomią legendą. Kaimo vardas kilęs nuo žodžio ,,mesti“. Prieš gerus 600 metų, o gal ir dar seniau, kai nusausinti žemės plotai turėjo būti parduodami už vienodą kainą, o žemė buvo nevienodai derlinga, tarp pirkėjų kilo ginčas, kuris gaus geresnį sklypą, ir tada teko mesti burtus. Nuo to laiko kaimelis gavo šį pavadinimą. Nors ankstesniame dokumente vietoj „Miestalių“ užrašytas kitas – Endres Wist‘o – pavadinimas.
Kaimo padėtis tada buvo labai palanki verslui plėtotis. Pradžioje pelnytasi iš senojo karo kelio keliautojų, o vėliau nutiestas plentas Tilžė-Klaipėda traukė verslius žmonės šalia jo statyti sodybas ir įrenginėti svečių namus. Mestaliai lėtai, bet užtikrintai plėtėsi kiek į šiaurę, tiek ir į pietus. Gretimuose Baupliuose nuo 1864 metų iki pat 1980-ųjų veikė kaimo mokykla ir vaikai rytais skubėdavo į pamokas iš aplinkinių Lapinų Barvų, Miestalių, Barvų, Medelių, Berciškių kaimelių. XX amžiaus pradžioje mažesni Baupliai susijungė su turtinga Miestalių gyvenviete. Žemės ūkis buvo įprasta kaimo žmonių veikla. Atsiradus geležinkeliui prireikė jo prižiūrėtojų ir kitokių darbininkų. Miestaliai net turėjo savo kalvę, nes keliu skriejančioms karietoms ir kinkiniams prireikdavo skubaus remonto ar tiesiog pakaustyti arklius.
Lietuvių kalba nuolatos girdėjosi kaimo užeigoje ir skambėdavo dainos laukuose nuimant rudens derlių. Lietuvininkai visada sudarė didžiąją gyventojų daugumą. Tik XIX amžiaus trečiame dešimtmetyje vos keli vokiečiai čia pradėjo įsigyti ar nuomotis žemę.
Verta papasakoti vieną įvykį. XIX a. viduryje dvi kaimo moteriškės – Julianė Šimkus ir jos augintinė Marija Mankus – pasikrikštijo nerdamos į Baltijos jūros vandenis ties Klaipėda. Taip Šilutės krašte atsirado pirmieji baptistų judėjimo tikintieji. Koplytėlė buvo pastatyta tik po beveik pusės šimtmečio – 1903 metais. Įdomu, kad baptistai krikštijasi tik pasiekę tam tikrą amžių, kai jų tikėjimą jau galima vadinti sąmoningu. Pamaldos nedidukėje baptistų bažnyčioje vyko gerus tris dešimtmečius. Nuo 1936 metų čia veikė privati lietuviška mokykla, kuri buvo uždaryta Klaipėdos kraštą užėmus vokiečiams. Po karo, o, tiksliau, po 1950-ųjų metų atėjus į Rytų Prūsiją sovietų valdžiai, bažnyčia buvo paversta ir sandėliu, ir kino teatro sale, vienu metu pastatas jau buvo visai nebenaudojamas.
1999 metais pastoriaus iš Vokietijos Kelno miesto Herberto Jakštaičio pastangomis bažnyčia, dabar jau priklausanti Žemaitkiemiui, buvo atstatyta, ir dabar joje kas antrą mėnesio sekmadienį renkasi vietos tikintieji paklausyti Dievo žodžio, kurį skelbia iš Klaipėdos atvykstantys baptistų bendruomenės vadovai. Ča sueina ir evengelikai, ir katalikai.
Dabar kaimas labai sumažėjęs. Dalis jo buvo prijungta prie Žemaitkiemio, sodybas „sutvarkė“ melioracija. Tačiau Miestaliai ir toliau gyvuoja, po truputį atnaujinami moliniai pastatai. Ir senųjų lietuvininkų dvasia vis dar tvyro gaiviame pavasario ore virš pradedančių žaliuoti laukų.
Šaltiniai:
http://wiki-de.genealogy.net/Mestellen
Šilutės kraštas, enciklopedinis žodynas 2000 m.
„Šilutės naujienos“, 2006 rugpjūčio 31 d. Nr. 62 (352)
Be the first to comment on "Dviejų kaimų istorija. Miestaliai"