Briedžio vaizdinys Mažosios Lietuvos krašto paveldo ženkluose. III d.

Kęstučio Čepėno nuotr. leidyklos „Lututė“ rinkinys.

Viena iš krašto įžymybių

XX a. pr. Rusnės gydytojas A. Kitelis (Arthur Kittel, 1838 – 1926) prisimena, kaip stebėti briedžių į Ventainės mišką vykdavo ekskursijos pakeliui ar iš Karaliaučiaus, Tilžės, Nidos, Kranto, Memel, kur atvykdavo dalyviai iš tolimesnių miestų. Į briedžių žvalgytuvės vykdavo garlaiviais: iš Rusnės plaukdavo į Briedžių žemumą ir aplinkinius miškus, stebimi briedžiai, lašišos užtūros ir didžuvių žveja bei Rusnės svečių namuose kviečiama paragauti Rusnės vandens punčo ir kiaušininio grogo. Apie šias Rusnės salos įdomybes rašė Berlyno ir net Chicago laikraščiuose. Tokių iškarpų rinkinį turėjo prisiminimų autorius. Jis buvęs pagrindiniu vedliu ir nuotykių liudininkas, pasakorius, istorijoje išlikęs „gydytoju – rašytoju“ (Kittel, 1921). Daugelis krašto paveldo ženklų susiję su briedžių apsauga ir pažinimu.

Kuršių nerijos briedžiai

Stanislovo Liepio nuotrauka.

Į Kuršių neriją plačiaragiai milžinai atplaukdavo per marias. Dažnai pastoviai ar trumpam klaidžiojo po nesukultūrintas marių pakrantes ir gretimus palves. Vasarą, ryte, ar nuvarginti dienos karščių, vakarop, jie išnirdavo iš miško gojelių nerijos retmiškiuose ir patraukdavo į pamario švendrynus atsigaivinti. Tuomet žvejai ir poilsiautojai galėjo stebėti neskubria eisena pavieniui ar grupelėmis po du tris pakrantėje braidžiojančius raguotus ar beragius galiūnus. 

Briedžius prižiūrėjo ir jų apskaitą vykdė iš priešingojo marių kranto Nemuno žemupio urėdijų. Rasytėje kopų apželdintojo Vilhelm Francas Efa (W. F. Epha 1928 – 1904) namuose, o vėliau pagrindinėje girininkijoje buvo įkurtas mažas Kuršių nerijos briedžių muziejus. Šeimininko dukra Elena (Helene) gerai pažinojusi briedžių įpročius, jų laikymosi vietas, nuodugniai sekė bandos būklės pokyčius aplinkiniuose Rasytės miškuose. Dėl nuodugnių žinių ir atsidavimo briedžių stebėjimams Elena praminta briedžių motina (Elchmutter). Prūsijos medžiotojų draugija už aktyvų ir nepaliaujamą rūpestį briedžiais jai įteikė atminimo ženklą – auksinius ragus. Karaliaučiaus universiteto zoologas Alfredas Miošleris (A. Möschler) tapdamas Elenos vyru, o vėliau ėmęs tirti briedžių gyvenimą ir parazitus, savaime tapo vietos „briedžių tėvu“. 

Gamtininkas 1911 07 23 d. ant Rasytės pietryčiuose esančios Miulerio kopos (Müller‘s Höh) sugavo į dryžuotą muselę panašų briedinį gylį (Cephenomyia ulrichi Braun). Radinys anuomet sukėlęs didelį Europos gamtininkų ir parazitologų susidomėjimą. Šiam įstabiam reginiui stebėti Nidoje, Rasytėje ir Juodkrantėje nuo XX a. pirmųjų dešimečių (po 1920 m.) buvo planuojamos naktinės ir dienos išvykos – briedžių žvalgytuvės (Elchrevier)[19]. Šešiaviečiais vežimais ar dvivietėmis bričkelėmis važiuota į briedžių pamėgtas vietas. Poilsiautojams buvo aiškinama, kaip tinkamai elgtis su briedžiais, netrikdyti šių nenuspėjamų galiūnų ir nesukelti jų išpuolių. Ypač agresyvios būna jauniklius saugančios briedės ir patinai rujos metų rugsėjo – spalio mėnesį. Prieškariu Kuršių nerijoje buvo per 80 briedžių, 25 gyveno Kranto ir Nidos ruože.

Briedžių fotografai, dailininkai ir ….. audėjai

Martin Kakys (Matin Kakies (1894–1987), laikraščio Memeler Dampfboot redaktorius. 1936 m. išleido nuotraukų ir aprašų apybraižos knygą „Briedžiai tarp Nemuno ir jūros“. Galutinai įtvirtino lietuviškosios Nerijos – briedžių karalijos vaizdinį. Ji buvus tiek pamėgta, kad išleisti net keli leidimai, nuotraukos keliauja iš vienos knygos į kitą. Nuotraukų su jais yra bemaž visose prieškario Klaipėdos krašto pažinimui skirtose knygose, atvirukuose ir suvenyruose iš Kuršių nerijos. Amžių sandūros menų krypties L’Art nouveau poveikyje ant knygų briedžių ragų, galvos ar viso gyvūno raižiniai. Briedžiai ir elniai ar jų ragai mėgiami vaizduoti Rytprūsių krašto meistrų vaizduojamojoje dailėje. Ilgaamžiškumo, pirmapradės gamtos gaivalo ir stiprybės simbolis. Gilijos ir Įsės kaimų plytinčiame Ventainės girios pelkyne (Slavskij rajon/Славский район Каллиннинградской области), ant Paitės (Pait) upės kranto Medžioklės namuose prie Gilijos priklausė Tovės (Tawellningken) girininkijai. Šiuose namuose gyveno ir dirbo dailininkai – žvėrių piešėjai ir skulptoriai (animalistai). 

F. H. Kiunert‘as (Friedrich Wilhelm Kuhnert (1865–1926)) vario raižinys „Bėgantis briedis“ (apie 1915-1922 m.).

Medžioklės paveikslai ir puošnūs medžioklės skydeliai. Amžininkai pasakojo, kad grafas Krokovas (Oskar Krockow von Wickerode, 1826 – 1871) – gyvūnų tapytojas, 1860 metais kone metus laiko svečiavosi Ibenhorste ir piešė paveikslus iš briedžių gyvenimo, sukūrė piešinių rinkinį. Medžioklės vaizdus briedžius tapė dailininkai G. Liobenbergas (Gerhardt Löbenberg 1891 – 1967), R. Fryzas (Riechard Friese (1886-1935), H. Kalmėjeris (Hans Julius Bernhardt Kallmeyer, 1882-1961), bei dailininko D. von Prokofief (Dimitri von Prokofiev, 1879-1950) paveiksluose. F. H. Kiunertas (Friedrich Wilhelm Kuhnert (1865–1926)) Alfred Brehm knygų iliustratorius „Bėgantis briedis“ (1915-1922). Wieler gobelenų įmonės įkurtos 1893 m. gobelenas „Briedžių žvalgytuvės (Elchrevier) rodytas 1928 ir 1933 prekių kataloguose. Interneto platybėse platinami įrėminti gobeleno pavyzdžiai atrodo neprasčiau nei tikrieji H. Kalmėjerio darbai. Briedžių ir medžiokles paveikslai ir Romintos, Ibenhorsto bei Kuršių nerijos trofėjai saugomi Miuncheno ir Liuneburgo (Ostpreußisches Landesmuseum in Lüneburg) medžioklės muziejuose, jie puošia knygas apie Nemuno žemupio gamtą. Plačiaragiai vaizduoti kurėnų vėtrungėse, namų kraigo kiaurapjoviuose. Lietuvos dailininkų darbuose briedis – retenybė, nes kaip minėta, naujaisiais laikais jų beveik nebuvo ir tik pavieniai atklysdavo, tad norint pasižiūrėti šių krašto grožybių, reikėjo vykti į Kuršių neriją, artimiausią vietą, kur jie buvo kiek gausesni ir lengviau stebimi. 

Briedžių stovylos Nemuno žemupio krašto ženklas

Išskirtinė briedžių gausa, daugiametis rūpestis jų gyvenamosios vietos ir gerovės apsauga persmelkė daugelį krašto ūkinės ir kultūrinės veiklos šakų. Briedis greta augalų ir paukščių labiausiai atpažįstamas krašto žymuo. Nidoje Neringos muziejus veikusiame 1928/1930 – 1944 greta pagrindinių krašto gamtos ženklų pajūrinės zundos (Eryngia maritima), šiaurinės linėjos (Linea borealis) rodyti ir europinio briedžio (Alces alec L.) ragai. Šie gyvieji žymenys atkartoti ir minėtame išeivių iš Rytprūsių medžioklės muziejuje. Dažno gyventojo namuose buvo ragų mentės kabykla ar net kėdės iš briedžio ar elnio ragų. Meno kūriniuose vaizduotas visas briedis, galva su mentiniais ragais ar tik rago mentė. XX pradžioje lietos iš bronzos įvairiuose judesiuose. Dažno namuose ant rašomojo stalo ar svetainės baldų statomų bronzos briedžių skulptūrėlių ant gintaro, marmuro granito pagrindo, ir šiandiena meno žinovų vadinamu Rytprūsių briedžiais (Skulptur Ostpreußischer Elch).

Liudviko Fordermėjerio (Ludwig Vordermeyer, 1868-1933) briedis nuo 1912 m. stovintis Gumbinėje.

Briedžių gyvenimo žinovas skulptorius L. Fordermėjeris (Ludwig Vordermeyer, 1868–1933) 1911 m. sukurė briedžio skulptūrą tapusią Rytprūsių atpažinimo ženklu. 1912 09 29 d. ji pastatyta Gumbinn/Gumbynėje (Gusev) Karaliaus gatvės aikštėje priešais didžiausią miesto parduotuvę. 1928 birželio 29 dieną jos „antrininkė“ pastatyta apskrities centre Tilsit/Tilžė (Sovetsk). Skulptūra buvusi Prūsijos ministro prezidento O. Brauno (Otto Browno) dovana miestui. 1946 m. ir 1956 m. abi skulptūros pervežtos į Kaliningrado zoologijos sodą ir saugotos iki santvarkos lūžio metų: 1991 01 10 briedis „Gustav“ sugrąžintas į pirmykštę vietą Gumbinėje prieš prekybos namus ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. į Tilžę[17]. Primintina briedžių skulptūros Helsinkio prie gamtos muziejaus įėjimo (Helsinki Hirvi, 1924, 1955, 1969) skulptorius Jussi Mäntynen (1886–1978) įkvėptos Briedžio vaizdinio iš suomių epo Kalevala. Prarastos gimtinės ilgesiui Goldapėje („Gedenke der verlorene Heimat Goldap, Stadt und Kreis in Ostpreussen“), pastatytas Stade, Lkr. Stade, Niedersachsen (1987, Hans Joachim Ihle). 2014 m. Kuršių nerijos miškų simbolis „Nidos briedis” miestelio 50 metų sukakties proga pastatytas Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kieme (skulptorius Saulius Juchnevičius, 2014). Smalininkuose kieme Juozas Brudzinskas pasistatė briedžio stovyklą (2015). Briedžius priminė pavadinimai Preiloje ant viešbučio „Pas Preilos briedį“ (Zum Preiler Elch), Nidoje – „Kuršių briedis“ (Kurische Elch), vietos girininkijos svečių namo priekinėje pusėje 1926/28 m. kabėjo elnio ragai. Rasytėje viešbučio „Laukinis briedis“ (Der Wilde Elch) mediniame frontone iki šių laikų išliko puošnūs briedžių galvų kiaurapjoviai – L’Art Nouveau (Jugendstil) krypties kūriniai. Jie vaizduoti Kuršių marių burlaivių vėtrungių kiaurapjoviuose.

Briedis dažnai vaizduojamas istoriniuose krašto, miestų ir draugijų herbuose bei kraštiečių atminimo ženkluose. Tilžės miesto (įkurto 1552 m.) herbe briedžio senasis atvaizdas panaudotas ir šiais laikais. Rytprūsiuose kurį laiką naudoti Tilžės magistrato 1921 lapkričio 12 d. patvirtinti krašto laikinieji pinigai „Notgeld“. „1 Mark‘ės“ reverse briedžio prie marių atvaizdas. 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos išvadavimo medalis dovanojamas nuo 1925 m. sausio mėnesio. Bronzinio medalio apačioje briedis/elnias (visas gyvūnas): dalyviai apdovanojami sidabro (Martynas Jankus), remėjai (Elzė Jankutė) – bronzos medaliais. Kalant vėlesnius medalius pastebėta, kad pirmuose medaliuose pavaizduotas „briedis“ labiau panašus į šakaragį elnią, ir vėlesnių laidų medaliuose kalamas į mečiaragį briedį primenantis atvaizdas (Už šį patikslinimą dėkoju dizaineriui Kęstučiui Mickevičiui). Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žvejybos draugija (1921, Kaunas) ženkle briedžio kaukolė ir ragai. Tilžės akto 1918 m. lapkričio 30 dienos Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto manifestas (paruoštas Jono Vanagaičio, atspausdintas „Ryto“ spaustuvė, Klaipėda, 1936) apačioje briedis (visas gyvūnas). 

Nemuno žemupio apskrities herbas (1937-1945 m.)

Nemuno Žemumos vadintos lietuviškoji briedžių lankymo vieta litauischen Elchrevieren“ (1924), žemėlapiuose girininkijos žymėtos dvejomis briedžių mentimis. Miškų ir medžioklės (Girių ir medžioklės valdininkų) ūkį administravusių valdininkų uniformos skiriamasis ženklas paauksinta briedžio ragų kokarda. Tarnautojai nešiojo skiriamuosius ženklus su briedžių mente. Pagal naują Vokietijos vietovardžių ir medžioklės ir gyvūnijos apsaugos įstatymą (1937 04 01) pervadintos Lankos apskrities (Landkreis Elchniederung) herbe penkiašakiais ragais briedžio galva. (Kai kur pavaizduota ir karūna). Briedžio „penkiaragės“ atvaizdai pašto ženkluose (1938). Biedžio mentės vaizdavimo pradų atsekama iš 1787 m. Trakėnų žirgyno arklių veislės žirgų įdago (septynragė mentė) (Trakehner Gestuhte Pferde). Išeivių iš Rytprūsių draugijos (Die Landsmannschaft Ostpreußen e. V. (LO) įkurtoje 1948 m. spalio 3. Hamburge skyde ir leidiniuose vaizduojamas „devyniašakė briedžio rago mentis“[18]. Ši vaizdavimo tradicija gyvuoja iki šiol.

Briedžio atvaizdas krašto leidiniuose

Briedžių vaizdavimo tradicija buvo nustelbta tarybinio laikotarpio ženklų. Tačiau pastarus trisdešimt metų atsigręžiama į Mažosios Lietuvos ir aplinkinių kraštų gyventojų paveldą, atgaivinta senieji briedžio vaizdavimo tradicija. Lietuvoje: briedžio mentės atvaizdas, drauge su ąžuolo lapu buvo naudotas kaip Šilutės herbas Sąjūdžio laikais. Prisimename „50-ies „talonų“ vertės laikinųjų pinigų briedį (dailininkas Justas Tolvaišis, 1991). „Penkiaragis“ briedis pavaizduotas Lazdijų miesto herbe (dail. Arvydas Každailis, 1994) ir pašto ženkle „Lazdijai” (2001). Kelių eismo taisyklių kelio įspėjamasis ženklas „Briedis“ Švedijoje ir Norvegijoje nuo 1965 ir  1967, Vokietijoje – nuo 1968, Lietuvoje nuo 1993 m. įsigaliojus naujosioms Kelių eismo taisyklėms. Sėkmingai dirba leidykla „Briedis“ (Vilniuje įk. 1989 m.). Įspėjamieji kelio ženklai (po 1973 m.). Konservuota bendrovės (Sanitex) miško žvėriena „Briedis“ ir  „Alnis“. 

Minėti Lietuvos ir gretimų valstybių gamtosaugos praeities įvykiai ir pasiekimai, sunaikinti ir sugrąžinami meno kūriniai pagrindžia teiginius, kad briedžio atvaizdą tikslinga panaudoti ir šių laikų Mažosios (Prūsų) Lietuvos herbe.

Paaiškinimai ir pagrindiniai šaltiniai (tęsinys, III dalis):

15. Otto Glagau. Lietuvos žemuma. Lietuvninkai: Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus devynioliktajame amžiuje. Vilnius, Vaga, 1970, 195- 228; S[enftleben]. Weihnachtsbesuch in der Memel – NiederungAltpreussische Monatschrift. – 1862, B. 1, S. 212-213].

16. Johanas Zembrickis. Šilokarčiamos krašto istorija. [Sembtitzki, 1920, 217/- liet. k. 2005, 188]

17. Jawad Daheur. Les usages identitaires de l’élan et du bison en Allemagne, en Pologne et à Kaliningrad: Étude de six sculptures monumentales de la fin du XIXe siècle à nos jours. Trajectoires [Travoux des Jeunes Chercheurs du Ciera: Le Centre Interdisciplinaire d’études et de Recherches sur l’Allemagne]. 2013, 7: Online erschienen am: 27 September 2016, http://journals.openedition.org/trajectoires/1111; Ernst J. Meyer. Der Gumbinner Elch. Die Pirsch: Der Jagdzeitschrift, 1960, November, 17-19; Gumbinner Heimatbrief Nr. 27 – 3/1974 (Dezember); Horst Deutschmann. Der Elch von Gumbinnen – das Wahrzeichen der Stad, 2011, : thttps://kreis-gumbinnen.de/denkmaeler/der-elch (žiūrėta 2020 10 15); H. G. Tautorat. Rominten, 1989. – 47; Jurij Tschernyschew, Horst Mertineit (2008 12. 7);

18. Benno Dilba. Der Elch und die Elchschaufel: Symbole Ostpreußens. Landsmannschaft Ostpreußen, Abteilung Kultur, Hamburg, 1995, 63.

19. Martin Kakies. Elche zwischen Memmel und Meer. Berlin – Lichterfelde, 1944.

20. Ackmeniscken-Ibenhort– šiand. Dunny/ Primorsk.

21. Kęstutis Demereckas. Nemuno Delta: Penkių šimtmečių akimirka. Klaipėda, Libra Memelensis, 2020. 206.

Tilžės magistrato 1921 m. lapkričio 12 d. patvirtinti krašto pinigai „Notgeld“.

„Briedis“ ant 50-ies „talonų“ vertės laikinųjų pinigų. Dailininkas Justas Tolvaišis, 1991.

Klaipėdos išvadavimo medalis. Bronzinio medalis suteikiamas Sausio 15 d. įvykių remėjams (nuo 1925 m.).

Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žvejybos draugijos ženklas (1921, Kaunas)

Be the first to comment on "Briedžio vaizdinys Mažosios Lietuvos krašto paveldo ženkluose. III d."

Leave a comment

Your email address will not be published.


*