Briedžio vaizdinys Mažosios Lietuvos krašto paveldo ženkluose. II d.

Briedis Ventės rago kyšulyje. Stanislovo Liepio nuotrauka.

Šimtametė elnių ir briedžių apsaugos tradicija

Briedžių apsauga Prūsijoje susirūpinta XVIII a., kai daugelyje vidurio Europos vietų išnyko ar tapo reti. Žvėrys nyko dėl brakonieriavimo, ligų, maisto stygiaus, daug jų sumedžiota per karus. 1713 m. kovo mėn. 11 d. Fridrichas Vilhelmas I išleido ediktą draudžiantį medžioti elnius ir briedžius. 1734 m. sausio 17 d. jis įsigaliojo visiems Rytprūsiams. Papildomus briedžių apsaugos įsakus išleido Fridrichas Vilhelmas II (Fridrichas Didysis) 1764 liepos 17 d. m., briedžių medžioklė drausta 1767 m. (tris metus) ir 1780 – 1786 bei pakartotinai 1786 – 1792 metais. Prūsijos briedžių kaimenė po 1848 m. buvo kone sunaikinta, Rytprūsių regione piečiau Priegliaus ir Sambijos pusiasalio miškuose buvo likę mažiau nei 50 galvų, Ventainės giroje jų priskaičiuota 16 galvų. Taikant apsaugos priemones apie 1882 m. Ibenhorsto miškuose briedžių pagausėjo ir vasara čia laikydavosi nuo 80 iki 90 briedžių; 1897 m. kiekis padidėjo iki 330, 1900 (390), 1905 (700). Medžioklė griežtai ribota ir vykdyta pagal briedžių apskaitos duomenimis. 1906 m. kaizeris Vilhelmas III (1859-1841) išleido briedžių apsaugos įstatymą – Elchhege-Oder, kuriuo siekta kryptingai gerinti bandą (didinti briedžių su mentiniais ragais gausą). Sėkmingiausius briedžių apsaugos metus vainikavo 1934 m. sausio 18 d. Prūsijos Medžioklės įstatymas, o 1937 m. rugsėjo 12 d. ir 1938 04 1 žemėlapyje atsirado Vokietijos/Nemuno žemupio briedžių miškas (Deutsches Elchwald/Elchniederung). Kryptingos apsaugos dėka Prūsijos briedžių kaimenė padidėjo nuo 390 (1900) iki 1800 (1945 m.). Klaipėdos m. apylinkėse priskaičiuota virš 173 žvėrių (1932). Kraštas garsėjo santykinai didele briedžių plačiomis ragų mentimis gausa[5,6].

Briedžių medžioklės ir apsauga Lietuvoje

Tadas Ivanauskas. Briedis. Medžiotojas (viršelis) 1929 Nr. 6. P. 1-12.

Į Lietuvą briedžiai užklysdavo nuo Užnemunės ir matyti pavieniui nuošaliose vietose. Vadovaujant Tadui Ivanauskui 1920 metais įsigaliojo „Lietuvos Medžioklės taisyklės“ visiškai uždraudė briedžių, elnių, stirnų patelių ir kurtinių medžioklę. 1921-aisiais buvo įkurta Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija[9,10], skatinusi saikingą ir tausojančią medžioklę. Jos garbės narys prezidentas Antanas Smetona tenkinosi zuikių ir kurapkų laimikiais. Prof. T. Ivanausko vadovaujama Lietuvos atstovų grupė dalyvavo 1930 m. lapkričio 7 – 9 dienomis Paryžiuje vykusiame Tarptautinės medžioklės ir medžiojamosios faunos apsaugos tarybos[11] suvažiavime. 1932 m. gegužės 21-22 dienomis įsteigta „Briedžio komisija“ rinkosi Berlyne. Lietuvos mokslininkas pristatė pranešimą „Lietuvos briedžių ragų formos“. 1938 m. Miškų departamento pavedimu urėdai atliko „visų žvėrių ir paukščių skaitymą miškuose“. 1945 – 1987 (2020) metais kryptingų veiksmų dėka briedžių banda didesnėje Europos dalyje atsikūrė, jų gausumas palaikomas pagal medžiojamosios gyvūnijos būklės gerovės ir miško ūkio tvarkymo reikmes. Lietuvoje gyvena apie 8000 gyvūnų banda, viena tūkstantį (priklausomai nuo apskaitų duomenų ir poreikio) leidžiama sumedžioti.

Karalius gelbėjo Briedžių mišką

Kaizeris Wilhelmas I (1831-1883) nebūdamas aistringas medžiotojas ypatingais trofėjais pasigirti negalėjęs. Tačiau skyrė deramą dėmesį briedžių gerovės apsaugai. 1874 m. buvo paskelbtas planas išilgai Kuršių marių pakrantės pastatyti pylimą – užtvanką, kad būtų apsaugotos pamario gyvenvietes nuo vasaros ir rudens potvynių. Statinys į dvi dalis turėjęs padalinti Akmeniškių – Ibenhorsto[20] girininkijos miškus. Susirūpinta, ar dėl to nepasikeis briedžių šlapviečių augalija ir maitinimosi vietų būklė, ar naujadaras nekliudys briedžių kelionėms ir sėkmingam jų bandos atsigavimui. Karališkojo dvaro susirūpinimą briedžių gerove liudija Princas Karlas (1828-1885) ir Kronprinco Vilhelmo Carlo (1831-1888) ir kaizeriui Vilhelmui I susirašinėjimas 1874 gruodžio 1 d. iki 1875 birželio 1 diena laiškais, dėl numatyto tiesti pylimo – užtvaros. Planavimo darbai laikinai sustabdyti. Princas Karlas laiške minėjo, kad pažanga neišvengiama ir trukdyti aplinkos pertvarkoms nereikėtų, briedžiai – senųjų girių liekanos persitvarkant kraštui neišvengiamai išnyks, tačiau būtina daryti viską, kad tai įvyktų kuo vėliau [12]. Apsauginiai pylimai pastatyti po 1888 m. balandžio mėnesį pamarį (ypač Rusnės salą) nusiaubusio potvynio. Tačiau, po šimto keturiasdešimties metų galime teigti, tai nepakenkė briedžių bandai sustiprėti, ji ne tik atsigavo, bet ir išplito po aplinkinius miškus, ir tęsia savo žygį  per Vakarų Europą į anksčiau jų gyventus miškus. 

„Briedžių tėvas“ Ramonat‘as

Krašto briedžių vaizduojamosios pasakojamosios tradicijos dalis yra briedžių apsaugai ir pažinimui nusipelnę asmenys vadinti „briedžių tėvais“ arba „motinomis“ („Elchvater“/„Elchmutter“). Vokietijos karališkame dvare žinomas vardas Briedžių tėvas Ramonaitis („Ramonat)[13] Kavolių girios miškininko Teodoro Ramonaičio (1848-1894) tėvas ir Helmutas Ramonaitis senelis. Jis išgarsėjo kaip tolimosios ir paskutinės briedžių buveinės žinovas ir uolus tauriųjų gyvūnų saugotojas, eigulio vardas ne kartą minėtas briedžius tiriančių mokslo vyrų (Alfred‘o Brehm‘o). Išnašaus stoto „patiklus ir naivus lietuvis“ deramai neišmanė europietiško aukštuomenės elgesio taisyklių, tiesmukiškomis pastabomis ir laužyta vokiečių kalba neretai pralinksmindavęs. Pasakojimai apie jį tapo Vokietijos medžiotojų žodyno dalimi, vaizdeliais iš medžioklių Rytprūsių pakraštyje. Pavyzdžiui, 1861 m. lapkričio mėnesį medžioklėje Ramonaitis lydėjo Prūsijos kronprincą Fridrichą (nuo 1888 m. Vokietijos kaizerį Friedrich III (1831 – 1888) su žmona kronprincese Viktorija. Pliaupiant lietui visi sušalo, tad kartu gėrė grogą, o kronprincą net kortomis apžaidęs[4,14]. 

Keistas nesusipratimas įvyko 1863 m. rudenį Ventainės girioje lankantis Prūsijos kronprincui Fridrichui su palyda. Eiguliams suvarius briedžių kaimenę į pievą, jis su kronprincese Viktorija atsistojo nurodytoje vietoje ir laikė užtaisytą šautuvą. „Aukštoji pora ilgai stebėjusi vaizdingąją raguotųjų grupę, tačiau miškininkai veltui ištempę ausis laukė šūvio: kilnioji pora nuleido dvivamzdį ir liko taip bestovintys, kol beatslenkantis lietus ir perkūnija privertė atsitraukti. Lietus kiaurai permerkė, ir princesei teko skolintis ponios girininkienės drabužių, nes jos „garderobas“ buvo į kitą stotį išvežtas, o kadangi ši šauni dama savo kūno apvaizdumu gerokai pranoko aukštakilmę ponią, tai visas vaizdelis mažumą panešėjo į persirengėlių vakarėlį, juo labiau, kad ir princui teko pasikeisti drabužiais su girininku, tik atvirkščiu santykiu“[15]. Pasakojama, kad nutikimas turįs dar ir tąsą: persirengiant girininko namuose, bendrakeleivis padėjęs princesei Viktorijai nusiauti peršlapusius batus, tik per nelyg uoliai čiupo auti kojines, tačiau ši kiek sutrikusi, jį sudraudė. Į tai nuramindamas atsakė: „Nesibaiminkite, aš vedęs!“[6,16]. Kitą kartą belydint Kronprincą Vilhelmą II ir Viktoriją ir „užvedus kalbą apie gerą toną, jis staiga pratrūkęs: „Jūsų Didenybe, užčiaupkite burnas, briedžiai ateina!“[4,6,12].

Kavolių girios siaubas

Esama kone tragikomiškų nutikimų su briedžiais dešiniajame Nemuno krante. Mažosios Lietuvos kultūros istorijos puoselėtojas žurnalistas – fotografas, rašytojas A.A. Bernardas Aleknavičius perpasakojo Martyno Jankaus („Auszra, 1884) pasakojimą[14]. Kavolių girioje (Šereitlaukio apylinkės, Tauragės apskr.) XX a. pradžioje kurį laiką slėpęsis toks plėšikėlis (razbainikas) Raudonkrūtinis (tikr. asmuo Jonas Vaitkus (miręs 1852). Jis valdininkams daug eibių pridaręs, buvo didžiausia Tilžės žandarininkų siaubas, bet dosnus ir gailestingas prasčiokams. Aukštgirių apylinkėse, „vargdieniams palinksminti, bei pagelbėti“, todėl daug žmonių „dar iki šiai dienai giria ir garbavoja, kiek tiktai įgalėdavo jo darbus“. Be kitų veiklų prisimenamas nuotykis apie „klajojančią briedžio galvą“. Kartą valdininkas (Landrotas) – apskrities viršininkas Kavolių girioje plačiaragį briedį medžiojo. Nudėjo miško gražuolį, tačiau laimikio būta tiek didelio, kad pasiimti jo niekaip negalėjęs, nuėjo vežimo ieškoti. Medžioklę stebėjo Raudonkrūtinis ir, jiems atitolus, nusipjovė briedžio galvą, užsidėjo ją ant kupros ir „ėmė vaikščioti po aplinkines pamiškes taip gąsdindamas žmones“. Moterys šaukė: „Šėtonas Kavolgirėje, Šėtonas“.– Kunigai girią šventino, sudegino daug žvakių[14].

Gelbėti per potvynius

Daniel Mantwill [16] minimi kasmetinius gyvūnų gelbėjimo darbus pamaryje (Mantwill, 1951). Polaidžio metu per potvynius barsukai, bebrai ir lapės išlysdavo iš urvų ir daug jų nuskęsdavo, tačiau kadangi nemažai šių žvėrelių klajoja didelius nuotolius, tai ir vėl įsikurdavo naujos šeimos. Briedžius nuo ledo lyčių ir atvirų vandenų gyventojai gindavo mojuodami pagaliais į saugią sausumą. Per pasienį pirmyn atgal klajojantys briedžiai apsunkindavo šių žvėrių apskaitą, nebuvo aišku, tas ar kitas briedis yra Lietuvos ar Vokietijos miškų nuosavybė. Besiblaškydami per lyčių sangrūdas nutikdavo, kad briedžiai ir stirnos susižalodavo, gyvūno laukdavo neišvengiama baigtis tapti grobuonių (varnos, krankliai ir lapės, – vilkų tuo metu nebuvo) mitalu. Vienintelė išeitis buvusi gauti vyriausybės atstovo leidimą nutraukti gyvūno kančias, arba medžiotojų žodžiais kalbant „suteikti malonę“ (šiuo atveju – pribaigiantysis šūvis (Coup de grâce). Beje, manau, tinkama vieta paminėti, kad beginklių briedžių persekiojimas ir neteisėtas jų žudimas apie XVIII a. vid. buvo paskata atsirasti vieno pirmųjų žodžio brakonierius, brakonieriavimas (> Braconnier> Braconnage – pranc. k.) atitikmeniui– briedžmušys (už šią menkai žinomą istorinę nuorodą dėkingas istorikui Dainiui Elertui). 

„Malonės šūvis“ (1929 m. sausio 15 d. Rusnės aukštuomenės nuotrauka)

Rusnės medžiotojai (1929 1 15). Nuotrauka iš knygos Kęstutis Demereckas. Nemuno Delta: Penkių šimtmečių akimirka, 2020 m.

Memelio kraštiečių spaudoje 1965 m. skelbta išraiškinga nuotrauka. Aprašuose liudijama, kad tai nutikę 1929 m. sausio 15 d., švenčiant Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šventę, ir nors tvyrojo 25-32 laipsnių pagal Celsijų šaltis, rusniškiai išsiruošė į pramogą. Ryte snyguriavo, vėliau papūtė žvarbus sausvėjis. Pirmojo varymo metu nušauti du kiškiai. Netrukus pastebėtas trimis kojomis šlubčiojantis jaunas briedis. Priekinė dešinė buvo smarkiai sužalota. Pagelbėti gyvūnui jau nebuvo galima ir nutarta jo kančias nutraukti suteikiant malonės šūvį (Coup de grâce). Laikinai medžioklė buvo nutraukta, imta rūpintis leidimo. P. Schwarzas telefonu iš „Niederunger Hof“ viešbučio bandė susisiekti su apskrities direkcijos medžioklės valdybos atstovu. Po pietų oras išsigiedrėjo, likusieji medžioklės dalyviai patraukė į medžioklę, šį kartą ėjo Skirvytės ledu iki Ragininkų (Raggeningken) salos, 65 ha žmogaus aukščio krūmais apaugusios sala, kur ir vėl pastebėjo nuklydusį žvėrį. Per vaikštynes nušautas kiškiukas. Po snygiaus upės pakraščiai buvo užpustyti, ir vienas iškylautojas įsmuko į properšą ir sušlapo kojas, dėl to toliau medžioti atsisakęs. 

Vakarop grįžę į viešbutį medžioklės dalyviai kieme pamatė nušautą ir rogėmis pargabentą briedį. Buvo tinkama proga nusifotografuoti. Išlikusioje nuotraukoje matome: Vandens statinių valdybos vadovas Martin Redweik, pirklys Ernst Schulz, vaistininkas August Witte, teisės inspektorius Hans Saunus, teisėjas tarėjas Schwarze – visi iš Rusnės; mokytojas iš Šyškrantės R. Franz Teschner, greta jo teismo tarėjas Gustav Kukuck, mokytojas iš Pakalnės Rudolf Jonas, ūkininkas iš Šyškrantės Georg Kybranz ir viešbučio savininkas Fritz Aschpurwies iš Rusnės. Kad nekiltų abejonių, dėl poelgio teisėtumo, nuotraukoje matome į priekį išstatytą „pažeistą galūnę“. Žinutės autorius pateikė ir daugiau dienos įvykio smulkmenų: briediena parduota vietos mėsininkui, kiškiai– atiduoti į viešbučio virtuvę, o nudirti kailiai papuošė medžioklės dalyvių svetainių sienas (Nuotrauka iš Hans Saunus-Russ, M.D., 1965, Nr. 1. P. 6; K. Demerecko rinkinys (2020, p. 206)[21].

Ragų ir iškamšų rinkiniai 

Krašto (šalies) medžiotojų kultūros atminties saugojimo vietos buvo dvarų ir pilių ragų ir iškamšų rinkiniai. Rytprūsių girių karališkųjų medžioklių rinkiniai ir daiktiniai paliudijimai (nuotraukos, paveikslai, taurės, dirbiniai iš rago ir kailiai, atminimo ženklai) saugoti Romintos medžiotojų pilies bei Tovės girininkijos menėse. Vertingas rinkinys saugotas prisiekusio gamtos mylėtojo ir medžiotojo princo Karlo vasarvietėje Glinicke (šiand. Park Glienicke) Berlyno priemiestyje. Nemuno žemupio trofėjų rinkinių saugota Rytprūsių krašto muziejuje Karaliaučiuje (Ostpreußisches Landesmuseum, Königsberg 8. Mai 1920), likučių ir senųjų rašytinių šaltinių išliko Vokietijos Žūklės ir medžioklės muziejuje Miunchene (Das Deutsche Jagd- und Fischereimuseum“ (DJFM) (16. Oktober 1938, München) ir 1958 m. Liuneburge veiklą pradėjusiame „Rytprūsių medžioklės muziejuje (Ostpreußisches Jagdmuseum: Wild, Wald und Pferde Ostpreußens, Lüneburg). 

Šilutės-Rusnės medžiotojų ratelio narių muziejinis rinkinys

Apniokoti iki mūsų dienų išlikę medžiotojų rinkiniai ir po daugelio metų liudija apie bendrąją kultūrą ir puoselėtas vertybes. Rusnės ir Šilutės miestelio medžiotojai dėl krašto gamtos ypatybių mėgo pavasarines ir rudens slankų, ančių ir žąsų medžioklės. Ernstas Heinrichas Ankeris amžininko minėtas kaip įgaliotasis Memelio užsienio šalių svečių palydovas, lydėjęs Britanijos Jungtinės karalystės ambasadorių Vokietijoje lordą Dadley. Uolus ir svetingas savo namuose Šyškrantės. Tačiau per daug apglobdamas savo dėmesiu ir globa, tad kai kurie svečiai varžėsi, vengė  pakartotinai lankytis, ieškojosi ramesnių viešbučių ir nebūtinai gerai pastatytų (Kittel, 1921). Taip pat medžiotos stirnos, kiškiai, lapės ir barsukai. Kraštietis A. Scheu buvo aistringas Memel miesto aukštuomenės medžiotojų būrelio narys. Sūnus Hugo Scheu buvo jautrus įspūdžiams, tačiau mieliau rinkosi medžioklės eigą stebėti per nuotolį. Sūnus Erich Scheu (gydytojas) taip pat palaikęs narystę Šilutės-Rusnės medžiotojų ratelyje, nors tikslių žinių apie jo dalyvavimą medžioklėse nežinoma. Vienok, asmeniniame dvaro muziejuje likęs ragų ir kailių ir medžiojamosios gyvūnijos paveikslų rinkinys (muziejininkų išgelbėti likučiai) liudiją jį buvus neabejingu šiai pramogai ir turėjęs šio dalyko išmanymą ir net žinovo skonį.

Atkurtame Šilutės Hugo Scheu muziejaus dalyje gyvūnijos skyriaus jungtiniame rinkinyje yra medžioklių trofėjai įsigyti (1911)1924 (1928)–1930 metais, mažesnė dalis 1949–1958 (1975) metais. Bendras ragų kiekis 18 vienetų. Rinkinį papildo XX a. II pusės medžioklinių vienvamdžių ir dvivamzdžių graižtvinių šautuvų rinkinys. Daugelio jų įsigijimo aplinkybės ir savininkų asmenvardžiai nežinomi. Išsamaus buvusio vaizdo kol kas neįmanoma nusakyti. 

Vietinės ir Pasaulinės medžioklės parodos

Briedžių rago mentė. Kęstučio Čepėno nuotrauka.

Svarbi medžiotojų ir krašto gamtosaugos kultūros puolselėjimo dalis buvo vietinės ir tarptautinės Medžiotojų laimikių parodos Vokietijoje (Jagdausstellungen in Deutschland): 1895 ir 1911 m. Berlyne. Pirmoji Rytprūsiuose paroda įvykusi 1895 m. Karaliaučiuje kaip ūkio pasiekimų parodos skyrius „Die Jagdausstellung (Geweihausstellung)“, parodą atidarė ir globojo pats Princas Heinrich von Preussen‘as. Kasmetiniu tapęs renginys vadinosi Karaliaučiaus medžioklės paroda („Jährlich in Königsberg stattfindenden Geweihausstellungen ir ( nuo 1929 m. globojo garbės mokslų daktaras Dr. h.c. Otto Braun. Didelio atgarsio sulaukusios Pasaulinė paroda Paryžiuje 1937 ir jos atitikmuo Vokietijoje, istorijos vyksme, nepaisant tolesnių politinių vertinimų, ji likusi kaip « Pirmoji pasaulinė medžioklės paroda». Per karo suirutes pasklidusius ir dalį išsaugotų Rytprūsių girių medžioklės trofėjų rodyta 1954 m. Diuseldorfo tarptautinėje medžioklės ir sportinės žūklės parodoje (AK Düsseldorf, Internationale Ausstellung Jagd und Sportfischerei (1954, 10 16-31). Čia atidaryta Romintos medžioklės pilaitės rinkinio likučių salė („Die Schau Rominten“). Vėliau perkelti saugoti į Miuncheno ir Liuneburgo muziejus. 

Pirmoji briedžio iškamša ir Lietuvos medžiotojų rinkiniai

Keletas žodžių apie briedžių rinkinius Lietuvoje. Ragų buvo Lietuvos senųjų dvarų rinkiniuose. Briedžių ragų pavyzdžiai saugomi Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje (1919 m. atidarytoje Kauno gamtos tyrimų stotyje). Čia priglaustas ir 1926 m. Panevėžio gimnazijos Gamtos muziejaus gamtos skyriuje rodytas Žalgirio girios briedžių ir stirnų ragų rinkinys. Jurgis Elisonas aprašęs pirmąją žinomą iš Latvijos prilydusio sumedžioto briedžio iškamšą „Skuodo briedis“ (Elisonas 1927). Briedis traukė lankytojų dėmesį parodose. 

Pirmoji viešoji medžioklės rinkinių paroda įtvirtinusi briedį kaip Klaipėdos krašto žymenį įvyko Vokietijoje Šarlotenburge (Die Memel-Austellung in der Technischen Hochschule zu Berlin Charlottenburg // L’exposition du Territoire de Klaipėda à l’Ecole supérieure technique de Berlin–Charlottenburg (1919). Vėliau ji pervežta ir rodyta 1934 m. Klaipėdoje, o 1935 m. rodytas tik briedžių ragų rinkinys. 

Pirmoji atkurtoje Lenkijoje medžioklės rinkinių paroda įvyko 1955 08 20 d. Olštino pilyje (Allenstein, Polnische Geweihausstellung). Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija pirmąją medžioklės trofėjų parodėlę surengė 1963 metais. 1992 m. Kaune surengta paroda „Medžioklė ir gamta“, įkūrėjo prof. Tado Ivanausko 110 metų gimimo sukakčiai, buvo pirmoji, kurią Draugija surengė kaip pilnateisė CIC[11] narė. 2008 m. Vilniuje, Radvilų rūmuose, įvyko Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos ir Lietuvos dailės muziejaus surengta medžioklės trofėjų ir dailės kūrinių paroda „Stumbro medžioklė” Ją puošė ir Lietuvos briedžių trofėjiniai ragai. Išleistas Lietuvos medžioklės ir žūklės parodos katalogas, trofėjų lentelę [15]. 

Paaiškinimai ir pagrindiniai šaltiniai (tęsinys, 2/3 dalis):

  1. Jurgis Elisonas. Elninių, arba elnių (cervidae), šeimos praeitis ir dabartinis jų stovis Lietuvoje. Kosmos. – 1927, Nr. 7. p. 266-275. 
  2. Tadas Ivanauskas. Briedis. Medžiotojas. 1929 Nr. 6. P. 1-12
  3. Conseil International de la Chasse et de la Conservation du Gibier (CIC) 1928, Paris.
  4. Hans-Georg Wormit. Naturschutz vor einem Jahrhundert [Der alte Kaiser Wilhelm ließ die ostpreußischen Elche in den königlichen Forsten sorgfältig hegen]. Ostpreußenblatt 6. Mai 1989 – Folge 18, Seite- 13. 
  5. Otto Ramonat, g. 1813 Didžiuose Šilininkuose, nuo 1858 01 06 girininkas Šilgaliuose (Plaškių apskritis), karališkasis girininkas (1861 02 02), rūpinosi medžiojamosios gyvūnijos apsauga. Girininkas medžiotojų vedlys iki 1867 metų. Nuo 1879 10 24 Karališkasis miškininkas Akmeniškėse (Šakūnų apskritis gyv. girininkijos namuose, nuo 1885 9 18 karališkasis medžioklės prižiūrėtojas (Königlicher Hegemeister in Ibenhorst“), Akmeniškių girininkijoje, mirė 1886 12 15 Ibenhorsto vyr. girininkijoje (Ackmeniscken, Ober Först Ibenhorst). Apie 1857 m. vedė Marie Neiss ir išaugino tris dukras.
  6. Jonas Bulota. Raudonkrūtinis. Mokslas ir Gyvenimas, Nr. 10, 1974. p. 46-48; Bernardas Aleknavičius 2001. Ką ošia Kavolgirė? Klaipėda. Gilija. Kovo 21 p. 13. Mažosios Lietuvos poringės. Druka. 2006. 
  7. Rimantas Benetis, Lietuvos medžioklės ir žūklės parodos katalogas, Kaunas, 2012, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, Vilnius, 2012
  8. Daniel Mantwill. Memeler Dampfboot. 1951, Febr. 5, Nr. 3, 6.

Be the first to comment on "Briedžio vaizdinys Mažosios Lietuvos krašto paveldo ženkluose. II d."

Leave a comment

Your email address will not be published.


*