Birutės gatvės statiniai – nuosavybė keitėsi sulig valdžiomis

Šis statinys ilgokai tarnavo civiliam ir kariškiams (2011 m. autoriaus nuotr.)

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“

Ankstesnės ištraukos:
Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“. I d.
Pradžios mokyklos baigiamieji egzaminai ir kiti mokymosi Naumiestyje nutikimai.
Žalias kalnas. Ir kaip bibliotekininkė jo žalumą gynė
Kai girdėjimas ne argumentas, o teismo įžeidimas

Iš Klaipėdos gatvės išėję keliukai vedė į Žiogaičius, Klebonus bei Sugintus ilgainiui virto šalutinėmis, nedidelėmis gatvelėmis. Taip susidarė vėliau patriotiniais vardais pavadintos Birutės ir Vytauto gatvės. Suprantama, sovietinė valdžia pakęsti tokių nacionalistinių pavadinimų negalėjo, tad juos pasirūpino pakeisti: Birutės gatvė tapo Marytės Melnikaitės, o Vytauto – Petro Cvirkos gatvėmis. Bent jau išsaugojo lyčių lygybę… Šiose gatvėse nebuvo valdžios įstaigų, čia neatidaryta krautuvių, o namus jose statėsi išimtinai lietuvaičiai. Daugiausia tie, kurie į Naumiestį atsikėlė jau vėlesniais metais iš aplinkinių ar tolimesnių kaimų. Žinoma, buvo ir išimčių, tačiau įsiterpusias vokiečių bei žydų šeimas galima buvo suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Šiuo atveju kiek skirtinga buvo Vytauto gatvė, joje gyveno daugel dar senaisiais laikais atsikėlusiųjų rusų. Tačiau apie šią gatvę kalbėsime vėliau…

Paėjėję keliolika žingsnių, dešiniojoje šios gatvės pusėje išvystame gana įspūdingą statinį, naumiestiškių vadintą Joffės namu. Nurodytas jis 12-ju numeriu.

Nesu visiškai tikras, ar iš tikrųjų šis kiek smulkaus bajoro rūmą primenantis namas nuosavybės teise priklausė Gedalijai Joffei. Tiek pat galimas dalykas, kad ji šis populiarus Naumiesčio gydytojas tik nuomojo. Na, jeigu naumiestiškiai ji įvardijo kaip „Joffės namą“, tikėkime jais.

Tik užmetus akį matyti, kad jis bent kelis kartus remontuotas, tačiau taip pat akivaizdu, jog išsaugotas pirmykštis planas: priekinėje, gatvę nukreiptoje pusėje, šviečia šeši langai, didžiulė mansarda (o gal dvi mansardos), statinys užkeltas ant aukštoko pamato. Tokį namą pasistatydinti bet kuriais laikais reikėjo nemaža pinigo. Keli sakiniai apie jo šeimininką. G.Joffė laikytas labai geru, bet brangoku gydytoju. Deja, jo likimas skaudus ir tragiškas. Pasakota, kad 1941 m. vasarą Šiaudvyčiuose prie duobės pastatytas nuostabos ir siaubo prislėgtas senukas gydytojas kreipęsis į egzekucijai vadovavusį vokietį, SS karininką, klausimu: „Kodėl jūs norite mane sušaudyti? Aš juk pačios taikiausios profesijos žmogus, aš visomis išgalėmis kelis dešimtmečius gydžiau visus, kurie tik mane kreipėsi pagalbos. Aš gydžiau ir išgydžiau nemaža vokiečių…“. Vyriausias egzekutorius lyg ramindamas pasakęs: „Mes tavęs nešaudysime, nusiraminkite“. O tuo pat metu nepastebimai pridėjęs pistoletą prie pasmerktojo pakaušio, šaltakraujiškai paspaudė gaiduką. Lyg palengvinta, lyg ir ne tokia brutali mirtis…

Dabar šio statinio paskirties raida. Tarpukario metais Naumiestyje dar iki kareivinių už Žaliojo kalno pastatymo buvo dislokuotas nedidelis Lietuvos kariuomenės būrys, vadovaujamas kelių karininkų. Mobilizacijos atveju šis dalinys būtų keliskart išaugintas, jam vadovautų čia dislokuoti kariškiai. Ši nedidukė įgula pagrindinai bazavosi G.Joffės name. Jo nebereikėjo, kai rytinėje miestelio pusėje iškilo naujosios kareivinės. Vis tik G.Joffės namo visuomeninė istorija tuo nesibaigė. 1941 m. Lietuvoje dislokuotos Raudonosios armijos vadams buvo leista atsivežti savo žmonas. Matyt, galvota, jog Lietuvos likimas jau galutinai išspręstas, su Vokietija pasirašyta draugystės sutartis, tad galima patogiai įsitaisyti „išvaduotoje“ kapitalistinėje Lietuvoje. Birželio 22 d. naktį visi apskaičiavimai apsivertė aukštyn kojomis. Beveik visas Naumiestyje buvęs sovietinės kariuomenės dalinys buvo sunaikintas, o tie, kurie išliko, paniškai traukėsi Rytų pusę. Atsivežtomis žmonomis vadai neturėjo kada pasirūpinti, jų su savimi pasiimti. Jau po kelių dienų naujoji vokiečių administracija visas jas suvarė G.Joffės namą. Iš jo išeiti joms buvo uždrausta. Kur jos galiausiai išvežtos, kas su jomis atsitiko, tebėra neaišku. Greičiausiai vokiečiai jų nesušaudė. Tikėkime.

Visai netoli aptartojo G.Joffės namo stovėjo kitas, ne mažiau miesteliui reikalingas ir ne mažiau reikšmingas Pielikienės namas (vėl moters, o ne vyro…). Ji iš kitų išskiriame todėl, kad čia tarpukario metais dirbo pradžios mokykla, joje mokytojavo šviesaus atminimo mokytoja Aleksandra Verešilkaitė, o vėlesniais metais, o 1942 – 1944, čia buvo įsikūrusi kitų prisimintinų pedagogų Malakūnų šeima.

Naumiestiškė R.Jončaitė liudijo, kad ją vienerius ar dvejus metus čia mokiusi A.Verešilkaitė, buvo kilusi lyg iš nusigyvenusių rusų bajorų. Ta buvo visų mokinių bei jų tėvų itin mylima. Visus papirkęs jos ramus būdas, kantrybė, savo auklėtinius ji akino mylėti savo kraštą, čia gyvenančius žmones. Mokė lietuvių liaudies dainų, tautinių šokių. Jau visai prieš Antrąjį pasaulini karą ji ištekėjo už Stasio Jurjono, kito naumiestiškio mokytojo.

Sutuoktuvių apeigos atliktos katalikų bažnyčioje pagal šios religijos kanonus. Jos jaunesnė sesuo Laima Verešilkaitė, baigusi Vytauto Didžiojo universitetą, vokiečių okupacijos metais dėstė lietuvių kalbą Naumiesčio progimnazijoje. Vėliau ji ištekėjo už švėkšniškio grafo Aleksandro Adomo Pliaterio. Kada ir kokiomis aplinkybėmis ji susipažino su tokiu kilmingu asmeniu netyrinėjome ir nesigilinome, tačiau tikriausiai labai romantiškomis aplinkybėmis. Įsiliepsnojusi meilė nebojo visų luominių skirtumų, L.Verešilkaitė tapo grafiene Pliateriene. Po to atėjo išbandymų laikotarpis. Pasigirdus artėjančio fronto kanonadai, abu pasitraukė Vakarus, o 1949 m. išvyko Jungtines Valstijas. Išsaugojo lietuvybę, ką liudija jos vaikų vardai – Donatas, Petras, Saulius, Algirdas, Kleopas. Jau mūsų laikmečiu Verešilkaitė – Pliaterienė atgavo Švėkšnos parke stovinčią vilą Genovaitė, čia vasaroja, o kitu laiku gyvena Lenkijoje pas vieną iš savo sūnų. (Švėkšnos grafienė Laima Felicija Pliaterienė mirė savo namuose JAV 2015 m. spalio 26 d., eidama 95- tus metus – red. pastaba).  Dabar pats laikas apžiūrėti namą, kuriame mokyti naumiestiškių vaikai.

Buvęs Pielikienės namas 2011 m.

Mano mokymosi metais čia gyveno Liudvikas ir Marija Malakūnai. Pirmiausia apie šeimos galvą. Šis energingas vyras miestelyje dirbo vokiečių okupacijos metais. Per trumpą laiko tarpą tapo pripažintu kultūrinių darbų tvarkytoju: nebodamas karo laikmečio sunkumų, rengė mokyklines šventes, minėjimus, būrė miestelio vaidintojus. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, tarpininkavo tarp atsiųstų į Naumiestin kariškių, reikalavusių vis didesnių pyliavų, siekusių rekvizuoti aplinkinių kaimų ūkininkų gyvulius bei kitą turtą, ir aplinkinių kaimų ūkininkų. Savo ruožtu pats liudiju, kad jisai visus mus, berniukus ir mergaites, 1943 m. baigiančius ketvirtą skyrių, išmokė koja kojon žingsniuoti. Ėjome neblogiau kaip kareiviai. Ar buvo toks Švietimo ministerijos reikalavimas, nežinau, bet mus išdresiravo. L.Malakūnas buvo netgi netinkamo elgesio mokinių „perauklėtojas“. Mokytojos moterys, pačios neįstengusios sudrausminti ne kartą antramečiavusius, prasto elgesio peraugėlius, laukiančius kaip gervė giedros savo keturioliktojo gimtadienio, kada jau nebereikės lankyti mokyklą, siųsdavo juos „pasikalbėti“ pas Malakūną. Čia dera papasakoti toki atsitikimą.

Mus tris berniukus mokytoja E.Oželytė paskyrė nunešti Malakūnui kelias knygas. Tarp paskirtųjų buvo ir mano kelionių mokyklon draugas Vytautas Stirbys (beje, mes jį pravardžiavome Stirna, ir visai ne todėl kad jis greitai ir grakščiai būtų bėgiojęs, o todėl, kad jo pavardė – Stirbys panašiai skambėjo). Nuėjome. Pasitikęs Malakūnas knygas paėmė, padėjo ant stalo. Po to dideliam mūsų nusistebėjimui pasišaukė Stirbiuką, liepė nusiauti klumpes, jas pastatyti prie durų. Jam pačiam paliepė stovėti tolimajame kambario kampe. Tada jau ir mes supratome, klumpes padėtos atskirai, kad jų savininkas negalėtų pabėgti. Kas laukia mūsų bičiulio? Vis tik Stirbiukas nebuvo linkęs lengvai pasiduoti. Tolesni veiksmai vystėsi greitai lyg kokiame detektyve. Kai tik Malakūnas kažko išėjo gretimą kambarį, jisai manęs paprašė prinešti jam arčiau klumpes. Nulėkiau, prie jo koją pastačiau. Vos vos spėjau, nes po kelių sekundžių į kambarį grįžo Malakūnas. Mums buvo leista eiti namo, mes ir išspūdinome. Tačiau Stirbys, kaip mes laukėme, mūsų nepasivijo. Tikriausiai pabėgimo plano realizuoti jam nepavyko. Istorija turi tęsinį. Parėjęs į namus nuskriaustasis pasiskundė mamai, kas jį ištiko. Kitą dieną Malakūną aplankė pati Stirbienė. Buvo jinai balsinga, stambi moteriškė, visa galva aukštesnė už savo vyrą kalvį, gal didesnė ir už Malakūną. Mūsų namuose po to kalbėta, kad pastarasis buvęs paskutiniais žodžiais iškoneveiktas, šuns dienas išdėtas. Jam pasakyta: ne tu, o tėvai, ir tik jie gali vienaip ar kitaip nubausti netinkamai besielgiantį vaiką. Pagrūmota: jeigu tik dar bent kartą imsies tokią veiksmų, iškabinsiu tau akis, na, ar kas nors iš panašaus iš analogiško repertuaro, pvz., bus išmalti tavo buto langai, sugurinta nosis…

Malakausko žmona Marija Siliūtė jau tuo laiku garsėjo kaip rašytoja, žurnale „Vaidilutė“, prisidengusi slapyvardžiu Marsilius (jos vardo ir pavardės santrumpa), buvo paskelbusi feljetonų, mėgino rašyti ir pjeses. 1944 m. rudeni abu paliko Naumiestį. Paskesni karo, sumaiščių viesulai nubloškė šią šeimą tolimojon Autralijon. Ten būdama, M.Malakūnienė bendradarbiavo užsienio lietuvių periodinėje spaudoje, parašė pluoštą populiarių eilėraščių, publicistikos straipsnių. Juos skelbė lietuvių emigrantų periodiniai spaudiniai.

Ir paskutinė informacija apie šį statinį. Jame, buvusiame pakankamai nuošalioje gatvelėje, tuoj po karo NKVD įsirengė savo atsarginę būstinę. Užėmė tolimesnę jo dalį. Čion atvykti nurodyta ne vienam naumiestiškiui, dar daugiau jų čia atvaryta tardymams, kotavojimams. Antrąją namo dalį užėmė tuoj po karo į Naumiestį partiniam darbui organizuoti atsiųstas senas komunistas Klepackas. Netrukus jis prisikalbino naumiestiškę moteri – Lazauskienę (ar Lazauskaitę), taigi įsikūrė šeimyniškai ir ilgam. Bent taip jam atrodė. Kai dabar dar kartą apvaikčiojau šį pastatą, labai stebėjausi – jisai atrodė nusileidęs žemėn bent kokiu pusmetriu. O gal tiek buvo iškilusi gatvė?

Be the first to comment on "Birutės gatvės statiniai – nuosavybė keitėsi sulig valdžiomis"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*