Albertas Puskepalaitis – spaudos ir kultūros darbuotojas. I dalis

A.Puskepulaitis apie 1960 m. Jo tėviškė Kloniuose.

Birželio 20 dieną sukako 120 metų, kai Rudminuose, Pilkalnio apskrityje Rytų Prūsijoje, 1898 metais gimė Mažosios Lietuvos spaudos veikėjas Albertas Puskepalaitis. Nugyvenęs įvairių nutikimų kupiną gyvenimą, 1979 rugpjūčio 20 d. jis mirė toli nuo savo namų – Bostone, Jungtinėse Amerikos valstijose.  

Jo gyvenimo liniją formavo jo tėvų namuose ir šeimoje bei giminėje lankęsis Jurgis Zauerveinas, Vilius Kalvaitis, Meškaičiai bei kiti Mažosios Lietuvos veikėjai. O taip pat sakytojai Kristupas Kukatis, Puodžius, K.Mäderis, kunigas Witke, misionierius Kristupas Lokys etc.

Knygnešių reikalais atvykdavo ir kunigas Martynas Siderevičius iš Sudargo, sustodavo ir kiti knygnešiai. Baigęs aštuonmetę mokyklą, A.Puskepalaitis 1914 m. pradėjo mokytis Otto Mauderodės spaustuvėje Tilžėje spaustuvininko amato. Ten įsijungė į lietuvių draugijų veiklą.  

1919 m. sausio 2 d. Mažosios Lietuvos tautinės Tarybos atsišaukimo paskatintas, stojo savanoriu į Lietuvos Respublikos kariuomenę, bet vokiečių buvo paskirtas į Prūsų savanorių batalioną Gumbinėje. A.Puskepalaitis atsisakė Vokietijos paso, persikėlė gyventi Kauną ir tapo Lietuvos Respublikos piliečiu.

1921 m. Kaune dirbo „Šviesos“ ir „Varpo“ spaustuvėse. Nuo 1922 metų atstovavo vokiškų firmų poligrafijos firmų gaminius. 1924 metais įsteigė nuosavą spaudos mašinų ir kitų reikmenų prekybos įmonę. Buvo Lietuvos Finansų ministerijos ir kitų įstaigų ekspertas poligrafijos klausimais. 1941 m. iš sovietų užimto krašto repatrijavo į Vokietiją.

Dėl lietuviškų įsitikinimų ir lietuviškos kilmės kelis kartus sulaikytas, jam grasinta nacių koncentracijos stovykla. 1941 m. spalį sugrąžintas į Lietuvą, dalyvavo lietuvių rezistencijoje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1952 m. išvyko į JAV ir apsigyveno Bostone.

Buvo vienas iš Mažosios Lietuvos Tarybos atkūrėjų ir nuolatinis jos vadovybės narys, vicepirminkas, jos Spaudos komisijos pirmininkas, Mažosios Lietuvos rezistencinio sąjūdžio aktyvus veikėjas. 1950 – 1951 metais redagavo „Keleivį“, „Krivulę“ ir kita. Buvo pradėjęs rašyti savo atsiminimus.

Tai žinios, kuriomis Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidėjai pasinaudojo rašydami straipsnelį apie A.Puskepalaitį. Jos paimtos iš artimo jo bičiulio, taip pat spaudos darbuotojo, visuomenės veikėjo, žurnalisto Anso Lymanto redaguoto ir Kanadoje leisto laikraščio „Lietuvos pajūris“.

Siūlome keletą A.Puskepalaičio atsiminimų apie gyvenimą Prūsų Lietuvoje bei to meto įvykius, kuriuose jam yra tekę dalyvauti. Jie įdomūs ir kaip iliustruojantys paties A.Puskepalaičio gyvenimą, ir kaip asmens požiūris į to meto įvykius (kad ir subjektyvius) šiek tiek iš šalies. Šie atsiminimai buvo spausdinti 1982 metais Kanadoje leistame ir A.Lymanto redaguotame laikraštyje „Lietuvos pajūris“.

Įžangos žodis

1979 m. rugpjūčio 20 d., Bostono priemiesčio West Roxbury kapinėse, susirinko nedidelis Bostono lietuvių būrelis atsisveikinti su labai ypatinga, tačiau daug kam tik labai mažai žinomu arba visai nežinomu, prūsų lietuviu – Albertu Puskepalačiu. Šį kuklų ir save nesigarsinantį prūsų lietuvių ainį, kilusį iš labai religingos protestantiškos šeimos ir užaugusį Prūsų Lietuvos pietistinėje aplinkoj, į jo paskutinę atilsio vietą neišlydėjo nė vienas dvasiškis. Tik dvi šaulės ir du šauliai buvo tautine vėliava apdengę jo socialinės globos parūpintą kuklų dirbtinos medžiagos pilkai rusva, karstą ir stovėjo garbė sargyboj. Bostono lietuvių veikėjui A.Andriulioniui pasakius jautru atsisveikinimo žodį, Albertas Puskepalaitis, tolimas Kristijono Donelaičio palikuonis, tūkstančius mylių nuo savo pamiltu Rytprūsių, nuo tylių savo tėviškės ūkyje Kloniuose esančių prosenelių kapų, buvo atiduotas žemei. Šiandien joks antkapis neliudija apie jo kapo vietą.

Kas buvo tas žmogus – Albertas Puskepalaitis, apie kurį verta rašyti net platesnės apimties biografinius straipsnius? Alberto Puskepalaičio gyvenimas apėmė tokius nusistebėjimo vertus kilimus ir svetimiems nesuprantamus tragiškus puolimus, kad iš karto nelengva atsakyti klausimą. Tik paskaičius jo biografiją ir kai kuriuos jo paties rašytus atsiminimus, gal bent dalinai išryškėja šio didelio Mažosios Lietuvos patrioto asmenybė, jo lietuvių tautai atlikti darbai ir jo asmeniška tragedija.

Albertą Puskepalaitį Lietuvoj aš tik trumpai tepažinojau. Buvom susipažinę pripuolamai. Tuomet buvau dar jaunas žmogus, o Albertas Puskepalaitis jau buvo pasiekęs savo karjeros zenitą. Didelė jo specialybės nuovoka nuo kaimo jaunuolio ir spaustuvės mokinio Tilžėje buvo pastačiusi ant tvirto materialinio grunto. Kai pokarinėj Lietuvoj daugeliui iš mūsų tolimos kelionės žeme ir oru dar buvo svajonė, Albertui Puskepalaičiui, jo biznieriškiems užmojams, Ciurichas, Helsinkis, Berlynas, Paryžius, Londonas buvo įprasti ir dažnai matyti miestai. Savo laisvalaikiu ji dažnai galėjai matyti Kauno futbolo aikštėj kaip futbolo komandos mecenatą, ar ir grakščiai žaidžiant tenisą su kai kuriais Kaune akredituotų pasiuntinių šeimos nariais. Jo dideliais sugebėjimais atsiektų materialinių laimėjimų simbolis buvo ir jo didingi Aleksoto kalne dideliu vaismedžių sodu apgaubti gyvenamieji narnai, su žavingu žvilgsniu į Kauną.

O vis tik Albertas Puskepalaitis į pasiektus medžiaginius laimėjimus žiūrėjo tik kaip į antraeilius savo gyvenimo atributus. Esmėj, jis pirmoj eilėj buvo spaustuvių specialistas revoliucionizavęs pokarines nepriklausomos Lietutuvos spaustuves ir siekęs pakelti jų spaudinių kokybę ir kultūrą. O toji specialybė jį suvedė ir rišo su žymiausiomis mūsų tautos patriotinėmis, asmenybėmis: leidėjais, redaktoriais, rašytojais, politikais. Albertas Puskepalaitis buvo ir paskutinis praėjusios Mažosios Lietuvos kultūrinės ir politinės epochos liudininkas.

Antrą kartą Albertą Puskepalaitį man teko susitikti po Antrojo pasaulinio karo, kai mudu bendrai darbavomės mažlietuviškoje veikloje: jis buvo Mažosios Lietuvos Tarybos spaudos komisijos pirmininkas, o aš pradėjau redaguoti atkurtą mažlietuviu „Keleivį“. Laikui bėgant mūsų bendri siekiai ir idėjos padarė mus neišskiriamais artimais ir vienas kitam atvirais draugais. Tokiais ir likome iki jo mirties. Jam gyvenant Bostone, aš jį dažnai lankydavau ir visuomet jį ragindavau rašyti savo atsiminimus. Jis tą daryti prižadėdavo, bet pažado neišlaikydavo. O kai pradėjo rašyti, jo jėgos jau buvo išsekusios – rašė padrikai ir nesistematiniai. Jį aplankydamas, pokalbio metu dažniausiai jam nejuntant, įjungdavau atsivežtą jo „velnio mašina“ vadinamą magnetofono aparatą. Taip į juosteles įrašiau daugelį jo gyvenimo epizodų ir prisiminimų. Bet ir tai, jų pagalba tik dalinai buvo įmanoma šio didžiojo Mažosios Lietuvos patrioto biografijoj atsiradusias spragas užpildyti ir įnešti tam tikrą jo gyvenime patirtų įvykių eigos tęstinumą. O apie jį rašyti reikėjo, nes jis buvo vienas iš mūsų.

Tėviškė, šeima ir proseneliai

Albertas Augustas Puskepalaitis, buvo gimęs 1898 metų birželio 20 d. Rudminiuose, Lazdėnų parapijoj, Pilkalnio apskrityje, Mažojoje Lietuvoje. Kilimo jis buvo iš pasiturinčios ir skaitlingos Leipgaliuose ir Kloniuose gyvenusios senos Prūsų lietuvių giminės, kuri ten jau buvo įsikūrusi nuo 1700 m.

Puskepalaičių šeima buvo viena iš retų ir kartu laimingų šeimų, kurio pergyveno 1709 – 1710 metų siaubingus maro metus Mažojoje Lietuvoje. Už tat, vėliau, turėjo sunkiai kovoti su aptuštėjusius prūsų lietuvių ūkius užplūstančia įvairių vakarų Europos emigrantų, ypatingai zalcburgiečių kolonistų banga. Valdžios remiami, naujieji ateiviai gavo vietiniams gyventojams neturimų privilegijų, ir jų bei valdžios naudai, Rytprūsiuose buvo daromi įvairūs žemės pertvarkymai. Dėl to nukentėjo daugelis senųjų gyventojų lietuvių. Paliestas tapo ir Puskepalaičių ūkis: už primestą mažą kainą pro seneliui buvo atimta nuo seno priklausianti Liepgalių žemė su pastatais ir šeimos kapinėmis. Prūsijos valdžios administratorius, Freiherr von Schoen, apjungdamas dar ir kitas aplinkinių lietuvių žemes, ten įkūrė karališką dvarą ir seną pavadinimą Liepgaliai, suvokietino į „Koenigliche Domaene Loebegallen“.

Prosenelis ant likusios žemės pastatė naujus, nebe tokius didelius kaip Liepgaliuose turėtus ūkio trobesius. Buvo įrengtos ir naujos šeimos kapinės. Jomis, valdžios parėdymu, su laiku turėjo teisę naudotis ir, Puskepalaičių žemių įsigiję kaimynai ne lietuviai.

Kapinaitės, kurių vartai pagal lietuvišką paprotį buvo į pietus, taku buvo padalintos į dvi dalis: kairėje buvo laidojami lietuviai, dešinėje – vokiečiai.

Kaip seniai dar po Prūsijos apkrikštijimo buvo išlikę kai kurie senosios prūsų ir lietuvių tikybos papročiai, buvo galima matyti iš Liepgalių kapinėse rastų radinių. Taip dar prieš Antrąjį pasaulini karą ten buvo rasta XIX šimtmečio pinigų ir kai kurių nedidelių darbo įrankių. Juos, pomirtiniam rojaus gyvenimui, artimieji numirėliui įdėdavo karstą.

Ir vėliau šis senosios lietuvių tikybos paprotys nebuvo visiškai išnykęs. Jis tik įgavo kitas apraiškas. Pvz., dar šio šimtmečio pradžioj jaunam Puskepalaičiui teko matyti, kaip mirusiems į karstą buvo įdedamos ne tiktai maldaknygės ar tokie Mažojoje Lietuvoje išėję religiniai spaudiniai, kaip „Pakajaus Paslas‘“, „Nusidavimai tarp žydų ir pagonių“, bet ir politiniai – kaip „Konservatyvų Draugystės Laiškas“ ir kiti.

Kai Puskepalaičių šeimoj berniukas ar mergaitė sulaukdavo 7 metų, tai jie, pagal seną šeimos tradiciją, prie protėvių kapų buvo supažindinami su šeimos istorija. Apie tokį savo, kaip jauno berniuko, pergyvenimą Albertas Puskepalaitis prisimena savo atsiminimuose: „Paprastai amžiumi pažengęs žmogus greit primiršta vakarykščios dienos, įvykių detales, bet vaikystės įspūdžiai būna tokie stiprūs, kad išlieka visam gyvenimui. Taip ir aš laba gerai prisimenu mano septintąjį gimtadienį. Nors tėvų ūkis tais metais buvo spaudžiamas rūpesčių ir dėl piniginių sunkumų grėsė ūkio išvaržymas, ta diena buvo ne tik mano, bet ir visos šeimos iškilminga šventė.

Jau ryte mane aprengė sekmadieniniais rūbais ir po pusryčių motina, paėmusi mane už rankos, išsivedė į kapines. Tėvas palydėjo tik iki vartų. Mat, šį šeimos paprotį vykdyti, pirmoj eilėj, priderėjo motinai.

Diena buvo Rytprūsiams tipiška – graži ir šilta vidurvasario diena. Pro neaukštus medinius vartelius įžengus į kapines, lietuvių pusėj pirmoj eilė ir buvo mūsų šeimos kapai. Ant jų stovėjo labai seni lietuviški meniškai apdailinti mediniai kryžiai. Juose, ne žiūrint įrašytų skirtingų metų skaičių visi vyrai turėjo tuos pačius įrašytus vardus J o n s (Puskepalaitis). Tik kiek toliau į šiaurę, kur radosi seniausiojo Puskepalaičio kapas, geležinio kryžiaus lentelėj buvo įrašyta J o s e p h Puskepalaitis. Jis dar buvęs katalikų tikybos ir jį Rytprūsiuose besiplečianti reformacija nebuvo palietusi. Po jo visi Puskepalaičiai, tapdami ar gimę protestantais, pasirinko apaštalo J o n o krikštyto jo vardą.

Napoleono laikais, vienas mano protėvių iš motinos pusės tarnavo kaip karaliaus husaras (Leibhuser des Koenigs) karaliaus rūmuose Berlyne, Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės apsaugoj. Jo sūnus, mano senelis, tarnavo Prūsijos kariuomenėj ir dalyvavo 1870 – 1871 metų kare su prancūzais. Kiti šeimos nariai yra tarnavę prūsų lietuvių raitelių daliniuose, kaip lietuviškame Princo Albrechto dragūno pulke (Dragoner Regiment Prinz Albrecht von Preussen – Litauisches Nr.1).

Ji papasakojo, kad mano tėvelis kaip tik gimė Mažojoje Lietuvoj buvusio badmečio metu 1887 m. Gyventojai tuomet kepė duoną į miltus maišydami sutrintas sausas liepos medžio žieves.

Toliau motina man aiškino, kad mes esame lietuviai ir pagraudeno, kad ši Dievo mums suteiktoji tautos žymė, kaip kokia žvakė turinti šviesti ir mano gyvenimo kelyje. Cituodama iš Šv. Rašto ji aiškino, kad mums nedera šią žvakę pūru (į bačkutę panašus javų matas) užvožti.

Gal ne viską aš tuomet supratau, bet ji dar pasakė, kad nuo šios dienos mane mokins vokiečių kalbos ir su manim kalbės vokiškai. Ji nenori, kad mes vaikai taip kentėtume nuo vokiečių, kaip ji, maža būdama, nuo jų kentėjusi. Pradedant lankyti pradžios mokyklą, ji nemokėjo nei vieno žodžio vokiškai. Nežinodama atsakyti į visus mokytojo klausimus, ji tik baiminosi ir visa drebėdavo. Nors šiaip ji buvo labai paklusni mergaitė, bet, su laiku, ji pradėjo praleidinėti pamokas. Kai jos motina, sužinojusi apie tai, ją vedė į mokyklą, ji iš baimės metėsi ant žemės.

Taip prosenelių kapų akivaizdoje ir paunksnyj susėdus, apie kelias valandas motina man pasakojo apie jos ir mano šeimos praeitį, apie galimą mano ateitį ir pagraudeno kaip laikytis gyvenime. Tai buvo viena įspūdingiausių ir prisimintinų mano gyvenime.“

Puskepalaičio tėvui ūkio reikalai ir toliau nesiklojo. Dar tais pačiais 1905 metais, nemaža ūkio dalis buvo parduota iš varžytinių. Labiausiai iš Puskepalaičio šeimos nelaimės pralobo salzburgietis Palfner. Prisipirkęs išvaržytų žemių, jis su 700 prūsiškų margų dabar tapo turtingiausiu ūkininku – dvarininku Kloniuose ir apylinkėj. Iš tikrųjų jis siekė pasisavinti visą Puskepalaičių ūkį. Tik keli apylinkės pirkliai paskolino pinigų ir taip ūkį nuo visiško išvaržymo iš gelbėjo.

Bet ir šiaip šis salzburgietis Puskepalaičių šeimai buvo labai nepalankus ir darė jai sunkumus bei širdgėlos kiek tik įmanydamas. Nepaliestos liko ir kapinės. Kadangi Palfnerių šeimos kapai buvo kitoj tako pusėj esančių Puskepalaičių šeimos kapų, tai jam nepatiko ten dešimtmečiais išstovėję seni lietuviški kryžiai. Jis aiškino, kad susenę kryžiai gadinantys kapinių vaizdą, ir tapęs Klonių kaimo seniūnu išleido įsakymą – kad jie būtų pašalinti.

Taip jaunas Albertas, padėdamas tėvui, savo kaip vaiko rankomis, atėjūno kolonisto parėdymu, turėjo laužyti ir išversti jo senus protėvių kapų kryžius. Nors tik 9 metų būdamas, savyje pajuto didelę jo šeimai daromą neteisybę. Tai buvo ir vienas iš tų jo gyvenimo momentų, kurie, nežiūrint įvairių spaudimų ir šalutinės stiprios vokiečių įtakos, sustiprino jo vėlesnį lietuvišką tautinį susipratimą.

Žinoma, vėliau jo lietuvišką sąmonę dar žadino ir į tėvų namus atsilankę veikėjai, tokie kaip dr. Zauerveinas – Girėnas, kuris iš kaimynų pasakytų žodžių parašė mažlietuvių giesmę „Lietuviais esame mes gimę …“, Prūsijos seimo narys dr. Steputaitis, garsusis tautosakos rinkėjas Vilius Kalvaitis ir kiti. Tarp kitko Albertas Puskepalaitis buvo tolimas artimuose Lazdynėliuose gimusio Kristijono Donelaičio šeimos palikuonis.

Be the first to comment on "Albertas Puskepalaitis – spaudos ir kultūros darbuotojas. I dalis"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*