Trys dešimtmečiai be tilto
Pokariu Rusnė tapo tikru akligatviu – senasis kelių tinklas į Tilžę ir Karaliaučių sunaikintas, kelias į Brioniškes, buvusį dvarelį už Skirvytės (dabar Kaliningrado srt.) rytų kryptimi sutrikęs. Susisiekimas vyko tik šiaurės kryptimi – per Atmatą ir marias į Lietuvą ir aplinkui.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais Atmatoje pjaustytos ir pašalintos iš vandens kyšančios Peterso tilto metalinės dalys. Tačiau dar bemaž du dešimtmečius iš vandens kyšojusios taurų ir tarpatramių liekanos trikdė saugiai laivybai. Jos matomos 1969 m. Lietuvos radijo ir televizijos apybraižoje „Tiltas“ (režisierius Marcinkus Adakris (1969).
Tris dešimtmečius rusniškių susisiekimas su žemynine Lietuvos dalimi vyko keltais ir motorine valtimi bei per potvynius į pagalbą pasitelkiamomis kariškomis tanketėmis. Ypatingai varginantis buvo 1958 m. balandžio mėnesio, vienas didžiausių XX amžiuje, potvynis. Tačiau 1959 m. pastačius ir liepos 19 d. paleidus Kauno hidroakumuliacinę elektrinę, potvyniai Nemuno deltoje jei ir neišnyko, tai tapo bent kiek valdomi, grėsmė ir padaromos pažaidos sumažėjusios. Rusniškiams ir panemunių gyventojams tai reiškė vieną iš didesnių tarybinės gerovės ženklų: pažabotas gamtos gaivalas, kuriamos naujos gyvenvietės, statomi nauji inžinieriniai statiniai ir plečiamas ūkis.
Keleto rusniškių prisiminimai
Kelto išlaikymas Rusnės žuvininkystės ūkiui kasmet kainuodavo apie 30 tūkstančių rublių. Keltas „Azimut“ ir vilkikas „Svir“ važiuodavo nuo 6 iki 22 val. Keltininkas Bronius Kapturauskas laukdavo, kol
susirinks mašinų, ir tik tuomet plaukdavęs – dėl vieno žmogaus per daug nesigaišindavę. Šiaip plaukė pagal Šilutės autobuso tvarkaraštį. Gretimais buvęs keltininko namelis (švelniai vadintas „būdelė“). Genovefa Endriukaitienė prisiminė gyvenimą „Rusnėje atskirtyje“: pasivėlaveliai šaukdavo nuo kranto, kiek gerklės išnešdavo: „Keltas, keltas, keltas…“ ir mojuodavo rankomis ar baltomis skepetaitėmis. Kiti eidavo poilsio pas pažįstamus į gretimais esančius kaimus (Saugalviai, Žalgiriai ir Šyškrantė ir Atmata). Atskirais atvejais su keltininku buvo galima susitarti, – juk nepaliks siaučiančio potvynio ar rudens gaivalo pagairėje. Birutė Gaigalienė (1931–2014) pokalbiuose su autoriumi (2006-2010 m.) prisiminė: „Bibliotekininkams atlyginimas buvo mokamas kas dešimt dienų ir ji veždavusi iš Šilutės į Rusnę juos išdalinti“. Vykdavo autobusu. Kai veždavo atlyginimus, „tai būdavo baimės, slėpdavausi lindėdama kur prie kelto krūmuose, kad kas neapiplėštų. Laimei tokių atvejų nepasitaikė“.
„Toks tiltas į kaimą nebus statomas“
1971 m. spalio mėn. Leningrado tiltų tyrinėjimo ir projektavimo institutas (projekto autorius inžinierius Matvejus Kravecas) atliko inžinerinių, topografinių bei geodezinių darbų studiją. Pristatant tilto per Atmatą planą, kilęs šioks toks sumišimas. Aiškėjo silpnokas ekonominis tilto statybos pagrindimas. Užsakovų paklausė: „Kiek Rusnėje gyventojų– mažiau nei 3000 (1967 m. prie Rusnės miesto prijungta visa Rusnės sala ir 1970 m. gyveno apie 2579 gyventojai), jie verčiasi žuvininkyste, pievininkyste ir melioracija… Užsakovų galimybėmis suabejota.
Tuomet buvo pasitelkta ne vieną kartą pagelbėjusi priemonė: svečiai atsivežė Rusnės ūkio rūkytų žiobrių ir pamario dešrų. Ir kaip teigiama, dalykiniuose pokalbiuose vertinamasis žodynas sušvelnėjęs: „Palaukite… palaukite… – 350 tūkstančių…, o tai jau miestas… į ten galimą ir tiltą nutiesti“. Apsispręsti padėjo dar ir ta aplinkybė, kad per polaidžius keltas pakliūdavo ant seklių ir buvo ne kartą grėsmingai pakrypęs, kone skendo. Taigi, keltai buvo nesaugi susisiekimo priemonė ir tik iš būtinybės…
Tilto statybos darbai pajudėjo 1971 metų pavasarį. Pakrantėje ties Rusne pastatyti darbininkų nameliai. Žemiau buvusio Peterso tilto tarpatramių likučių pradėti vagos gilinimo ir naujo tilto pamatinės dalies tarpatramių statyba. Statė 24-asis Rygos tiltų statybos trestas (vadinamas būrys). Laikraščio „Tiesa“ žurnalistui statybų vadovas Fiodoras Bekasovas pasakojo, kad sudėtingiausia statybos dalis buvo povandeninės tilto atramų pamatų statyba– naujovė Lietuvos tiltų statybos istorijoje. Statybai vadovavo atsakingasis vykdytojas Antanas Jankauskas, montuotojai: Viktoras Mackevičius, Rimas Bumša, Kostas Jakas, brigadininkas Vladimiras Moisejevas, krano mašinistas Jonas Blažauskas, vairuotojas Jonas Jankauskas ir kt. Daugiausia darbininkų buvo atvykę iš aplinkinių gyvenviečių. Gyveno Rusnėje K. Donelaičio gatvėje pastatytuose keturaukščiuose plytiniuose daugiabučiuose namuose. Vėliau į juos persikėlė gyventi senieji rusniškiai.
Ilgiausias tiltas Lietuvoje
Krašto kelio Nr. 206 Šilutė – Rusnė tilto per Atmatos upę į Rusnės salą statyba kainavusi daugiau kaip 3 mln. (kitais duomenimis 2,5 milijono) rublių. Gelžbetoninis, karpytasis, aštuonių „cilindrinių“ tarpatramių tiltas pastatytas apie 200 m. upės vaga žemiau buvusio senojo Peterso tilto. Anuomet ilgiausiu laikytas tiltas siekė 332 (kitais duomenimis – 327,25, su privažiavimu) m., aukštis – 15 metrų. Teko iškasti 10 tūkstančių kubinių metrų durpžemio, atvežti 104 tūkstančius kubinių metrų žvyro ir smėlio pylimams. Kasta iš Skirvytėlės vagos seklių (neapsieita be gamtosaugos leidimų – buvo ardomos žuvų nerštavietės). Metalinės turėklų dalys, elektros įranga ir kiti įrenginiai atvežtos iš Ukrainos ir Baltarusijos. Dnepropetrovsko transporto inžinerinio instituto tiltų bandymo stoties tyrėjai rugsėjo mėnesį atliko sudėtingus tilto išbandymus ir teigiamai įvertino atliktų darbų kokybę.
Atidarytas per ištaigingas iškilmes
Eksploatacijai inžinerinis statinys priduotas 1974 m. lapkričio 22 d. (penktadienį). Tai buvo atmintini metai rusniškiams. Nes ta pati statybininkų grupė pastatė silikatinių plytų keturaukščius namus K. Donelaičio gatvėje. 1973 – 1975 m. pastatyta Lietuvos TSR mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto Ichtiologinio skyriaus Rusnės ichtiologinė laboratorija. Tų metų rugsėjis ir spalis Rusnėje buvo kupinas permainų ir naujų vilčių „apie tarybinę gerovę“ išsipildymo.
Į „Rusnės tilto“ atidarymo iškilmes Rusnėje prie pastatytos pakylos atvyko Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo Aleksandras Drobnys, Lietuvos TSR melioracijos ir vandens ūkio ministras Jonas Velička, Henrikas Jackevičius, Žuvininkystės valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybo viršininkas Jonas Baravykas, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos melioracijos ir kaimo gyvenviečių statybos skyriaus vedėjas Vytautas Rupas, Tiltų statybos tresto „Moststroi“- 5 Vladimiras Aleksejevas. Įžanginį žodį tarė LKP rajono komiteto pirmasis sekretorius Julius Ulba (jo sveikinamoji kalba buvo išspausdinta laikraštyje). Sugiedoti TSRS ir Lietuvos Tarybinės respublikos himnai. Kalbėtos liaupsės statytojams, vadovams, pasidžiaugta gražia šalies ateitimi ir anksčiau laiko baigtu statyti tiltu, įdiegtomis statybos naujovės ir kt. Daugelis statybininkų apdovanoti vyriausybės apdovanojimais.
Pirmieji naujai atidaromą tiltą perėjo II Pasaulinio karo veteranai, dar rudenį pažymėjusieji Pamario išlaisvinimo nuo Hitlerinės okupacijos trisdešimties metų sukaktį. ELTA žurnalistas Bernardas Aleknavičius prisiminė ir straipsnio autoriui (2010 m.) pasakojo, kad pirmųjų gretose buvo ir vietinės žvejų artelės grandininkas, „vyriausybės numylėtinis“ „Rusnės ąžuolas“ Erčius Jurgenaitis (1889–1982). Skirvytėlės kaimo senbuvis atsinešė lauktuvių – pintinę obuolių ir jais apdalino susirinkusius pirmuosius keleivius, statybos darbininkus ir valdžios atstovus. Naują tiltą įvertino iš pasigėrėjimo išsprūdusiu žodžiu – PUIKUS. Pastačius tiltą, sumenko keltininkų reikšmė. Jie neteko darbo. Ne paslaptis, kad tarp keltininko ir pastovių keleivių per kelis dešimtmečius bendravimo užsimegzdavo ir glaudūs asmeniniai ryšiai, ir tai svarbus vietos bendruomenę tvirtinantis veiksnys. Paskutinis keltininkas buvo Juozas Girskis. „Iš nusivylimo praradęs darbą, autobusą iš Šilutės pasitiko su šluota ir grasindamas bandė sustabdyti. Keleiviai puolė prie lango ir, supratę reikalo esmę, prapliupo juokais“.
Ir po pusės amžiaus būklė puiki
Žinių apie keleivių srautus į Rusnę tiltu neaptikau. Tačiau akivaizdu, daugiau ratuotųjų automobiliais, nei dviratininkų ir tik pavieniai pėstieji vasaros – rudens laike. Didesni keleivių srautai darbo dienomis ryte į Šilutę ir pavakare – po darbų namo. Daugiausia svečių vyksta per ledonešį, vasarą – savaitgaliais ir per didžiąsias pavasario ir rudens šventes: Šaktarpio ir Laivininkų, Žuvienės virimo čempionatą ir kt. Gerai tilto apylinkes žino Rusnės paplūdimio mėgėjai ir žvejai.
2017 m. liepos 24 d. atlikta tilto būklės patikra. „Lietuvos Kelių ir transporto tyrimo instituto“ specialistai teigė, kad 1974 metais baigtas statyti tiltas yra puikios būklės, susidėvėjimas mažas ir saugus važiuoti!
Nepastebėtos sukaktys
Peterso tiltas įvairiomis progomis bandytas priminti straipsniuose žiniasklaidoje. Išsamus to meto žinias rodantis Reginos Meškauskienės (Jasudienės) – 2004, gegužės 18 d. laikraščio „Šilokarčema“ priede „Šilainė“ (redaktorius Saulius Sodonis) skelbtas rašinys „Senojo Rusnės Peterso tilto istorija“ (pagal „Zum Bau der Petersbrücke in Ruß“, M. D., 1933, 03, Nr. 3, p. 4).
Prie Peterso tilto liekanų kairiajame krante nuo 2003 m. pradėtos rengti „Šaktarpio šventės“. Peterso tilto pastatymo sukakties šimtmetis (2014 m.) viešai neminėtas, tačiau ta proga vasarą Rusnės etnokultūros centre kultūrininkė, direktorė Birutė Servienė surengė akvarelių parodą su Peterso tilto vaizdais ir trumpu tilto praeities pristatymu. Daugiau renginių ta proga nepavyko aptikti ar giliau atmintin neįstrigo.
Pagrindiniai duomenys apie kelio Nr. 206 Šilutė – Rusnė tiltą per Atmatą:
Gelžbetoninis, karpytasis, aštuonių „cilindrinių“ tarpatramių, 332 (kitais duomenimis – 327,25 su privažiavimu) m ilgio, aukštis – 15 metrų.
Architektas – Leningrado tiltų tyrinėjimo ir projektavimo institutas, vyriausiasis inžinierius Matvėjus Kravecas.
Statė TSRS Transporto statybos Ministerijos („Mostroi“) 5- ojo tiltų statybos tresto 24-asis Rygos tiltų statybos būrys.
Pastatytas – 1971 gegužė–1974 m. lapkričio 22 d.
Statybai vadovavo: Vladimiras Aleksejevas, Naumas Leuteršteinas ir Vladimiras Popelkovski, meistras Fiodoras Bekasovas, atsakingasis darbų vykdytojas Antanas Jankauskas, montuotojai: Rimas Bumša, Kostas Jakas, betonuotojas Viktoras Mackevičius, Nikolajus Semenenka ir Juozas Parakininkas, brigadininkai: Vladimiras Moisejevas ir Juozas Potelis, elektrikas Alfonsas Žąsytis, mechanizatorius Vitalijus Mesčanskis, krano mašinistas Jonas Blažauskas, vairuotojas Jonas Jankauskas. Daugiausia darbininkų atvyko iš aplinkinių gyvenviečių.
Statyba kainavusi daugiau kaip 3 mln. (kitais duomenimis 2,5 milijono) rublių.
Žinių apie keleivių srautus neaptikta.
Tilto saugumo ir būklės patikra – 2017 m. liepos 24 d.
Šilutės rajone 141 tiltų, bendras jų ilgis siekė 2300 metrų. Lietuvoje buvo 2000 (kartu su mediniais) tiltų (1974 m. duomenys).
Be the first to comment on "Rusnės tiltai per Atmatą: įvykių vaizdai ir liudininkų prisiminimai. II dalis"