Paparčiams giminingų augalų – varpenių tyrimai vienija kelias Lietuvos augalų tyrėjų kartas ir skirtingas šiandienos ir istorines Lietuvos ir Vokietijos (Rytų Prūsijos) kultūrines tradicijas. Tad kalbėdami apie augalinio rūbo tyrimų pasiekimus, atsigręžiame į pirmtakų palikimą. Jų veikla matoma botanikos mokslo darbuose, esamuose augalų rinkiniuose ir Žemaitijos tautosakoje.
Vakarų Lietuvos augalijos tyrimai ir Žemaičių tautosakos rinkimas menamai sieja šilutiškį Hugo Šojų (H. Scheu, 1845–1937) ir kretingiškį, botanikos žodyno pradininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą (1771–1849), kurio 250 m. gimimo sukaktį mini Lietuvos mokslo, kultūros ir dvasininkijos bendruomenė. Šia proga apžvelgdami varpenių tyrimus ir prisiminsime iškilių krašto asmenybių veiklos bendrystę.
Mažai pažintas varpenių vystymasis
Driežlielinių (Ophioglossaceae) šeimos augalėlių savita sandara ir augimo ypatumai. Europoje vidutinių platumų poledynmečio laikotarpio augalijos atstovai išlikę tik tam tikrose vietose, aptinkami santykinai retai ir negausiai. Pranešimai apie jų suradimą nuvilnija per augalų tyrėjų bendruomenę ir yra krašto augalinio rūbo vertybės. Neatsitiktinai 2019 metų birželį, kuomet gamtininkai paskelbė apie Pajūrio regioniniame parke, Nemirsetos apylinkių buvusiame poligone aptikę mažojo varpenio (Botrychium simplex) augavietę, įvykis tapo Gamtininkų metų naujiena (Paplauskis, 2019). Vos 6(15) cm aukščio „papartėliai“ paskatino tęsti jų paieškas ir tyrimus Lietuvoje ir patikslinti žinias. Augavietę tyrė Vilniaus universiteto botanikės. Gretimai rasta ir daugiau driežlielinių šeimos rūšių – daugiaskiltis varpenis (Botrychium multifidum (sin. B. matricariae)) ir vienalapė driežlielė (Ophioglossum vulgatum). Palangos apylinkėse aptiktas daugiaskiltis varpenis (Stankevičiūtė, 2007). Ruošiamas augimvietės mokslinis aprašas. Tai prieškopio ir tarkopių aikštelių, miško pakraščio žemaūgių smėlėtų sauspievių mažai suvelėnėjusios (susivėrusios) augavietės priglobia paprastesnės sandaros ir žeidraus gyvenimo būdo sporinius augalus, neatsparius stelbiančiam veržlesnių rūšių poveikiui. Augalėliai aptinkami pavieniui ar nedideliais gojeliais, kartais vos kelių kvadratinių metrų plote. Netolygus rūšių pasiskirstymas visoje Europoje, retai randami ir dėl to menkai ištirti. Augalėliams būdingas pramečiavimas (vadinamas efemeriškumas). Sporifikuojanti augalo dalis iškyla birželio antroje pusėje ar liepos pradžioje, randamas visą vasarą, ir stebima iki savaime nudžiūva ir užgožia kiti augalai. Ilgesnę gyvenimo dalį augalai būna šakniastiebiu. Per užsitęsusius sausringus laikotarpius augavietės (augalėlių išplitimo plotai) susitraukia, atsigauna drėgnesniais metais, kuomet gausiau aptinkama sveikų sporifikuojančių augalų. Gausos protrūkius paprastai lydi padidėjęs pranešimų apie jų suradimus kiekis. Varpenių augavietės nyksta dėl augalijos bendrijų pokyčių. Pvz., saulės atokaitoje kaitra paklotę išdžiovina, slopina augalėlių augimą, dalis jų sunyksta ar priversti „būdrauti“. Pražūtinga padidėjusi dirvos drėgmė bei permirkimas. Suslėgtoje paklotėje įsivyrauja tankiakerės žolės ir krūmokšniai.
Ieškoma augaviečių žymeklių
Netolygus augalėlių pasiskirstymas dideliuose plotuose apsunkina jų tyrimus. Pramečiavimas ir taki retumo sąvoka sąlygoja atskirų vietų augalijos rūšių skirtumus sąrašuose. Proginėje iškyloje į atokesnius gamtos kampelius ne visuomet lydi sėkmė, tad būtina išlavinta akis, gebėjimas atpažinti atskirų augimviečių būdingąsias („lydinčias“) rūšis ir nuoseklios šių žymeklių paieškos. Manoma, kad sunykus žinomoms augavietėms, gretimai išlieka negausūs likučiai, ar atsiranda naujų augaviečių, augalai įsikuria naujose vietose. Būtina jas tikslinti šių dienų mokslo žinių šviesoje.
Atnaujinamos žinios mokslo darbuose
Lietuvos augalijos tyrimus vykdė Vilniaus ir Kauno aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų įstaigų tyrėjai, surinkta medžiaga saugoma Lietuvos mokslų akademijos Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto ir Vilniaus universiteto herbariumo kodai tarptautiniame herbarų įstaigų kodų sąvade (Index herbariorum) žymėti BILAS ir WI. Vertingi įvairių Lietuvos rajonų mokyklų krašto augalų rinkiniai. Tenka pripažinti, kad daugelis XX a. II pusėje mokslo darbuose aprašytų vietų iki mūsų dienų ženkliai pasikeitė. Per pusamžį augavietės apaugo miškais ar užpelkėjo, buvusios negausios sauspievių ar šlapviečių „salelės“ išnyko, pasikeitė augalų bendrijos, žinios apie jas ten buvusias užsimiršo, iš mūsų gretų pasitraukus vyresniems tyrėjams. Negausios aukšto dalykinio pasiruošimo botanikų gretos mažta, tačiau vertės neprarado 1959–1980 m. paruošta „Lietuvos TSR flora“, Atnaujinta Pabaltijo floroje („Flora of the Baltic Countries“ I-III, Tallin (1993–1996–2003). Iš ankstesnių mokslinių pranešimų žinoma, kad paprastasis (B. lunaria) ir šakotasis (B. matricariifolium) varpeniai aptikta Neringoje ir Kėdainių apylinkėse. Mažųjų varpenių aptikta Inkakliuose (Šilutės r.). 1996 m. mažasis varpenis aptiktas Žemaitijos nacionalinio parko šlapvietėse Juodupio ir Uošnos upelių santakos slėnyje (Plungės r.) (Lietuvos Raudonoji knyga, 2021, 392). Ši rūšis minėta Metelių ir Rambyno parkų augalijos tyrimuose (1978 ir 2018). Dieveniškių istoriniame regioniniame parke ir kitose vietose Rytų Lietuvoje aptikta virgininis varpenis (Botrychium virginianum).
Klaipėdos krašto (Šilutės apyl.) augalijos pažinimas
Vakarų Lietuvos augalijai pažinti labai svarbūs šaltiniai vokiečių kalba išleisti Rytų Prūsijos miestuose ar atskirų augalų žinovų Vokietijoje: „Prūsijos provincijų flora“ (1850) ir Memelio gimnazijos mokytojo Ernsto Gustavo Juliaus Valdhauerio (Waldhauer 1814–1883) augalų rinkinys (1852). Tai būtų Vokietijos botanikų tradicijos tarpsnis krašto augalijos rūbo tyrimuose. Daug augalijos tyrėjų medžiagos apibendrinta knygoje „Rytų ir Vakarų Prūsijos flora“ („Flora von Ost und West Preussen“, 1898 (atnaujinta 1940 m.) bei Karlo Alberto Veberio (C. A. Weber 1856–1931) knygoje „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis. Biologinė, istorinė ir geologinė studija“ (Über die Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal im Memeldelta“ 1902; liet. k. 2016 m.). Išsamūs darbai apie Kuršių nerijos susidarymą ir augalus skelbti H. Paul‘o „Kuršių nerijos kopų sandara ir augalija („Morphologie und Vegetation der Kurischen Nehrung“, 1–2 T. (Paul 1944, 1953).
Atveriamos rinkinių vertės
Klaipėdos krašto ir Šilutės apylinkių augalų įvairovė stebima nuo XIX a. II pusės. Pavyzdinis istorinis ir seniausias iš trijų žinomų išlikęs Klaipėdos krašto augalų rinkinys saugomas Šilutės miesto H. Šojaus muziejaus Gamtos skyriuje. Ilgus metus buvusio apleistu rinkinio vertingosios savybės išliko. 2009 m. jis sutvarkytas ir paruoštas muziejaus parodai. Mokslo istorikai pastebi, kad savininkas ir rinkėjas buvo Rytų ir Vakarų Prūsijos botanikų draugijos metraščiuose ir knygoje „Rytų– Vakarų Prūsijos flora“ (Flora von Ost- und West Preussen, 1898) H. Šojus (Scheu) minėtas kaip medžiagos pateikėjas, „Šilutės (Heydekrug Kr.) krašto atstovas“. Nors tuo metu dėl įvairių visuomeninių veiklų jis nuo augalų rinkimo buvo atitolęs ar plačiau jos neviešinęs, tai asmeninis augalų rinkinys, turiningos veiklos palikimas, Rytų Prūsijos augalų rinkėjų tradicijos paliudijimas. Primintina, kad dvarininkas visuomenės ir kultūros veikėjas susirašinėjo su Draugijos pirmininku kraštiečiu nuo Pašlaičių ir Kraupiškių botanikos mokslo atstovu Karaliaučiaus universiteto profesoriumi J. Abromaičiu (Johannes Abromeit, 1857–1946). Dalyvavo Lietuvių literatūros draugijos (vok. Litauische literarische Gesellschaft, 1879–1923) Tilžėje veikloje. Buvo veiklus narys ir pagelbėjo skelbiant Lietuvių tautosakos rinkinius ir vertimus į vokiečių kalbą. Talkino skelbiant draugijos nario Karolio (Carl Rudolph Jakoby 1817–1881) Priekulės ir Tilžės apylinkių augalų pavadinimų rinkinį lietuvių (žemaičių) kalba (Jakoby, 1884). Kaip pažymėjo sąvado skelbėjas mokytojas Tomas, „dalis augalų pavadinimų neminėti [H. G.] Neselmano [(Heinrich Georg Nesselmann, 1811–1881- aut. E. B. past.) Vokiečių-Lietuvių kalbų žodyne“ (Wörterbuch der littauischen Sprache, 1851). Dvasininką sieja ilgametis bendradarbiavimas su ilgamečiu prieteliui, būsimu Klaipėdos miesto ir krašto, bei Šilutės apskrities istorijos autoriumi J. Zembrickiu (Johannes Sembrzycky 1856–1919). Tikslino vaistams tinkamų augalų pavadinimus lietuvių kalba (Sembrzycky 1890). Keli augalų pavadinimai lietuvių kalba (pvz., Debesylas) prirašyti [?] paties dvarininko ranka herbariume ant augalų lapo. Mokslinis augalų pavadinimų sąrašas skelbtas minėtoje „Rytų– Vakarų Prūsijos flora“, kur greta kiekvienos rūšies augalų pavadinimo vokiečių ir lotynų kalba, pateikti atitikmenys lietuvių (žemaičių) ir lenkų kalbomis.
Atrado šių dienų Lietuvos botanikai
Lietuvos mokslo bendruomenės dar nepakankamai atrado šį augalų rinkinį. Dėl to muziejininkus džiugina, kad šių metų birželio 29 dieną muziejuje lankėsi Vilniaus universiteto, Gyvybės mokslų centro, Biomokslų instituto doc. dr. Jūratė Tupčiauskaitė, dr. Radvilė Rimgailė-Voicik ir Biologijos studijų programos studentė Ieva Marija Sokolovaitė. Manoma, kad H. Šojaus augalų rinkimo vietose Vakarų Lietuvoje yra didesnė tikimybė aptikti istorinių varpenių augaviečių likučių. Tyrėjos apžiūrėjo augalų rinkinį ir buvo maloniai nustebintos, kaip plačiai ir profesionaliai H. Šojus domėjosi augalų įvairove, juos rinko kelionėse po Europą ir artimiausias Mažosios Lietuvos apylinkes bei prisidėdamas prie Prūsijos botanikų draugijos organizuotų krašto floros tyrimų. Muziejaus fonduose yra inventorizuoti H. Šojaus rinkinio mažojo varpenio (B. simplex) penki augalėliai suklijuoti ant vieno lapo, nurodyta jog surinkti Slettkau kaimelyje šiauriau Gdansko (anksčiau – Danzig), tačiau nenurodyta nei surinkimo data, nei kas surinko ir nustatė rūšį. Jie galėjo būti įsigyti reto augalo pažinimo tikslu, parsisiųsdinant iš Vakarų Prūsijos. Kitas yra daugiaskiltis varpenis (B. matricariae) aptiktas prie Nemuno, žemiau Šyškrantės. Verta priminti, jog pelkėtyrininkas C. A. Weber 1902 m. apibendrindamas Aukštumalos pelkės Lapinų piliakalnio augalų bendriją, pateikė nuorodą, kad H. Šojus šioje vietoje (apie 1896 m. – past. aut. E.B.) buvo suradęs paprastąji (Botrychium lunaria) ir daugiaskiltį (B. matricariae) varpenius (Weber 1902/ liet. k. 2017, 156 puslapio išnaša. Šiuos pavyzdžius H. Šojus galėjo būti perdavęs saugoti Prūsijos botanikų draugijai. Vienas jų išlikęs herbariume galbūt yra šių papartėlių ieškojimų ir atradimų liudijimas.
Kretingos apylinkių augalų žinovas
Vakarų Lietuvos augalijos tyrimams svarbūs XIX a. pradžioje Lietuvos vakarinio pakraščio, Kretingos apylinkių augalų pažinimas. Vienuolio Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos džiovintų augalų rinkinys (apie 800 augalų rūšių) išliko ne visas. Dalį dėl nežinojimo sunaikino patys vienuoliai, didesnė dalis XX a. pradžioje išvežta į Odesos universitetą, o likusioji (238 lapai) 1930 m. perduoti Vytauto Didžiojo universitetui. Svarbūs pastebėjimai apie papartėlius knygoje „Taislius augyminis“ (rankraštis 1834–1843) vadovas augalams pažinti. Ilgą laiką tik iš rankraščiu buvusioje knygoje įrašytas, manoma, paties sukurtas varpenio pavadinimas- Mienesysruuts (t.y. Mėnulialapė rūta/ rūtenis). Augalų pavadinimus sukūrė pagal Žemaitijoje naudojamus įvardus, o jų pristigęs, vertė iš lotynų, graikų ir vokiečių kalbų, ar vadovaudamasis pavadinimų darybos pavyzdžiais, kūrė juos pasinaudodamas baltų ir antikos mitų asmenvardžiais, augalų sandaros ar augimo būdo ir kitomis ypatybėmis. Prie atskirų papartėlių rūšių pateikė nuorodų, kur Kretingos apylinkėse jų aptikęs: paprastąjį varpenį (Botrychium lunaria) „Aug Žemaytiusy: pyiwosy, atkalniesy žoliingosy, ąt kaalwomis-pyiwosy szlaapiosy ąt kyisaas auksztaas apigardoy Kreetingos: Kretingoy tarp Klybiu yr Tiinteluu ož opaalou yr Giweentojou Gonta, tyis kelo ysz Kreetingos i Gęęczus]; šakotasis varpenis (B. matricariifolium) [„Aug Pruusuu myyszkusy. Žemaytiusy apigardoy Kreetingos tarp sooduu Tiintelee yr Klyybee ož Gontaa], bei virgininis varpenis (B. virginicum, šiand. B. virginianum [„Aug Žemaytiusy apigardoy Wyikszniu, aplink opi Węęta (Windawa), wyitosy paadriegnosy] (Pabrėža 1843/ 2014, p. 722/ 544). Šias vaizdžias nuorodas po bemaž šimto metų verta patikrinti ir žinias apie augavietes atnaujinti.
Lietuvoje minimi vienuolio J. A. Pabrėžos metai
Minint 250-ąsias J. A. Pabrėžos gimimo sukakties metines, kraštiečiai prisimena šios asmenybės pažintinės veiklos svarbą, suteiktą pagalbą dvasios stiprybės stokojusiems ir negalios ištiktiesiems. Botanikams J. A. Pabrėža pirmiausia žinomas kaip augalų apibūdinimo-aprašymo terminijos Žemaičių tarme pradininkas. 1834–1843 metais parengė pagrindinį botanikos darbą „Taislius augyminis“ (Tayslos augumyynis) arba šiandienos terminija įvardijant – „Augalų pažinimo vadovas pagal Karlo Linėjaus augalijos klasifikavimo sistemą“, kuriame žemaičių (lietuvių) kalba apibūdino-643 augalų rūšis. 2008 metais rankraštis (1042 puslapiai) įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį sąvadą kaip nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo vertybė (Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija). Knyga dviejomis dalimis išleista 2009 ir 2014 metais. 1972 m. Botanikos institutas parengė ir išleido knygą „Jurgis Ambraziejus Pabrėža (1771–1849)“. Jo asmenybės ir palikimo tyrimus atnaujino ir papildė iki tol neprieinamų šaltinių medžiaga, atskleidė kitas asmenybės (dvasiškio, vienuolio) pusę 1993 m. pranciškono Tėvo Viktoro Gidžiūno paruošta to paties pavadinimo monografija. Tais pačiais metais priešais Kretingos pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią pastatyta skulptoriaus A. Boso skulptūra – paminklas J. A. Pabrėžai, senose kapinaitėse koplyčia.
Mažosios Lietuvos krašto kultūrai ir augalijos tyrimų mokslo istorijai svarbu atminti, kad J. A. Pabrėžą ir Hugo Šojų vienijo žemaičių kalbos pavyzdžių rinkimas ir augalų įvairovės, tarp jų papartėlių-varpenių pažinimas ir paieškos.
Papildymas
Erlandas Paplauskis, Pajūrio regioninis parkas ekologas, atsiuntė tokius papildymus stgraipsniui:
1. Lietuvoje šis augalas buvo laikomas išnykusiu ir nė viena augavietė nebebuvo žinoma.
2. Pajūrio parke yra vienintelė žinoma jų augavietė, kur aptinkamas kasmet (nuo 2019 m.).
3. Pajūrio Regioniniame parke B.simplex auga neįtikėtinu gausumu, virš 1000 individų (2020 m.).
Be the first to comment on "Papartėlių paieškos Vakarų Lietuvoje vingiuoja pirmtakų keliais"