Vydūno darbai, veikla nuo pat jo veiklos pradžios traukė ir masino žmones. Įdomu, kad ir tuos, su kuriais jis bendravo, ir tuos, kurį jį tik iš vardo bei paskui jį einančio balso žinojo. Tai veikė ir tą Mažosios Lietuvos bendruomenės aplinkos aplinką, kurioje jis tai darė, ir tolėliau esančios Didžiosios Lietuvos. O visokių darbų jis nuveikė labai daug.
Vydūnas savo vardu ir darbais labai pasitarnavo ir 1990 metais atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Aštunto dešimtmečio viduryje prasidėjus Sovietų sąjungoje persitvarkymui ir jos vadovui paskelbus apie viešumą, 1988 metų kovo 22 dieną Vydūnui būtų sukakę 120 metų. Iki tol nepriimtinas ir dėl to sovietinės valdžios netoleruotinas dėl savo požiūrio į Lietuvą, vėl buvo prisimintas. Ir niekas jau nedrįso uždrausti jo prisiminimo. Gausiuose per Lietuvą nuvilnijusiuose jubiliejiniuose minėjimuose buvo kalbama apie patį Vydūną, jo darbus, jo požiūrį į Tėvynę, į laisvę, jos siekimą. Tuomet ne vieną tai įkvėpė ir paskatino laisvės veiklai.
Daugumą šių minėjimų inicijavo bei rengė šalyje tuomet jau veikę Vydūno klubai. Juose buvo susipažįstama su Vydūno veikalais – ir filosofiniais, ir draminiais, kurie tuomet buvo iki tų dienų išlikusiose jo knygose bei knygelėse. Tačiau jau būta ir vienos nesenai jo darbus ir veiklą pristatančios knygos. Tai 1987 metais išėjusi Vacio Bagdonavičiaus „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“. Dar buvo 1968 m. jo šimtmečio jubiliejui išleista draminė trilogija „Amžina ugnis“. Joje jo dramos „Amžina ugnis“, „Probočių šešėliai“, „Pasaulio gaisras“. Ten buvo ir literatūrologo Jono Lankučio gan plati tais laikais Vydūno darbų bei šiek tiek veiklos apžvalga. Ir bemaž viskas. Tad norintieji plačiau pažinti Vydūną, turėjo savarankiškai perprasi jo rašybą bei leksiką ir gilintis į jo mintis bei pamokymus.
Rimos Palijanskaitės knygos
Atkūrus nepriklausomybę Vydūno darbai imti plačiai tyrinėti, analizuoti. Tuo užsiėmė prie ne tik V. Bagdonavičius, kurio bemaž visi tolimesni darbai buvo susiję su šiuo Mažosios Lietuvos filosofo veikos, gyvenimo ir darbų tyrinėjimais. Į tai įsijungė daug žmonių. Viena tokių – Rima Palijanskaitė. Ji giliai paniro į Vydūno darbus, kūrybą ir veiklą, ką apibendrino ne vienoje publikacijoje žiniasklaidoje ar dienos šviesą išvydusiose savo knygose.
Paskutinis šios autorės darbas – 2021 m. leidykloje „Liucijus“ išleista knyga „Vydūnas. Apie tikėjimą“. Kaip minėta, giliai pasinėrusi į Vydūno darbus, autorė į vieną vietą surinko jo mintis ir pasisakymus apie tikėjimą. Tikėjimą, Vydūno požiūriu, plačiąją prasme. Tai ir atskiri jo pasisakymai, ir ištraukos iš jo veiklų, kur dažno savo veikėjo lūpomis Vydūnas išdėsto savo požiūrį į tai. Ši knyga pravers tiems, kurie norės pasigilinti į Vydūno požiūrį į tikėjimą, ką jis gretina su religija, ir suvokti, kaip jis tai matė, suprato ir skleidė.
Naujoji R. Palijanskaitė knyga „Vydūnas. Apie tikėjimą“ dar laukia savo pristatymo. Tad dabar kiek atsilikę pabandykime aptarti 2018 metais jos išleistą knygą „Vydūnas. Regėjimai, darbai, atradimai“.
Platus ir gilus Vydūno pristatymas
Jei dabar, kaip ir 1988 metais, vėl reikėtų nežinančiam susipažinti su Vydūnu, R. Palijanskaitės darbas „Vydūnas. Regėjimai, darbai, atradimai“ būtų puikus kelrodis. Knygoje gilaus ir toli matančio Mažosios Lietuvos kultūrininko, filosofo veikla, požiūris bei kūryba kone po sruogelę išpinta iš plataus Vydūno asmenybės ir gyvenimo audinio. Savo darbą autorė nusako paprastai – „tai pastangos suprasti Vydūną – regėtoją, mąstytoją, rašytoją, aktyvų lietuvių kultūros veikėją ir tautos Mokytoją – žvelgiant į visą jo nueitą gyvenimo kelią, veiklą kūrybą“.
O pradedama knyga nuo vieno esminių klausimų – kas yra Vydūnas. „Kažin ar daug savo istorijoje turime asmenybių, kurių vardas buvo taip tvirtai nusėdęs ausyse, o pats žmogus likęs to vardo šešėlyje“, cituoja Tomą Kiauką autorė, taip pradėdama pažintį su šiuo paslaptingu Mažosios Lietuvos žmogumi. Tai aptariama įvadiniame skyriuje „Aukštai vertintas, bet dažnai nesuprastas Vydūnas“. Iš ties – jis buvo dažnai garbinamas, bet labai dažnai ir nesuprastas amžininkų.
Tam, kad galėtų bandyti atsakyti į šį klausimą, R. Palijanskaitė įsigilino į ne tik su Vydūno laikais jo paties, jo amžininkų išsakytomis mintimis į tai, bet ir pristato ir dabartinių žmonių požiūrių ir vertinimų. Rapolo Serapino nuomone, jei reikėtų vienu žodžiu „pavadinti Vydūną, išreiškiant jo ypatingumą, tai tas žodis galėtų būti regėtojas“. Tokiu žodžiu ne kartą ir pats Vydūnas yra save pavadinęs. Tokiu pats save laikęs jis ir pasirinko atsitinkamą rašytojo vardą (slapyvardį). „Vydūnas – tai „regėjimą, išvydimą įvardijanti pavardė“. „Regėti – tai intuityviai suvokti reiškinio esmę ir prasmę“.
Tačiau toli gražu ne visi suprato, ką sako Vydūnas. Jo „(ne)suvokimo problemą taikliai apibudina Vaidotas Daunys: „Vydūnas labai paprastas ir labai sudėtingas ir todėl labai komplikuotas. Norint šį reiškinį suvokti, „reikia suvaldyti labai daug druskos“.
Vardas ir kilmė
Knygos struktūra paprasta – pažindinti skaitytojus su Vydūnu nuosekliai aptariant jo gyvenimo etapus, susistemintai pristatant jo veiklą. Kaip ir kiekvieno žmogaus pamatas – jo šeima. Tad nuo būsimo Vydūno tėvų bei tos aplinkos, kurioje formavosi būsimasis rašytojas ir Mažosios Lietuvos filosofas, knygoje ir pradedama. Gan plačiai čia supažindinama su jo tėvu Anskiu ir namų siela mama Marija. O taip pats ir su penkiais jo broliai bei dviem seserimis. Ir su tų namų dvasia, kuri formavo būsimojo mąstytojo požiūrį į pasaulio sąrangą. Šią į kelias dalis padalintą skyrių autorė taip ir įvardina „Vydūno ištakos“.
Ketverius metus mokytojaudamas ant Kuršių marių esančiuose Kintuose būsimasis Vydūnas įgavo fizinių jėgų, geriau pradėjo suprasti supančią aplinką ir jos svarbą žmogaus tobulėjimui. Persikėlęs į Tilžę, kur tuomet vyko gan intensyvi kultūrinė veikla, kur nemažai dėmesio buvo skiriama lietuviškumui, pamažėl Tilžės berniukų vidurinės mokyklos mokytojas ėmė skleistis kaip kūrėjas. Čia gan greitai iš mokytojo Vilhelmo ir gimsta kultūros žmogus, būsimasis Vydūnas. Tad antrame skyriuje „Tilžė: didieji darbai ir sunkūs išbandymai“ ir pradedamas jau labai nuosekliu Vydūno vardo kilmės aptarimu. Kaip kūrėją ir mąstytoją jis save siejo tokiu vardu, kai tuo tarpu Storostas jis pats įvardino kaip šeimos vardą.
Tiesiogiai mokytoju Vydūnas dirbo palyginti neilgai – nuo 1888 iki 1912 metų, tačiau švietėju jis buvo kone visą savo gyvenimą. Jis nemažai važinėjo po kaimyninę Didžiąją Lietuvą, kur po neilgą laiką kurio nors miesto mokykloje ilgesnį ar trumpesnį laiką dalinosi savo pasaulio suvokimu, lavino ir švietė jaunimą bei suaugusiuosius, skaitydamas paskaitas svarbiausiais gyvenimo klausimais. Tai nušviečiame šioje knygoje.
Vydūniškoji veikla ir darbai
Pradėjęs vadovauti Tilžės lietuvių giedotojų draugijai, Vydūnas pamažu tampa ne tik žinomu choro vadovu, jo dainų kūrėju, bet ir įvairių vaidinimų rašytojų bei jų organizatoriumi. Tuo metu – tai buvo užburianti veikla, kuri buvo laukiama visose Mažosios Lietuvos gyvenvietėse. Į šią veiklą kurdamas draugijas aktyviai jungėsi didesnių gyvenviečių jaunimas. 1912 metais jos apsijungė bendrai švietėjiškai veiklai į sąjungą, pavadintą Vydūno pasiūlytu „Santaros“ vardu. Tautiškai susipratęs jaunimas norėjo kultūriškai veikti, todėl ir dainavo, ir vaidino.
Verta pastebėti, kad nors chorinė muzika ir vaidinimai kultūrine veikla gana artimi, bet savo esme skirtingi. Tačiau Vydūnas ją vykdė drauge. Tai sąlygojo, jog dauguma atlikėjų buvo tie patys žmonės – jie ir dainavo choruose, ir buvo vaidintojais. Atsiradus poreikiui, pamažėl randasi ir spaustuvinių būdų išleisti Vydūno sukurti vaidinimai. Taip pat ir keletas jo dainų knygelių. Visa tai, sudėliojusi į atskirus savo knygos skyrius, R. Palijanskaitė ir pristato, aptardama jų esmę.
Atskiro autorės dėmesio susilaukia ir Vydūno rūpestis lietuvių kalba. Jos pradžiamoksliai buvo Vydūno parašyti ir 1912 bei 1924 metais išleisti. Šie vadovėliai taip pat turi ir vokiškus atitikmenis. O istorinis darbas „Lietuvių praeitis ir dabartis“, jo rūpesčiu išleisti vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų kalbomis – Vydūnas siekė šviesti ir prusinti kitų tautų žmones.
Savo pasaulio suvokimą bei požiūrį į vykstančius procesus Vydūnas išsakydavo ir savo leidžiamuose žurnaluose. O jų būta nemažai. Tai – „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“ ir „Darbymetis“. Dažniausiai ir pats juos prirašydavo. Visam taip pat atidus knygos autorės dėmesys.
Pasaulio sąrangą Vydūnas ne kartą perteikinėjo savo draminiuose veikaluose. Tai būta netiesiogiai, per veikėjų poelgius, pokalbius. Tačiau tam skyrė ir atskirus savo darbus. Taip atsirado „Gimdymo slėpiniai“, „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“. Savo sveikatinimo pažinimą Vydūnas išsakė leidinyje „Sveikata. Jaunumas. Grožė“. Galiausiai vienu esminiu jo filosofiniu darbu galima būtų laikyti traktatą „Sąmonė“.
R. Palijanskaitė savo knygoje aptaria visą Vydūno gyvenimo gyvenimą: ir jo Tilžės laikotarpį, karo metus, pokarį, kai jis likimo buvo nublokštas į Detmoldą. Ten jis taip pat produktyviai dirbo palikęs gyvenimo patirties apibendrintų leidinių. O baigia autorė savo knygą Vydūno 1991 m. sugrįžimu į Lietuvą, kur jau tikrai Amžino poilsio atgulė jis šalia Rambyno esančiose Bitėnų kapinaitėse.
Vienu žodžiu
Knyga „Vydūnas. Regėjimai, darbai, atradimai“ – puiki ir visa apimanti enciklopedinio pobūdžio Vydūno gyvenimo, jo kūrybos ir darbų apžvalga. Prisiminkime – autorė pažino jį visą eilę metų tyrinėjusi bei analizavusi jo darbus. Tačiau čia perteiktas ne tik asmeninis R. Palijanskaitės pažinimas. Šį leidinį ji parašė įsigilinusi į kitų Vydūno tyrinėtojų darbus. Tai gerokai praplečia matymo ir pažinimo lauką, kas savaime taip pat didina knygos vertę. Didelis turtas – joje esančios nuorodos į tuos šaltinius.
Taigi – vienu žodžiu: nuo 2018 metų turime knygą, kuri gali puikiai pasitarnauti vienu žvilgsniu aprėpiant ir Mažosios Lietuvos filosofo, mąstytojo, kūrėjo ir kultūrininko Vydūno gyvenimą ir darbus, kurio gimtadienį kovo 22 d. kasmet minime.
* Gražbylė Venclauskaitė – Vydūno krikštaduktė, kuriai jis ir vardą sugalvojo. Ji nemažai bendravo su savo krikštatėviu.
Be the first to comment on "Literatūrinė enciklopedija Vydūnui pažinti"