Lauksargių bažnyčiai – 130 metų

Apie lietuvių didžiuosius reformatorius Abraomą Kulvietį, Rapalionį, Mažvydą, Bretkūną, Donelaitį prieš daug metų, dar gūdžiu sovietmečiu tauragiškiai girdėjome tik kunigo J.V.Kalvano, o vėliau vyskupo įvairiomis progomis sakomose pamoksluose.  

Dabar, 2017-uosius metus valstybiniu mastu paskelbus jubiliejiniais 500-aisiais Reformacijos metais, apie juos ir jų reikšmę Lietuvai, lauksargiškiams, susirinkusiems paminėti ne tik reformacijos bet ir savo bažnyčios 130 jubiliejaus, pasakojo Skaudvilės kultūros namų literatų klubo „Laiko lašai“ vadovė Zita Jurevičienė ir Žydrė Macienė. Po pamaldų, drauge su kitais klubo nariais, jos jubiliejinę šventę taip pat praturtino šio klubo narių kurtomis dainuojamosios poezijos kūrybos eilėmis bei dainomis.

Jubiliejinės pamaldos vyko spalio 8 dieną. Kunigas Edikas Šulcas trumpai apžvelgė laikmetį nuo 1864 metų, kai, atskyrus nuo Vilkyškių 16 kaimų, buvo įkurta Lauksargių parapija. Buvo prisiminti  čia tarnavę kunigai, kurių dauguma buvo vokiečių kilmės. Tačiau jie privalėjo mokėti lietuviškai, nes pamaldos vyko atskirai ir vokiečiams, ir lietuviams. Dabartinė Lauksargių bažnyčia buvo statoma tarnaujant kunigui Emiliui Notzeliui. Iškilmingai pašventinta ji buvo 1887 spalio 6 dieną.  Pažymėtina, kad bažnyčios pastatymo metais parapijoje buvo užregistruota 2200 parapijiečių, iš kurių virš 1600 buvo lietuvninkai.

Tarpukariu parapijiečių sumažėjo iki 1800. Sumažėjo ir lietuvių. Paskutinis kunigas Hansas Kilius dirbo čia karo metais iki 1944-ųjų. Galima tik įsivaizduoti, kaip šioje bažnyčioje buvo giedama ir kokių giesmininkų būta: vargonininkas Štalis prieš120 metų ėmėsi užrašinėti čia giedamų giesmių melodijas. Net septynios yra išlikusios ir yra paskelbtos dabartiniame liuteronų giesmyne. Viena jų – Mana širdis Dieve geidauja – skambėjo pradedant jubiliejines pamaldas. Su kita giesme – Kristau Viešpatie brangus – užbaigiamos pamaldos.

Jubiliejinę šventę pratęsė Skaudvilės kultūros namų literatūros klubo „Laiko lašai“ atstovai Rasa Bartkuvienė ir Artūras Maurius. Švelniai aidėjo smuiko ir gitaros stygos. Skambėjo dvasinga dainuojamoji klubo narių poezija, gitara pritariant muzikos autoriui. Kelios įstrigusios atmintyje frazės: „ kalbėti paprastas mintis – daug nepaprastai, o iš tikrųjų tiek mažai“… Dainose ir meilė gimtajam miesteliui, ir rudens spalvos, ir apie gyvenimą „kasdieną baudžiantį už klaidas… o kam ir iš Dangaus trykštanti gyvenimo versmė“…

Na, o mums aktualus Skaudvilės kultūros namų režisierės Zitos Jurevičienės darbas Reformacijos 500 metų jubiliejui. Tai Skaudvilės liuteronų bažnyčios patriotės Eugenijos Bapkinaitės istorijos perkėlimas į sceną.

Skaudvilės liuteronų bažnyčioje po pamaldų Zita Jurevičienė savo spektakliu sugrąžino žiūrovus į pokario laikus. Sovietų valdžia šią liuteronų bažnyčią buvo pavertusi grūdų sandėliu. Ir tik Eugenijos, paprastos moterėlės, bažnyčios sargės, apsigyvenusios bažnyčios zakristijoje, kai buvo nugriautas kontoratas, drąsos ir užsispyrimo dėka, ši šventovė buvo išsaugota ir po karo grąžinta parapijai.

Zitos Jurevičienės sukurtas Ženios (taip ją, matyt, vadino saugumiečiai, o paskui  ir visi skaudviliečiai) personažas, susapnavus pavogtą bažnyčios varpą bei ją erzinančius vaikus, tapo kiek aikštingas ir impulsyvus. Tai, greičiausiai, šiuolaikinio teatro detalė, nes Eugenija buvo taikaus, neagresyvaus pasipriešinimo tarybų valdžiai pavyzdys. Kitoje scenoje ji renka aukas ir važnyčiotojo pavėžėjama į valsčių, kur iš sovietinės valdžios pareigūnų naiviai tikisi gauti paramos bažnyčiai.

Kunigas Šulcas, įvertinęs skaudviliečių pasirodymą, pakvietė juos šią istoriją papasakoti ir lauksargišiams, kas primintų, jog ir Lauksargių parapija turėjo panašią asmenybę – kantorių Petrą Knispelį (1900 – 1990), atkovojusį bažnyčią parapijai, kuri sovietams buvo tapusi arklide.

Po karo, kai buvo nacionalizuota klebonija, trejetui metų nutilęs Lauksargių bažnyčios varpas,   šventoriuje apsigyvenusio kantoriaus, o vėliau kunigo dėka, vėl suskambo 1947 metais. Tai dar vienas paminėjimo vertas 70 metų jubiliejus. Amžininkų prisiminimuose, jų kunigas gyveno  vargingai, dirbo nuoširdžiai iš idėjos. Norint išlaikyti atgautą bažnyčią, tarybų valdžiai reikėjo mokėti didelius mokesčius. Todėl lankė tai pat neturtingus parapijiečius ir, nesilaikydamas sovietų įstatymų, rinko lėšas bažnyčios išlaikymui. Šis kuklus Lauksargių parapijos tarnas nepamištas. Jo kapas deramai prižiūrimas Joniškės kapinėse. Tikriausia ne viena bažnyčia turi savo  pokario drąsuolius, nuo kurių biografijų dar derėtų nušluostyti laiko dulkes.

Užbaigdamas Lauksargių bažnyčioje šventę, kunigas E.Šulcas dėkojo susirinkusiems lauksargiškiams bei svečiams. Savivaldybės tarybos atstovė Rita Grigalienė, dovanėlėm pagerbusi jaunuosius Skaudvilės artistus, pasveikino susirinkusiuosius į šventę. Buvo tikėtasi daugiau svečių iš Lauksargių bendruomenės, nes miestelio centre stovinti bažnyčia – neatsiejama Lauksargių miestelio istorijos dalis. Bažnyčios pastatymo ir pašventinimo 130 metų jubiliejus, sutampantis su Reformacijos metais, – tai ne tik pamaldos, bet ir kultūrinis įvykis Lauksargiuose.

Liūdna, nes šiuo metu šventovės vidus neatrodo šventiškai… Kas, matyt, ir sutrukdė pakviesti aktorių Rumšą, nuotaikingai pasakojantį reformatoriaus Martyno Liuterio istoriją. O taip pat ir daugelyje evangelikų bažnyčių šiemet koncertavusį chorą „Vilnius“, skambiai ir didingai giedantį paprasčiausias liuteronų giesmes, ir taip pritraukusį pilnas šventoves bei kultūros namų sales klausytojų…

Be the first to comment on "Lauksargių bažnyčiai – 130 metų"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*