Lauksargių bažnyčia – vartai į džiazo festivalį

Lauksargiuose birželio 29 dieną jau trečiąjį kartą prasidėjo ketvirtasis Tauragės džiazo festivalis. Jis taip pritiko ir prilipo prie Tauragės, kad jau be šio festivalio nebeįmanoma įsivaizduoti vasaros Tauragėje.

Kokia būtų vasara be džiazo? Ir taip tu man pataikyk į dešimtuką – kalbu apie organizatorių Valdą Latožą. Žinoma, būta sunkumų, finansinės naštos, praradimų ir atradimų, bet faktas toks – džiazas Tauragėje įsitvirtino ir čia bus. Jo reikėjo – jis ir yra. Šįkart koncertas vyko vėl Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje, kurią kiek įmanoma „iščiustijo“ klebonas ir džiazo gerbėjas Edikas Šulcas su Lauksargių kaimo žmonėmis savanoriais. Daug pastangų įdėjo ir Lauksargių seniūnas Mindaugas Gečas. Jo dėka prieigos prie bažnyčios išklotos šiuolaikiškomis plytelėmis: dabar švaru ir gražu. Žolė aplink bažnyčią apipjauta, nugrėbstyti lapeliai. Pirmojo pasaulinio karo karių kapai šventoriuje taip pat gražiai sutvarkyti. Žodžiu, bažnyčia ir bendruomenė laukė festivalio koncerto.

Koncertą vedė režisierė Rima Banzinautė – Latožienė, o Lauksargių globos namų gyventojos Onos Butkevičienės, Tauragės literatų klubo „Žingsniai“ narės, eilėraštį, skirtą džiazui, padeklamavo šių eilučių autorius. Dalyvavo ir pati garbioji literatė Ona. Šiai, 96-uosius metus įpusėjusiai, moteriai patinka džiazas ir po pernykščio koncerto jai gimė eilėraštis „Džiazo koncertas Lauksargiuose“. Beje, Onos Butkevičienės ketvirtoji eilėraščių knyga „Per ilgą, ilgą kelią“ pasirodys jau kitą savaitę ir bus pristatyta visuomenei po Dainų šventės. Malonu, kad į programą šiemet įtrauktas ir Tauragės jaunųjų džiazmenų pasirodymas. Juos subūrė Arūnas Rakevičius. Tai labai gerai. Ir tuomet matome amplitudę – nuo vaikų iki šimtamečių senolių džiazas turi fanų.

Koncertas „Chopin Jazz Inn“ patiko tikriems džiazo mėgėjams. Lengvas, žaismingas, spalvingas Evelinos Sašenko vokalas, virtuozo pianisto Dimitrijaus Golovanovo fortepijoninės improvizacijos, kontrabosininko Donato Bagursko pasažai, Gedimino Augustaičio mušamųjų instrumentų muzika leido puikiai pajusti džiazą, o tiems, kas jo nesupranta ar netgi nemėgsta, klausytis buvo vis tiek įdomu. Kai kam tai buvo (turiu omeny žiūrovus) nauja patirtis, bet nė vienas nerodė rūgštaus veido – priešingai, po koncerto visi šypsojosi, atsistoję dėkojo atlikėjams.

Kunigas Mindaugas Kairys Lauksargių seniūnui Mindaugui Giačui įteikė vyskupo Mindaugo Sabučio padėkos raštą, vedėja Rima dėkojo Lietuvos Kultūros tarybai, Kultūros ministerijai, Tauragės rajono savivaldybei už parėmimą, padėkos žodžiai (ir jogurto indelis kiekvienam atėjusiam) skambėjo Vilkyškių pieninei, Molupio duonos kepyklai, salonui, prekiaujančiam automobiliais „Tojota“ (festivalio metu firma leidžia naudotis šiais automobiliais su džiazo šventės atributika nemokamai), rėmėjams „Onija“, „Alantas“, „Švytis“, „Feniksas“, „Agava“, „Požerūnų malūnas“, informaciniams rėmėjams „Tauragės žinios“, Tauragės kabelinei televizijai, Tauragės radijui ir t.t.

Projektas „Chopin Jazz Inn“ parodė įdomų ir savitą požiūrį į Šopeno muziką. Įgavęs džiazo bruožų: Šopenas tarsi atgijo – naujai, netikėtai. Man pačiam , dideliam Šopeno fortepijoninės muzikos gerbėjui, naujos aranžuotės muzikų, kurių darbą ką tik girdėjau, sukėlė įdomių apmąstymų ir nuostabos. O ji tikrai teigiama. Mat kai geri specialistai, menininkai daro – daro gerai. Sveikiname ir dėkojame už įdomią festivalio pradžią. Pagarba ir kunigui Edikui Šulcui, jo pakviestiems kolegoms kunigams, visai Lauksargių bendruomenei už ekumeniškumą, meilę muzikai, pagarbą atlikėjams ir už svetingumą.

Romualdo Vaitkaus nuotraukos. 

Be the first to comment on "Lauksargių bažnyčia – vartai į džiazo festivalį"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*