Kintų Vydūno kultūros centre paroda „Šišioniškių daiktų istorijos“

Manau, ir jums taip yra nutikę: pirmą daiktą išmetėte , o po to jo pasigedote ir gailėjotės, kad taip padarėte. Daug tokių istorijų esu girdėjusi, bet šį  kartą, taip nenutiko. Parengti parodą sumaniau iš vieno kaimo žmonių surinktų senų daiktų kolekcijos, t. y. Kintų sen. Prycmų kaimo.

Nusprendžiau aplankyti savo artimiausius kaimynus ir nenusivyliau. Kaimynas Verneris Gedaitis noriai sutiko pasidalinti paties surinktais daiktais. Parodė dailiai sukabintus, savo vietą pavėsinėje turinčius, daiktus. Man apžiūrinėjant, jis pasakoja: „jaunimą tokiais rakandais nesudominsi, štai, vokiečiai, kurie mane aplanko, labai domisi sendaikčiais, jiems įdomios ir daiktų istorijos“. Labai smagu jo klausyti, su tokiu užsidegimu ir malonumu pasakoja apie kiekvieną daiktą. Mums bešnekant Verneris prisiminė ir seną lovą beturys, kaip vietiniai gyventojai sako, „ant aukšto“. Nagi, nagi, užsiropštėme į palėpę ir ką … iš tikrųjų, lobis, man neteko dar tokios lovos matyti. Žmona Regina papasakojo, kad ji parvežta iš Grabupiuose gyvenusio Vilhelmo Gibnerio sodybos, kurią pirkę jos tėveliai, o kai parvyko gyventi į Prycmus, parsivežė ir lovą. Regina prisimena: „tėveliai ją baltai nudažė ir aš joje miegojau“. Geležinės lovos galuose ranka nutapyti paveikslai, kojos – žvėrių letenų imitacija, net į mašiną netilpo, reikėjo dar kartą grįžti.

Keletą senų daiktų surado Albertas Gedaitis,  gyvenantis savo tėviškėje. Duodamas tokio dydžio pintą krepšį, kur gali ir pats įlįsti, prisakė būtai grąžinti. Mat tie daiktai mena omamą (tarm. močiutę), kuri kaip ir kiti artimieji, ilsisi Kintų kapinėse.

Atvykus sutartu laiku pas Gražiną ir Alvydą Šimkus prikroviau pilną mašiną. Alvydas mielai sutiko paskolinti parodai sudėliotus pavėsinėje senus įrankius, net batsiuvio siūtus aulinius batus iš palėpės atnešė. Nustebino didžiulis pjūklas, daugiau nei 2-jų metrų ilgio, skirtas dviems pjovėjams medžiams pjauti ir rankų darbo vežimėlis, skirtas vaikus vėžinti, didokais mediniais ratais, turintis linges…

Apžiūrėjusi  visus daiktus,  pasigedau eksponatų įvairovės, tad nusprendžiau pažiūrėti ir savo palėpę. Paprašius vyro Arūno pagalbos, sunešėme nemažą krūvelę sendaikčių. Na, ir mums buvo atradimas: kampelyje užkištas tūnojo pieno separatoriaus variklis, sukamas ranka, prie jo pritvirtintos vardinės vario  kortelės, kurias nušveitus, pamatėm aiškų užrašą , vienoje pusėje „SILVIJA“,  kitoje variklio pusėje dar viena kortelė su užrašu:„V. MASIULIO, J. BALTRUŠAIČIO PREKYBOS NAMAI, ŠIAULIUOSE“. Tai vietinių gyventojų Vybernaičių palikimas, kurie jau garbaus amžiaus būdami, pardavę tėviškę apie 1989 metus išvyko gyventi į Vokietiją.

Visus šiuos daiktus reikėjo paruošti parodai, juos nuplauti ar nuvalyti. Mūsų laukė dar viena staigmena, pavyzdžiui, valant lovos galą, po dažų sluoksniu pasirodė dar vienas peizažas.  Seni daiktai iš tiesų pasakoja apie mūsų probočių gyvenimo būdą, išradingumą, leidžia prisiliesti prie senovės paslapčių.

Dėkoju jums, mieli prycmiškiai, už pasitikėjimą, nes be jūsų geranoriškumo paroda nebūtų buvusi tokia turtinga ir įdomi.

Tad kviečiame atvykti. Parodoje suaugusiems ir moksleiviams vedamos pamokos.

Paroda parengta vykdant projektą ,,Mėlynojo ženklo keliu“, rėmėjai- Kultūros paveldo departamentas ir Šilutės r. savivaldybė.

Muziejininkė Reda Cirtautienė.       

Be the first to comment on "Kintų Vydūno kultūros centre paroda „Šišioniškių daiktų istorijos“"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*