Kazys Budrys – liaudies birbynių meistras

Lietuvių liaudis – muzikali tauta. Be plačiai naudotų styginių bei mušamųjų instrumentų svarbų vaidmenį tautos muzikavimo raidoje vaidino pučiamieji instrumentai. Daudytės, ragai, lumzdeliai, molinukai, ožragiai, birbynės nuolat buvo tobulinami, gaminami ir plačiai jais grojama. Jų pradžia – tradiciniai piemenų instrumentai: birbynės, pagamintos iš paukščio plunksnos, šiaudo, medžio tošies, ožio rago. Šiais muzikos instrumentais liaudis per šimtmečius yra sukūrusi didelį muzikos lobyną. Nors ir vargo prislėgti, žmonės  pasižymėjo didele meile muzikai – buvo išradingi, muzikalūs. Tautos pasididžiavimu laikomi tie, kurie tą muziką kūrė, puoselėjo, saugojo ir mums perdavė. Vienas iš jų – Šilutės rajono Gorainių bendruomenės narys – Kazys Budrys.

Kazys – buvęs Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ birbynininkas, orkestro vadovas, dirigentas, gimęs ir augęs Gorainių kaime, gebantis naudotis tradicinių instrumentų palikimu bei praturtinantis jį savo kūrybos savitumu. Muzikavimo tradiciją jis perėmė iš tėvelio Pranciškaus. Nuo mažens Kaziuką domino įvairūs muzikos instrumentai, tačiau pučiamieji jam buvo ypatingi. Kaip ir daugeliui kitų to laikmečio vaikų, Kaziui teko nemažai laiko praleisti tėvų karvučių ganiavoje. Piemenavimo laikotarpis iš vaiko atminties neištrynė to, kas vaikystėje įstrigo giliai į širdį. Turintį polinkį į muziką, mažąjį piemenuką Kaziuką labai domino piemenėlių muzikiniai instrumentai – įvairios birbynės, švilpynės, ragai. Kaip juos pasigaminti parodė vyresni piemenys. Kiek ūgtelėjęs Kazys pats ėmė iš alksnio tošies sukti švilpynes. Suradęs kur didesnę paukščio plunksną, išpjaustydavo joje skylutes ir paversdavo birbyne. Jais buvo išgaunamos improvizacinės melodijos, raminami ar sušaukiami gyvuliai. Šie muzikos instrumentai įvairino piemens gyvenimą, trumpino dieną. Kartu su vaiku augo noras pasigaminti ir sudėtingesnių instrumentų. Įdomu buvo susikūrus laužą ir atitinkamai įkaitinus alksnio šaką, išsukti iš jos šerdį ir pasidaryti lumzdelį. Ši veikla ir buvo pradžiamokslis profesionaliųjų birbynių gaminimo amatui, ir muzikinio kelio pasirinkimui. Kazys sako, kad tuo metu negalvojo jog visą gyvenimą teks praleisti su birbyne rankose.

1957 metais, baigus tuometę Gorainių septynmetę mokyklą, pasirinktas muzikinis kelias nuvedė į Klaipėdos muzikos mokyklos (dabartinę Stasio Šimkaus konservatoriją) birbynės klasę. Tais laikais labai trūko instrumentų. Dėstytojas Biliūnas mokė studentus saugoti juos, o prireikus pasitaisyti nulūžusias ar kitaip sugadintas birbynės detales. Ne visiems studentams sekėsi, o Kazys be didelio vargo birbynės liežuvėlius pataisydavo ne tik sau, bet ir draugams. Besimokydamas Klaipėdos konservatorijoje, pasižiūrėjęs į profesionalią liaudies birbynę, gerai išanalizavęs, bandė ją tobulinti norėdamas išgauti kuo geresnį garsą. Supratęs liežuvėlio ir mundštuko esmę, ėmė taisyti ir mundštukus. Valstybiniam egzaminui teko groti sudėtingą kūrinį. Studentas Kazys norėdamas gerai pagroti šį kūrinį ėmė gaminti savo birbynei naują mundštuką. Pavyko. Puikiai išlaikęs egzaminą, įstojo mokytis į Vilniaus Valstybinę konservatoriją (dabar Akademiją), liaudies instrumentų katedrą. Ten visiems birbynininkams tobulino mundštukus. Konservatorijos birbynės buvo senos, gerokai patrešusios, tad gerai atlikti reikiamus kūrinius buvo sudėtinga. Liko vienintelė išeitis – kaip nors pasigaminti instrumentą pačiam. Egzaminas buvo „ant nosies“. Kaip liaudyje sakoma – teko verstis per galvą. Pasirinkęs ansamblyje atitinkamo storio skudutį ir išėmęs mundštuką jį nesunkiai įkalė į birbynės vidų. Skudutyje pakoregavo skylutę ir gavo reikiamą rezultatą – nuostabią birbynę, su kuria puikiai išlaikė egzaminą. Ir dar ilgą laiką grojo su šia restauruota birbyne. Mintis pasigaminti naują birbynę vis neapleido. Konsultavosi su meistrais P. Samučiu ir P. Serva, kurie buvo pagaminę šį liaudies instrumentą. Pats pasigaminęs reikalingus įrankius, Kazys ėmėsi kruopštaus ir atsakingo darbo. Ir savo pirmąją aukštąją chromatinę birbynę pagamino būdamas penkto kurso studentas. Su ja 1966 metais grojo valstybiniame egzamine. Su ja ir dabar tebegroja. Ji pagaminta iš uosio medžio su ebonito vidumi.

Pavykus pirmam rimtam darbui, neilgai trukus meistras pagamino 3 birbynes Valstybinio dainų ir šokių „Lietuva“ ansamblio orkestrui. Kazio neapleido noras toliau tęsti šį amatą, iš kurio buvo galima kažkiek užsidirbti. Žinia apie Kazio gaminamas birbynes greitai pasklido. Užsidegęs meistrystės pašaukimu, Kazys pagamino tenorinę birbynę, kuria ansamblyje grojo J. Karosas. Vėliau meistras tobulino tenorinę birbynę – padarė ją iš 2 dalių. Taip iš ilgos, nepatogios nešiotis tenorinės birbynės tapo patogi – išardoma, kaip klarnetas. Visos šios rūšies meistro pagamintos birbynės yra 2 dalių, medinės su ebonito vidumi. Jų pagaminta apie 10 vienetų, profesionalių ebonitinių lumzdelių apie 30 vienetų. Aukštųjų birbynių per 50 metų meistras pagamino labai daug (gali būti apie 200). Daugiausia birbynių įsigijo pavieniai muzikantai, muzikos mokyklų mokiniai, studentai, įvairių kapelų muzikantai. Keletas birbynių iškeliavo ir į užsienio šalis. Per metus meistras dar ir dabar pagamina po 2 – 3 birbynes. Iš viso Kazys yra pagaminęs apie 300 patobulintų diatoninių, tenorinių ir aukštųjų chromatinių birbynių.

Profesionaliosios birbynės gaminimas pareikalauja daug laiko, įgūdžių, kruopštaus ir atsakingo darbo, atitinkamų kokybiškų medžiagų, darbo priemonių ir įvairiausių meistrystės  įrankių. Užsiimant šiuo amatu neužtenka turėti gerų ketinimų, darbščių ir kruopščių rankų, bet reikia turėti ir muzikinių gebėjimų, kad pajusti instrumento skambėjimą, jo galimybes. Profesionalioms birbynėms gaminti meistras savo kaimo sodyboje turi įsirengęs dirbtuvę, reikiamus įrankius. Meistro sodyba – jo paties nuosavo miško apsuptyje, tad reikalingos medienos birbynių gaminimui randa čia pat. Geriausiai šio instrumento gamybai tinka uosis, klevas, obelis. Iš tokios medienos pagamintas instrumentas geriausiai skamba, stabiliai dera ir nepūva. Kazys sako, kad jo gaminio kokybę apibūdina gražus instrumento garsas ir aukštas techninis lygis. Jis visada prisimena dėstytojo J. Biliūno žodžius „svarbiausia, kad birbynė dainuotų“.

Kazys Budrys džiaugiasi, kad savo gyvenime sutiko aukštosios birbynės  meistrą P. Samutį, iš kurio išmoko birbynės gaminimo amato. Išmokęs vis nerimo, vis tobulino, siekdamas geriausio skambėjimo, patogios pirštuotės, ilgaamžiškumo. Jo pagamintais instrumentais ne vienas atlikėjas skynė laurus įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. O ir pačio Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ buvusio birbynininko, orkestro vadovo ir dirigento Kazio Budriaus muzikavimas savo paties pasigamintu instrumentu – didžiulė Dievo dovana mūsų tautai ir visiems mums šalia jo gyvenantiems ir dirbantiems. Kazys sako: „Džiaugiuosi, kad darau instrumentus kurie perduodami iš katros į kartą. Tai mano dovana Lietuvai ir jos žmonėms“.

Anksčiau, savo profesinės karjeros metais, gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, dabar  Kazys, būdamas garbaus amžiaus, dažnai sugrįžta ir daug laiko praleidžia tėviškėje – Gorainių kaime, kur aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. Jis vadovauja Gorainių moterų ansambliui, Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro liaudiškos muzikos kapelai „Lolytėlė“, veda edukacinius užsiėmimus „Piemenų pučiamieji instrumentai. Jų gaminimas ir etnomuzikavimas“. Kazys turi puikių pedagoginių gebėjimų nuosekliai pasakoti ir aiškinti jaunimui piemenų pučiamųjų instrumentų gaminimo subtilybes ir ypatybes, pamokyti praktiškai atlikti užduotis gaminant norimą instrumentą, vėliau su juo groti nesudėtingas melodijas. Tradiciniai pučiamieji piemenų instrumentai šiais laikais neatlieka tiesioginės paskirties, nes piemenavimo laikai jau seniai baigėsi, tad pateikėjo perduodama patirtis ir gebėjimai šiais laikais atlieka švietėjišką funkciją. Pagaminti piemenų pučiamuosius instrumentus nėra sudėtinga. Užtenka aštraus peiliuko ir reikalingų medžiagų. Instrumentas kaip mat gimsta ir galima juo groti melodiją. Paprastas tradicines birbynes liaudies meistras gamina iš molio, žąsies plunksnos, šiaudo stiebelio. Sudėtingesnis gaminio būdas naudojant alksnio medieną, šermukšnio žievę ar beržo tošelę. Alksniniam lumzdeliui pagaminti peiliuko neužtenka, reikia susikurti laužą ir atitinkamai apdrožus nestoro alksnio strypą įkaitinti ir atitrankius sukant ištraukti šerdį. Taip gauname reikalingą instrumentui gaminti vamzdelį. Ne visada pavyksta, tačiau, kaip meistras sako – „užsispyrimas nugali“. Išsuktame vamzdelyje vienas galas užkišamas medienos trumpu gabalėliu, šonas išdrožiamas ir įpjaunamas liežuvėlis, kuris pučiant išduoda birbiantį garsą. Korpuse išpjaunamas norimas skaičius skylučių pirštams, kurių pagalba išgaunami atitinkamo aukščio garsai.

Turime pripažinti, kad mūsų dienomis liaudies amatų gyvybingumas ir svarba sumažėjo. Tai natūrali visų sričių pakitimų, atsisveikinimų su senaisiais laikais pasekmė. Norisi tikėti, kad liaudies kūryba nebus pamiršta. Tad tie senieji amatininkai, amatų perteikėjai tarsi sargai, kurie dar saugoja ir neša į jaunąją kartą iš gilių jausmų ir poreikių kilusį liaudies amatą. Reikia pasidžiaugti, kad pagaliau atėjo laikas, kad vis dažniau pradedama atsigręžti į etninę kultūrą. Švietimo įstaigose vedamos etnokultūrinės pamokos, organizuojamos stovyklos, kultūros centruose vedami edukaciniai užsiėmimai. Čia ir pasitelkiamas liaudies amatininkas, senųjų instrumentų darymo pateikėjas Kazys Budrys, galintis papasakoti ir parodyti piemenų tradicinių birbynių gaminimą, supažindinti su piemenų etnine kultūra, jų instrumentų muzikinėmis galimybėmis.

Nijolė Stanelienė,
Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro etnografė  

Nuotraukos iš Bikavėnų Senųjų kaimo tradicijų kultūros centro archyvo.

               

Be the first to comment on "Kazys Budrys – liaudies birbynių meistras"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*