Kapinių tvarkytojų norai geri, tačiau klaidų neišvengiama

Vakar Klaipėdos universitete buvo surengtas pokalbis „Senųjų kapinių tvarkybos ir priežiūros problematika“. Jame dalyvavo universiteto mokslininkai, Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos nariai, šio etnografinio regiono savivaldybių atstovai, paveldo specialistai. Tokio  susitikimo ir pokalbio poreikis kilo dėl to, kad atsiranda žmonių ar net organizacijų, kurios savo nuožiūra ir pagal savo supratimą pradeda tvarkyti Mažosios Lietuvos etnografinio regiono konfesines kapines. Deja, dažniausiai dėl žinių ar patirties stokos šiems senojo paveldo objektams padaroma nemažai žalos.

Kapines

Pokalbis vyko Klaipėdos universiteto Senato salėje.

Klaipėdos universiteto mokslininkai prieš keletą metų vykdė Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą, kuriuo buvo visapusiškai tyrinėtos senosios krašto kapinės. Jos tada analizuotos istoriniu, kalbiniu, etnografiniu ar net botaniniu požiūriu. Tad universitete jau sukaupta nemažai patirties ir yra nemaža senųjų kapinių duomenų bazė. Apie vykdytą projektą bei šių dienų senųjų kapinių būklę pristatė vienas iš šio projekto dalyvių humanitarių mokslų daktaras Arūnas Baublys. Jis skaidrėse parodė daug kapaviečių pavyzdžių, kaip dėl įvairių priežasčių nyksta ar net yra naikinamos senosios krašto kapinės.

Vėliau, pateikdamas nemažai toli gražu ne pačių geriausių kapinių bei kapaviečių tvarkymo pavyzdžių, jį papildė istorikas Darius Barasa. Rodydamas konkrečius atvejus jis atkreipė dėmesį į dažniausiai gerais norais vedinų tvarkytojų daromas klaidas. Tas nežinojimas padarė savo – kapinės prarado istorinius savitumo elementus. O nudažius netinkamų spalvų ar sudėties dažais ne tik prarado dalį joms būdingo kolorito, bet kai kur buvo pažeista metalinių kryžių struktūra.

Teisinę kapinių priežiūros bazę bei bendrą esamą juridinę situaciją apibūdino Šilutės r. savivaldybės paminklosaugininkė Reda Švelniūtė. Ji išanalizavo dokumentus, kurie vienaip ar kitaip susieti su kapinėmis, jų tvarkymu. R.Švelniūtė atkreipė dėmesį, kad nors lyg ir nemažoje vietoje tų dokumentų yra minimas kapinių tvarkymas bei priežiūra, tačiau niekur nėra aiškiai apibrėžta bei nurodyta, kas yra kapinių savininkas. Tuomet ir negalima valdyti proceso, jei nežinoma, kas prisiima atsakomybę.

R.Švelniūtė pastebėjo, kad jei teisės aktuose tiesiogiai nenurodyta, jog už savo teritoriją ir esančias kapines atsakinga savivaldybė, nereikia stebėtis, kad turim tokią betvarkę. Dabar bet kas gali atvažiuoti į savivaldybę, bet kas gali tvarkyti kapines. Anot paminklosaugininkės, savivaldybėms visada lieka atsakomybė už jos teritorijoje esančias kapines.

R.Švelniūtės nuomone, turėtų būti reglamentuota pareiga visus tvarkybos darbus derinti su objekto savininku – savivaldybe. Tad bet kas atvažiavęs, net ir tos srities specialistai, turėtų suderinti savo darbus ar atliekamus veiksmus. Tik tuomet bus žinoma, kas kur vyksta: vieniems galima bus padėti, iš kitų – pasimokyti.

Savo patirtimi pasidalino Pagėgių savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Stonys, apie Kisinių kapinių tvarkymą kalbėjo Helmutas Lotužis bei pokalbio dalyviai iš kitų Mažosios Lietuvos etnografinio regiono vietų.

Pabaigoje buvo priimta šio susitikimo rezoliucija.

Klaipėdos universiteto mokslininkų, regioninės Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos, Klaipėdos krašto rajonų atstovų, paveldo specialistų susitikimo dėl „Senųjų kapinių tvarkybos ir priežiūros problematikos“ 

REZOLIUCIJA
2016-05-24
Klaipėda

Etnografinis Mažosios Lietuvos regionas (Klaipėdos kraštas, buvusi Rytų Prūsijos teritorija, 1923 – 1939 metais priklausiusi Lietuvos Respublikai), po Antrojo pasaulinio karo atitekęs Lietuvai, savo etnokultūrine ir istorine specifika ženkliai skiriasi nuo kitų Lietuvos Respublikos regionų. Dėl skirtingų istorinių, kultūrinių ir religinių faktorių, ši teritorija turi specifinį ir tuo pačiu unikalų kultūros paveldo klodą, kuris dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, netekus vietos gyventojų daugumos ir į šį regioną po karo atsikrausčius tikybiškai ir kultūriškai kitas tradicijas puoselėjantiems naujakuriams, pokario metais sparčiai nyko arba buvo naikinamas.

Gausiausią kultūros paveldo dalį sudaro konfesinis paveldas, kurio didžiausia dalis yra senosios krašto kapinės, atspindinčios ne tik dvasinę, bet ir materialią šio krašto kultūrą bei jos kaitos specifiką. Nepaisant šių paveldo objektų vertybinės, istorinės svarbos, iki šiol nėra suformuotos kompleksinės senųjų kapinių tvarkybos, priežiūros taisyklės, kurios pabrėžtų etnokonfesinės tradicijos, etninių ženklų išsaugojimo svarbą, nėra suformuotos strateginės kapinių apsaugos gairės nacionaliniu lygiu.

Pabrėžtina, jog ne tik evangelikų liuteronų, tačiau ir kitų Lietuvos konfesijų bei etninių bendrijų (žydų, karaimų, totorių, sentikių ir kt.) kapinės stokoja tokios tvarkybos ir priežiūros kompleksinio dėmesio, todėl tiek savivaldybiniu, tiek nacionaliniu lygiu atskirų tautinių bendruomenių konfesinis paveldas turi būti vertinamas kaip vientisas ir svarbus Lietuvos kultūros paveldo klodas. Įvertindami konfesinio paveldo reikšmę ir jo išsaugojimo būtinumą, raginame atsakingas už paveldo apsaugą institucijas:

  1. Inicijuoti ir parengti neveikiančių bei riboto laidojimo senųjų kapinių priežiūros ir tvarkybos taisykles, kuriose būtų:
    1.1. aiškiai apibrėžtos savivaldybių kompetencijos ribos;
    1.2. įpareigojimas kapinių tvarkybos planus derinti su savivaldybe, kurios teritorijoje yra kapinės;
    1.3. rekomendacijos dėl kapinių tvarkybos ir priežiūros ypatybių, atsižvelgiant į aktualius šiandienos aplinkosauginius reikalavimus;
    1.4. pateikta neveikiančių ir riboto laidojimo kapinių priežiūros ir tvarkymo metodika;
  2. Į senųjų kapinių priežiūros ir tvarkybos taisyklių rengimą įtraukti mokslininkus, KPD, savivaldybių paveldo ir kitų sričių specialistus.
  3. Savivaldybės kas metai investuoja didžiules lėšas į neveikiančių ir riboto laidojimo kapines, todėl siūlome svarstyti kapinių tvarkybos ir priežiūros finansavimo programą valstybiniu lygiu.
  4. Kreiptis į Tautinių mažumų departamentą prie Lietuvos vyriausybės dėl visų Lietuvos konfesijų, etninių bei tautinių bendrijų (žydų, karaimų, totorių, sentikių ir kt.) kapinių tvarkybos ir priežiūros taisyklių inicijavimo ir parengimo.

Rezoliucija perduodama Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui, Lietuvos Respublikos Kultūros ministrui, Lietuvos Respublikos Valstybinei kultūros paveldo komisijai, Kultūros paveldo departamentui, Tautinių mažumų departamentui prie Lietuvos vyriausybės, Lietuvos savivaldybių asociacijai, ICOMOS LNK Klaipėdos pakomitečiui.

Nuotraukoje:
Nebūdingomis spalvomis nudažytas metalinis kryžius.
Paprastai jie būdavo iš labai gero plieno, todėl niekada iš vis nebuvo dažomi.

Be the first to comment on "Kapinių tvarkytojų norai geri, tačiau klaidų neišvengiama"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*