Kaip donelaitiškas ratas Bernardą Aleknavičių dideliems darbams įkvėpė. I dalis

Praėjusių metų rugsėjo mėnesį Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė asmenų, pretenduojančių 2017 metais gauti Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą. Ne vienas nudžiugo tarp 41 kandidatų radęs ilgamečio Klaipėdos krašto fotožurnalisto, kraštotyrininkas, publicisto Bernardo Aleknavičiaus pavardę. 

Dar džiugiau tapo, kai po tarpinio balsavimo, B.Aleknavičiaus pavardė išliko tarp 12 pretendentų. Tačiau po galutinio komisijos apsisprendimo, iš šio būrelio renkant šešis laureatus, buvo nuspręsta, kad yra labiau nusipelniusių už klaipėdietį. Tačiau vien būti pretendentu į Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų ložę jau yra didžiulis įvertinimas, liudijantis tokių žmonių darbų vertę.

Lietuvos nacionalinė premija laureatams įteikia Lietuvos Prezidentas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – vasario 16-tosios – proga. Tad šis kelių dalių pasakojimas tebūnie sveikinimas Bernardui Aleknavičiui valstybės šimtmečio proga, kurį netrukus ir minėsime.

Taigi – žinia apie galimą aukščiausią valstybės įvertinimą ir paskatino papasakoti apie šį labai mielą ir šiltą žmogų, parašyti apie jo darbus, sumanymus bei nuo visa tai prasidėjo. Su juo šio rašinio autoriui tenka bendrauti, dalinis mintimis, įspūdžiais, o dažnai ir įkvėpimo semtis, nuo 1988 metų. O tai nei daug nei mažai – jau trisdešimt metų.

Visą gyvenimą B.Aleknavičius dirbo fotožurnalistu, tačiau yra parašęs nemažą šūsnį pasakojimų apie šį kraštą ir jo žmones. Dauguma jų drauge su jo darytomis nuotraukomis yra skelbta. Tačiau yra ir medžiagos, kuri dar laukia publikavimo. Tai žadina smalsumą.

Be to, buvo įdomu sužinoti, kaip iš Lekėčių, kurie yra Šakių rajone, kilęs zanavykas tapo Mažosios Lietuvos metraštininku. B.Aleknavičius darytos nuotraukos bei jo surinkti pasakojimai šiandien nieko nestebina, tačiau dauguma šios medžiagos surinkta sovietmečiu, kuomet dažnai net pagalvoti apie daugelį istorinių ar kultūrinių dalykų nebuvo galima.

Susėdus pokalbiui apie jo gyvenimo darbus jaukiuose Bernardo ir jo žmonos Antaninos namuose, pasidarė aišku, kad visa tai, greičiausiai, lėmė jo asmeninės būdo savybės – draugiškumas ir nuoširdumas, kas visais laikais turėjo vertę. O tai – būrys draugų, bičiulių ir bendraminčių, kuriais, kaip ir šio pasakojimo autorius, tapdavo po neilgo bendravimo, nežiūrint savo amžiaus ar užimamos padėties.

Jau parengti leidiniai

Mūsų pažintis ir bendravimas kažkada prasidėjo minint Vydūno 120 metų jubiliejų. Skulptoriaus Liongino Garlos sukurtas Vydūno biustas garbingai jau daugelį metų stovi B.Aleknavičiaus namuose prie knygų sekcijos. Gal ir todėl mūsų pokalbis prasidėjo nuo naujo, Mažosios Lietuvos filosofo Vydūno 150 metų jubiliejui, parengto leidinio maketo. Tai antroji būsimos trilogijos knygų. Pirmoji – „Aisčių pasaka. Žvelgiant nuo Rambyno“ – jau išleista. Antroji, pavadinta „Sunku akmenėliui ant kelio gulėti“, laukia savo valandos. „Norėjau šia knyga parodyti visai Lietuvai, kad Vydūnas buvo ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir Didžiosios Lietuvos žmogus. Jis apie porą metų yra dirbęs Telšiuose gimnazijoje. Ir ten nuvykęs mokė pirmą liaudies dainą „Sunku akmenėliui ant kelio gulėti“ – nuo to ir vadinasi ši knyga“, – kalbėjo autorius. 300 puslapių fotoalbume surinktos ir su Vydūno susijusios ir jo lankytos vietos Lietuvoje.

B.Aleknavičius sakė, kad šiai knygai išleisti lėšų ieškojęs trijose vietose: „parašiau laiškus trims adresatams – Šilutės Bajoraičio bibliotekai, Šilutės kultūros skyriui ir Kintų Vydūno centrui. Iš bibliotekos gavau malonų atsakymą – patinka, labai gerai, bet tam dalykui neturime lėšų. Iš kitų atsakymų negavau jokių“.

Paskutinioji šios trilogijos dalis – ypatingas paminklas Mažajai Lietuvai. 2018 metais sukanka 100 metų Tilžės aktui. Paruoštoji knyga vadinasi „Aisčių pasaka: Donelaičio žemės vaikai“. Per trisdešimt metų darbo Mažosios Lietuvos regione, B.Aleknavičius fotografavo senuosius vietos gyventojus mažlietuvius ne jaunesnius, kaip 60 metų. Dalis jų buvo gimę XIX šimtmetyje, dalis XX pradžioje. Iš viso paruoštajame leidinyje yra 160 tipažų. Ir apie kiekvieną parašytas tekstas – apie vienus trumpesnis, apie kitus – ilgesnis. Dalis tekstų – tai jų pačių pasakojimai. Visa tam skirta 50 darbo metų.

„Visa tai suskirstyta į skyrius – Prūsija, Skalvos žemė, kuršiai, jotvingiai, šišioniškiai. Pradžioje – moteriškė, gimusi panašiu laiku kaip ir Vydūnas, yra ir kopininkas Barkaitis, statęs namelį Tomui Manui. Iki 1944 metų gyveno jis Nidoje, o kai grįžo iš fronto apsigyveno Ventė rage. Palaidotas Kintuose. Toliau pajūriečiai – karkliškiai, buvusio Seimo nario tėvas Endzinas, kretingališkiai, priekuliškai, šilutiškiai, Liudviko Rėzos giminaitė. Pelkinkninkai. Šilutės rajonas. Šarkus, Valenčius, pelkių augalai, įrašyti į Raudonąją knygą. Rusniškiai. Kintuose daug senųjų – iš pamario, skalviškiai ir iš Karaliaučiaus kraštas. Ir Meškaitytę fotografavau. Ir ne tik gyvenusius Lietuvoje, bet ir iš užsienio atvykusius pavykdavo užfiksuoti. Anuomet daugelis žinojo, kad fotografuoju – tai atvažiuodavo pas mane į namus“, – dalinosi praeitimi Bernardas.

Yra ir toks knygos priedas „Prarastas mirusiųjų miestas“ apie Klaipėdos kapinaites, kurių jau nėra. Jos sunaikintos. O nuotraukos yra. Atvažiavęs pradėjo fotografuoti, dėl to beveik viską ir turi.

Pastebėjus, kad šis leidinys gal ir būtų vertingesnis ir už leidinį Vydūnui, B.Aleknavičius optimizmu netryško „kam beparodysi – visi sako gerai, gerai. O išėjo pro duris – nėra pinigų, nėra žinių“.

Didžiule vertybe autorius laiko tekstus, kurių seniausias rašytas maždaug prieš 50 metų. „Jau 25 metai kaip neberašau tekstų. Rašiau, kai susitikdavau su tais žmonėmis. Štai Albino Stubros tektas, Martynas Jusaitis – užrašytas tekstas 1979 metais. Pagal jo pasakojimą. Papasakojo ir aš užrašiau. Plonaitis – užrašyta 1998 m. balandžio 6 dieną. Martynas Gelžius – 1976 m. Klišių kaimas. Alfredas Vėlius – 1992 m. Kurtas Vėlius, Ana Ašmytė, Ana Rėmytė 1972 m. Brizgys Vilius – 1980 m. Alvydas Paltinas, Augusta Šarkus, Barkaitis. Dabar praėjus tiek metų viskas užsimiršta – nieko nebeparašyčiau“, – vartydamas maketą pasakoja autorius. – Rusnė – Jurgenaitis, Jurgenaitytė – Petrikienė Ana 1977 m. Žižiūtė Dėvilaitytė, Kybrancas Osvaldas, Martynas Binius. Kai nežinai ar pavyks išleisti, ne visada ir linkta plunksna. Armonaitis Richardas, Helmutas Armonaitis, Kundrotavičienė 1977 m. Kraštinaitis Emilijus. Tekstų apie kapines nesu publikavęs“, – prisiminimų įspūdžiais dalinosi B.Aleknavičius.

„Esu parengęs ir kitą trilogiją „Per Lietuvą teka Nemunas“. Pirma dalis – „Ten, kur Nemunas banguoja“, antroji – „Už Raseinių ant Dubysos“ ir trečioji –„Ten susimąstęs tamsus Nevėžis“. Pradžioje Nemunas nuo Gardino iki Kuršių marių – pakraščius, antroji dalis „Už Raseinių…“ – Žemaitija, trečioji – Aukštaitija. Ir žinau, kad niekas mano trilogijos neišleis. Tai sugalvojau iš tos trilogijos daryti tokius sąsiuvinius. Ir Lietuvos  šimtmečiui išleisti apie 20 tokių nedidelių aplankiukų.

Kaip zanavykas pradėjo domėtis Mažąją Lietuva

„To kaltininkas, – pasakojo Aleknavičius, – Donelaitis. Kai trečią kartą gyvenimą atvažiavau į Mažąją Lietuvą, išlipau Sauguose. Važiuoja tuokart vežimas, sukasi ratas, dumblas kyla ir leidžiasi… Tai tą ratą ir nufotografavau. Tai pasirodė kaip Donelaičio poemoje įmirkusi rudenio žemė ir kaip tą josios nugarą įmirkusią ratai drasko. Ir parėjau fotografuoti kas su Donelaičio „Metais“ susiję.

Bet esu gimęs pavėluotai: su spragilais jau niekas nekūlė – prasidėjo kombainai. Tad tas pavėluotas gimimas neleido iliustruoti Donelaičio „Metų“ fotografijomis. Tai buvo pradžia. O nuo Donelaičio po trupučiuką viskas prasidėjo. 1962 metų sausio 1 d., gavau paskyrimą dirbti Klaipėdoje. Ir nuo to laiko visą laiką esu klaipėdietis.

Ir praėjo daugiau kaip 50 metų. Iš to pusšimčio metų – 30 paskirta darbui ELTA‘i (Lietuvos naujienų agentūra – aut.p.). O išėjęs į pensiją jau daugiau kaip 20 skirta šitam kūrybiniams darbui. Visas šitas darbas padarytas išėjus į pensiją. Bet nufotografuota anksčiau. Ir dabar tvarkau negatyvus, kurie daryti prieš 40 – 30 metų. Tuomet turėjau tokį metodą – atspaudžiu kontaktus (negatyvų atvaizdą foto popieriuje – aut.p) ir sudedu į tų metų žurnalus. Fotografavimo mėnesio negaliu pasakyti, bet pasakysiu, kurias metais fotografuota. Į tų metų „Kultūros barus“, „Švyturį“ viskas yra sudėta.

Nesenai gimė dar viena mintis padaryti tokį aplanką „Žemaičių kurtos pasakos“. Tos būtų taip pat trilogija. Pirmoji, kai 1966 metais susipažinau Mosėdyje su daktaru Vaclovu Intu. Susidraugavome ir draugystė tęsėsi iki jo mirties. Visą laiką fotografavau tą akmenų muziejų. Antra dalis – Orvydų sodyba. Taip pat pasaka. O trečioji Vytautas Majoras. Visi žemaičiai, visi kažką kūrė – vieni akmenis dėliojo ir skulptūras, o V.Majoras atsidėjo tautodailininko darbui.

Pirmoji nuotrauka apie Mosėdžio daktarą Intą tokia: jis gražus jaunas vaikinukas be jokios barzdos su pagaliuku pliuškina vandenį. O paskutinioji nuotrauka – su didele ilga barzda. Mosėdyje buvo tos dalykas: vienus metus ten stovyklavo Klaipėdos fakultetų būsimi režisieriai su dėstytoju Gediminu Šimkumi ir kūrė pasakas, susijusias su akmenais. Ir tas pasakas nufotografavau. Baltaragio malūnas: vežimas – didžiulis akmuo. Ant to akmens jaunieji, muzikantas ir važnyčiotojas – 4 žmonės.  Du už vadžių tempia tą akmenį – dvi kumelaitės (studentės). Ir 12 brolių juodvarniais lakstančių. Lietuvių liaudies pasakos fotografijose.

K.Donelaičio gimtadienio minėjimo pradininkas Klaipėdoje

1989 metais, artėjant K.Donelaičio 275 gimimo metinėms, šovė mintis, kad reikalingas koks jo paminėjimas per jo gimimo dieną sausio 1-ąją. Pasitariau su tuometinės Klaipėdos K.Donelaičio vidurinės mokyklos direktoriumi Bloškiu dėl būsimo pagerbimo ir sutariau, kad sausio 1 dieną 12 valandą moksleiviai ateis į K.Donelaičio aikštę ir apjuos jo paminklą girlianda iš eglės šakučių. Ir vienam kitam žmogui buvau pasakęs kad ateitų į Donelaičio aikštę. Atėjo tuomet gal 10 – 12 žmonių.

Įdomu, kad tarp tų žmonių buvo gydytojas tremtinys Kęstutis Vaišvila su žmona. Jo nepažinojau. Sovietiniais metais jis buvo paruošęs kandidatinę disertaciją. O tam reikėjo tvirtinimo Maskvoje. Tad kaip tremtinys jos neapgynė. Netrukus prasidėjo ir nepriklausomybė. Tą jo disertaciją patvirtino Lietuvoje. Tuomet pamaniau sau, kas ateis prie Donelaičio sausio 1 dieną 12 valandą – tam visos svajonės išsipildys.

Bučelis, ELTOS vedėjas, žinodamas, kad domiuosi Donelaičiu visados siųsdavo ten, kur kas susiję su juo. Donelaičio 275 metinės buvo minimos ir Maskvoje, Kremliaus kolonų salėje. Ir mane siunčia į tą minėjimą, kad padaryčiau nuotraukas. Maskvoje išryškinu, įduodu į naktinį traukinį ir Vilnius kitą dieną išspausdina mano darytas fotografijas. Tai buvo didžiulis atgimimas man. Tuomet ten ir Gorbačiovas turėjo dalyvauti. Tačiau jis negalėjo, tai savo žmoną Raisą atsiuntė.

Taip ir prasidėjo tas Donelaičio gimtadienio paminėjimas sausio 1 dieną. Dabar daug kas iš klaipėdiečių dalyvauja. Graži šventė gavosi.