Kaip B.Aleknavičius lenininės „Iskros“ ieškojo. IV d.  

Nežiūrint savo tiesioginio darbo – sovietinio kasdienio gyvenimo fotofiksavimo, jau ir tais laikais pagal savo galimybes Bernardas Aleknavičius rašinėjo apie buvusį Mažosios Lietuvos gyvenimą. Tad buvo įdomu sužinoti, kaip pavykdavo jam tai daryti ir kaip jį tokį toleravo bei nesiėmė jokių sankcijų.

Šia dalimi baigiame pasakojimą apie šį be galo įdomų ir šiltą žmogų, kuris savo fotoaparatu bei plunksna yra užfiksavęs daugybę praeitin jau nuėjusio buvusios Mažosios Lietuvos, Žemaitijos ar savo gimtojo Zanavykų krašto paveldo. Apie tai buvo galima pasiskaityti „Kaip donelaitiškas ratas Bernardą Aleknavičių dideliems darbams įkvėpė“ vasario 12 d., antroji dalis buvo skelbta vasario 19 d „B.Aleknavičiaus pažintis su Simonaityte ir žiežirbos su Baltušiu“, o pasakojimas apie kasdienį darbą „Tiesioginis B.Aleknavičiaus fotožurnalisto darbas“ dienos šviesą išvydo vasario 26 d.    

Prisimindamas savo pirmąsias beveik prieš pusšimtį metų pradėtas rašyti publikacijas apie Mažąją Lietuvą B.Aleknavičius pasakojo.

Atvažiavus į Klaipėdą pirma mano publikacija buvo „Būrų dainius“ – diptikas apie Donelaitį. Ir dar kažką išspausdinau. Paskui apie Vydūną rašiau. Paskui pradėjau domėtis, kurie senųjų krašto gyventojų gyvi. Publikacijos tuomet buvo spausdinamos laikraštyje „Tarybinė Klaipėda“. Partijos komitete pastebėjo, kad yra kažkoks žodis lietuvininkai, Mažoji Lietuva. Partijos komitetas išsikviečia to laikraščio redaktorių Žilinską ir pradeda jį barti: kaip čia rašinėjant apie kažkokius lietuvininkus, Mažąją Lietuvą. Kokie čia gali būti lietuvininkai?

Tas žmogelis – lietuviškos divizijos kareivis, tapęs redaktoriumi, nelabai gaudėsi, kas tie lietuvininkai. Biuro posėdžiai užtrukdavo ilgai. Apie 23 val. man skambina Žilinskas: „Draugas Aleknavičiau, kokius jūs ten išsigalvojat lietuvininkus? Kokie tie lietuvininkai yra? Mane partijos komitetas tiek barė už tavo publikacijas“. Žinot, sakau redaktoriau, yra išėjusi knyga „Lietuvininkai“. Tegul pasiskaito tą. O jei tos neužteks, tegul pasižiūri enciklopedijoje…“ „Tikrai? Taip, tikrai patvirtinu. Na, jei tu nemeluoji, nunešiu jiems tą knygą ir tą enciklopediją“. Ir Žilinskas partijos komitetui įrodė, kad buvo tokia Mažoji Lietuva.

Vėliau tekstus pradėjau rašyti laikraščiui „Lietuvos žvejys“. Redaktoriumi buvo mano geras bičiulis Venantas Butkus. Su juo 1966 metais plaukėm į Atlantą dviem mėnesiams gaudyti su žvejais silkės. Tuomet ir susidraugavome. Duodavau aš jam nuotraukų, o paskui praėjau rašyti. Nuo „Lietuvos žvejo“ įsirašiau. O pagal ELTA dirbau tik fotokorespondentu. Ji Vilniuje. O aš šiame krašte vienintelis ir laisvas žmogus, nes tiesioginė valdžia buvo toli.

Rūpintojėliai prasidėjo nuo Prahos pavasario

Įdomus dalykas – švedai labai susidomėjo Lietuva. Tai buvo prieš Prahos pavasarį 1968 m. Susitaria su TASS‘u, kad duos nuotraukų iš Lietuvos etnografinio gyvenimo. Padarau tokį reportažą „Gintaras – Lietuvos auksas“ ir siunčiu į ELTĄ, tas į TASS‘ą, o tie į švedus. Fotokronikos vedėjas skambina – tavo visi 7 negatyvai priimti TASS‘e ir išsiųsti į Švediją. O tai dviejų mėnesių norma – didelis pasiekimas. Nuo to ir prasidėjo mano darbas rodyti mūsų rūpintojėlius, kryžius – prifotografuoju ir išsiunčia į TASS‘ą.

O tuo metu kaip tik vyko Prahos pavasaris. Ir gaunam iš TASS‘o atsakymą – „jūsų atsiųsta medžiaga dvelkia pelėsiais“. Ir nei vienas negatyvas neparėjo… Bet jau buvau užsikrėtęs – nuo ir prasidėjo „Žemaičių žemės rūpintojėliai“.

Fotografavimas ir meilė Šilutei  

B.Aleknavičiaus „darbo akiratyje“ buvo visi vakarų Lietuvos rajonai nuo Kelmės į Baltijos jūros pusę. Ir trys miestai Neringa, Palanga ir Klaipėda. Iš viso dešimt rajonų. Taip važinėdamas jis pažino visą Žemaitiją. Į savaitę būtinai vieną kartą išvažiuoti reikėjo. Viską daryti reikėjo savo iniciatyva. O per metus tik kokie 3 – 4 užsakymai būdavo. Pagrindas – rodyti jūrą, laivyną ir poilsį.

Labai mėgau Šilutę. Kas ten viliojo? Pirmiausiai – tai buvo Mažojo Lietuva. Labai įdomus Melioracijos statybos valdybos viršininkas Pranciškus Zubė. Ši įmonė pirmaujanti rajone. O darydavo ir visokius kitokius darbus. Lazdynėliuose, Donelaičio gimtinėje, akmuo pastatytas šilutiškių. Neringos krantinės – Šilutės. Jie darė tokius darbus, kurių niekas kitas nedarydavo. Jei sovietmečiu kur reikėdavo pavažiuoti, greičiau iš Zubės bei iš Ulbos mašiną pavažiuoti gaudavau.

Volfas Mesingas

Paklaustas, ar teko su kuo ypatingai bendrauti, B.Aleknavičius prisiminė įdomią pažintį su Volfu Mesingu (1899-1974). Tai ypatingų galių turėjęs žmogus, kuris galėjo skaityti kito žmogus mintis. Jį labai vertino ir sovietinė Maskvos vadovybė.

Tapau pačiu geriausiu V.Mesingo fotografu. Gavau žinią iš jo, kad tokių fotografijų net Maskvos filharmonijos fotografai nepadarydavo, kaip padaro Aleknavičius. Su juo bendravau daug kartų. Štai V.Mesingas ir jo autografas – rodo nuotrauką pašnekovas. Jo antkapiniame paminkle iškaltas bareljefas pagal mano nuotrauką.

Buvom su juo draugai, tačiau burti neprašiau – bijojau. Ir pas jį esu buvęs. Ir į Palangą važiavau. Du kartus jis į Lietuvą buvo atvažiavęs. Net į medį V.Mesingą buvom įsodinę dėl geros nuotraukos – draugiškas buvo. Esu padaręs apie 500 jo nuotraukų. Dabar viskas jau atiduota Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekai.

Vieną kartą ir jis mane tikrai išsigando. Fotografavau visą dieną pagal Eduardo Jonušo prašymą Nidos kapines. Ir vakare parvažiavęs susitikau su Mesingu. Nieko jam nesakiau, bet jis pamatė, kad mano galvoje kapai, kapai…

Mažosios Lietuvos bendrija

B.Aleknavičius buvo ir prie lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ susibūrimo ištakų.

Visi pradėjo organizuotis. Suderinom, kad patalpas pirmam susirinkimui duos Klaipėdos medicinos mokykla. Paskelbėm laikraštyje. Sueina tie žmonės. Tačiau pajutau, kad iš karto susidaro dvi grupės: vokietininkai ir mažlietuvininkai. Yra lietuviai, bet kurie už vokiečius ir atvirkščiai. Ir prasideda trintis. Mes tuos vokietininkus truputį į šalį, su kitais susitariam ir rengiam Steigiamąjį susirinkimą. Reikia, kad tą susirinkimą vestų kuris vienas iš žymesnių mažlietuvių. Kur tokį žmogų surasti? Kyla mintis, kad geriausiai, jei tai būtų šilutiškis Jurgis Plonaitis. Nuvažiuoju pas pas jį ir šnekinu pravesti pirmą posėdį pirmam bendrijos susirinkime. Jis sutinka ir susirinkimas prasideda.

Kai įsikūrė ta bendrija – buvau jos Tarybos narys. Kad ir ne mažlietuvis. Artėja Atgimimas. Jau 1988 ar 1989 metai. Bendrija organizuoja išvyką į Vokietiją ir išvažiuoja. Kadangi aš ne liuteronis – manęs nepaima.

Nuvažiuoja į Vokietiją ir susitinka su Fricu Skėriu (evangelikų kunigas, Vasario 16- sios gimnazijos Hiutenfelde kapelionas, rūpinęsis Vydūno kapus Detmoldo kapinėse – aut.p.). O jis pirmiausiai ir klausia – o kur Aleknavičius? Kas juos priima, tuos mažlietuvius? Ogi priima katalikai vienuolyne…

Po to visą tai reikia reabilituoti: kitą kartą vyksta kita delegacija. Važiuoja iš Lietuvos Domas Kaunas, mažlietuvių atstovai, važiuoja Zigmas Zinkevičius, Bronius Genzelis ir mane pakviečia. Klausia, ar gali paskaitą paskaityti. Sakau, galiu parodą nuvežti. O turėjau parodą apie Simonaitytę. Reikia eksponuoti tą parodą. Tai tą parodą išeksponavo Aleknavičius su Zinkevičiumi kartu. Nuo to ir susidraugavome su Zinkevičiumi.

Kaip lenininės „Iskros“ Bernardas Aleknavičius ieškojo

Aš Domėjausi Zaunių gimine. Sužinojau, kad Klaipėdoje yra Zaunių giminės palikuonių. Tai mokytoja Rūta Mačiūnienė. Ji Zauniaus Dovo dukros vaikas. Trečia karta. Ministras Dovas Zaunius jai buvo dėdė. Nuvažiuojam mes į jų gimtinę Rokaičius (dabar Kamskojė, Slavsko rajonas, netoli Nemuno – aut.p.), vaikščiojam po tas vietas. R.Mačiūnienė atsimena vaikystę. Zaunių sodybos nėra – sugriauta. Bevaikščiodami sutinkame vieną senutę. Ji mums pasakoja, kad čia atsikėlusi pokario metais ir gyvena iki šio laiko.

Ji tuomet mums pasakojo, kad kai ji atsikėlė – rusų dar nebuvo. Tik kitais metais pradėjo važiuoti iš Baltarusijos, Rusijos kolonistai. O netoli jų gyveno vienas vietinis žmogus. Ar lietuvis, ar vokietis – ji nežinojo. Bet atsikėlę kolonistai nutarė, kad tą vietinį žmogų reikia pamokyti. Ir taip mokė, kad kitą dieną jis jau buvo negyvas. Net ir kolonistai atsikėlę naikino dar likusius vietinius žmones.

Leonas Steonauskas, lietuvis žurnalistas Vokietijos demokratinėje respublikoje, viename vokiškame komunistiniame laikraštyje buvo atspausdinęs tokią publikaciją „Kaip Leninas Rokaičiuose viešėjo pas Zaunius“. Istorija intriguojanti. Ir tai rašyta vokiškame laikraštyje. Leninas iš ties tuomet domėjosi, kaip spauda iš Rytprūsių pasiekia Lietuvą. Kad tokiu pačiu būdu ir jei galėtų gabenti savo „Iskra“ (bolševikų leistas pogrindinis leidinys carinėje Rusijoje – aut.p.). Leninas buvo suinteresuotas, kad „Iskra“ patektų į Rusiją. O Zauniai buvo kairieji. Zauniutė pati buvo komunistų partijos narė – bilietą turėjo. Šitas dalykas mane suintrigavo. Aš kaip partijos narys savišvietos būdais turiu kažkaip šviestis, studijuoti kažką. Tai ELTO‘je ir užsirašiau, kad ieškosiu Lenino pėdsakų Rytprūsiuose. Tą tema priėmė, maloniai užrašė. O aš važinėju po Rytprūsius ir „renku sau medžiagą apie Leniną“.

Grįžtam mes iš tų Rokaičių, praeina kokios keturios ar penkios dienos – mane kviečiasi į Saugumo komitetą. „Ką jūs ten fotografavot ir ką jūs ten darėte?“ Matyt kažkas iš tos mašinos, kuria važiavome, galėjo saugumui pranešti. Ten manęs griežtai prašo, kad kuo smulkiausiai aprašyčiau tą dieną. O prie to pridėčiau ten darytas fotografijas ir jiems viską atneščiau.

Susijaudinau – temperatūra pakilo: ne juokas su Saugumu reikalų turėti. Pasitariam šeimoje kokį laišką rašyti. Kiek pataiso sūnus ir parašiau tada tokį valdišką pasiaiškinimo laišką trijose egzemplioriuose: vieną išsiunčiu Klaipėdos Saugumo komitetui registruotu laišku, antrą – Lietuvos Saugumo komitetui, o trečią – ELTOS partinei organizacijai.

Ir tylu… viskas nutilo. Gal po savaitės skambina iš Klaipėdos saugumo komiteto: kur jūsų pasiaiškinimas dėl jūsų kelionių į Kaliningrado sritį? O aš – „ką negavote? Išsiunčiau registruotu laišku“. Ten pasipiktina – kas tokius dalykus laišku siuntinėja? Negalima taip… Padedu ragelį. Nutyla viskas.

Atvažiuoju į Vilnių. ELTOS direktorius Stankevičius sako – užeik pas mane į kabinetą. O sekretorei sako – paruošk kavos. Atvažiavusį iš provincijos kažkokį korespondėtėlį direktorius kava vaišina… Tai nesuderinami dalykai. Susėdus jis sako: „Aleknavičiau – ką tu toje Klaipėdoje padarei? Mes Vilniuje dėl tavęs gyventi negalime. Papasakok, kaip buvo“. Išklojau. Sako gerai – reikia juos pamokyti… tuo viskas ir baigėsi. Visa laimė, kad buvau savo savišvietos plane lenininės „Skros“ paieškas Kaliningrado srityje nurodęs…