Vyresnės kartos šilutiškiai miesto muziejų prisimena kaip puošnų namelį Lietuvininkų g. 36 (dabar Šilutės H. Šojaus muziejus įsikūręs į šio miesto mecenato dvare Lietuvininkų g. 4). Senasis „Muziejus su veranda“, viduje puošniomis koklinėmis krosnimis ilgą laiką buvo miesto kultūrinio gyvenimo ir Lietuvos muziejininkystės raidos tarpsnio paliudijimu.
Istoriniame muziejaus namelyje kultūrinę švietėjišką veiklą tris dešimtmečius vykdė kultūrininkė – muziejininkė Danutė Lukoševičiūtė– Narbutienė (1930–2022). Šiandien ją primena žvejų padargų, amatų bei tautodailės rinkiniai saugyklose ir įrašai muziejaus eksponatų apskaitos knygose.
Šilutės muziejus pergyveno veiklos pakilimo ir sąstingio laikotarpius – įstaigą ne kartą bandyta uždaryti, darbuotojai kelis kartus buvo atleisti, tad dar kiek ir miesto kultūrinis gyvenimas būtų pakrypęs kita linkme. Atkakliosios muziejininkės D. Narbutienės dėka, istoriniais ir kraštiečių tautodailės rinkiniais bandytos priminti žymiausios miesto asmenybės, svarbiausi krašto praeities ūkio raidos ir kultūrinio gyvenimo įvykiai, rodyta puošnesnio gyvenimo galimybė – liudijimas iš prieškario Šilokarčemos dvaro ir tauresnės Šilutės miesto gyventojų aplinkos. Šios muziejininkės veiklos metais išaugo Šilutės miesto praeičiai neabejingų šilutiškių karta, pasitikusi Lietuvos Sąjūdžio ir Atgimimo metus, karta kurianti šiandienos miesto ir krašto kultūrinį kraštovaizdį. Šiame straipsnyje apžvelgsime pernai mus palikusios muziejininkės gyvenimą ir nuopelnus krašto muziejaus istorijai.
Iš Milaičių į Šilutę, arba kaip tapo „knygos žmogumi“
Bronislava Danutė gimė 1930 metais Tauragės – Jurbarko rajone Eržvilko Pašaltuonio apylinkių Milaičių kaime. Vytautas ir Monika Lukoševičiai – didžiažemiai ūkininkai – augino Ireną, Danutę, Nijolę ir vyresnėlį Eduardą (Adą). Gyveno dvarelyje, todėl po karo buvo laikyti „liaudies išnaudotojais“. Dėl to, gelbėdamiesi nuo gegužės mėnesio trėmimų, buvo priversti slapstytis.
1948 m. rudenį tėvas atvyko į Šilutę ir apsigyveno namelyje Pievų gatvėje. Danutė čia lankė Pirmąją vidurinę mokyklą. Kitų metų kovo mėnesį, per šv. Velykas, į Milaičius sugrįžusį tėvą ir mamą bei Kaune buvusį brolį ir seseris suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Danutė Šilutėje gyvenusi neregistruota, tai apie ją tremėjai nežinojo, ir taip ji išvengė tremties. Likusią vieną nevilties akimirką gelbėjo ir globojo buvusi tėvų namų šeimininkė Petronėlė Urbutytė – ji pamaitindavo ir suteikdavo nakvynę, patardavo. Visgi grėsmė nuolat tvyrojus – tai buvo to meto kasdienybė.
Pradžioje dar bandė tęsti mokslus mokykloje, tačiau kadangi nuolat būdavus nepavalgiusi, nusilpo ir kartą klasėje per pamoką nualpo. Pradėjus teirautis, kur gyvenanti ir kas jos tėvai, tiesa išaiškėjusi. Mokslus teko nutraukti. Tą kartą pagalbos ranką ištiesė draugės Marytė Bardauskaitė ir Jūratė Liukaitytė bei klasės auklėtoja. 1950 m. rugpjūčio 15 d. buvo įdarbinta Kultūros skyriaus Sausgalvių klubo skaityklos vedėja. Bendradarbė išmokė raštvedybos pagrindų, skaičiuoti skaitliukais, rinkti raštus mašinėle ir kaip vesti dalykinių susirašinėjimų apskaitas. 1952 m. birželio 5 d. Danutė paskirta naujai atidarytos Vaikų bibliotekos padalinio vedėjos pareigas, kuriose dirbusi iki 1954 m. kovo 22 d. Gan atšiauriomis sąlygomis ji gyveno tuomet Baškio (šiandien Vilų) g-vės dviaukščio namo palėpėje. Vienok, vietiniams komjaunuoliams vis kliuvo pasiturinčios ūkininkės dukros praeitis, kamantinėjo, kaip „išvengė bausmės“, ir kodėl šalinosi nuo partinės veiklos. Kultūros skyriaus vedėja O. Odincova pasiūlė jai grįžti dirbti paprasta bibliotekos darbuotoja, kur mažiau kliūsianti partinukams. O netrukus atsirado galimybė pereiti į Kraštotyros muziejų. Tokia tad buvusi iki muziejinė Danutės pirmoji darbinė patirtis.
Gyvenimas po muziejaus stogu
Apie muziejininkės darbo pradžią D. Narbutienė prisiminė ir pasakojo pokalbyje su šio rašinio autoriumi 2022 m. birželio mėn. 10 d. Šilutėje. Neaiškias vietas patikslino artimieji ir šilutiškiai kultūrininkai.
Turėdama tvirtesnį pagrindą ir jausdamasi saugiau, Danutė baigė mokslus vakarinėje Darbo jaunimo vidurinėje mokykloje. Netrukus ištekėjo. Išsiprašė leidimą gyventi tarnybiniame bute „senojo“ muziejaus pastato antrame aukšte, kur gyveno ankstesnieji direktoriai su šeimomis. 1967 m. Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu pradėjo studijuoti istoriją. Augino sūnų Igną. 1981-ųjų metų pradžioje gavo butą daugiabutyje name.
Šilutės kraštotyros muziejuje
Nuo 1956 m. liepos 8 d. ilgiems metams tapo moksline bendradarbe. Papildomai muziejuje dirbo rinkinių tvarkytoja ir salės prižiūrėtoja. D. Narbutienė žinojo, kad dalis muziejaus rinkinio yra iš prieškarinio H. Šojaus dvaro. Pagrindinis darbas buvo aprašyti rinkinius ir ruošti pastovias bei progines parodas. Ji gražiai piešė, tad daug kam galėjo patalkinti. Darbo valandų neskaičiuodavo: atlikdavo ir tai, ką užkraudavo viršaus, pvz., prižiūrėjo šalia muziejaus pastato stovėjusią „rajono garbės lentą“.
Privaloma veiklos dalis buvo gegužės 9 d. susitikimai II Pasaulinio karo veteranais, gamyklos darbo pirmūnais, kolūkiečiais. Muziejininkę tėvišku rūpesčiu globojo tuometinis kultūros ministras Juozas Banaitis. Jis pažinojo kraštietę tremtinio dukrą – ne kartą buvo atvykęs į Šilutę, kaip nepartinę užtarė prieš KGB veikėjų priekabes ir kėslus išginti „eiti pirmtako direktoriaus keliais“. Vėlesniais metais Šilutės kraštotyros muziejui pagelbėjo tuometinis Kultūros skyriaus vedėjas Antanas Mažeika – esant reikalui būtinai paskambindavo kam reikia ir viską sutvarkydavo.
Darbas su etnologijos pirmeiviais
Krašto praeitį D. Narbutienė atrado palankiai susiklosčius kelioms aplinkybėmis. 1956 m. liepos mėnesį ji dalyvavo istorijos instituto etnografo mokslinio darbuotojo Vacio Miliaus (1909 – 2007) rengtoje etnografinėje ekspedicijoje. Savaitę dirbo Rusnėje. Melioracijos valdyba suteikė lėktuvą, tad matė ir fotografavo Rusnę iš viršaus. Daugiausia tuomet buvo domimasi gyvensenos ypatumais: ekspedicijos dalyviai rinko ir aprašė žemės ūkio ir žvejybos padargus, maisto gaminimo įrangą, rankdarbius. Tais metais Klaipėdos kraštotyros muziejaus mokslinis bendradarbis Vytautas Kaltenis atrado šio „krašto grynuolį“ Augustą Dėvelaitį iš Šyškrantės kaimo – „Dievo žodžio sakytoją ir žveją“. Jis į magnetinę juostelę įrašė pamario dainų ir pasakojimų, nutikimų iš žvejų gyvenimo pavandenių krašte ir laivininkų aplinkos.
D. Narbutienė prisiminė, kad 1964 m. rugsėjo mėnesį Šyškrantės kaime lankėsi Estijos etnologas, kultūros istorikas, profesorius Ants Virres (1918–2015), jo žmona dailininkė Evi Tihemets bei du studentai. Aprašė Rusnės apylinkių ratines susisiekimo priemones.
Ezopo pasakėčios žemaitiškai – dvarininko Hugo Scheu pomėgių atradimas
Muziejininkės vertybiniam tapsmui svarbi buvus netiesioginė pažintis su Šilokarčemos apskrities Landšafto direktoriaus, filosofijos garbės daktaro Hugo Scheu asmenybe. To meto žinynuose ir enciklopedijose jis menkai minėtas ir jo nuopelnai krašto gerovei nepakankamai atskleisti.
Apie 1959 m. iš rusniškio (?) E.[rnsto?] Gailiaus (daugiau žinių nepateikė – aut. past.) įsigijo 1912 m. Heidelberge išleista knygą „Žemaitische Tierfabeln oder Pasakos apie Paukščius“. Į muziejininkės rankas pakliuvo tik I skyrius (t.y. dalis knygos, šiandieną jis rodomas Etnografinėje parodoje – aut. past.). Ilgai muziejininkai manė, kad tai pamario tautosakos rinktinė. Knyga parengta pagal H. Scheu 1882 m. iš pasakotojo (Jan Matevich) užrašytų ir papildytų Ezopo ir Fedro pasakėčių perdarus bei penkis nežinomos kilmės pasakojimus. Knygoje yra lietuvių -vokiečių kalbų žodynas bei nuorodos. Gretimais Tilžės gimnazijos mokytojo Aleksandro Kuršaičio vertimas į į vokiečių kalbą. Jaunai muziejininkei nesisekė perprasti savitos rašybos: „žodžiai lyg ir lietuviški (žemaitiški)“, tačiau kliuvo painios išskirtinių žodžių darybos nuorodos ir neįprastos raidės. Kalbininkų savo gretose neturėjo, tad niekas nepagelbėjo. Knyga perprasta tik iš dalies. Tačiau savamokslis pasakėčių „skaitymas“ buvęs postūmis domėtis leidėjo asmenybe ir veikla, ir per tai atrasti pamario kultūrą. Bendraujant su kultūros ir mokslo atstovais, užuominos apie bandytas perskaityti „Ezopo – Fedro pasakėčias „žemaitiškai“, kaskart vis kilsteldavo šilutiškės muziejininkės išprusimo kartelę pašnekovų akyse.
Kraštiečių palikimas saugyklose
Atkaklias pastangas gausinti ir saugoti pamario krašto praeities daiktinius paliudijimus ir kultūros vertybes šiandiena mena krašto vertybe tapę muziejaus rinkiniai. Daugiausiai tai etnografiniai rinkiniai iš 1956-58 m. į Vokietiją gyventi persikėlusių krašto senbuvių palikimo. Žvalgomosiose kelionėse į Vainuto, Žemaičių Naumiesčio ir Kintų apylinkes, sudarė neprižiūrimų pastatų ir ūkių pasportizaciją. Perkamos ar įsigyjamos „dovanų“ moliniai puodai, ūkio ir buities reikmenys, puošnūs baldai – visi su įsigijimo „pakvitavimais“ (paliudijimo lapeliais).
D. Narbutienei pradėjusi neakivaizdines istorijos mokslų studijas Vilniaus universitete, prasidėjo pažintis su studentės mokslinio darbo vadove profesore Prane Dunduliene. Rašydama diplominį darbą bendravo su Rusnės žvejais ir tapo krašto žvejybos ypatumų žinove. Apie tai skelbė straipsnelius rajoninėje spaudoje (Lukoševičiūtė 1957, 1958). Muziejininkė prisimena: „Iš Rusnės parvežėme daugiau nei 500 upinės žūklės reikmenų, įrangos gyvulių priežiūrai, lauko darbams ir buityje. 1968 m. muziejaus rinkinius papildė net 3493 saugomų muziejinių vienetų“. Muziejaus penkiasdešimtmečio proga, apibendrindama savo darbo metus, D. Narbutienė minėjo, kad muziejaus rinkinys nuo 718 saugomų vienetų pasipildė iki 45 tūkstančių. Be valdžios paramos ir talkininkų tiek nebūtų surinkta. 1985 m. rugsėjo mėnesį D. Narbutienė vienos muziejinės kelionės metu į Žemaičių Naumiestį vyko parsivežti koklius ir avarijoje patyrė sunkių kūno sužalojimų. Tad iki 1986 m. vasaros teko išgulėti ligoninėje. Dėl to atitrūko nuo muziejaus reikalų. Ir tai jau buvo paskutiniai jos darbo muziejuje metai.
Kūrė pastovią muziejaus parodą
1956 m. darbo pradžioje muziejiniams rinkiniams rodyti tinkamų baldų muziejuje neturėjo. Tad patys muziejininkai braižė stelažus (padėklus su stiklais) ir įstiklintas spintas. Būtinas medžiagas užsisakydavo ir baldus gamino Šilutės baldų fabriko meistrai.
Vyriausybė nurodymu, nuo 1956 m. liepos 16 d. Šilutės kraštotyros muziejus veikė kaip Klaipėdos kraštotyros muziejaus padalinys. Muziejus likdavo nuošalėje ir tai nebuvo naudinga veiklai. Šilutės kraštotyros muziejui tuomet priklausė kiemo pastatai. Netilpusios į esamas saugyklas – muziejaus plėtros galimybės anuomet dar tik svarstomos – dalis „rinkinių“ gulėjo muziejaus patvoryje ar po stogine. Žvejybos įranga laikyta priestate ir medinėje daržinėje. Šio etnografinio rinkinio pagrindu iš dalies parašytas diplominis darbas ir žūklės būklės Rusnėje apžvalga (1968). Apie 1972 m. Klaipėdos miesto projekto įstaigoje buvo parengtas Šilutės muziejaus pagrindinio pastato rekonstrukcijos projektas. Pastatyta fondų saugykla. Gaila, tačiau tolimesniems darbams Kultūros ministerija pinigų nebeskyrė.
D. Narbutienė prisiminė, kad tuomet pagal poreikį galėjo sudėti bet kokį krašto gyventojų buities vaizdelį: audimo staklių kambarys, maisto ruoša ir žūklė, amatai ir pan. Daugiausia senųjų eksponatų turi D. Narbutienės pirminio aprašo numerius. Pagal juos galima atkurti visą rinkinio kilmės istoriją. Ilgą laiką muziejininkų pajėgos buvusios menkos (tik trys darbuotojos), todėl pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į senienų rinkimą, išsaugojimą ir rodymą – pažinimas (tyrimai) paliktas ateities kartoms.
Gelbėjo „dvaro“ baldus
Žemdirbystės įranga I aukšte, gretimais H. Šojaus rinkiniai. Išlikę prierašai, kokiu būdu jie buvo išsaugoti ir kaip surinkti. Pokariu H. Šojaus dvaro baldai ir senienos buvo išsklaidytos po įvairias miesto įstaigas. Todėl rinktos žinios ir imtasi žygių „senienoms susigrąžinti“. Miesto finansų skyriaus darbuotojai naudojosi senaisiais dvaro baldais. Po draugiškų pokalbių pavyko juos susigrąžinti. Gaila, tačiau pavykdavo susigrąžinti tik iš valdiškų įstaigų (ir ne be vyriausybės paraginimo). Asmeniniuose namų ūkiuose ilgam priglaustus baldus sugrąžindavome tik po savininkų mirties, kai giminaičiai visgi ryždavosi atiduoti ar parduoti muziejui buvusias dvaro nuosavybes.
Vienetiniai H. Šojaus dvaro baldai muziejuje nuo 1996 m. stovėjo pirmojo aukšto kambaryje, miestiečio buities parodoje. Dalis baldų buvo saugoti sugrūsti palėpėje, kur „laukta geresnių laikų“. Tai buvo laikas, kai vertingiausi eksponatai galėjo būti tiesiog išvežti į Vilnių, ar kitą turtingesnį muziejų. Tad slėpdami toliau nuo akių, šilutiškiai muziejininkai jas išsaugojo mieste.
Vargas buvo su vidine pastato aplinka: iš trijų krosnių, šildė tik viena, tad pirmojo aukšto kambariuose budavo nuolat drėgna – nepalanki vieta senienas saugoti, jau nekalbant apie rodymą. Tai buvo silpniausioji muziejaus vieta, iš dalies pateisinanti eksponatų nusavinimą ir pervežimą į stipresnius muziejus.
Iki 1961 m. eksponatai – miestiečio baldai – saugoti ant aukšto, kol kieme esantis tvartas iš pagrindų perstatytas, įrengta nauja muziejinė erdvė. Kieme stovėjusioje daržinėje buvo malkos ir miesto melioracijos valdybos dujų balionai. Iki kokių 1961 m., čia buvo saugota briedžio iškamša iš Šojaus kolekcijos, kuri apie 1975 metus nurašyta (ją sugriaužė kandys ir kiti kailiagraužiai), gretimais stovėjusios bradininė valtis ir ungurinių venterių lankai. 2010 metais per audrą daržinė nugriuvo ir neatstatyta.
Paveikslų, senų spaudinių ir pinigų rinkinys
Antrame seno pastato aukšte buvo sausiau, todėl čia saugoti paveikslai ir archeologinės senienos bei žemėlapiai. Taip pat laikyti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Prūsijos (Vokietijos) bei tarpukario Lietuvos pinigai. Jie traukė žinovų ir vaikų dėmesį. Būta, kad vertingesnius eksponatus bandė vogti. Apie 1980-uosius metus (tiksliai pašnekovė neprisiminė) buvo atvykęs toks „numizmatas iš Vilniaus“; „išmanė, ką daro“. Kelias dienas gretimame kambaryje ant aukšto „tyrė“ pinigų rinkinį. Vėliau buvo pastebėta, kad pažeistos („nulaužtos“) apsaugos plombos, o mūsų pinigų kolekcijos originalus sukeitė su atsivežtinėmis „pigienomis“. D. Narbutienė kreipėsi į vadovybę – išvežtas vertybes pavyko susigrąžinti.
Dalis senienų ir „smulkmenų akiai pamaloninti“ įsigytos išvykose į Soviecko (Tilžės) ir Tauragės turgus, kur buvo galima nusipirkti iš atvežtų prieškario miestiečių išlikusių senųjų namų apyvokos daiktų, paveikslų, indų ir vokiškųjų baldų. Tokias tikslines išvykas vadinome „pasibaraklinėti“– (nuo rus. k. žodžio barachlo – duženos), tai yra įsigyti muziejinių smulkmenų ir kitų senienų.
Numylėtinis vilkas ir ragų rinkinys
Pirmame aukšte galinėje patalpoje apie 1970 m. įrengta pastato „kišenė“. Tai – gamtos mylėtojų skyrius. Medinėse įstiklintose spintose buvo urvinių žąsų, kuolingų, želmeninių žąsų, uodeguotųjų zylių ir kt. paukščių iškamšos, jų lizdai su kiaušiniais ir gamtos retenybės: vabzdžiai, varlės ir paprastoji angis arba gyvatė marguolė (vienintelė nuodinga Lietuvoje gyvačių rūšis). Gretimais ant pietinių sienų kabojo stirnų ir elnių ragai, gretimais briedžio ragų krėslas („ragų vainikas“) ir įspūdingo dydžio afrikinio buivolo ragai, įsigyti 1949 metais. Tauro europinio (Bos primigenius) ragas įsigytas 1962 m. spalio 24 d. Jį perdavė [Eduardas] Lukoševičius, Danutės brolio mokytojo „dovana iš gimtinės“. Kitą ragą 1969 m. liepos 20 d. Sauguose aptiko Petras Žvirgždys. Per naujus savininkus 1978 m. lapkričio 13 d. jis perduotas muziejui. 1976 m. muziejus dovanų gavo tauro ragą. Briedžio galvą su ragais padarė Kintų girininkijos medžiotojas Antanas Janušauskas.
Nuo lankytojų dėmesio labiausiai „kentėjo“ ragai: jie nuzulinti tiesiog bolavo iš toli. Ekspozicijos įžymybė buvo vilko iškamša (1958) ir lapė. Moksleivija juos ypač mėgo: kailį „nuglostė“ iki kol visai nupešiojo, ir apskurusį žvėrelį teko keisti kitu – vilkai anuomet Lietuvoje buvo retenybė. Pagalbos buvo kreiptasi į Šilutės medžiotojus ir 1992 m. jie parūpino naują žvėrelį.
Džiovinti augalai nesudomino
Didesnė dalis džiovintų augalų rinkinio (herbariumo) per karo ir pokario suirutes buvo gerai išlikusi. Drėgmės ir pelėsių pažeisti tik keli lakštai. Danutės veiklos laikotarpiu rodyti tik keli pavyzdžiai pirmo aukšto Gamtos skyriuje. Likusieji saugoti sudėti stirtoje, palėpės „dėžėse“, vakariniame kambaryje, greta žemėlapių ir knygų. Vasarą čia gerai įšildavo, vėdindavosi, tad sąlygos trapiai medžiagai buvusios patenkinamos.
Augalų rinkinio visuma anuomet nesuprasta – iš kur tie augalai ir kokiam tikslui kas juos surinko? Lietuvos botanikai rinkinio nežinojo, nelabai buvo apie juo skelbtasi. Muziejininkės augalo žymos lapeliuose pastebėjo nepažįstama, sunkiai įskaitoma rašysena parašytus augalų pavadinimus vokiečių ir lotynų kalba (rankraštis plunksna– aut. pastaba) ir senuosius vietovardžius, liudijusius aukštą rinkėjo augalų pažinimo lygį. Muziejininkai bandė ant kelių dažnesnių lengviau atpažįstamų augalų klijuoti languoto („matematikos“) popieriaus augalų žymos lapelius, „lietuviškos etiketes“ su augalo pavadinimais. Tačiau kad ir kaip bandė jaunuomenę sudominti augalais – nepavyko.
Duoklė valdžios reikalavimams
D. Narbutienė prisiminė, kad niekuomet nebuvo galima atsipalaiduoti – nevalia buvo atlaidžiai žiūrėti į valstybinėms ar rajono sukaktis, gegužės 9-osios parodas, primiršti miesto darbo pirmūnus ir gamybinių susivienijimų pasiekimus šlovinančius sienlaikraščius. Per metus sovietiniais laikais būdavo parengiamos po dvi – tris parodos, vykdavo susitikimai su karo veteranais bei įmonių atstovais. Metų planuose žymėtos „Raudonosios parodos“ rengtos itin kruopščiai ir dėmesingai, nes visuomet susilaukdavo padidinto valdžios atstovų dėmesio. Medžiagą 1966 m. parodai (valstybinės santvarkos sukaktis) rinko Vilniuje ir Klaipėdoje specialiuose archyvuose. Pagal jas vertinta visa veikla ir ugdomasis – idėjinis darbas, nuopelnai.
„Netrukdykite mergaitėms dirbti“
Viską anuomet valdė Komunistų partija. Kadangi D. Narbutienė buvo nepartinė, dvarelio savininko ir dar tremtinio dukra, tai jei tik kas sužinodavo, tai ir kliūdavo jai. Susirinkimuose neleisdavo balsuoti: demonstratyviai išprašydavo iš salės. D. Narbutienės pirmtaką, direktorių F. Maksvytį tiesiog „išgynė“ iš darbo KGB tarnybos atstovai. Ne kartą kamantinėjo ir ją, minėjo pirmtako pavyzdį. Todėl reikėjo nemažų pastangų atsilaikyti. Vienas pernelyg uolus Švietimo inspektorius grasino išmesti iš darbo ir kryptingai to siekė, tačiau užtarė viską kuo puikiausiai suprasdamas partijos sekretorius Stasys Šidlauskas: „Danutės skyriaus neliesti, netrukdykite mergaitėms dirbti – tegu tik sau dirba“. Tad turėdamos tokią globą ir šiokią tokią patirtį, darbus tęsė toliau.
„Kartą vos neįkliuvome“
Prieš kiekvieną parodą būdavo ruošiami turinio aprašymai, suderinami su miesto Komunistų partijos komitetu. Kad nebūtų kokių netikėtumų, prieš parodą pirmiausia viską apžiūrėdavo vadovai, ir tik tuomet pasirašydavo – „leidžiama“. Tačiau ir čia neapsieita be nuotykių. Kartą, apie 1966 m., surengėme parodą „Švietimo laimėjimai rajone“. Iš seno šilutiškio Jono Kybranco (1897–1967) pasiskolintas buvusio Klaipėdos krašto mokyklų žemėlapis, kuriame sudėtos visos vietovių mokyklos. Vietiniai „prižiūrėtojai“ ėjo ir praėjo, o štai glavlit’o cenzūrai – užkliuvo: skaičiavo ir suskaičiavo, kiek mokyklų būta prieškariu, ir kiek veikia po karo – santykis buvęs ne Tarybų valdžios naudai… Išgelbėjo tai, kad parodos turinys buvo patvirtintas vietos valdžios kultūros atstovų parašais.
„Tautodailininkų gyvenimas“ – tikra atgaiva sielai
Greta tarybinės gamyklos pasiekimų pristatymo ir karo veteranų žygių šlovinimo, rengtos didžiulės Žemaitijos meistrų dailės ir rankdarbių parodos. Šiai veiklai valdžia pinigų negailėjo ir dosniai rėmė. Liaudies meno draugijos skyriui D. Narbutienė vadovavo nuo 1966 metų. 1988 m. Tautodailininkų sąjungoje veikė 26 rajono nariai, kurie kasmet rengdavo po 5 – 6 vietinės ir autorines parodas.
Kai kurių parodų pasisekimas buvęs didžiulis: meistrai garsino Šilutės vardą visoje Tarybų Sąjungoje: parodos vežtos į Leningradą (šiandien Sankt Peterburgas), Maskvą ir dar toliau. Pagal tautodailės veiklos metraštį buvo sumanyta parengti knygelę apie rajono tautodailininkus, tačiau tai liko tik sumanymas.
Turiningos dienos su „Verdaine“
Nuo 1988 m. kovo 8 d. D. Narbutienė pradėjo dirbti Šilutės vakarinės (pamaininės) bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos mokytoja ir dirbo iki 1993 m. gegužės 1 d., kuomet išėjo į pensiją. Ji nuolatos buvo užsiėmusi – dainavo Šilutės kultūros ir pramogų centro saviveiklos ansamblio „Verdainė“ chore , buvo Šilutės tautodailininkų sąjungos pirmininke, rengė kasmetines kraštiečių rankdarbių ir dailės parodas. Vėliau drauge džiaugėsi atsinaujinusiu muziejumi ir lankytojų gausa, buvo dažna renginių dalyvė.
p.s. šio straipsnio autorius E. Bacevičius, neradęs tinkamo sau darbo ir pajamų šaltinio, išvyko į Vokietiją dirbti statybos darbų.
Nuotraukos iš Šilutės H. Šojaus muziejaus, asmeninių rinkinių.
Be the first to comment on "Išlikimo tarpsnio muziejininkė"