Iš jaunystės grįžusios mintys…

Birutės Morkevičienės nuotr.

Jaunystę dažniausiai gretiname su pavasariu. Ir nors dar tik peršokome viduržiemį, žiūrėdami į kai kuriuos gamtos ženklus, jau tariamės jaučią pavasario dvelksmą. Visai kaip jaunystėje, vis skubom, vis greitindami laiką – o juk būtų gerai, kad jis dabar sustotų. Bet kur tau, tik pasišaipo: reikėjo jauniems galvoti. Galvojome. Didžiai nustebau, kad jaunystėje, pasirodo, eilėraščius rašiau. Radau sename albume. Su ta nuostaba ir kitus raginu – paieškokime ir pasidalinkime tais jaunystės darbeliais ir nutikimais, visiems įdomu būtų.
Marta Kalvytė

Atsiminimų pievoj
Vėjai laigo,
Klausaus per naktį
Jų dainos.
Seni pažįstami
Iš liepų šnabždesio,
Iš seno kamino.
Kažkur toliau,
Be vietos stumdosi
Po gatvę
Pirmyn, atgal
Šiurkštus šiaurys.
Įtrūkęs dzingteli žibintas,
Kažkas vėlyvas
Užveria duris.

***

– Vaikystėj sykį, – pasakoju vis, –
Marios pievoj prilijo.
Saulė tarp smilgų
Nespėjus užgest
Į vaivorykštės juostą kabinos.
Nuogi kaip varliukai,
Užkimę iš džiaugsmo,
Gaudėm ir mes ją už rankų.
O ji išsigandus nubėgo per lauką
Ir švytinti apglėbė dangų.

Skendo skruzdėlės, boružės, žalias žiogelis.
Šaukiau, – nežinojom.
Juk pievoj virpėjo vaivorykštės juosta
Ir gėrės iš lėto į žemę.
– Skubėjom ,– sakau.
Ko gero, ne mes ten ir buvom –
Vaikai kažkokie…

***

Laiškas tėvui

Tėve, ta senoji obelis,
Kur parimus virš skardžio,
Dar tebestovi.
Dar vis dairos tavo akimis
Po senelio mišką anapus Ašvos.
Rūkas plauko virš upės,
Ir obelis sumosuoja šaka,
Lyg norėdama valktį
Nubraukt nuo akių.
Obuolys atitrūksta ir rieda į Jovarą,
Vis greičiau ir greičiau į pakalnę.
Tai aš, besiklausanti, kaip tu
Su vaikėzais ganydamas švilpauji,
Kaip atsišaukia į mišką balsai,
Kaip įpykusi nuspiria klumpes senoji.

Kodėl taip toli man nueiti reikėjo,
Kol saulę atspindintį langą
Ant skardžio išvydau?..
Ko mes nemokėjom?
Negi ir mano vaikai tik pasenę
Žengs išsiilgę per savo senolių
Dobilu žydintį slenkstį?..

1964 metai

1 Comment on "Iš jaunystės grįžusios mintys…"

  1. Skaitai ir jauti, kokie pažįstami vaizdai iškyla iš vaikystės. Ir su tėvu užsimiršę pasišnekam,ir pasipasakojam. Gal ne tokiais vaizdingais žodžiais, bet nuoširdžiais. Svarbu, kad iš širdies.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*