Etninės kultūros baruose darbo yra į valias

Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba (didžioji dalis).

Pirmadienį Klaipėdos savivaldybės etnokultūros centre posėdžiavo Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos taryba (MLEKGT). Be galo jaukioje šio centro aplinkoje, apsupti šventėms pasiruošusioms Užgavėnių kaukėms, buvo aptarti 2017 metų nuveikti darbai, šios Tarybos keltos problemos. Taip pat sudarytas šių metų veiklos planas.

Džiugu, kad į šį posėdį atvyko naujoji Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) pirmininkė Dalia Urbanavičienė. Tai buvo puiki proga pasidalinti Mažosios Lietuvos etnografinio regiono problemomis bei rūpesčiais, o taip pat iš pirmų lūpų išgirsti apie planus ir lūkesčius, kuriuos kelia naujoji EKGT pirmininkė. Posėdžio pabaigoje užvirė gan karšta diskusija, kai D.Urbanavičienė pristatė galima naująjį Lietuvos skirstymą į regionus, kuris turi būti atliktas remiantis Europos sąjungos teisės aktais.

Posėdžiu pirmininkavo ir nuveiktus darbus pristatė Mažosios Lietuvos etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Vilma Griškevičienė. Ji įvardino, kad viena iš paskutinių problemų, su kuria susidūrė taryba, buvo Lietuvos heraldikos komisijos pozicija nepritarti ilgai kurtam Mažosios Lietuvos regiono herbui. Jo centre – briedis. Kai kam iš tos komisijos pasirodė, kad tai senų ir svetimų simbolių perkėlimas. Tačiau briedis, kaip simbolis, buvo panaudotas 1936 metais spausdinant 1918 metų Mažosios Lietuvos politikos ir kultūros veikėjų lapkričio 30 dieną pasirašytą aktą, kuriuo buvo išsakytas noras jungtis prie Didžiosios Lietuvos. Tas istorinis dokumentas lyg ir liudytų neginčijamą teisę naudoti regiono herbe briedžio simbolį.

Tad buvo nutarta sulaukti oficialaus Lietuvos heraldikos komisijos atsakymo ir toliau bandyti įtikinti ją šiuo MLEKGT pasirinkimu.

Buvo apgailestauta ir dėl Lietuvos kultūros tarybos pozicijų, kai pateikti projektai vertinami neišskiriant pamatinių vertybių, o visus projektus sulyginus paliekama tik konkursiniam vertinimui. Taip šiais metais finansavimo iš šio fondo negavo prieš keletą metų pradėti ir sėkmingai vystomi „Lietuvininkų kalbos mokyklėlės“ bei šį regioną reprezentuojantis „Vėtrungių kelias“.

Taip pat buvo pasidalinti įspūdžiais iš daug žadėtų tautinių kostiumų vaikams projekto. Didžiausia su etnine kultūra vienaip ar kitaip dirbančių nuostaba buvo (pasipiktinimas taip pat), kad garsių siuvėjų buvo išeliminuotas Mažosios Lietuvos regionas. O šio regiono vaikams buvo pasiūti žemaitiški rūbai. Moteris taip pat glumino ne tiek pigios medžiagos, kiek kaip atsainiai visa tai sukurta. Liūdina ir tai, kad taip lengvai buvo nubraukta mokytojų ir auklėtojų diegiama pagarba tautinėms vertybėms.

Vėliau buvo nusibrėžti būsimų MLEKGT planai. Kadangi dalyvavo D.Urbanavičienė, buvo išsakyta mintis, kad regionų etninės globos tarybų negalima paversti visuomeninėms organizacijomis, neskiriant jų veiklai bent šiokių tokių lėšų. Pirmininkė tai supranta ir pati, ir turi planą, kaip bent jau nuo kitų metų rasti finansavimą. Taip pat kalbėta ir apie etninės kultūros specialistų rengimą. Tačiau buvo apgailestauta, kad vykdant aukštojo mokslo pertvarką, siaurėja specialybės ir tokių programų mažėja, arba į jas nesusirenka reikiamas kiekis studentų ir jos uždaromis. D.Urbanavičienė senai darbuojasi Etninės globos taryboje, todėl neblogai žino pirmadienį jai išsakytas problemas. Tačiau svarbiausiai (ir džiugu), kad remdamasis kitų šalių patirtimi, ji įsivaizduoja, kaip jas galima pradėti spręsti.

Šie pokalbiai etninės kultūros temomis buvo aiškūs ir bendrai suprantami. Tačiau D.Urbanavičienei pradėjus pristatinėti naująjį galimą Lietuvos skirstymą regionais, įsižiebė karšta diskusija. Tokio naujo skirstymo reikalauja ES. Lietuva yra parengusi dokumentą „Lietuvos regioninės politikos Baltoji knyga. Darniai ir tvariai plėtrai 2017-2030“. Tuo vadovaujantis ir bus peržiūrimi regionai. Visa tai yra kol kas modeliuojama, vertinant šalį įvairiais aspektais. Galimas ir skirstymas, atsižvelgiant į etnografinius, regionus, kultūrinę patirtį. Tai bandė ir paaiškinti naujojo Etninės globos tarybos pirmininkė.

Tačiau su tuo nesutiko MLEKGT dirbanti Klaipėdos universiteto istorijos mokslų daktarė Silva Pocytė. Jos nuomone, regionų ašimi turėtų būti ekonominiai, o ne kultūriniai dalykai. Nors D.Urbanavičienė ir bandė įtikinti, kad kultūringi ir išsilavinę žmonės kurs daugiau nacionalinio produkto, tačiau beveik visi abejojo tokia galimybe. Istorikę palaikė ir argumentus, dėl ko skirstymas turėtų būti visų pirma į atsižvelgiant ekonominius savitumus, taip pat dėstė šioje taryboje dirbantis Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis. Galiausiai apibendrinant buvo prieita išvados, kad būtina platesnė diskusiją, į ją pasikviečiant ne tik daugiau kultūros srityje dirbančių specialistų, bet ir verslininkus, ekonomistus bei politikus.

Be the first to comment on "Etninės kultūros baruose darbo yra į valias"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*